Kažkokiu stebuklingu būdu jis "mėtėsi" filmai.in. Seniai ieškojau, todėl radus nebesiblaškiau ir atsidėjau keistai, labai tragiškai istorijai. O žmogau, kaip nuobodu buvo pradžioje- bet intuicija šnibžtelėjo pakentėti, nu kentėjau, o paskui likau apstulbinta. Ne siužeto, bet Ruth Cracknell vaidybos. Man jau atrodė, kad vaidina išties nestabilios psichikos žmogus, gyvenime nemačiau taip gerai įsijaučiant į vaidmenį. Kur, po šimts, apdovanojimai?! Lilian, po keturiasdešimties metų, išeina iš psichiatrinės ligoninės. Per flashback'us matom, kas prie to privedė, ir kaip ji deal'ina su dabartiniu pasauliu. Visi esam matę viešajame transporte kalbantį su savim žmogų, man dažniausiai būna juokinga, o čia- baisu... Kaip ji vis apsijuokia žmonėse, kokia vieniša, nesuprasta yra, o kai ištempia už ausies taksistas...Žiauriai liūdna. Tačiau skaudi praeitis nepalaužė Lilian dvasios- dėka romantiškojo Šekspyro. Ji eina gatvėmis deklamuodama, nesvarbu, yra besiklausančių, ar ne. Istorija nėra labai originali ar ką, bet tuo vienas žmogus nugali savo netikusį likimą.. Filmas lieka su tavim ilgam, Ruth personažo nepamirši niekaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą