2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

Monster (2003)

Tragiškas, depresyvus, kaip pats gyvenimas. Serijinės žudikės, prostitutės Aileen Wuornos gyvenimo istorija ir nepamirštamas Charlize Theron pasirodymas. Moteris, kuri parsidavinėja nuo paauglystės. Moteris, svajojanti apie meilę, o patirianti tik pažeminimą ir smurtą. Moteris, žengusi drąstišką žingsnį ir galutinai save pasmerkusi. Sunku rašyti, vienas tų retų atvejų, kai pripažįsti, kad filmas geras, bet pagalvoji- geriau būčiau nežiūrėjus, kaip ir po Henry: Portrait of a Serial Killer, bent jau antrą kartą nežiūrėčiau. Praturtėjus nesijaučiu, greičiau prislėgta, koks baisus ir skausmingas, beviltiškas kai kurių žmonių gyvenimas- diena iš dienos. Aileen atėmė gyvybę 7 vyrams, buvo negailestinga ir šaltakraujė žmogžudė. Bet nuojauta man kužda, kad jie buvo to verti.

Burn After Reading (2008)

Ne pats geriausias Coen'ų darbas, užtat kokią auką aš padariau- pažiūrėjau, nors cast'e buvo Goerge Clooney pavardė! Nekenčiu to vyruko. Išvaizda šlykšti, jo pasigėrėjimas savimi verčia vemti. Juokinga buvo stebėti Brad'ą Pitt'ą kvaištelėjusio trenerio vaidmenyje, iškart prisiminiau jo karjeros pradžią- playbojaus amplua Telma&Louise. F.McDormand kaip visada savam stiliuje, o tokio neurotiško J.Malkovich'iaus nesu mačius :)Taigi į dviejų paprastų žmogelių- intelekto nesužaloto gražuoliuko trenerio ir jo bendradarbės, nesėkmingai ieškančios gyvenimo draugo ir nepatenkintos savo išvaizda- rankas patenka slaptojo agento diskas su svarbia informacija. Jie mėgina išpešti iš agento pinigų, bet nepavyksta, o tada užverda košė, kuri valgyti per karšta. Įvykis veja įvykį, mėgini atsekti kaip čia viskas prasidėjo, žmonės krenta kaip musės, bet .. nė trupučio negaila, tik juokas ima, kaip visada. Šiek tiek trūksta logikos, kas veltųsi į tokią kebeknę vien dėl pinigų plastinei operacijai?? Moterys turi kompleksų, bet gal neina taip toli. Kita vertus, prisiminkim neseniai žiniasklaidoj nuskambėjusią liūdną sexy Coros istoriją, mirtis po šeštos krūtų didinimo operacijos, taikant į F dydį.. Svarus argumentas, koks beprotiškas pasaulis.
P.S. tas aparatas rusyje- pralenkia bet kokias fantazijas :DD

Year of the Dragon (1985)

Joey Tai, derindamas sumanumą ir neįsivaizduojamą žiaurumą, tampa viena svarbiausių kinų mafijos galvų Niujorke. Rasistas faras ir atkakli žurnalistė suvienija jėgas, kad užkirstų jam kelią, bet kova nebus lengva. Dar neteko matyti kinų kriminalinio pasaulio kulisų, žiauriai patiko. tiprus nuo pradžios iki galo, nuo apšaudymo restorane iki finalinės scenos ant geležinkelio bėgių.
Nors nemėgstu kinų- japonų šmėžavimo, o turint omeny tematiką, jų čia buvo daug, kažkodėl neerzino.
Tikrai maniau, kad geruoju nesibaigs, palydės galvą mano numylėtinis, bet kažkaip pavyko jam- mirtis mėgsta bailius :)

Drugstore Cowboy (1989)

Pagaliau! Pagaliau pavyko iki galo pažiūrėt.. Toks nuobodus iš pradžių, jau kelis sykius mėginau įveikt, vis nepavykdavo. O čia kaip riešutas- perskeli kevalą, ir branduolys pasirodo visai gardus.
Keturi narkomanai plėšikauja vaistinėse, grįžę namo kaifuoja ir mes stebime jų kreizovas vizijas ir klausomės beprasmiškų šnekų. Bet kaip tai pateikta- vaizdo efektai ir garso takelis aukščiausios klasės, jaunas Matas Dilonas irgi neprastai varo, nors mane jo veidas visada trikdė- kas su juo negerai? Atrodo, lyg akys, nosis ir burna nuo svetimų veidų surinkti ir sulipdyti..
Ketvertui sekasi visai neblogai, kol Nadine pažeidžia nerašytą Bobo taisyklę- padeda skrybėlę ant lovos. Skamba juokingai, o ten jiems didžiausias prietaras, po kurio viskas ristis velniop. Apibendrinus- narkomanų šaikos iširimas; ypač liūdnas Bobo ir jo žmonos Diane išssiskyrimas, bet kiekvienas su savo gyvenimu elgiasi kaip tinkamas.
Galima žiūrėti jau vien dėl muzikos, sakso skambesio ir iš meilės seniems filmams. Nesigailiu, toks tip top sekmadieniui.
Beje, keistai žiūrėjosi senukas tam rehabe; juk tai ne kas kitas kaip rašytojas William Burroughs, turintis solidžią narkotikų vartojimo patirtį. Geras :)

Barton Fink (1991)

Coenai Coenai- lenkiu galvą prieš jūsų genialias smegenis! Mėgstamiausi režisieriai, nuolat stebinantys ir originalumu trykštantys. Kažkaip vis atidėliojau pažiūrėti, mat prasukus nesimato ypatingai daug veiksmo, bet čia vienas tų retų atvejų, kur prasukęs nesuprasi :) Dramaturgas gauna pasiūlymą parašyti scenarijų Holivudo filmui. Atsikrausto į aptriušusį viešbutį, kur sukiojasi keistas prižiūrėtojas Chet'as (unikalusis Steve Buscemis) ir nuo sienų krenta tapetai, ir imasi darbo. Ar bent jau mėgina, nes mūza tingiai pakėlus sparnus išskrido aplankyti kitų. Kur buvęs, kur nebuvęs, užšoka kaimynas iš gretimo kambario, mielas storulis, kuris nėra tas, kuo dedasi...Keista, žiūri žiūri, nieko nevyksta, ir staiga bac numeta kažką tokio (pvz kaip užsakovas bučiuoja jam batą) kas nepaleidžia dėmesio dar 20 min., taip ir žaidžia broliukai. Veikėjų unikalumas išlaikytas, girtuoklio rašytojo charakteris vien ko vertas :)) O pats Finkas- John Turturo,- fantastika! Nežinau, kas nutiko jo karjerai pastaraisiais metais, net kol buvo su Joel Ir Ethan vienoje komandoje, ėjo teisingu keliu. Pabaiga- su trenksmais, prilygstanti kruvinai gražiam Fargo finalui :)

An American Rhapsody (2001)

Štai mano savaitgalio laimikiai- netikėtai radau kažką vertą dėmesio ir per televizorių pažiūrėti. Sudomino, kad istorija paremta tikrais faktais, režisierė Eva Gardos atskleidė liūdną savo vaikystės istoriją, kurią įtakojo antras pasaulinis karas ir į Vengriją įžengęs Stalinas. 1955m., Siuzana, miela penkiametė, gyvena su tėvais Vengrijos kaime ir nenutuokia, kas jos laukia. Vieną dieną atvažiuoja ponia, kuri pasirodo, jos močiutė, ir išsiveža ją į Ameriką, pas tikrąją šeimą, kuri paliko Vengriją prieš penkerius metus, į šalį įžengus rusų armijai. Negalėdami pasiimti jos, dar visai kūdikio, palieka dukrą močiutei, tikėdamiesi greitu metu atsigabenti į Ameriką, o praeina net penkeri metai. Deja, mergaitė ilgisi savo gimtųjų vietų ir žmonių, kurie ją užaugino. Naujai šeimai širdyje vietos nėra. Skamba labai... tešliškai, žinau. Paprastai nežiūriu dramų apie tėvų ir vaikų problemas, bet mane patraukė Vengrijos vaizdai. Įdomus filmavimas, pradžia juodai balta, paskui, palikus šalį, įsijungia spavos. Reikia pripažinti, Gardos neleido aktoriams malti šūdo, viskas atlikta nepriekaištingai, sentimentalumu ir praskydimu čia nė nekvepia. Nastasia Kinski puikiai suvaidino susirūpinusios ir griežtos motinos vaidmenį, o jauna Scarlet Johanson dar stengdavosi vaidinti, iki visiškai suholivudėjo. Bet labiausiai pagyrimo verti tie kaimiečiai fermeriai- jau tokie paprasti, neįmantrūs, dėl to ypač įtikinami ir mieli. Ne mano pyrago gabalas, bet dėl įvairovės, kodėl gi ne.

2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Angela's Ashes (1999)

Rašytojo Franko McCourto autobiografijos motyvais, pasakojama apie neturtingą airių šeimą, kur alkis ir šaltis kasdieniniai palydovai, vaikai gimsta ir miršta vienas po kito, o tu nieko negali padaryti. Iš pradžių veiksmas vyksta Brukline, tačiau mirus mažyliui, persikrausto į Airiją, Limeriką. Bet situacija čia dar blogesnė. Nuolat trūksta maisto, namuose laša stogas, drėgna, vyras geria, išeities nėra. Bet kas keičiausia, tai nepalaužia jaunojo Frenko, jis nepaseka tėvo pėdomis, bet atkakliai stumia dienas, galiausiai susiranda darbą ir palieka nelaimingąją Airiją. Iš kur tiek dvasios stiprybės, žiūri ir gėriesi; kitas jo vietoj seniai po žeme būtų gulėjęs.

Breaking the Waves (1996)

Režisierius, danų tautybės Larsas von Trier'as keistas žmogus, turi daugybę fobijų ir niekada nesilankė JAV, kuria labai neįprastus ir įdomius filmus; sakyčiau, būdvardis keistas pilnai neišreiškia visos jo prasmės. Ne mindfucker'is, ne, tiesiog sunkiai įsivaizduojamas ir trikdantis. Besė ir Janas buvo laiminga sutuoktinių pora, iki Janas darbe patyrė rimtą traumą ir liko paralyžuotas. Prikaustytas prie lovos, vyras sugalvoja, kaip visgi jiems būti kartu: jis įtikina žmoną užsiiminėti seksu su kitais vyrais. Sunku patikėti? Tai ir turėjau omeny. Istorija labai liūdna, tuo labiau, kad iš karto matome, kad su Bese kažkas ne taip- lengvas protinis atsilikimas ar panačiai. Bet ji nuoširdžiai myli vyrą, ieško partnerių, norėdama, nors ir ne tiesiogiai, susijungti su Janu.

Dead Snow (2009)

Vienas smagiausių zombfilmių, kokybe ir originalumu prilygstantis Fido ir ankstyviesiems George Romero darbams. Zombiai-naciai, tu tik pagalvok, čia tai vaizduotė! Europiečiai eilinį sykį pasireiškė siaubo filmų srityje, pagardino subtiliu humoru ir suteikė tokį malonumą žiūrovui. Galėtų ir dažniau mus džiuginti, o ne koncentruotis į žmonių tarpusavio santykių peripetijas nusmurgusio buto fone, kas yra dažniausia užsienio filmų tema, jaks...Taigi draugų grupelė nutaria paatostogauti kalnuose, randa lobį ir per anksti apsidžiaugia, nes savininkai niekur ne dingę- tūno sniege, ne vienas, ne du, o visa vokiečių kareivių armija! Prasideda dosnios skerstuvės, kraujas tykšta toliau nei matai, bet kaip smagu :) Filmas pagauna nuo pat pradžios, garso takelis nuostabus, žiūrėti juokinga, bet dėl to, kad to siekta, o ne kūrėjų nemokšiškumo dėka. Juokingiausia vieta: senukas įspėja jaunimą, kad čia nesaugu ir pan., o pats tupi oranžinėj palapinėj vidury kalnų vienui vienas:D

2011 m. sausio 22 d., šeštadienis

Moulin Rouge (2001)

Užburinatis Bazz Lhurmann miuziklas, atskleidęs Ewan McGregor ir Nichole Kidman vokalinius sugebėjimus. Šokiai, dainos, kostiumai- neprilygstama! Kidman veidas dar nebuvo įkalintas botokso, taigi raudonplaukė sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų (kumpanosė Virdžinija Vulf man įspūdžio nepaliko).
Naktinis klubas Paryžiuje, gražios moterys, muzika ir miražai- turtingas ir vargšas ateina čia paganyti akių, užmiršti bambančių žmonų ir padovanoti sau pasaką, nors ir trumpą. Poetas Kristianas čia sutinka kurtizanę Satiną, užsidega meilės liepsna, kuri praris abu.

Let the Right One In (2008)

Retai aš tariu gerą žodį apie europietiškus filmus, oi retai.. Šįkart tylėti negalima, nes kaip ten bebūtų, prieš mūsų akis originalus švediškas produktas, kuriam Holivudas neprilygsta (nors mėgino).Vienišas berniukas Oskaras gyvena su tėvais daugiabuty, mokykloje patiria patyčias, o namie yra tiesiog nepastebimas. Paauglystės tamsumos ypač ryškios. Ir štai vieną vakarą jis susipažįsta su keista mergaite, vardu Eli, tarp vaikų užsimezga draugystė, kuri pakeis viską. Europiečiai nekuria savo filmų masiniam žiūrovui: nėra patrauklių personažų, dėmesį išlaikančio siužeto ir už širdį virpinančių jausmingų likimo vingių. Jie kuria, nes jiems patinka, nelenda niekam į šikną, ko pasekoje turim juodą avį baltoje bandoje. Sveikintinas požiūris- bet taip sakau tik todėl, kad tai liečia man svarbią temą: vampyrus...

2011 m. sausio 18 d., antradienis

Blood Simple (1984)

Brolių Coen'ų debiutas didžiajame ekrane. Jau seniai jie pelnė mano simpatijas dėl ypatingo stiliaus ir originalių siužetų, o prieš kelias dienas pažiūrėjau, koks gi buvo startas- silpnas, neįmantrus, bet teikiantis vilčių ar ypač daug žadantis. Žmonės, nerealus! Prie to paties- galų gale išsiaiškinau, ką reiškia mįslingasis film-noir, nes būtent šiai kategorijai Blood Simple ir priskiriamas. Trumpai drūtai- mindfucker'io giminaitis, ne toks suktas,vingrus, daugiaprasmis, bet nuolat šnibždantis į ausį- kodėl, kodėl ir kodėl? Pasukus smegeninę įmanoma rasti atsakymus. O jei negalvoji, nėra prasmės žiūrėti film noir.
Varge, kokia plepė pasidariau, grįžtu prie esmės. "Raguotas" vyras pasamdo privatų detektyvą, kad sektų žmoną ir meilužį, paskui nutaria abu nužudyti. Planas paprastas, seklio ir Marčio partnerystės atsekti nebus įmanoma. Tačiau įvykiai pakrypsta nenumatyta linkme. Susižavėję stebime laukinį įtampos šokį.
Wow, neatsimenu, kada paskutinį kartą sėdėjau prie ekrano išplėstom akim ir pastatytom ausim- nieko negali nuspėti.. Kaip man tai patinka! Atsipalaiduot negali, mąstai apie poelgių priežastis ir suvokimas ateina praėjus gerokai laiko, pasibaigus filmui. Privatus seklys džiugina charakterio šlykštumu, Dan Hedaya- apgailėtino, nevykėlio vyro portretu, o Frances McDormand- jei kada turėjau nusiskundimų dėl jos vaidybos, jau nebeturiu, nereali boba- niekad neatrodo patižus patelė, atsimenu, net Mississippi Burning, kur suvaidino namų šeimininkę- neišraiškingas vaidmuo, rodos, ką čia parodysi- o ji sugebėjo. Apseiti be kvailos buities ir miesčioniškumo, nes juk kam įdomu žiūrėti į kaimynę iš gretimo buto?

2011 m. sausio 14 d., penktadienis

The Painted Veil (2006)

Buvau nusiteikus kritiškai, nes esu skaičius romaną, pagal kurį pastatytas- ekranizacijose visad lauk nemalonių pakeitimų ir fakto, kad knyga eilinį kartą spjovė filmui į veidą. Čia taip nebuvo. Jei dar galvojau kad aktoriai kiek per seni savo rolėms, tokios mintys ištirpo nuostabiuose Kinijos kraštovaizdžiuose.
Aktoriai vaidina puikiai- kaprizinga, neištikima Kitė ir tylus bakteriologas, mylintis jos vyras Volteris. Sužinojęs apie neištikimybę, nusitempia žmonelę į Kiniją, patį choleros židinį. Šeimyninės problemos atrodo juokingos svetimo skausmo ir kančių akivaizdoje.
Įdomus įvykių vaizdavimo būdas- jokių preliudijų, viskas išplaukia iš praeities upės, tarkim matom, kaip Kitė susipažįsta su Townsendu, kitas kadras- jie jau lovoj, nėra to pradinio cackinimosi- rūbų skraidymo į šalis ir pan. Tas pats su vedybom- čia susipažįsta, čia jau susituokę, greitai nykstantys vaizdai neleidžia įsigalėt monotonijai ir nuoboduliui.
Nortonas ypatingai gerai suvaidino išduotą sutuoktinį, jo pyktis ir atsiskyrėlio laikysena, žmonos ignoravimas, o širdyje vienatvė ir begalinis ilgesys, ypač įstrigo kaip gina žmoną nuo priešiškai nusiteikusių vietinių.

2011 m. sausio 11 d., antradienis

Quills (2000)

Markizas de Sadas, garsusis nešvankių romanų autorius ir gašlūnas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs kalėjimuose, palikęs šūsnį pikantiškų istorijų ir sujaukęs ne vieną lovą.Uždarytas beprotnamyje, rašytojas įsitraukia į kovą su skrupulingu daktaru. Gali pasirodyti, kad nuodinga asmenybė pažabota, bet satyras randa būdą skleisti erotinėms idėjoms, pasitelkęs jauną skalbėją Madelaine.Geoffrey Rush turėjo gaut Oskarą, jo pasirodymas žymiai įsimintinesnis nei Russel Crowe Gladiatoriuje. Ištvirkimas, aistra, laukinė ir nepalaužiama dvasia užima kvapą, mąstai- čia tai bent, čia tai vaidyba! Kažką panašaus mačiau Rasputine. Netradicinė ir meilės istorija: kuklus kunigas (Joaquin Phoenix) beviltiškai įsimylėjęs Madeline, bet dogmų supančiotas jo protas neleidžia pasiduoti aistrai, galiausiai įvyksta tragedija.

The Abyss (1989)

James Cameron.. Režisierius, netiesiogiai prisidėjęs prie tonų sutriauškintų popkornų ir galonų Coca Colos, išgertos įbedus alkanas akis į ekraną, bežiūrint tokius šedevrus kaip Aliens, Terminator, Titanic ir ažiotažą visame pasaulyje neseniai sukėlusio Avatar. Nenuostabu, kad The Abyss glūdėjo šių milžinų šešėlyje ir jį radau atsitiktinai.
Nieko man nėra baisiau kaip vandenyno gelmės, klaustrofobinė atmosfera, nežinomybė. Povandeninis laivas išsiruošia į ekspediciją- surasti pražuvusį branduolinį laivą, išsiaiškinti, koks buvo įgulos likimas...
Ir taip smagiai žiūrisi beveik 2 valandas, iki prasideda nesąmonės. Daugiau nei dešimt minučių be deguonies ir tu atsipeikėji be jokių šalutinių reiškinių?? Tiesiog pašokdina tave su elektrošoku, keli įpūtimai, paplekšnojimai per skuostus ir viva la vida? Nejuokinkit. Aišku, jau nekalbu apie nardymą >2000 pėdų gylyje be įrangos, slėgis ir temperatūra- peace of cake, dude.
Bet šį potencialą turėjusį kortų namelį beširdiškai sugriauna ištraukta kertinė korta- pabaiga. Abusurdiška, sentimentali, į pasiutimą varanti pabaiga. Nokautas, kitaip nepavadinsi. Gal kažkam pasirodys kilnu, nubrauks ašarą, pagalvos, kad tik žmonės tokie kiaulės gali būt, o man lyg kas pirštus gerklėn būtų sukišęs. Man visą laiką atrodė keista, kaip Cameronas, VYRAS, gali išdarinėti tokius dalykus..
Tačiau nesigailiu, kad tiek laiko varvinau akis. Puikūs veikėjai, stiprus moters charakteris ir neatsiejama įgulos narė žiurkė Beanie. Daug yra flmų su silpna pabaiga, nesmerksiu per stipriai. Privalumai beveik uždengia trūkumus.

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

Blades of Glory (2007)

Ferrelas, kai nori, parodo iš koto verčiančių vaizdelių, iš juoko mirti gali. Man atrodo, čia geriausia komedija, ateityje paminėsiu dar kelias, bet jos neprilygsta minimam perliukui.. Du profesionalūs dailiojo čiuožimo virtuozai amžiams praranda teisę rungtis arenoje, bet kas sakė, kad jie negali grįžti.. kaip pora. Jiedu spėja visiškai nusigyventi ir nusigerti, kai staiga pasirodo treneris ir paakina susigrąžinti prarastą šlovę. Nu ir prasideda...Dailusis čiuožimas mano nuomone ir taip gėjiška sporto šaka, tai dar įsivaizduokit du vyrus... Aerosmith'ų "I don't want to miss a thing" daug kam asocijuojasi su Armagedonu, o man visad prieš akis iškils gracingas Chazzo ir Džimio numeris :)

Nick and Norah's Infinite Playlist (2008)

Niką kamuoja depresija, mat jį paliko mergina, graži ir tuščia Triš. Draugai mėgina pakelti jam ūpą, išsitempti pasilinksmint. Viskas baigiasi tuo, kad netrukus gauja naktį ima gastroliuoti po Niujorką su Nora, visai nepažįstama mergina: reikia rasti girtą paklydusią jos draugę ir dievinamą grupę, kuri turėtų koncertuoti kažkur netoliese.
Daug juokingų situacijų, spalvingi personažai, muzika, alkoholis, jaunystė ir Niujorkas- naktis žada būti nepamirštama.

2011 m. sausio 8 d., šeštadienis

The Good Life (2007)

Džeisonas nevykėlis; jam neauga plaukai ir tenka nešioti peruką. Po tėvo mirties jis stengiasi išlaikyti motiną, bet iš mažos degalinės darbuotojo algelės nė neišgali apmokėti sąskaitos už elektrą. Lyg būtų maža, stengiasi, kad neužsidarytų senas kinoteatras, kurio savininkas suvaikėjęs (Harry Dean Stanton vaidina taip įtikinamai, kad sunku patikėti kad tai netikra jo būklė). Nei iš šio nei iš to, nelaimėlį terorizuoja pamišėlis chuliganas. Nepastebėtas Jėzus, kitaip nepavadinsi. Tada pasirodo ji- žavi rudaplaukė Frances, ir iš anksto mąstai, ko jai reikia iš to vargšo nuskriaustojo? Merginos neturi reikalų su tokiais kaip Džeisonas, aišku kaip dieną. Viskas taip niūru ir apgailėtina, kad vienintelė išeitis iš situacijos- paleist sau kulką į kaktą, išties, filmo pavadinimas- juodžiausia ironija. Sunku suprast, iš kur tiek jėgų irtis į priekį, kokia prasmė?

Defendor (2009)

Šakės.. Iš pradžių maniau, kad bus komedija, bet po 10 min supratau, kad nė velnio. Tai parodija visų betmenų, supermenų ir voražmogių, o kadangi pagrindinis veikėjas atsilikęs, žiūrėti juokingai graudu- neišvengiamai judam liūdno finalo link. Buvo keista matyti Woody Harelsoną, savo mėgstamą aktorių, tokiam neįprastam jam vaidmeny,- pasmerktas herojus, kuris stengiasi pakeisti pasaulį, nepažįsta baimės, o savisaugos instinktas jam svetimas.

2011 m. sausio 5 d., trečiadienis

Notes on a Scandal (2006)

Atsimenu, pradžią vos ištvėriau. Maniau: jei ir toliau tokiu tempu judėsim, jungiu lauk ir pasiieškau prasmingesnės veiklos. Sekundžių klausimas nulėmė, kad nepritrūkau kantrybės. O gale nesijaučiau iššvaisčiusi pusantros valandos brangaus jaunystės laiko.Susidraugauja dvi mokytojos: griežta, mokinių nemėgstama, bet gerbiama veteranė Barbara ir nauja dailės mokytoja Sheba, kuri ištekėjusi už daug vyresnio vyro ir augina du vaikus. Suprantama, namų rutina vargina, juo labiau kai širdy ne sutema, ko pasekoje ji užmezga romaną su 15-mečiu, tiksliau leidžiasi jo sugundoma. Žinau, skamba neįtikėtinai, bet pamatysit patys. Sužinojusi šį kraupų faktą, senikė imasi šantažo, kad pririštų Shebą prie savęs, lesbietiški polinkiai or sth... Darosi įdomu, kuo viskas baigsis. Judy Dench sukurtas maniakės-geriausios draugės portretas stubinantis, net šiurpas nukrečia. Taip ir įsivaizduoji, kad gyvenime atsiranda draugų, kurie prikimba kaip dėlės ir čiulpia kraują, o tu nė nepastebi. Kai jaunesnioji sugalvoja draugystę nutraukti, pajutusi, kad čia kažkas ne taip, senoji išleidžia nagus. Psichologinė drama retai būna taip gerai išvystyta, likau sužavėta. Filmas nėra skirtas žiūrėti atsipalaidavus, priešingai, nuolat jauti įtampą, o nejaukus jausmas nepalieka ir pradėjus eiti titrams. Žiūrėkit, kas jūsų draugai...

The World According to Garp (1982)

Kažkada buvau įnikus į John Irving, skaičiau kas papuldavo nugriebti viešojoj bibliotekoj- "Malda už Oveną Minį", "Ketvirtoji ranka", "Sidro namų taisyklės".. Nieko ypatingo tose knygose neradau, rašymo stilius, tiesa, neblogas, nesinori numesti perskaičius porą puslapių, bet gilių prasmių ar dvasios pakylėjimo nepajutau. Tokie plytos storio romanai masėms, bet kiekvienas rašytojas, priverčiantis išjungti teliką ir užsidėti akinius valandžiukei su knyga, pelno mano pagarbą.Taigi "Pasaulis pagal Garpą". Glen Close ir Robinas Williamsas. Motina ir sūnus. Pasakoti siužeto nenorėčiau, gana nuosekliai sekama romano dėstymo, fantazijų praktiškai nėra. Gal R.Williamsas kiek per senas vaidmeniui, bet dievaži, šitas aktorius lydėjo mano vaikystę- skraiduolis, Dautfajė, Tūkstantmečio žmogus.. todėl kabinėtis prie tokių niekniekių nesinori..Filmas ir juokingas, ir liūdnas, kaip pats gyvenimas. Kas benutiktų, Garp's got a funny way of looking at life.

Bronson (2008)

Charles Bronson (born Michael Gordon Peterson, 6 December 1952) is a British criminal often referred to in the British press as the most violent prisoner in Britain".
Born in Aberystwyth, Wales, Peterson often found his way into fights before he began a bare-knuckle boxing career in the East End of London. His promoter was not happy with his name and suggested he change it to Charles Bronson.
In 1974 he was imprisoned for a robbery and sentenced to seven years. While in prison he began making a name of himself as a loose cannon, often fighting convicts and prison guards. These fights added years on to his sentence. Regarded as a problem prisoner, he was moved 120 times throughout Her Majesty's Prison Service and spent most of that time in a solitary confinement. What was originally a seven year term stretched out to a fourteen year sentence that resulted in his first wife, Irene, leaving him. He was released on October 30, 1988 but only spent 69 days before he was arrested again.
Supažindinu jus su garsiojo Britanijos peštuko gyvenimo atkarpa, pavaizduota filme. Montažas superinis, Tom Hardy taip pat. Ne veltui jį vadina ateities Danieliu Day Lewisu, aktorius sugeba taip išversti kailį, kad ohoho! Vos trečias su juo matytas filmas, o pamačiau 3 kapitaliai skirtingus personažus, turiu omeny, nelikę jokių praeities aidų, jis nesikartoja; daugumai aktorių to nepavyksta išvengti. Pavyzdžiui di Caprio manęs jau niekuo nenustebins, o ką dar parodys šis vyrukas, tikrai bus įdomu pamatyti. I am Charlie Bronson, and all my life I wanted to be famous- taria mums plikagalvis žalūkas iš ekrano filmo pradžioje. Įsivaizduojamai auditorijai jis pasakoja apie laukinnę savo prigimtį, meilę kalėjimams ir nuolatinį muštynių troškulį. Kas keisčiausia, jis nėra psichinis, ne, kaip tik beprotnamis nusikaltėlį varo į neviltį. Charlie pilnai suvokia savo veiksmus, manija duoti kam į snukį atrodo tokia pat suprantama kaip ir nusičiaudėti, kai panižta nosyje. Spalvų žaismas, grimas, groteskiškos scenos- debilų diskoteka pagal Pet Shop Boys "It's a Sin", prikaustys jūsų dėmesį. Žiūrėsit ir galvosit- o kas toliau, kas toliau??...

2011 m. sausio 4 d., antradienis

The Full Monty (1997)

You can leave your hat on- Joe Cocker daina, laimėjusi Oskarą 19997-aisiais, visam laikui tapo striptizo šokėjų himnu. Šeši bedarbiai nutaria suburti striptizo šokėjų grupelę. Aišku, teks nugalėti daug kompleksų, kai kas atras tikrąją seksualinę orientaciją, o kaip čia pasirodysi draugams ir pažįstamiems su alaus pilvu ir klišom kojom? Smagi komedija, kurią turbūt matė kiekvienas etatinis TV3 žiūrovas, nes ji sukosi tinklelyje tiek daug kartų, kad dainą mintinai buvo galima išmokti :)

Girl, Interrupted (1999)

Kažin ar Jolie besulauks antro Oskaro, ji eina neteisingu keliu. Visgi vieną pelnytai uždirbo, ir galės savo siauraakiams vaikiukams ateity pasigirti- žiūrėkit, kokia gera aktorė kadaise buvau, paskui gavau Pitt'ą, ir nieko man nebereikėjo :).. Moterų psichūškė, daug protiškai sužalotų merginų, daug liūdnų istorijų.. Manęs šita drama "nenunešė", tik dar ilgai galvoj skambėjo Petula Clark daina Downtown:
When you're alone
And life is making you lonely,
You can always go downtown
When you've got worries,
All the noise and the hurry
Seems to help, I know, downtown...

My Life Without Me (2003)

Ana sužino, kad nepagydomai serga vėžiu. Po jos mirties našlaitėmis liks dvi mažos dukrelės. Merginai labiausiai gaila, kad negalės matyti, kaip jos auga. Tad Ana nutaria įrašyti po kasetę kiekvienam dukterų gimtadieniui iki joms sukaks 18, kad visada jaustų mamą esant šalia.
Labai, labai liūdnas filmas. Apie jaunus mirštančius žmones visada graudu žiūrėti, bet čia ypatingai skaudu. Jų šeima gyveno namelyje ant ratų! Taigi skurdas- nuolatinis palydovas, o tada še tau- Giltinė kviečia į pasimatymą. Žiūri ir mąstai, koks gyvenimas neteisingas.

2011 m. sausio 3 d., pirmadienis

Wuthering Heighs: 2009m. ir 1992m.

Emily Bronte "Vėtrų kalnas" yra mano mylimiausia meilės istorija. Mačiau dvi jos versijas, todėl įdomu bus palyginti.
Tom Hardy pasirodė pritrenkiančiai, bet apie tai vėliau. Visų pirma, kokia netikus aktorė Ketrinos Ernšo vaidmeniui! 1992m. filme maniau, kad prancūzė Juliette Binoche nelabai tinka, bet žmonės, ji suvaidino nelyginant geriau. O šita jauniklė.. Jai labiau tiktų reklamuot akių tušą ar plaukų dažus, su šūkiu- LOREAL, nes jūs to verta. Ketrinos vaidmuo toks ypatingas,- žiaurios ir nežinančios ko nori moters, kuri galiausiai praranda viską. Skaitydama knygą negalėjau suprasti- ji tiesiog tuščia koketė, bijanti veltis į santykius ar priešingai,- praktiška savanaudė, kuri mėgaujasi vyrų jai rodomu dėmesiu ir laukianti palankios progos? Šiaip ar taip, Charlotte Riley neatliko savo darbo.
Antra, kas per pradžia! Suprantama, nereikia atkartot knygos, režisierius uždeda savo rėmus istorijai, didesniu ar mažesnius, bet čia?? Ekshumacija buvo pastanga atskleisti sielvartą, bet atrodė groteskiškai ir ne vietoj. O vedybos- atseit uždarė ją pas save namuose ir apvesdino? Jos tėvas juk buvo turtingas žmogus, ne koks bažnyčios ubagėlis, galėjo kreiptis į teisėsaugos pareigūnus, o čia maždaug, ai, nu nepasisekė.. Jei jau Ketrin antroji buvo užrakinta namuose, kaip ten įsliūkino ištikimoji tarnaitė? Žiauru..
Dėl Hitklifo-Tom Hardy touched my heart and broke it.. Nemaniau, kad kas perspjaus Ralph Fiennes, bet taip nutiko. Nuo šiol jis istorija! Priglaustas gerojo pono Ernšo, visą gyvenimą jis kentė aplinkinių patyčias, "čigonės benkartas" buvo jam kaip antras vardas, o kur dar Ketės brolio pykčio protrūkiai. Nenuostabu, kad jis tapo nuožmus ir piktas, be lašo gailesčio, be gebėjimo atleisti. Nesuprantu, kodėl buvo išmesta scena, kur Ketė kalbasi su tarnaite virtuvėje, ir nežino, kad Hitklifas netoliese. Ji ištaria: jis man per prastas, ir tai tokia dramatiška akimirka, laukinis jos vaikystės draugas palieka namus ir dingsta be žinios.
Kaip įtikinamai ir profesionaliai vaidina Hardy- jo kalbos maniera, žvilgsnis, vyras, kurį užvaldęs keršto troškimas ir kuris sudega savo paties pykčio liepsnoje- žavinga.. Jis įskaudino daugybę žmonių, savąją Ketriną taip pat, ir vis dėlto jos išdavystė buvo didesnė, baisesnė, purvinesnė. Juo labiau kad atstumti jį nebuvo jokio išorinio faktoriaus- nei spaudė tėvai, nei brolis turėjo jai įtakos. Viskas dėl sumautos materialinės gerovės..
Geriau nufilmuotas 2009-ųjų filmas, nepaisant visų mano priekabių, che che, vaizdas glosto akį, įdomu kaip būtų žiūrėti nežinant, kuo viskas baigsis, nes aš jau žinojau, kas laukia. Skaudi meilės istorija išbaigta išbaigta iki galo, nors ne visiems režisieriaus sprendimams pritarčiau, bet ai.. Jeigu nesi filmų sugadintas žiūrovas kaip aš, tau patiks abi versijos, mielas blog'o skaitytojau..
Žiūrėti neprailgsta, abu turi širdį veriančių moementų ir reikalauja pakelio nosinių. Klasika lieka klasika.

Northanger Abbey (2007)

Dar viena miela Jane Austen romano ekranizaDar viena miela Jane Austen romano ekranizacija, deja, šios knygos neteko perskaityti (nėra lietuviškai). Naivi mergina Ketrina, gyvenanti kaime su tėvais ir daugybe broliukų ir sesučių, gauna progą pasisvečiuoti pas porą, neturinčią vaikų. Kaimietukei išvyka į didmiestį suteikia daug žiaugsmo- gal pagaliau sutiks tą Vienintelį? Pabrėžiu, kad šnekam apie laikus, kada sulaukus 28-erių būdavai nurašyta kaip senmergė ir kiurksodavai tėvams ant sprando iki gyvenimo pabaigos, tad lūkesčiai susirasti vyrą ne tokie jau lėkšti ir primityvūs.Nu ir prasideda- pokyliai, nauji draugai, pasivažinėjimai karietomis; deja, didmiestis pilnas pagundų, ir ne visos merginos pajėgia joms atsispirti. O naujoji simpatija- žavus, bet labai paslaptingas..Žiemos vakarui su karšta arbata- svajojant apie meilę, kuri, būkim atviri, tais laikais tikrai nebuvo romantiška,viską lėmė socialinė padėtis ir tėvų nuomonė. Tačiau būtent tai nulėmė Austen romanų populiarumą- moterims patinka skaityti apie tai, ko niekada nebus.

On the Edge (2001)

Ech, psichūškės, jaučiu joms silpnybę... Kai žmogaus smegenys nustoja dirbusios daugmaž įprastu režimu, gali išvysti įvairių beprotybės apraiškų, kuriom nelieki abejingas. Po bandymo nusižudyti čia paguldomas Džonatanas. Likimo broliai jam atrodo tikri kvaišos, jis jaučiasi vienintelis turintis šiek tiek sveiko proto. Greitu metu vaikinas susipažįsta miela mergina Reičele, kuri linkusi žalotis ne tik save, bet ir kitus. Lyginti su One Flew Over the Coocoo's Nest nedrįstu, bet apie beprotnamius filmų ne taip ir daug. Toks gan lengvas, apie civilizacijos sukramtytus ir išspjautus.

Pleasantville (1998)

Du paaugliai, Deividas ir Dženifer, netikėtai atsiduria situacijų komedijoje, žodžiu, kažkokiu nesuvokiamu būdu atsiduria televizoriuje. O komedija- tai tūpas serialas "Pleasantville", apie gyventojus, kuriuos pilnai tenkina kasdienė rutina, kur kamuoliai visada pataiko į krepšį, kur niekas nepyksta, nepavydi ir .. nėra jokio sekso. Deividui viskas atrodo šaunu, tuo tarpu išdykėlė Dženiferė nutaria pasilinksminti- juk aplink tiek žavių nekaltų vaikinų....
Įdomu tai, kad šis tobulas bejausmis pasaulėlis taip ir pavaizduotas- juoda ir balta, kitų spalvų nėra. Pamažu, įsižiebiant jausmams, randasi ir spalvos- pvz. raudonai pražįsta rožė. Bet kartu griūva ir nusistovėjusi tvarka, kai kam tai baisiai nepatinka...

Playing By Heart (1998)

Vienas iš filmų, kuriame manęs neerzina Angelinos Jolie šmėžavimas ekrane. Tada ji dar nebuvo spėjusi tapti sekso simboliu, grožio ikona, bla bla bla , pagavot mintį. Man ji nė trupučio negraži, būdama vyras iš pasibjaurėjimo nusukčiau veidą- tos žuvies lūpos, brrr... Bet čia ji ekscentriška keistuolė raudonais plaukais ir auksinėm kelnėm- kažkas neįprasto :)
Filmas susideda iš daug istorijų; kiekvienam herojui meilė kelia vien rūpestį, nerimą, netgi baimę, o širdys neranda ramybės.

2011 m. sausio 2 d., sekmadienis

Napoleon Dynamite (2004)

Komedija apie lūzerius, su nedideliu liūdesio šešėliu, o gal čia kaltas indie stilius- visi jie man atrodo šiek tiek depresovi.
Napoleono šeimynykščiai tikri keistuoliai- senelė?, auginanti strutį kieme, brolis?, kiauras dienas prakiūksantis pažinčių svetainėse ir dėdė Rikas- didžiausias nevykėlis iš visų, nuolat rezgantis planus, kaip čia prasimanius pinigų. Nenuostabu, kad paauglys ir pats ne iš normaliųjų, juokingai atrodo ir keistai kalba, nepritampa mokykloje.. Kai į klasę ateina naujas mokinys, Napoleonas nusprendžia padėti jam laimėti mokyklos prezidento rinkimus. Žinau, plot'as skamba nelabai prasmingai, bet toks ir buvo režisieriaus tikslas- paprasti žmogeliai, kurių nepastebim, nes jie nepasižymi patrauklia išvaizda, nevairuoja prabangių mašinų ir nedaužo merginoms širdžių.

In My Father's Den (2004)

Daug kantrybės prireikė ieškant kaip atsisiųsti- vienintelis jį turėjęs šaltinis buvo emule, taigi skrido pas mane ilgus 3 mėnesius.. Ir kaip žinoma, ten gali atsisiųt beleką, didelė tikimybė kad būčiau pamačius begėdiškų vaizdelių.. Bet laimei viskas išėjo puikiai, ir filmas išties buvo vertas pastangų, kas be ko, dar ir priblokšti sugebėjo, kas nutinka ypač retai. Daugybę metų namuose nesirodęs sūnus grįžta į tėvo laidotuves, nieko originalaus. Santykiai su broliu įtempti, jaunėlis kaltina jį, kam paliko jį vieną tokiam myzery.. Atvykėliui sunku čia prisitaikyti, o dar prikimba storuliukė paauglė Celia. Užsimezga draugystė. Ir štai vieną dieną mergiotė dingsta kaip į vandenį...Filmo pabaiga išlaiko tokią įtampą, kokią seniai bejaučiau- nejaugi fotografas būtų nudobęs įkyruolę? O gal ji pabėgo- šeima nebuvo iš patikimųjų, kažkoks iškrypęs patėvis ir nusidirbus motina.. Kas galų gale nutiko? P.S. Mathew Mafadyen nerealus...Pride and Prejudice Darsis, žinoma, pasirodė šauniai, bet čia.. švyti- liūdnas, depresovas, užsidaręs ir vienišas. Amazing...

Everything Is Illuminated (2005)

Su Naujaisiais metais visus, štai spėjau atgaut sąmonę ir vėl skubu aprūpinti iįspūdžiais, kurie turbūt įdomūs man vienai :) Senai matytas, išlikę vos keli momentai, bet pats siužetas dar laikosi įsitvėręs atminties siūlo.. Kažkas apie žydus, tragišką jų istoriją, bet iš dabarties perspektyvos. Anūkas atkeliauja ieškot kažkokios merginos, kuri išgelbėjo jo seneliui gyvybę II pasaulinio karo metu. Jo vedliais tampa du ukrainiečiai- geziukas vertėjas ir jo dieduška, dar kelionėje dalyvauja šunėkas.