2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Freier Fall (2013) LGBT kino festivalis "Kreivės"

Policininkas Markas greitai su drauge sulauks mažylio, ne už kalnų egzaminai mokykloje, malonūs šeimyniniai rūpesčiai, šiokia tokia įtampa darbe. Paprastas šiuolaikinio vyro gyvenimas, iki.. Iki pratybų metu susipažįsta su Kajumi, visiškai neslepiančiu fakto, kad yra gėjus. Iš pradžių Markas stengiasi bėgti, neigti abipusę simpatiją, juk prisipažinti homoseksualumą reikštų smarkų kirtį vyriškai savigarbai, tai didžiulė gėda, baimė, ką pagalvos kiti.. Bet jausmai stipresni už protą, ir galiausiai Markas pasiduoda aistrai.. Aistrai, kuri pakeis jo gyvenimą. Wow.. Nesitikėjau iš vokiečių tokios emocionaliai stiprios dramos. Tas skausmingas mėginimas toliau gyventi kaip įprasta, retsykiais susitinkant nekaltam "pabėgiojimui".. Liūdna naujojo mylimojo situacija- atsitiktinis seksas, po kurio Markas skuba atgal į savo tikrąją šeimą.. Marką supančios aplinkybės itin nepalankios- būsima tėvystė ypač. Negali visko mesti ir išvažiuoti, jei galėtų tiesiog išsiskirti su Betina, vaiko palikti jam neleidžia sąžinė. Todėl blaškosi, kivirčijasi su kažką įtarinėjančia drauge, rūpinasi naujagimiu ir mėgina toliau gyventi "normalaus" vyro gyvenimą, tik niekas nebebus kaip buvę.. Nėra kaip baigtis šiai meilės istorijai, kaip bloguoju.. Posakis, "tikra meilė tik tarp vyrų" ne iš piršto laužtas-  tokie jausmai heteroseksualioje poroje ir neįmanomi. Tarp vyrų gali dėti lygybės ženklą, o va vyras visad jausis pranašesnis už moterį. Finalas tikroviškas, nors labai bijojau, kad bus įkištas sutriestas happy endas, bet laimei, čia ne holivudas. Galima vadinti vienu geriausių šių metų reginių,

Todo sobre mi madre (1999) LGBT kino festivalis "Kreivės"

Filmai už dyką, ir ne bet kokie, aukščiausios klasės :) Skalvijos kino teatre prasidėjo kino "Kreivės", liečiančios daug kam nepatogią homoseksualų, transeksualų temą ir apskritai- ką reiškia būti kitokiu. Šį filmą esu mačiusi daug anksčiau, bet kaip teko nustebti, kad ničnieko neprisimenu! Manuela ir sūnus Estebanas ramiai sau gyvena Madride. Jų gyvenimą galėtum pavadinti idilišku, tik jautrios, meniškos sielos vaikiną kamuoja nežinia dėl tėvo. Motina jam prasitarusi tik tiek, kad jis mirė Esteanui dar negimus. Naktį, kai Manuela apsisprendžia atskleisti sūnui tiesą, jaunuolis žūva. Skausmo palaužta motina keliauja į Barseloną pranešti liūdnos žinios tėvui, kurio dabartinis vardas- Lola.. Transvestitai, prostitutės Almadovarui itin mėgstama tema, linkusi kartotis, todėl niekad nekilo noras labiau tyrinėti jo kūrybos, užteko šios nuotaikingos ir gražios dramos. Kas patiko- tai moterų charakterio studija. Tik homoseksualas gali taip nešališkai, be jokių išankstinių nusistatymų pavaizduoti moterį- motiną, aktorę, prostitutę, vienuolę... Visos jos ieško laimės, yra tvirtos, nors prislėgę rūpesčiai vyrą į kapus nuvarytų. Bet mūsų herojės atsitiesia, aukštai iškelia galvą, su karinga ispaniška dvasia ryžtingai ieško laimės ir meilės, kurią taip sunku rasti. Asmeninis favoritas- transvestitas Agrado- "Mano toks vardas, nes esu šioje žemėje tam, kad neščiau kitiems malonumą".

2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

SubUrbia (1995)

Penki paaugliai neturi ką daugiau veikti, kaip trintis prie prekybos centro, erzinti savininką, gerti ir blevyzgoti, koks gyvenimas šūdas ir viskas linkę kartotis. Gal ir tiesa, bet "biezdielinimas" jau po gero pusvalandžio ima užknisti ir pamatai, kad pokyčių nebus (beje, atkreipkit dėmesį į filmo trukmę). Man nėra baisiau, kaip būti kažkam našta, išlaikytiniu, bet šie "filosofai" tą ir tedaro- geria už tėvų sunkiai uždirbtus pinigus ir nemano kažką keisti ateityje. Bent Džefas tai tikrai. Ir siunta, kad į menus linkusi jo mergina turi svajonę ištrūkti į Niujorką ir kažko pasiekti gyvenime. Menininkė tai nupušus, kažkokia klijinga substancia sutepti plaukai verčia vemti, o vaidyba kaip Kauno fifos, keistokas derinys. Šiek tiek dinamikos įneša nutrūktgalvis Steve Zahn veikėjas, mėgstu šį, dažniausiai kvailose komedijose besifilmuojantį išverstakį. Taigi kol jie mala šūdą prieš tapdami suaugusiais, į miestelį užsuka buvęs jų draugas, kuriam PAVYKO netikėčiausias dalykas- jis tapo žvaigžde, garsiu dainininku! Konflikto ilgai laukti neteko, mačiau kad tarp jo ir Džefo formuojasi pavydo žiedas, Giovani Ribisi tiesiog šlykštus (bet meistriškai), kai mėgina sumenkinti draugo pasiekimus. Atseit koks jis apsimetėlis, bejausmis šūdvalka. Laukia ilga naktis, pilna pokalbių, kinų maisto ir viskio. Kam patinka, kai daug dialogų ir mažai, laaabai mažai veiksmo, siūlau pažiūrėti, mintis įdomi kaip devintajam dešimtmečiui, be to, filmą statė pokalbio magiją puikiai įvaldęs Richard Linklater. Dabar jau nieko panašaus nesukursi, nes atsiduos šlykščiu popsu su gražiais veideliais, būtinai šmėžuotų Emma Roberts, brrr, niekada jai neatleisiu, kad suteršė trečiąjį,  ir taip JAU PRASTĄ American Horror Story sezoną :(..

2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Eagle vs Shark (2007)

Pagrindinis veikėjas toks fiziškai atstumiantis, kad pamačius sekso sceną (ir dar tokio groteskiško), sunku buvo žiūrėti toliau.. Bet prisiverčiau, ir nesigailiu. Nieko originalaus, dar viena independent weirdo story, bet iš Naujosios Zelandijos, ne iš Australijos ar D. Britanijos, o tai įneša naujų prieskonių. Lilė- vienišė, dirbanti greito maisto restorane. Rodos matai, lyg iš automato tratinami makdonaldo robotų mandagumo, reklamos, finansinio spaudimo šablonai verčia kraujuoti jos dantenas, ir visgi.. Lilę atleidžia. Bet uždaręs duris, Dievas atveria langą, sako veidu į šūdą mašinos nepartrenkti optimistai- moteris turi vilties nusičiupti buvusį klientą. Jėzau, ji keista, bet toks laimikis ryškiai per prastas, lol! Jei mano paviršutiniškumas netinkamas įrodymas, palaukit.. Džerodas, vyras 30+ metų, užsiėmęs labai rimta keršto misija- nori atsilyginti buvusiam mokyklos laikų skriaudikui- na žinot, suspardyt subinę, kirst į liūlį.. Tuo tikslu kasdien treniruojasi, lavina reakcija, greitį, ir nevykusiai palikinėja įžeidžiančias žinutes. Kaip jums toks nebrendyla kavalierius? Lilės vietoj būčiau skuodus kuo toliau. Tada susipažįstam su Džerodo šeima, ir tas kvailystes lyg ir gali paaiškinti, pasigilinęs į jų tarpusavio santykius. Atvykęs į gimtuosius namus, sūnus turi miegoti palapinėje! Po įžangos į keistas šeimynines peripetijas, publiką galima padalyti į dvi dalis, vieni toliau žvengia, bet nenustebčiau, kad kita pusė nebelaikytų šio filmo komedija. Dideli tėvų lūkesčiai, amžinos vaikų varžybos, tas kvailas noras įtikti, pasirodyti.. Esminis filmo akcentas- erelio ir ryklio kostiumai, lol ! :D

Sherrybaby (2006)

Maggie Gyllenhaal gali būti ekspresyvi, laukinė, netašyta akiplėša, paskutinį kartą tokią mačiau Charlize Theron dramoje "Monster". Kai gyvenimas elgiasi su tavimi bjauriai, leidi sau nusipersti kitiems į veidą. Sherry Swanson matė geresnių laikų- ką tik paleista iš kalėjimo, turi gyventi su kitom "paslydusiom" moteriškom pensione, o ir policija niekada nenuleidžia budrios akies. Keistoka, kad ji vienintelė baltoji, vien juodaodės ir lotynų amerikietės, biški ne racist shit, ką? :D Sherry skuba džiaugtis atgauta laisve- pirma, ką ji padaro, tai pasidulkina su kažkokiu ilgaplaukiu nevykėliu rūsyje. Keleri metai moteriškos draugijos paverčia vyrus vien penių nešiotojais, ha ha. Tačiau Sherry slegia rūpestis- dukra, kurią ėmėsi globoti brolio šeima. Kai sėdo į kalėjimą, vaikas buvo dar mažytis,ir buvusios narkomanės mamytės vaizdinio globėjai mergaitei nekurstė. Vaizdelis liūdnas- Sherry su atstumtos motinos įniršiu užverčia vaiką dovanomis, beviltiškai trokšdama  meilės. Kai nesiseka, vėl nueiti šunkeliais taip lengva- "kur gauti" ji žino. Filme yra keli nejaukūs momentai, pvz. iš anksto pasmerktos darbo paieškos, arba štai pagrindinė veikėja puola tėvui ant kaklo kaip mažas vaikas, dainuoja prie šeimyninio stalo... Išlenda kai kas šlykštaus iš Sherry vaikystės, bet galėjai tikėtis. Iš antraplanių minėtinas nuostabusis  peiliažudys Danny Trejo, vaidinantis buvusį narkomaną, kuris stengiasi padėti vargšei moteriai. Rolė nesunki, nes praleido 11metų kalėjime ir šio žalingo įpročio sugebėjo atsikratyti. Kaip šaunu būtų turėti tokį senelį!

2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

The Kids in the Hall: Brain Candy (1996)

Kol nesusipažinau su faktu, kad Kids in the Hall yra nutrūktgalvių komikų grupelė iš Kanados, sugalvojus kaip reikiant pakvailioti ir sukurti filmą, tol nesupratau. ..Kodėl moteris vaidina vyrai, iš kur toks specifinis humoras, ir kas gi čia po velnių, darosi?! Grupelė mokslininkų išranda sensacingą vaistą- visiškai panaikinantį depresiją. Juoką čia kelia viskas- gamybos procesas, kontrolinė grupė, veikėjai, vietom balansuojama ties absurdo riba, primena australų laidą "Juoko namai"- leidžiamos visos į galvą šaunančios nesąmonės.Taigi naujasis vaistas Gleeminex atkuria laimingiausią tavo gyvenimo dieną- kaip pavyzdys pateikiamas nė minutės netrunkantis ponios Hurdicure susitikimas su šeima per Kalėdas :D Vaistą šluoja nuo lentynų, jis peršoka net penicilino, jūs tik paklausykit (tiesiogiai kreipiuosi į kolegas), penicilino pardavimus! Iškyla būtinybė padaryti vaistą nereceptiniu, bet.. šalutinis poveikis nebuvo tirtas, ir rezultatai netrunka pasireikšti. Čia tiek idiotizmo, humoras toks šiurkštus ir pirmapradis, kad vietom net žagteli, bet laimei, nėra klyno ir šūdų tematikos juokelių:) Nepanašu į nieką, matytą lig šiol,  tie kanadiečiai kaip reikiant sudomino, būtinai pasidomėsiu 1988-1994m leistu serialu :)