2012 m. liepos 28 d., šeštadienis

Elling (2001)

Šveicarija, JAV ir Norvegija yra labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys, bankrotas joms negresia, kaip neseniai girdėjau per radiją. Štai kodėl skandinavai gali sau leisti tokią prabangą kaip emocionaliai sutrikusių žmonių integracija į visuomenę. Jie gauna puikų butą miesto centre ir paliekami tvarkytis savo nuožiūra. Jau matau, kaip Lietuvoje tokios patalpos nusavinamos, o vargšas žmogus guli rūsyje apsimyžęs ir neprižiūrėtas, įbaugintas. Todėl pradėjau žiūrėti gan įtariai- situacija tokia neįprasta, o jos tikroviškumo nėra kaip patikrinti, tuo mane trikdo europinis kinas, keisti scenarijai. Elingas ir Kjell Barne, vyriškiai, perkopę keturiasdešimt, po kelerių metų spec. įstaigoje, išleidžiami gyventi normalų, kiek tas įmanoma, gyvenimą. Jiems skiriamas būstas, karts nuo karto aplanko socialinis, kurį jie varo į neviltį savo baimėm ir neryžtingumu. Bet pamažu vyrai ima krapštinėtis; išsiskiria dvi labai skirtingos asmenybės- Kjell Barne- tylus, pykčio nevaldantis milžinas, svajojantis pasidulkinti (praėjo pusė mano gyvenimo, o aš to dar nesu daręs) ir Elingas, sarkastiškas klaustrofobikas su poeto gyslele. Juokingi nutikimai kartais liūdni, kartais absurdiškai komiški, bet žiūrisi labai lengvai, o vietom atpažįsti save- ypač, kai tau pasako- o šitas (Elingas) man primena tave. Jėzau, tikrai nesmagu..Apatinių skolinimo scena išmušė iš vėžių- iš nustebimo žvengiau ilgai- nieko panašaus nesu mačius. Nors ir labai keistas- pvz. lytiniai santykiai su paskutinį mėnesį nėščia moterim mane šokiravo- tai išskirtinis filmas apie visuomenės baimes, padidintas 100 kartų. Norėjau rašyt apie naujausią Nolano darbą, taip tragiškai šturmavusį ekranus 20 d. Auroroje, Kolorade, bet gal rytoj.. reik man atsigaut dar po to, ką pamačiau.

2012 m. liepos 25 d., trečiadienis

Far from Heaven (2002)

Jei kas pasikliausite mano nuomone, tai filmas skirtas gabiems dvylikamečiams. Kas būtų labai gerai, nes dabar viešajam transporte pasiklausius tų spienių kalbų darosi baisu, tapšnoja išmaniuosius ir diskutuoja apie kompiuterinius žaidimus arba dar blogiau- apkalbinėja, kokia durnė yra anokia ten laura ar sakykim, justė. Ech, vaikai. Jei per kokią etikos pamoką rodytų tokius rasinę diskriminaciją eksploatuojančius filmus, bent 10% jūsų būtų išgelbėti- po kelerių metų  pašnekesiai nesisuktų apie ką gėrė, kiek išgėrė, ar vėmė ir kaip buvo faina. Grįžtant prie temos, prieš tai ėjęs filmas man patiko žyyyyyymiai labiau, bet Julianne Moore ir vėl šauniai pasirodė, ta moteris ko gero gali persikūnyt į bet ką. Pirmas jos rimtesnis vaidmuo, jei taip galima sakyt, mano list'e buvo įnoringa kalė-menininkė iš The Big Lebowski, paskui pornožvaigždė The Boogie Nights, moterie, išties moki stebinti! Vienas tų retų atvejų, kada keičiu nuomonę, ji vaidina išskirtinai. Veiksmas sukasi apie 1950-uosius, Ketė Vitaker gyvena šlykščiai saldų ir idilišką gyvenimą Konektikute. Yra pavyzdinga žmona ir motina, miestelio žvaigždė ir visų draugė. Taip, juodaodžių taip pat.. Jau žiūrint pradžią imi galvot, kaip čia viskas pasisuks, nes po tokiu išpuoselėtu fasadu knibždėte knibžda parazitai, kol viską išgraužia ir pamatas susmenga, ir namelis griūva. Nežinau, kas rašo imdb anonsus, bet žiūrovui jie nepalieka jokios vietos staigmenoms, jei dar ką išgelbėsiu-neskaitykit jų išvis, loškit- pasiseks/nepasiseks. Ketė tempia sunkią moters naštą, o kai pasidaro itin sunku, pagalbos ranką ištiesia Reimonas, juodaodis sodininkas. Negražiai pasakysiu, bet man pasirodė kiek perspausta- po tiek metų vergovės, iš kažkur atsiranda toks nesuprastas juodaodis,  stebėtinai intelektualus, iš kur kažin? Nieko nesakau, jie tikrai gali būti geri, nuoširdūs žmonės, bet su ta menininko gyslele gerokai persistengta. Netašytas, nuoširdus būtų atrodęs daug įtikinamiau. Ketė ima jausti visuomenės spaudimą, ir lieka klausimas, ką ji pasirinks, nors man atsakymas iškart buvo aiškus. Atseit- draugai, ateidavę į jos rožinį namelį, paskelbia jai nebylų ultimatumą. Dirbtinas, nusitovėjęs ir tuščias gyvenimas (taip), ar nuoširdi, tikra draugystė su R. (ne).

2012 m. liepos 24 d., antradienis

The End of the Affair (1999)

Ech, ir vėl klaidžiojau filmų laukuose, tikėdamasi užčiuopti kokį sveikesnį, nesupuvusį grūdą, ir tik pačią paskutinę minutę man pavyko- valio! Ralph Fiennes visada žavėjo, o Juliane Moore greitai taps mano mėgiama aktore. Kartu jie nusifilmavo puikioje, abejingų nepaliekančioje, nelaimingos meilės juostoje- atiduodu joms pagarbą.. Iš pradžių sunku susigaudyti, tas retrospektyvinis pasakojimas mėto žiūrovą kaip sviedinuką įsivažiavau tik pabaigoje, bet juk čia Neil Jordan, ant jo negali pykti :) Lietingą naktį Londone Morisas Bendriksas sutinka seną draugą Henrį, su kurio žmona buvo užmezgęs romaną keleri metai atgal.. Pastarąjį graužia įtarimas, kad žmona turi kitą ir šis mąsto ją pasekti. Morisas pasisiūlo padėti, kad Henris neatrodytų kaip kvailas raguotas vyras. Čia ir prasideda mėtymasis dabartis-praeitis-dabartis, nutiko-nenutiko, apsnūdus filmo nepažiūrėsi, žiūrovas turi būti akylas.Trapus laikmetis- II Pasaulinis karas, kerinti muzika ir nuostabios mados- vien ko verti Moore bateliai- viskas susideda į neužmirštamą aistros, pavydo ir meilės dramą. Nes myli ir tada, kai nematai...

2012 m. liepos 22 d., sekmadienis

Purgatory (1999)

Kadaise tokius mėgo berniūkščiai, kai John Wayne buvo ant bangos, o Eastwood'as sužibėjo su The Good the Bad and the Ugly. Bet tai buvo seniai, dabar išvis abejoju, ar vesternus daug kas mėgsta, na, bent jau neteko sutikti, ir pati nesu iš tokių, bet.. Pastebėjau, kad galiu žiūrėt čiut ne viską- išskyrus tūpus/nuotykių veiksmo, kur balus krauna TIK specialieji efektai, kas yra tik laiko klausimas- po 10metų jie kels juoką, nuspėjamos meilės istorijos su visokiom Aniston, Heigl- Šmigl ir pan. ir tūpos komedijos su durneliais kaip Adam Sandler, fuu, net pagaugas nugara pralėkė :// O apie ką aš čia.. A, tai kaip supratot visgi išjudino mano sugrubusią širdį ši iš pažiūros nereikšminga juosta, o kuo gi? Vat paklausykit- čia pusiau vesternas, pusiau fantastinis filmas- kaip plėšikai atsidangina į mažą miestuką ir ima pamažu kelt šumą, bet čia gan keista vieta- gyventojai jau kažkur matyti, betniekas  negali atsimint kur, elgiasi dorovingai, negeria, nekekšauja, nesikeikia.. Neatskleisiu paslapties, kuo jie toki ypatingi, nes gautųsi gryniausias spoiler'is. Susišaudymų scenos vertė mane šokinėt iš smagumo- berniūkštis viduje krykštė- o jau aktoriai kaip meistriškai surinkti- Sam Shepard, Eric Roberts, Randy Quaid....vyrai dar buvo vyrai,  ginklas parodydavo, ar tavo kelnėse kiaušai, ar skysta košė! Priešinga pabaiga man būtų labiau patikusi, per daug ten- Būti Geru Apsimoka- bet ką jau darysi. Kiekvienas filmas turi vieną išskirtinę vietą, tai šitam  buvo akimirka, kai fermeris uždaužo kastuvu niekšelį, dieve, kaip liūdna...

Box of Moon Light (1996)


Kartais žmogus taip pavargsta nuo savo darbo- ne fiziškai, o dvasiškai- diena iš dienos tas pats, rutina platina skylę trapioj makaulėj, irzlūs pavaldiniai apšneka už nugaros. O stengeisi tik dirbti teisingai, darei, ką išgalėjai, you did your best. Al'ui viskas įgrįsta negyvai- išgirdęs, ką apie jį mano darbuotojai, jis išsuka iš įprasto maršruto ieškoti ežero, prie kurio jautėsi toks laimingas, būdamas vaikas. Pirmoji filmo dalis praeina lėtai ir melancholiškai, paįvairinama reguliarių Al'o skambučių žmonai ir, kaip gaila, skaičiuoti neišmokstančiam sūnui. Viskas pasikeičia, kai jis padeda Bakui nutempti mašiną. Bakas- absoliuti mūsų herojaus priešingybė, jis linksmas, nenuoseklus, ir LAISVAS. Gyvena miške, apsuptas iš žmonių kiemų nukniautom statulėlėm ir panašiu šlamštu, vagonėlyje, ir pusryčiams valgo sausainių ir pieno mišinį. "Kodėl žiūri tokį šlamštą?- klausia Al'as apie amerikietiškas imtynes,-juk ten viskas surežisuota.." Ech, jūs, racionalūs protai,-atsako Bakas. Būtent dėl šito išsidanginau ir gyvenu miške vienas. Geriausiai vaikį apibūdinusi citata. Mes per daug galvojam, užsikraunam per dideles atsakomybes, nei galim panešti, tada nusimenam ir staiga pastebim, kaip šūdinai praleidom gyvenimą, nors startas ir buvo neblogas. Afigienai smagi komedija su potekste. Sam Rockwell mielas kaip kačiukas, o Turturo.. Tai buvo laikai, kai jis dar filmavosi prasminguose ir geruose filmuose. Very good.

Tai buvon 400-asis įrašas, su kuo aš save ir sveikinu :D

2012 m. liepos 15 d., sekmadienis

Blessed (2009)

Neapsiverkiau pabaigoj, kaip buvo prognozuota, bet jautresnių nervų tikrai neišlaikys, o jei dar vaikus mylit, jums chana. Septyni paaugliai malasi nežinia kur, o jų motinos liūdnai laukia sugrįžtant. Filmas padalintas į du segmentus- point of view iš vaikų, paskui iš motinų pusės. Pastarosioms tai lyg teisė apsiginti teisme, kad neatrodytų careless bitches, nes gali susidaryt toks įspūdis. Istorijos labai skirtingos, man kažką panašaus į gailestį sukėlė tik Roo ir vaikai, kur gyveno gatvėj. Visi likę turi gan padorius tėvus ir išsipi*inėja, atsiprašant, o ypač Triša, tą tai pasmaugt maža, bjaurybė. Kaip ir galima tikėtis, vaikai prisidaro bėdų, ir gan nemažų, kaip Danielis, jo išgyventa baimė perėjo net man, neįsivaizduoju, ką daryčiau tokioj situacijoj. O antroji pusė skirta motinoms, kurios nėra tokios jau blogos, išskyrus Rondą; paradoksalu, palikusią geriausią įspūdį- Francis O'Connor pavergė ne mane vieną. Velnio nešta ir pamesta, kitaip nepasakysi, nenugalinti silpnybės vyrams, gimdanti vaiką po vaiko, filmo metu laukiasi ketvirto- du gatvėj, vienas prieglaudoj- super mamytė. Vulgari, netašyta, traukianti cigaretę po cigaretės- tokių tūkstančių tūkstančiai, neprižiūrimų vaikų- dar daugiau. Taip jie lengviau tampa narkomanais, prostitutėm ir kitais nelaimingais žmonėmis. Likusios stengiasi išmaitint šeimą, dirbą be atilsio, o dar turi tvarkytis su nevykėliu sutuoktiniu ar blogais įpročiais- girtuoklystė ir azartiniai lošimai. Nėra namų be dūmų, arba neteisk ir nebūsi teisiamas. Net Ronda mėgina susitvarkyt savo šiukšliną būvį išmesdama eilinio sugyventinio daiktus gatvėn. Pabaiga man sukėlė minčių- ar tas šokis reiškė- tokia jau esu, ir nieko čia nepakeisi -ar...? Aktoriai puikūs, tiek jaunoji (ypač Ortoną vaidinęs vaikinas), tiek vyresnioji karta; tik happyendingo  daugoka, Danieliui turėjo pavykti, būtų labiau gyvenimiška, nes radau  užuodusių muilo operą :))

Jeff, Who Lives At Home (2011)

Kartais žmogus susimąstai- ar įvykiai, kurie tave ištinka yra  atsitiktiniai, ar iš anksto nulemti. Pabandysiu paaiškint-  planavai planavai, bet žiūrėk, lygintuvas sudegino bliuską, per ją pavėlavai į autobusą, nes jei būtum spėjus, tau būtų nušvilpę piniginę, bet tai būtum pastebėjus tik picerijoj, kai reikėtų mokėti sąskaitą. Žodžiu, pagaunat mintį. Džefas irgi tiki likimu- labai savotiškai- nedirbdamas, sėdėdamas mamai ant sprando ir vis ieškantis ženklų, vargšeliui "Signs" pasirodė labai pranašingas ir gilus filmas, matyt, persistengė Gibsonas :D Taigi nuo nemandagaus skambučio telefonu prasideda virtinė įvykių, kurie kelia juoką, bet iš lėto veda prasmingo finalo link.Visa šeima gan kreizova, brolis vaidina suaugėlį, vedusį vyrą, bet gainiojasi tariamą žmonos meilužį kaip koks ponas Bynas, užuot nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėjęs ir nesityčiojęs iš jos troškimo, negalėjau suprast, kaip ji išvis su juo gyvena. Na o trečias- Susan Sarandon! Seniai nesimatėm, labai gerai išsilaikius, vis ta pati atsargios, pavyzdingos maniera. Daugiausia ją matom ofiso aplinkoj, kurioje seniai mirė svajonė įstoti taikos korpusan ir bučiuotis po kriokliais, kokia nejauki man ta romantika, brrr...Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau, bet pamažėl įtraukė. Jason Segel įdomus tipas.

2012 m. liepos 14 d., šeštadienis

Some Guy Who Kills People (2011)

Nustebino, pateikė nuo pečių lakstančių galvų ir kraujo čiurkšlių, o ko man, tokiai trenktai, daugiau norėt? :) Nevykėlis Kenis, gydytas nuo depresijos, dirba ledainėj ir gyvena sumautą gyvenimą- su sarkastiška motina (viena iš dviejų priežasčių, kodėl būtų galima pritempti filmą prie komedijos žanro- Karen Black nereali), ir piešia smurto ir prievartos persunktus komiksus. O šerifas išvis hilarious- "kur ta galva, kaip čia lavonas be galvos, suraskit ją arba kodėl ant jo krūtinės išraižytas vigvamas? Tai raidė V, sere." Cnizmas ir juodas humoras liejasi per kraštus, mėgstu jį. Tuo tarpu miestelį ima krėsti šiurpios žmogžudystės- vienas po kito elimuojami buvę mokyklos ereliai- kašinikai. Sąsają atrasti nesunku, nes flashbakuose rodomas liūdnas, žiaurus pasikėsinimas, už kurį teks sumokėti.Muzika kuria įtampą, kuo baigsis nė neįsivaizduoji- o lyg to būtų maža, Keniui atsiranda duktė- sakyčiau, įkyroka 11-metė, kuri į galą ima taiiiiip erzinti kad pabaiga buvo lyg palengvėjimas. Kevin Corrigan idealiai suvaidino nevykėlį, šiurpu pagalvot, kad kažkas išties gyvena tokį apgailėtiną gyvenimą. Bet idėja pašalinti šiknius buvo krūta, kažin ar yra tokių, kurie nesvajojo pamatyt nekenčiamo asmens negyvo. Prisipažinsiu, pabaiga buvo netikėta, žiūrovas vedžiojamas už nosies, o galiausiai tau parodoma, kas yra kas. 10 balų, twist'ai dabar tokie trapūs ir gležni, kad ištempti nė valandos nesugeba, o čia likau nustebus.

2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis

Chuck & Buck (2000)

Visai čia ne komedija, vietom net labai creepy drama, bet žiūrisi neblogai. Nežinojau, ko tikėtis, keliskart likau nesupratus, o paskui išaiškėjo, kur linkstama. Po motinos mirties Bakas mėgina susigrąžint buvusį vaikystės draugą- na, kad viskas būtų kaip senais gerai laikais, kai buvo maži. Bet jie jau seniai ne 11-mečiai, o suaugę vyrai, po 27 metus. Tik Bakas kažkaip nepripažįsta šio fakto, smarkiai atsilikęs- kambarys pilnas žaislų, burnoj be perstojo čiulpinukai- brr, kaip nupurtė, daugiau viešumoje niekada jų nelaižysiu. Maža to, jis piktybiškai persekioja savąjį Čaką, laukia jo prie darbo, lenda į svečius, matyt protiškai atsilikęs? Reginys koktus ir varantis siaubą. Norėdamas susigrąžinti draugą, vietiniam teatriūkšty vaikinas stato pjesę, pagal kurią Čakas turėtų suprasti, ką jis jaučia.Tokie "geriausi draugai" kiekvienam košmaras, nejaučiau jokios simpatijos tam išsprogtakiui pedofilo pražiopsotam albinosui, sušlykštino. Iš kur pas Čaką tiek kantrybės, nesuvokiama.

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

White Lightnin' (2009)

Filmas rėmėsi tikra istorija, nors  nežinau, ar tikslinga taip sakyti- viskas pakeista, kažkokia improvizacija beprotybės tema,viena kas tikra- tai Jesco White, arba šokantis banditas,  beprotis iš vakarų Virdžinijos. 1990-aisiais jis išgarsėjo trimis dokumentiniais filmais, kuriuose pasakoja, kaip stengėsi sekti tėvo pėdomis ir tapti garsiu šokėju, bet narkotikai ir depresija nuolat kliudė. Na, reiks susirasti tą dokumentiką, nes filmas tikrai įspūdingas, čia daug nemalonių vaizdų, kraujo, žudynių, prievartos, narkotkų, meilės ir t.t. Labai įdomi filmavimo technika, čia patamsėjimai, čia pašviesėjimai- primena spektaklio sceną, kada lauki, kad įvyks kažkas svarbaus- šviesa užgęsta, o kai įsijungia, ant grindų tyso lavonas. Jesco galvoj nuolat kovoja Gėris ir Blogis, skamba rūstūs bibliniai pamokymai- jei tavo ranka trokšta nusikalsti, nukirsk ją, nes tai nebe tavo ranka ir t.t. žodžiu, gera šizofkė. Pats aktorius, Edward Hogg, labai pasigėrėtinas,tikra šviežiena. Žiūrėdamas nesupranti, kas čia tikra, kas išgalvota, žiaurumo netrūksta- plaktuku ištaškoma galva ir vielinės tvoros ornamentu išpjaustomas kūnas. Neįmanoma nuspėt, kuo viskas baigsis, o tai labai šaunu. Ar prasminga? Sunku pasakyti, nes filmą kiekvienas supras savaip, bet gal nesuklysiu pavadinusi jį istorija apie kerštą ir .. atgailą? Normalaus siužeto čia kaip ir nėra- pasakojama pirmuoju asmeniu, sunki, skurdi vaikystė, bet ne gailesčiui iššaukti, o greičiau supažindinti, koks neilinis veikėjas prieš mūsų akis.

Sister My Sister (1994)

O čia iš visaiiii kitos operos- šiurpi seserų Papin istorija, nutikusi 1930-aisiais Prancūzijoje. Dvi sunkiai dirbančios moterys,  Kristina ir Lėja, neturi nieko, tik viena kitą. Atsiskyrusios nuo visuomenės, su niekuo nebendraujančios, pamažu jos įsitraukia į keistą, iškrypėlišką gyvenimo būdą, kuris griauna nusistovėjusį, nelengvą, bet įprastą gyvenimą. Pamažu seserys darosi aplaidžios, nors iki tol Kristinai negalėjai nieko prikišti- ji buvo puiki tarnaitė, nuostabiai gamino valgyti, o kruopštumui nebuvo ribų. Įtampa tarp namų šeimininkės ir pavaldinių auga, kol prieinam iki siaubingo, makabriško finalo. Prisipažinsiu, šiurpuliai lakstė po kūną bežiūrint; toks klaustrofobiškas, dūšnas, ir nenormalus jis yra, bet man paliko gerą įspūdį. Joely Richardson, kurią iki šiol žinojau tik iš to muiluoto Nip-Tuck, pakerėjo mano talentams atsidavusią širdį- tas laukinis žvilgsnis pabaigoje- wow.. Šeimininkė šlykšti- puikus Julie Walters darbas- visada sakau, kad ribines emocijas iššaukia tik profesionalai. Kaip koks nesveikas sapnas man šitas filmas, o lopšinė, skambanti pradžioje, tiesiog nuostabi-
sleep my little sister sleep,

sleep so dark and sleep so deep,
all the rivers find a sea,
my little sister sleep for me,
dream my little sister dream,
dream mine now and dream your dream,
all the things you want to be,
my little sister dream for me,
somewhere there are meadows,
 somewhere there are hills,
somewhere horses run,
 and sheep are still,
sleep my little sister sleep,
hold my hand and sleep so deep,
 I will never leave your side,
 my little sister close your eyes

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

In Her Shoes (2005)

Atostogos,  visai įsitingėjau, hehe, niekaip neprisiruošiu brūkštelti . Na bet pastaruoju metu lyg tyčia pažiūrėjau du labai skirtingus filmus apie seseris, tai čia labai vietoj jie ir suguls greta. Rouz ir Megė, panelė Rūpestingoji ir Plevėsa, gyvena nelabai laimingus gyvenmus: viena pagaliau susieina su svajonių vyriškiu iš darbo prestižinėje firmoje, o kita išvis tokio neturi, karts nuo karto ji užgriūva vyresnėlę nusitašiusi ir be cento kišenėje. Nesunku atspėt, ką čia vaidina Cameron Diaz, o ką- Toni Collette. Filmas prasideda labai juokingai, "nusirovimu" per mokyklos baigimo sukaktuves, bet vėliau ne taip ir smagu, kai matai, kokia našta gali tau tapti artimieji ir kokių bjaurasčių prikrėsti. O paskui dar atsiranda močiutė! Ta senelių prieglauda, ar gal tiksliau- aktyvių senjorų poilsio centras bene vienintelį kartą nesukėlė man šleikštulio- nes mane vimdo seni bezdaliai, jagh, o čia jie turėjo tokią malonią senikę, kuri, nors ir kišo nosį kur jai nereikia, atsipirko ta scena, kur matuojasi kostiumėlį- buvo taip miela, super, būtent ji čia steals the show, o ne ta ryža Shirley McLane, kuri vaidino kaip koks pingvinas, dramatiškom akimirkom išpūsdama žandus ir tiek. Visoms, kurios turi sesę, kad žinotų, kas laukia ateityje ir kad tai bene vienintelė moteris, kuri tau prikiaulins, o tu neišsisuksi jai neatleidus, tokie stiprūs  šeimos ryšiai..