Knyga geresnė, bet filmo nuteisti negaliu- nėra
taip jau blogai. Aišku,
Personal Velocity žyyyymiai stpresnis psichologiškai. Čia nepatiko du dalykai- tiksliau dvi moterys. Džidži- viešpatie, Beluci visiškai nemoka vaidinti, taip, ji graži, bet čia viskas, ir Greisė. Kiek pastangų, kokiu kruopštumu kuriamas jos portretas knygoje, o filmui parenkama tokia silpna, neišraiškinga, vos brandą pasiekusi paaugliukė- net jos pavardės nepasivarginau googlinti. Pipa man nekliuvo, kažką panašaus ir įsivaizdavau, ir Herbas- Alan Arkin tokiam amžiuj jau nė nebereikia stengtis kažką sukurti- vaidmuo kepasi savaime. Esmė- trys, o gal net visi keturi skirtingi vienos moters gyvenimai. Sunki vaikystė, kai motina nyksta akyse, prisirijusi antidepresantų, pavojinga jaunystė su neaiškaus plauko menininkais- narkotikai, neįpareigojantis seksas, alkoholis ir t.t. kol pasirodo gelbėtojas- Herbas. Čia žiūrėti buvo ypač sunku, kaip ir skaityti- kaip galima mylėtis su seniu kuriam 50+, o tau 20???? Vėmiau. Kiek keista, kai Herbas klausia- nehaugi neturi visai jokių tikslų, o paskui ją veda ir padaro paika namų šeimininke; kažkodėl būdvardžiai paslaptinga, protinga man kėlė juoką, mokėjimas gaminti ir praktiškumas niekada nebuvo tapatūs intelektui. Filmo gale įvyksta neįtikėtinas nutikimas, po kurio prasideda dar vienas gyvenimas. Mintis gera, bet daug kas liko neaišku, o gal pati turėčiau būti vidutinio amžiaus, išsiskyrus, su dviem suaugusiais vaikais, kad suprasčiau, nežinau. 6/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą