The Orheim Company (2011)

Tiek uždelsiu aprašinėjant filmus, kad greitai teks žiūrėti antrąsyk, kad neišdiltų siužeto vingiai; na, šiuo atveju taip dar nenutiko, mat filmas geras. Ačiū už rekomendaciją sesei, kurios retai paklausau. Norvegų režisieriaus drama vyruką, kuris sužino, kad mirė jo tėvas, ir su drauge keliauja į laidotuves, o prieš akis prasukamas filmas, kad susipažintume, koks tas tėvas buvo. O buvo šiaip sau. Priklausomas nuo alkoholio, smurtininkas, keistai įsikibęs praeities. Iš tų žmonių, kuriuos moterims taip sunku palikti- "juk jis toks tik tada, kai geria". Bullshit. Matom sunkią simpatiško ryžaplaukio vaikystę, besiklausant Duran Duran ir Queen, pamažu formuojantis asmenybei. Juokingas paaugliškas maištas ir neformalų judėjimas sukėlė šypseną, bet išgirdus Alphaville negali likt abejingas,- aštuntatojo dešimtmečio muzika mane pavergė, tai vienas didžiausių filmo pliusų. Aišku, realistiškas vaizdavimas taipogi, apgailėtino alchašo vaizdas ir dabar stovi akyse, o kaip jis darė gėdą šeimai.. Reikia pabrėžti, kad puikiai išlaikytas balansas tarp blaivus/girtas laikotarpų, turiu omeny, negali teisti tėvo- visiškas degradas, lochas, šlykštynė. Susitvarkęs jis beveik normalus čiuvas, bet turint omeny, kad tie tarpsniai nežinia kiek teužtruks, kad kantrybė buvo bandoma metų metus..