2012 m. spalio 21 d., sekmadienis

Killing Them Softly (2012)

Primena No Country for Old Men, tas pats pasmerkto bėglio motyvas. Žiaurus persekiotojas, bejėgė,  į kampą užspeista auka, bet idėja kita. Pūvanti Amerika. Du vyrukai pasirašo sau nuosprendį, kai sutinka apiplėšti kazino. Planas gal ir turėjo galimybę, bet mafija nekvaila. Kazino šeimininkas kartą jau sugalvojo nesąmonę ir pats parengė kazino apiplėšimą, todėl po antrojo visi įtarimai turėjo kristi ant jo. Tačiau planas neišdegė, ir režisieriaus užmanymas iškart aiškus. Gaila Liott'os veikėjo, kurį įpratau matyti kieto niekšelio vaidmenyje, susenęs, išsigandęs... Istorija kiek pristabdoma, laikas užpildomas pavargusio mafiozo mini špažintim. Gandolfini storesnis ir šlykštesnis nei įprastai, tinka puikiai. Fone girdėti Barako Obamos ir Džordžo Bušo postringavimai apie tai, kad visi lygūs, kad turim eiti išvien, kad krizę galime įveikti, ir pan blevyzgos, kurios kontrastuoja su veiksmu ekrane. Mirtis dar niekad nebuvo tokia stilinga, iš peršautos galvos tikštantis kraujas atrodo kaip stiklo karoliukai, raudoni, žaižaruojantys.. Jėga. Brad Pitt čia- baudžianti ranka, filosofuojantis gangsteris, bet neatrodo grėsmingai, gal kaltas gražuoliuko įvaizdis arba požiūris į smurtą- jam tai patinka daryti švelniai. Jei kas įjungtų specialius efektus ir kino salėj būtų paskleista prakaito smarvė, filmui nieko netrūktų. Veikėjai- nelaimėliai vagys- tokie nevalyvi, kad net koktu darosi, bet taip labai tiksliai piešiamas pogrindžio pasaulis- be pagražinimų. Nemanau, kad kuris salės žiūrovas norėjo atsidurti kurioje nors barikadų pusėje.  Išsidergimas iš Amerikos, kaip svajonių šalies, drąsus sprendimas, kirsiąs per reitingus. 



2012 m. spalio 19 d., penktadienis

Hasta la vista! (2011)

Filmas, išgelbėjęs penktadienio vakarą, kai po darbo alternatyvų svetimam mieste nėra, o tu mąstai- nupėdint iki kino teatro ar leisti tinginiui tave užvaldyt. Kojos galvos daug neklausė ir nuskuodė. Sudomino siužetas- trys invalidai svajoja prarasti nekaltybę Ispanijos viešnamyje. Nekasdieniška. Veikėjai labai tikroviški, egoistas Filipas, gražuolis Larsas, kurio dienos suskaičiuotos, ir švelnus linksmuolis Juzefas. Paralitikas, kojų nevaldantis ir neregys. Taip, moterys dėl tokių ALPSTA. Vairuoja pasamdę augalotą Klodę, draugai patraukia į kelionę, išpildyti pagrindinio vyriško troškimo. Liūdna, kai pagalvoji apie aplinkybes, kita vertus, tokia prostitucija verta pagarbos. Bet kaip turbūt supratot, nėra viskas taip paprasta, kai visi trys reikalauja ypatingos priežiūros, o slaugė- riebi kiaulė, nekalba tavo gimtąja kalba. Žingsnis po žingsnio, ketvertas artėja link tikslo.  Juzefo juokas užkrečiamas kaip maras; nors keista, kad kaip neregys jis toks nerangus, juk aklieji skaičiuoja žingsnius ir adaptuojasi taip puikiai, kad jei nepaisysi nejudančio žvilgsnio  neatskirsi, kad turi negalią. Juokinga, priminė buvusį klasioką Šatkauską. O Filipas, šios genialios idėjos autorius kelia pasipiktinimą, bet tai gerai, nes labi aiškiai atskleistas neįgaliojo egoizmas, įpratimas, kad aplink tave kiti turi šokinėti, o tu gali įžeidinėt ir nesiskaityt su aplinkiniais- pamanyk, aš neįgalus, man viskas leidžiama. Larso istorija liūdniausia, nes negana to, kad esi invalidas, dar žinai, kad greit mirsi. Kai Klodė paklausė, kuo vaikinai būtų norėję tapti, jei viskas būtų kitaip susiklostę, būtent šviesiaplaukis turėjo aiškią ateities viziją ir konkreči profesiją; jis taip nori gyventi. Pradėdamas filmą matai, kad ši kelionė pirma ir paskutinė, kad keliai bus trys. Liūdniausia bus tam, kuriam liks tik prisiminimai...

Shame (2011)

Žiūrėti galima tik vienam, antraip  viskas baigsis lovoje, meninės vertės nesuvirškinsit, tik nurysit o galiausiai stos nejauki atmosfera. Aplinkybės: a) žiūri su vaikinu. Čia tiek sekso scenų, kad "neužsivesti" neįmanoma; pats užsigeidi pasidulkint; b) žiūri su drauge- imi diskutuoti apie pagrindinio veikėjo "daikto" ilgį, kuris gan įspūdingas, bet šiaip žiūrėt su kokia padruške tokį dalyką yra CREEPY, o jau ko neįsivaizduoju, tai dviejų žiūrinčių vyrų. Tada pats laikas sau pripažinti- yes, I'm a G-man. O filmas nerealus. Maniau bus nuobodu- gąsdina komentarai kaip- čia nieko nevyksta, lėtas tempas, iškart kvepia psichologiniu šūdu, nu ne. Fassbender suvaidino įtikinamą sekso maniaką, kuriam vis negana- porno, prostitutės, vienos nakties nuotykiai- niekas nepasotina jo žvėriško apetito. Pasisvečiuot atvykusi nenuorama sesuo situaciją tik pablogina, Brendonas paklaiksta. Stovi vonioj, o ji ką tik iš dušo- nuoga- people, what's wrong with you?! Nuo šios vietos primečiau, kad kažkas šeimynėlei smarkiai varžtelius atsuko. Incesto galimybė, buvusio ar neduokdie būsimo, nervai dirginami, įtampa auga, kol kulminaciją pasiekiama bare. Lieka du keliai- dabar jis arba išprotėja, arba pasveiksta. Geriausias matytas filmas iš serijos tų, apibūdinamų- be siužeto. Dešimt.

Fantastic Mr. Fox (2009)

Jei Clooney kam nors ir tinka- tai įgarsinti animaciniams filmukams. nes aktorius jis šiaip sau (mano asmeninės antipatijos gana ryškios...). Prabilęs šaunaus lapino balsu, kuriam niekaip nepavyksta atsikratyti žalingo įpročio vogti, maloniai nustebino. Miško žvėrys- barsukas, oposumas, kiškis, žiurkinas sukelia šiurpulį, kai matai juos gyvenant įprastą šeimyninį gyvenimą, jiems nesvetimos kasdieninės mūsų problemos- draugė pastojo, reikia didesnio namo- kaip buitiškaka! Nesutarimai su sūnumi- girdėta, ir ribų neturintis godulys (alkoholizmas?)- kaip -žmogiška; peržiūrėjus atrodė toks paprastas, o dabar galvoju, ar nebus čia kažkokia simbolika, net satyra? Siužetas dvelkia stambiu chuliganizmu- lapinas be jokių skrupulų prasisuka trijų ūkininkų valdose- prisipjauna vištų, žąsų, pasikėsina net į sidrą, atsako laukti ilgai netenka. Įprastom sąlygom lapė niekada nebūtų herojus, bet Wes'as parodė talentą ir sukūrė dar vieną kreizy istoriją, nenaudosiu būdvardžio keistas, nes tai per daug abstraktu. Girdėti žinomi balsai- Bill Murray, Meryl Streep, net Willem Dafoe, neigiamas veikėjas, kurio meilė alkoholiui graudina.

2012 m. spalio 17 d., trečiadienis

Moonrise Kingdom (2012)

Filmas iššaukia teigiamas emocijas, ir pati nutariau suteikti sau šiokią tokią "psichologinę pagalbą"- pagaliau prisiruošiau ir pasikabinau virš lovos 6 hottest men  alive nuotraukikes- kad rytas prasidėtų mažorine nata. Štai jų sąrašas pagal mano asmenines simpatijas:
1. Konkurentų praktiškai neturintis, laiko patikrintas Tom Berenger, kai jam buvo 35-45m., vis dar perbėga šiurpulys;
2. Woody Harelson, tiksliai atsimenu, kada "susitikom"; per Oliverio Stone "Natural Born Killers";
3. William Hurt- nežinau, jo balsas.. mane hipnotizuoja;
4.Willem Dafoe- "baisaus" grožio kategorijoj neturintis lygių;
5. Tom Hardy- įdomu, ar kada nors bus sukurtas įtikimesnis  Hitklifas;
6. Joaquin Phoenix. Tiesiog taip.
O grįžtant prie filmo- tipiška Wes Anderson makalynė, tikriau, išlaikytas stilius ir keistuolių triumfas. Jo filmuose nėra prasmės ar pagrindinės minties, tiesiog "baltų varnų" visuomenė. Ir tokia žavi, kad sakyti kažką neigiamo būtų nuodėmė. Nesikapsto jis po psichologines analizes, nėra jokių likimo vingių, didelių dramų ar kitų pigių priemonių. Neeilinės situacijos su crazy veikėjais, kai manai, kad jau matei viską; staiga Willisas tampa jautrios sielos policininku, o Nortonas- moterišku skautų vadu, iš kurio būrio dezertyruoja vienas iš berniukų. Bėda viena nevaikšto, greitai pasigendama ir Siuzės, nepritampančios paauglės, kuri linkusi į smurtą. Užverda košė, pabėgėliai gan greitai surandami, bet tuo viskas nesibaigia, paaiškėja kad neklaužada- našlaitis, kuriam gresia elelktrošokas našlaičių prieglaudoj; kad nekiltų daugiau keistų minčių :) Neįtikėtina. ką? Bet pažiūrėjęs lauksi kito Wes'o filmo, ir dar, ir dar...
P.S. Dėl skonio nesiginčijama...

2012 m. spalio 10 d., trečiadienis

Serpico (1973)

Visada įdomu stebėti Pacino, o ypač jaunystėje, tose senose juostose, kurių mano bendraamžiai nežiūri, o tėvai nematė dėl geležinės uždangos, kada užsienio filmas buvo KAŽKAS. Tikėjausi intensyvaus oldschool'inio crime'o, bet teko pripažinti, kad visai nepažįstu Sidney Lummet, kurio tikslas ne tas. Jaunas, ambicingas policininkas tikisi kalnus gatvėse nuversti, susemti piktadarius ir užtikrinti civilių ramybę ir saugumą. Deja, jau pirmos užduoties metu pamato, kad nudirbus sunkiausią darbą, tavo bylą perima tingūs kontoros storašikniai, kyšininkavimas ir korupcija pasiekę aukščiausią mąstą. Vertybių žlugimas, sumautas asmeninis gyvenimas,- štai prie ko Serpico priveda svajonė tapti pareigūnu. Veikėjo blaškymasis, neviltis, pyktis, mintis, kad esi niekas prieš sistemą dar ilgai lieka atmintyje. Galiausiai Serpico nutaria išduoti buvusius kolegas, rizikuodamas viskuo; dabar kiekvienas faras- priešas, o gyvybė kabo ant labai plono plauko; skundiko šlovė tysisiasi kaip prie bato prilipęs šūdas. Originali, drąsi ir pasmerkta asmenybė.  Darau išvadą, kad tik senus filmus man beliko žiūrėti, jiems neturiu jokių priekaištų... Pagal tikrą istoriją, kurios laiminga pabaiga man sunku patikėti. KAIP JIS DAR GYVAS?

Detachment (2011)


Puiki drama, parodanti, koks bardakas šiuolaikinėse JAV mokyklose, kokius sunkumus patiria mokytojai ir kiek sau leidžia nagli, šlykštūs paaugliai. Atseit mokinio teisės, bla bla bla, iš klasės net negali išvaryti kitos odos spalvos mokinio, nes iškart būsi apkaltintas rasizmu, kas, kad tau spjovė į veidą. Mokytojas šūdo vietoj. Kadangi pagrindinis veikėjas, pavaduojantis mokytojas,  dėjęs ant visko- tu neturi ką pasakyti, kas mane įskaudintų- susitvarkyti su tais šūdagalviais jam visai gerai sekasi, viena storulė net ima puoselėt simpatiją, kuri baigiasi nekaip. Pasakojama su Adrian Brody monologais, kuriuose jis bando suprasti, kodėl priėjom dugną, nesuprantam vaikų ir patys savęs,- po pastarųjų metų filmų tat buvo šviežas oro gurkšnis, mat po Pianist šis įdomios išvaizdos ilganosis biškį nusivažiavo. Nuotaika niūri, nesupranti, kaip jis išvis nemeta visko ir nenusižudo- vienintelis artimasis- po savim myžantis senelis globos namuose. Vienišas butas ir keisti, bauginantys praeities prisiminimai apie mamą, kuri nusižudė. Lyg to maža, prisikabina nepilnametė prostitutė, kurios vaizdelis toks graudus, kad kartais norisi išjungt kompą, gyvenimas gatvėse blogiau už mirtį. Nieko teigiamo, slogus, depresovas, nežiūrėčiau antrą kartą niekaip, bet tai jokiiu būdu ne trūkumas. Kaip nekeista, daug gharsių pavardžių, bet tai nevirsta holivudiniu būdu pritraukti žiūrovui, greičiau jau seni vilkai įrodo, kas esą.