2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

Dracula (1992)

Dar nebaigiau skaityti, užtat filmui peržiūros laikas idealus - dabar arba niekada, Kažkaip susidaro įspūdis, kad Coppola gan pašaipiai žiūri į Bram Stoker šedevrą; dalis veikėjų parinkti atgalia ranka, o pati Liusė- lyg stoties darbuotoja. Įdomu įdomu, bet žinau, kad meistras nieko nedaro šiaip sau, jo filmai- ne pataikavimas žiūrovui, kaip, pvz. Spielbergo, kurio negaliu pernešti... Rimti, psichologiniai, nėra žagsėt verčiančio holivudinio padažo. Meilės istorijai, kurios knygoj kol kas neradau, trūksta žodžių. Dar nedaug esu mačiusi filmų su Gariu, bet drąsiai sakau- čia geriausias mano matytas vampyras, Tomas ir Bradas stumiami į šalį, ne šiurkščiai, bet primygtinai. Koks moraliai žuvęs, nelaimingas, aistrų kamuojamas tamsos padaras! Žiopčiojau iš susižavėjimo. Ir aišku, Van Helsingas, Hopkinsas sukūrė kiek keistoką, bet nepėsčią profesorių, kurio humoro jausmas kaip skustuvas, kontrastavo su rimta nuotaika ir baisenybėm. "Kaip mirė Liusė? Ar kamavisi? Taip, suvarėm jai kuolą ir nupjovėm galvą, bet dabar viskas gerai", eina šikt :D Efektai truputėlį juokingi, riestainiai plaukuose, beždžionžmogis, žalios dujos, che che. Tačiau Drakulos personažas toks stiprus, kad jo įvaizdžio nesugriovė šie keli apipazorinimai. Winona žavi, kaip pridera, Reeves'as- patrauklus kaip ledo gabaliukas iš šaldymo kameros, bet taip ir reikia. Fantastiškas garso takelis ir gaudynių scenos,žiurkių stulpas įspūdingas, o kraujo klanai vietom priminė Cubrik'ą. Išvada: kartais geriau palaukti su klasika, kai nebeliks ką žiūrėti, padės nenumušti kartelės, kuri man jau kliba...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą