Toliau tęsiam ekranizacijų eilutę; žinant, kad pagrindinį veikėją vaidina Depp'as, aš nesitikėjau iš filmo
kažko- nieko neturiu prieš aktorių, bet jis jau seniai tapo elitine holivudo šliundra, kurią žiūrovas (klientas) noriai perka,
Arizona Dream- seniai praeity. Taigi su tokiu požiūriu aš nesusigadinau tų dviejų ilgų valandų, ir išbrauktų iš gyvenimo negaliu pavadinti. Du dalykai (o tai jau daug), buvo geri- privertė atsiversti žemėlapį ir susirasti, kurioj pasaulio vietoj yra San Chuanas (geografija mano naujas hobis, dėl laiko stokos kiek užleistas), ir Mobergą vaidinęs Giovanni Ribisi. Aktorius pranoko knyginį veikėją, o tai padaryti beveik neįmanoma- prasilakęs, degradavęs žurnalistas, prakaitu ir kitais skysčiais permirkusiu lietpalčiu- šlykštu ir žavinga tuo pat metu. Keistokas režisieriaus sprendimas išmesti vieną pagrindinių veikėjų- Jemoną- ir Šeno sumesti į porą su Sandersonu- kuris knygoje, beveik be abejonės- yra gėjus. Taip prarandame gan spalvingą, protingą, bet gyvenimą švaistantį, į smurtą linkusį intelektualą. Apskritai, Sala, Šeno, pats Kempas tokie silpni, lyg tebūtų nereikšmingos dekoracijos; bet gal tokia ir idėja filmui- atskleisti, kaip viešbučių eksploatavimas pamažu ryja dievo pamirštus mielus gamtos kampelius, kur tuoj susigrūs šiukšlinti ir eikvoti tūpi šlykštūs turistai? Gal. Knygoj daugiau juodo humoro, o filme man beveik nebuvo juokinga iš viso. Ir vis dėlto saulės mėgstamas Puerto Rikas mane pavergė, tas apšniaukštas Salos kambarys saulei leidžiantis, romas..šildo. Daug ką galiu atleist filmui su gera aura. Šis būtent toks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą