2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienis

Loving Vincent (2017)

Vertas "Oskaro", bet kažin ar jį gaus. Ekrane atgyja garsiausi olandų tapytojo, Vincento van Gogo paveikslai. Pašte radęs paklydusį laišką, praėjus metams po dailininko mirties, tėvas įpareigoja netikėlį sūnų surasti adresatą, kaip pagarbos ir atsakomybės ženklą. Vaikinas sutinka daugybę žmonių, kurie pažinojo dailininką, visų pasakojimai skiriasi. Koks žmogus jis buvo? Dėl ko sielvartavo, kuo gyveno?  Vieniems jis- beprotis neurotikas, vienišius, kitiems- nesuprastas genijus, kuriam pasaulis nebuvo pasiruošęs. Čia tik  interpretacija, remiantis paskutinėmis Vincento gyvenimo dienomis ir biografijos fragmentais, jo mirties aplinkybes tebegaubia paslaptis. Labai liūdnas filmas, neteisybė gniaužia kvapą. Kas pelnosi iš milijonų vertų paveikslų šiandien, kai savo laiku autorius tesugebėjo parduoti vos vieną? Seniai neteko matyti geresnio animacinio filmo. Pagaliau nebe šlykšti kompiuteriais sukurta bedvasė animacija, o edukacinis, domėtis kultūra skatinantis šedevras.

I am a Killer (2016)

Serijiniai žudikai visada kėlė susidomėjimą; šis prasinešė ne taip toli, kaimyninėje Lenkijoje, 7-ajame dešimtmetyje, vadinamasis Silezijos vampyras. Keliolika brutaliai nužudytų moterų, beprecedentis atvejis Europoje. Policiją spaudė valdžia, reikėjo žūtbūt rasti kaltą ir atkurti ramybę bei taiką; atkreipkit dėmesį, rašau kaltą, o ne žudiką. Ir rado, vyras pasipainiojo ne vietoje ir ne laiku. Atitiko profailą,  gyveno netoli vienos iš aukų, garsėjo sunkiu charakteriu. Ko daugiau reikia? Pareigūnas Jasinskis, išaiškinęs žudiką, tapo garsus, maudėsi prabangoje. Bet pamažu ima trupėti gražus fasadas; iš kito nelaimės sau pamatų neklosi. Iš šalies žiūrint, joks teismas nebūtų nuteisęs įtariamojo šiais laikais, juk akivaizdžių įrodymų nebuvo, liudininkų taip pat. Beje, kalbant apie pastaruosius- žmona vyro nekentė, garsėjo kaip kurva, kaip galima atsižvelgti į jos parodymus? Arba tie įbauginti vaikai? Žiauru. Teisingumo farsas, nė akimirkos nesuabejoji, kad viskas tik dėl tų, kurie nori kraujo, padėti tašką nemalonioje istorijoje, vyras- aplinkybių auka. Nors žudynės liovėsi, vargu ar jie pagavo tikrąjį nusikaltėlį.

2017 m. gruodžio 26 d., antradienis

Brigsby Bear (2017)

Trenkė per smegenis nuo pat pradžių- kapitaliai kitaip įsivaizdavau, apie ką bus filmas. Super...Neišspoilinsiu kitiems, tik paminėsiu keletą įstrigusių akcentų. Filmas nebūtų taip gražiai pavykęs be nuoširdžios autsaideriškos Kyle Mooney asmenybės. Turint omeny, kokį siaubą patyrė herojus, sunku įsivaizduot, kaip reiktų perteikti jo emocijas ir vidinį pasaulį ekrane; aktorius susitvarkė fantastiškai. Vaikinui idiotiškas "Brigsby Bear" šou - visas gyvenimas, todėl nutrūkus filmavimams, dėl savaime suprantamų priežasčių, jis nutaria šou užbaigti pats. Įdomus sprendimas Džeimsą išleisti į jaunimo vakarėlį, kur taškomas alkoholis ir visi tripina, bet netradiciniai sprendimai padeda nusikratyt ašaringos šeimos dramos atspalvio, kurį taip mėgsta Holivudas. Čia vienas geriausių indie žanro filmų, matytų per keletą metų,  jaudinanti redemption story, sykį net ašarą nubraukiau. Kvaili dalykai gali pasidaryti esminiai.

Choose Me (1984)

Dar vienas iš Alan Rudolph kolekcijos: pseudoromantiškas, neurotiškas ir kiek isteriškas, dar mažiau suprantamas nei Trouble in Mind.  Anyway, traukia akį ir išjungti nesinori. Baro savininkė Eve nesiskundžia vyrų dėmesiu, greičiau priešingai, per populiarumą kyla daug bėdų. Įklimpusi į santykius be ateities su vedusiu vyru, ji dažnai skambina į radijo stotį, kur kenčiančius dėl meilės konsultuoja daktarė Love. Daktarė- tikra sensacija, moterys žavisi ja, vyrai- fantazuoja. O realybėje moteris pati reikalinga psichiatro pagalbos. Ironiška, garsi konsultantė pati niekada nemylėjo. Taip susiklosto, kad daktarė tampa naująja Eve kambarioke, ir įsilieja į audringą barmenės asmeninį gyvenimą. Lyg tyčia akiraty pasipainioja naujas gerbėjas, kuris vis išslysta iš rankų, Eve prie to nepratusi. O čia dar pavydus meilužis ir jo žmona įsuka nesusipratimų grandinę, kartais norisi juoktis,  kartais pasakyti- wtf??? Įstrigo frazė: "Aš nepykstu, kad miegojai su mano žmona, juk aš prancūzas, bet fotografuoti ją nuogą miegančią, tu prakeiktas iškrypėli..." Jei paklaustų, tai apie ką visgi čia, atsakyčiau kad apie vienatvę. Vedančią iš proto ir verčiančią drebėti iš baimės...

2017 m. gruodžio 6 d., trečiadienis

Female Trouble (1974)

Stereotipai kine, kaip ir ištikimybės įžadai , duoti bažnyčioje, laužomi kasdien. Kas galėjo pagalvot, kad žiūrovai lėks tekini žiūrėti, kaip žmogus nusipjauna koją ir panašias šlykštybes "Pjūkle", kuris virto ištisa saga?  The Human Centipede? Arba kvailos romantinės komedijos, kuriose vulgarumas pasiekė epogėjų- romantiška pažintis prasideda.. depiliuojant vyro išangę (Blogų mamų Kalėdos)! Ir vis dėlto. John Waters niekas nepralenkia, net šiandien. Jo filmuose tyčiojamasi apskritai iš visko- šeimos, tėvų ir vaikų santykių, pensininkų, meilės, svajonių, mušami vaikai ir t.t. O juk kalbu apie septintąjį dešimtmetį,- prie liežuvio galo buvo prilipęs Vietnamas, hipiai rūkė žolę ir deklaravo laisvą meilę- karočia, idealų žmonės dar turėjo. Ir pamatai ekrane storą pusamžę moterį, įspraustą į odinį korsetą, lašiniai virsta per kraštus, o ji pati..įtikinėja sūnų tapti gėjumi. Arba Devine, storas transvestitas- maištinga paauglė, kuri pabėga iš namų, pagimdo nesantuokinį vaiką, galiausiai susideda su perversiška porele, kuriuos jaudina nusikaltimai.. Make up'as, šukuosenos, rūbai, nuolatinis išsidirbinėjimas ir vapymasis- nežinau,... stilingas. Kokiu būdu turinys neatrodo debiliškai? Atsakymas- John Water yra prasto skonio genijus. It's above criticism. Man asmeniškai nunešė stogą labiau už Pink Flamingos, o ten valgomas šūdas, lol.

2017 m. gruodžio 4 d., pirmadienis

Polyester (1981)

Prisiminus Divine, nusprendžiau pažiūrėti daugiau šio kaprizingo, nutukusio, vulgariai fantastiško transvestito filmų. Dauguma  režisuoti John Waters, jiedu buvo geri draugai nuo mokyklos laikų, du Baltimorės outcast'ai... Statistinio amerikietiškos šeimynėlės portreto parodija, pereinanti į groteską- aktoriai į šipulius sumala klišinius tėvo, motinos, vaikų vaidmenis. Namų šeimininkė Fransin (puikusis Divine, kas gi kitas) išgyvena krizę- paaiškėja, kad sutuoktinis svetimauja su sekretore, dukra prisilaksto su bernais, o sūnus galimai yra pėdų fetišistas- iškrypėlis. Veikėjai malasi ekrane lyg narkotikų prisiriję- tiek maivomasi, trypčiojama, šokinėjama, kad normaliam žiūrovui norėsis vemti. Bet mes juk ne statistinis vienetas, ar ne? :) Herojai vulgariai vaiposi, išjuokia savo personažus- man asmeniškai labai patiko dukros draugas, "blogas berniukas" Bu-bu. Divine puikiai pašiepia supermamytės portretą. Nuobodulys, nuolatinis verkšlenimas, autoriteto šeimoje neturėjimas, apsirijimas ir problemos su alkoholiu- viskas kažkur skausmingai girdėta, ar ne? Mąsčiau, ką galėtų reikšti pavadinimas. Naftos produktas, dirbtinis pluoštas, kurį vilkime kasdien, kol prakaito kvapas tampa nepakeliamas.  Kaip ir šeimyninis gyvenimas, tegyvuoja viengungiai!

Trouble in Mind (1985)

Nepaisant klaikiai antifeministinio, moters nepriklausomybės idėją į dulkes trypiančio Lori Singer herojės įvaizdžio, juosta verta dėmesio. Jaunos poros pastangos rasti laimę dideliame mieste. Jiedu atvyksta į Lietaus miestą, į Vandos kavinę, kur renkasi neeilinės personos. Iškart jų likimai pasuka skirtingomis kryptimis.  Vyras įsitraukia į nešvarius darbelius- lengvi pinigai, svaigalai, moterys, o mergina su vaikeliu patraukia seno vilko akį. John Hawkins- buvęs policinkas, tik ką išėjęs iš kalėjimo. Nužudė vietinį mafiozą, norėdamas utikrinti aplinkinių ir artimųjų ramybę. Herojai ieško naujo starto galimybės, štai apie ką ši chaotiška, liūdnoka drama. Skamba melancholiškas, atpalaiduojantis, puikiai atmosferą atspindintis garso takelis, iš esmės muzika yra viena iš priežasčių, kodėl neišjungi ir žiūri toliau. Lėto vystymo, mažai kas vyksta. Iki pamatai Divine, ir gali drąsiai sakyti- vertėjo. Esu pasikabinus jo ir Hohn Waters bendrą nuotrauką ant sienos, nerealūs. Šįkart Divine- gangsteris Hily Blue su ypatingu braižu- priešų plaučius užpila vandeniu. Regis, tai vienintelius filmas, kur aktorius vaidina vyrišką personažą, nors homoseksualios gaidelės išlieka. Pabaiga idiotiška, turiu omeny Hily Blue šventės epogėjų. O jauniesiems teks pasirinkti, kokį gyvenimą jie nori gyventi. Visiškas jovalas, bet visgi užkabino, kad čia rašau.

2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Manhunter (1986)

William Petersen sutvertas kriminaliniam žanrui, visi turbūt žinote skrupulingąjį detektyvą Grisomą iš CSI. Jaunystėje aktorius nusifilmavo keliuose garsiuose trileriuose- To Live and Die in L.A., kurį jau esu aprašiusi, ir Manhunter. Tarp kitko, filmai labai panašūs savo nuotaika ir stilistika. Nusikaltimų, nuojautų ir persekiojimo  persunkta atmosfera- ūsuoti detektyvai, vandenyno peizažai saulei leidžiantis, miesto panorama ir įtampą kurstanti muzika. Vilas Grehemas pakviečiamas tirti sudėtingą bylą. Maniakas žudo šeimas, kai jos miega, yra bejėgės.. Tėvus, vaikus- be gailesčio. Vilas turėjo psichologinių sunkumų, paskutinioji byla, kai sugavo garsųjį Hanibalą Lekterį, vos nekainavo sveiko proto. Ir štai vėl teks persikūnyti, įlįsti į iškrypėlio kailį, persisunkti jo mintimis, mąstyti kaip žudikui. Pats nusikaltėlis- tipiškas John Douglas, profailerių meistro, mokymų pavyzdys. Su fiziniais defektais, sunkia vaikyste, skurdžiais socialiniais įgūdžiais ir didele fizine jėga. Norėdamas pasisemti idėjų, Vilas ryžtasi aplankyti Lekterį, tai kainuoja daug psichinių jėgų,- psichopatas vos jo nenužudė. Iškart imi lyginti Anthony Hopkins ir Brian Cox. Pastarasis labiau primena realią asmenybę, tokią pat manipuliuojančią ir bauginančią. Anthony Hopkins daugiau efemeriškas, lyg piktoji dvasia, o ne žmogus. Jų pokalbis akinančiai baltoje kameroje- paradoksali spalva- prikausto dėmesį. Kokią galią turi už grotų sėdintis antžmogis, kad priverčia tave bėgti neatsigręžiant, žodžio galia- beribė.

2017 m. lapkričio 23 d., ketvirtadienis

The Silence of the Lambs (1991)

Vakar kilo nuotaika dar kartą peržiūrėti garsųjį trilerį apie Hanibalą Lekterį. Vaje, kaip viskas pasimiršta metams bėgant.. Liko tik tie jų psichologijos persunkti pokalbiai rūsyje ir kad žudikas, pjovęs merginas ir dyręs odą, persirenginėdavo moters rūbais.  Viskas. Taigi turėjau dvi valandas malonumo stebėti geriausia, ką iš savęs išspaudė Anthony Hopkins, dievulėliau, kai kurias scenas leisčiau ant repeat'o. Toji maniako kantrybė, emocijų nebuvimas ir stingdanti kraują šypsenėlė. Sėdi už stiklo, bet baisu net prisiartinti. Preciziškai lyg chirurgas skalpeliu, mėsinėja Klarisę Starling. Pamenu, anksčiau man labai nepatiko Jodie Foster šiame filme, nesupratau jų dialogų esmės, bet iš tikrųjų aktorė nuveikė didžiulį darbą: emociškai apsinuoginti ir parodyti vyrišką jėgą sugeba ne kiekviena. Psichiatrijos genijus lengvai pasuka reikalus savo naudai. Gerai pavedžiojęs už nosies, atveda FTB prie Buffalo Bilo tapatybės. Klasiškas filmas, dešimt balų.

Memories of Summer (2017)

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Wspomnienie lata vasaros prisiminimai“
Šįmet |Scanoramos" programa nepasirodė įspūdinga, pažiūrėjau vos du filmus. Tiesa, dar norėjau pamatyti naujausią Hanekes juostą "Laiminga pabaiga", bet prasilenkė darbo ir laiko galimybės. Taigi lenkų kelionė laiko mašina atgal- į sovietmetį, 7-8 dešimtmečio kurortinį miestelį. Vos paauglystėn įžengęs berniūkštis ir žydinti motina. Pabrėžiu būdvardį, nes moteris netelpa savame kailyje, įspūdinga blondinė trykšta gyvenimo geismu, vyras toli ir ji.. nuobodžiauja. Jųdviejų santykiai artimi, gal net per daug, bet laukia pokyčiai. Pamažu sūnus įžvelgia ryšį tarp suretėjusių pasivažinėjimų kartu dviračiais ir šachmatų partijų bei naktinių mamos išėjimų. Tai bus vasara, kada berniokui teks įžengti į purviną ir sudėtingą suaugusiųjų pasaulį.  Nuostabiai buitiškas: kambarių durys su stiklu, dekis, sekreteras, gėlėti patalai..iki skausmo pažįstama. Šiurpu, ką tėvais kartais išdarinėja su savo vaikais, motina kelia šleikštulį. 

2017 m. lapkričio 9 d., ketvirtadienis

The Shinning (1980)

Toli gražu ne pirmą kartą žiūrimas; nurimkite, mano filmografijoje negalėtų būti šitokios spragos. Tiesiog rašau dėl ypatingų aplinkybių, kurioms esant jį pamačiau kine. Ogi neseniai praėjęs Hellowoeen'as. Sumaniau eit į kiną su kauke- sukurti šventinę atmosferą. Šiurpoka, Lietuvoje nėra tradicijų jį švęsti, nuvažiuot iki vietos buvo išbandymas. Vėliau atsipalaidavau, kažkas netgi self'io su manim paprašė. Didžiam mano liūdesiui, salėje buvau viena išsišokėlė, visos lietuvaičių kūrybinės pastangos nuėjo spragėsių kibiriukų papildymui. Kvėpuoti buvo žvėriškai sunku, maniau uždusiu, pagerbdama režisierių ir ypatingą jo filmą. Bet išgyvenau- tad koks įspūdis matyti krauju plūstantį koridorių po tiek metų? Žiūrint  gerus filmus pakartotinai, ko stengiuosi nedaryti, nori nenori išlenda kliaudys, smulkmenos, kurių nepastebėdavai anksčiau ir lyg degutas apkartina medų. Trys mane erzinę dalykai: 1. Kaip mažius išeina iš labirinto filmo gale? Kai tave vejasi išprotėjęs tėvas, turėtų būti nelengva, nors sykį ir praktikavaisi su mama. Neįtikino. 2. Nepraslydo pro akis, kad kraujo bangos metu foteliai pačiuožia grindimis, bet nesušlampa, net neapsitaško. Keista, turėjo kiaurai permirkti. 3. Dieve mano, kaip Kubrickui šovė į galvą pakviesti filmuotis Shelley Duvall??? Vaikystėje žiūrint moteris atrodė keista, bet dabar... Tarp jos ir Nicholsono, žmonos ir vyro, nėra absoliučiai jokio ryšio. Kas baisiausia, Shelley, švelniai tariant, atrodo protinė atsilikėlė... Kai ji laksto po viešbutį su peiliu ir verkšlena, sunku nesijuokti. Tačiau viešbutis, mirusios dvynukės, moteris vonioje ir Jack'as išgelbėjo juostą, pelnė jai neblėstančią šlovę. Aktoriaus veide matyti kiekvienas žingsnis beprotybės laipteliais. Stivenui Kingui nepatiko ekranizacija, tačiau skaičiau, kad rašytojas yra pagarsėjęs kaip vienas prasčiausių visų laikų prodiuserių. Pavydas čia kalbėjo...:)

The Glass Castle (2017)

Seniai laukiau, kada galėsiu atsisiųsti, nes Lietuvos kino ekrane buvo pasirodęs vos kelioms dienoms ir dingo be žinios.. Rinkausi todėl, kad čia vaidina mano dievukas Woody Harelson, taip pat seku Brie Larson karjerą, man patinka jos rimtas požiūris į darbą, susikaupimas. Na, ir istorijos apie socialiai netvirtas šeimas visada domino- chaosas, skurdas, sunkios gyvenimo sąlygos garantuoja įdomius pagrindinius veikėjus. Fantastika. Geriausias Woody Harelson'o vaidmuo po Larry Flynto- prieštaringas, nuodėmingas, priklausomybių kamuojamas didelės širdies žmogus ir mylintis tėvas. Paprastai alkoholikai pelno mūsų antipatiją- amžinai dvokiantys, nepatikimi, verkšlenantys dėl savo nelemtos dalios. Rex'o charizma užgožia šią nelemtą ydą- tik protarpiais suvokdavau, kokį vargą kentė keturi vaikai: nepriežiūra, alkis, nuolatinis kraustymasis. Tačiau kuri gali pasigirti buvusi taip tėvo mylima, kaip Džanetė, kurios akimis matome laiko perspektyvą, nuo vaikystės iki suaugusios moters? Nežinau kaip jums, man nekilo mintis teisti Rex'ą. Daug paaiškina viešnagė uošvių namuose, supuvusios šaknys neveda sveikų, gardžių vaisių. Pagrindinė herojė stengiasi atsiriboti nuo pakrikusių gimdytojų- dabar ji gerbiama visuomenėje, užima aukštas pareigas, turi gerai uždirbantį sužadėtinį. Tačiau štai paradoksas -  apsupta bagactvos, respecto, vistiek nesijaučia laiminga.

2017 m. spalio 30 d., pirmadienis

Wind River (2017)

Skaudus. Kasmet be žinios dingsta daugybė indėnų kilmės moterų, nėra jokios oficialios statistikos nėra. Esi niekas savo gimtajame žemyne, baltieji ne tik užgrobė teritoriją, jie kėsinasi ir į tavo gyvybę. Randamas jaunos merginos lavonas. Iki artimiausios gyvenvietės- šešios mylios, o tai yra 9,5 kilometro. Aplink- tik sniegas, sniegas ir tyla. Mergina bėgo visą kelią, kol jai plyšo plaučiai. Kas tokio siaubingo nutiko, kad vargšė lėkė iš anksto pasmerkta trajektorija? Bylos imasi praeities vaiduoklių kamuojamas vietinis medžiotojas ir vienintelė FTB agentė, dar visai žalia. Indėnų mirtis nėra didelės reikšmės įvykis. Tirti reikia skubiai, nes artėja audra, pėsakus užpustys vėjas, Vajominge klimato sąlygos leidžia tarpti panašiems nusikaltimams. Jei dalinčiau "Oskarus", drąsiai duočiau už geriausią kinematografiją, kalnų grožis atima žadą, simpatizuoju žiemos filmams. Toji ypatinga atmosfera, kai aplink nieko nėra, sniegas sugeria garsus, o žmogus atrodo menkas prieš gamtos galybę. Pasaka. Elizabeth Olsen kiek persistengė, kažkaip erzino jos vaidyba, dėl manęs galėjo būti detektyvas vyras. Tačiau reikėjo moteriško solidarumo faktoriaus. 

2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Blade Runner 2049 (2017)

Buvau prisiekus, vos tik sužinojau jį kuriant- neisiu į šventvagystę- geriausio visų laikų filmo tęsinį! Traileris nežadėjo nieko gero, Ryan Gosling- moteriškai auditorijai patraukti, snukiadaužis all the time, pfff. Tačiau reikalai pasisuko kita linkme, viena gal ir nebūčiau ėjusi, bet su kompanija gali nueiti ir į labiau tavo principams prieštaraujantį reginį. Žinokit, patiko, išskyrus faktą, kad 2,5val išsėdėti kėdėje, prieš tai atkalus darbo dieną yra iššūkis. Filmas labai ištęstas, mačiau bent tris potencialius pabaigos momentus, o jis vis tęsėsi ir tęsėsi... Nors buvau skeptiška dėl Goslingo pasirinkimo, visgi susitvarkė su role tobulai- bejausmis replicant. Filmas sukasi apie tai, kad nutiko neįmanoma- replicantei moteriai gimė kūdikis, kas reikštų revoliuciją dabartiniame pasaulyje. Sintetinės žmonių kopijos turėtų teisę į savarankišką egzistenciją, o ne būti vien sunkaus fizinio darbo jėga lyg kokie gyvuliai. Išvada- vaiką reikia sunaikinti, to ir imasi replicantas K, t.y. Goslingas. Išlaikytas futuristinis wibe'as: rūgštus lietus, nėra saulės, gatvės tamsios, šen ten švysčioja erotinės moterų hologramos, siūlančios vsiką, natūralumo nei lašo plius hipnotizuojantis garso takelis - išlaikyta pagarba pirmajai daliai. Bet pasirodžius Harisonui Fordui, taip, kaip gi apsietume be Dekardo- užplūdo..gailestis? Visgi praėjo virš trisdešimties metų nuo Ridley Scotto vizijos, laikas gerokai aplamdė Harį. Scena, kur mušasi dainuojant Elvio Presley hologramai- skaudi. Goslingas nesigina, lyg parodydamas, kad mušti seną žmogų nesąžininga. Na, jo motyvai kiti, bet man ši vieta kitaip neatrodys.. Kiek trūksta charizmatiško villain- Jared Leto labiau primena nupiepusį, moteriškus apatinius uostantį pervertą, iki Rutger Hauer toli toli. Suma sumarum- gan vykusi antroji dalis, tačiau abejoju, ar Fordas sulauks trečiosios, verčiau panaudoja aktoriaus hologramą garbiam atminimui.

2017 m. spalio 12 d., ketvirtadienis

Little Odessa (1994)

Odinės striukės iki pusės šlaunų- rusų mafų outfit'ai- supažindina, koks būtent filmas jūsų laukia. Nešvarus, depresovas, be tos "šustreko mafiozo" auros, kaip Scorcesses šedevruose. Nusikaltėlio Džošua, įtaigiai suvaidinto Tim Roth, šeimos drama, arba kas ją ištinka sūnui palaidūnui grįžus į gimtąjį Brighton Beach'ą, Rusijos žydų lizdą. Motina merdi- galvos auglys pamažu čiulpia gyvastį, aišku, tai netrukdo tėvui tenkinti seksualinius instinktus, arba kitaip, sutuoktinės pareigos išlygų neturi. Brrr, šlykšti scena. Paauglys brolis nelanko mokyklos, slapta nekenčia tėvo ir ilgisi vyresnio brolio. Tad šiam sugrįžus, labai nudžiunga. Cha, be reikalo. Džošua asmenyje vienintelę akimirką žybteli žmoniškumas. Nenuostabu- jei gali be niekur nieko nupilti žmogų gatvėje, visiems matant, ir ramiai nueiti, tavo dvasios reikalai suknisti. Dabar galvoju- gal čia buvo ironizuota, kokios "tvirtos" žydų šeimos ir jų vertybės?  Kinematografija traukia akį; priminė nuotrauką, kur pavaizduotas Bruklino tiltas, nešvarios gatvės perspektyvoje. Ne ševevras, bet dvelkia melancholija-groteskiški hitmano darbeliai, išdavystė, moralinis nuosmukis žiemos fone- kuri man priimtina ir pažįstama.

2017 m. spalio 7 d., šeštadienis

The Exorcist (1973)

Prisimenu, esu mačiusi parodijuotą "Egzorcistą" kažkurioje "Scary movie" dalyje- Regana šiurkščiai įsibrauna į mamos surengtą vakarėlį ir myža ant kilimo, ilgai ilgai.  Tada mama sugriebia dukrą už sprando ir lyg prasikaltusią katę bausdama, ištrina veidą į apdergtą vietą. Taip jau išėjo, kad bibliotekoj radau William Peter Blatty romaną, pagal kurį ir pastatytas garsusis siaubiakas. Nemeluosiu, knyga įvarė kraupulio, sėdint namie vienui vienai, po didelį butą darėsi nejauku vaikščioti.. O filmas tokio įspūdžio nepasiekė. Taip, nufilmuota, suvaidinta be priekaištų, vos ne žodis žodin knyga atkartota. Reginys įtraukia, ypač kunigo kaltė dėl apleistos motinos gerai išpildyta, ir blogio atėjimo ženklai kasinėjant arabų dykumose su laiko neliečiamu Max von Sydow. Vos prieš kelias dienas matyti Needful Things sukurti po 20m, o ten jis atrodo nemaž nepasikeitęs! Demonas žavingas, bet jį matome vos 5-10 procentų ekrano laiko, užtat daug tąsymosi po ligonines, mamos tryzniojimo, pasiruošimų... O kai prasideda vėmalų šou, arba velnio išvarymas, miriau iš juoko.  Reikėjo įtikinti save, kad žiūriu originalą, ne tą blevyzgą, kur James Woods atsišaudo vėmalais su Regana, o paskui imituoja lytinį aktą su ja. Mane labai sunku įbauginti.

2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

Needful Things (1993)


Neįtikėtinai žemas reitingas- 6,2- tokiam puikiam, kaskadinių triukų kupinam siaubukui pagal maestro S.Kingą. Muzika veža; kraupūs bažnytiniai choralai, Ave Maria, ir Grygo kompozicija groja nervais lyg pianinu. Bet filmo širdis ir patsai gerumas- Max von Sydow; pakviesti jį filmuotis buvo tolygu aukso puodo laimėjimui. Leilandas Gauntas, žavus ir hipnotizuojantis prekeivis iš pragaro- jūsų paslaugoms, mieli vartotojai. Parduotuvėje rasi viską, ko trokšta širdis. Striukė, kurią vilkėdamas patyrei jaunystės palaimą, statulėlė, kurią sudaužė despotas vyras, beisbolo kortelė, kurios ieškai amžinybę.. Viskas už simbolinę kainą- padaryk mažą paslaugėlę ponui Gauntui. Prasideda nekaltai- mėšlu išteptos paklodės, policijos lapeliais nukloti namai, išdaužtas langas ir t.t. Meistriškai naudodamasis miestelėnų neapykanta vieni kitiems, Leilandas sumezga kiaulysčių voratinklį, kuris iššaukia katastrofą. Kiekvienas pirmiausia įtaria savo priešą, ar nekenčiamą asmenį, ir prasideda sąskaitų suvedimas. Subtilu, kad užduotys parenkamos pagal žmogų- vaikui ar moteriai skiriamos lengvesnės, paprastos išdaigos, o degradavusiam girtuokliui pavyzdžiui- kiek žiauresnė kaina. Puolęs žmogus, matote, nebesirenka. Materializmo apimta visuomenė kasa sau duobę,- jei mėginsim įžvelgti gilesnę potekstę. P.S. baptisto ir katalikų kunigo muštynės pabaigoje- sarkazmo ir juodojo humoro viršūnė :D

2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

It (2017)

Nesuspėjau užbaigti antrosios dalies skaityti, lėkiau kuo greičiau į kiną. Siaubekai turi tendenciją greitai dingti iš kino repertuaro, tada iš apmaudo nagus nuėsčiau. Pasirodė, kad bus dvi atskiros dalys- pirmoji- vien vaikystės periodas. Ką gi- rėžiu tiesiai- šiuolaikiniai Holivudo aktoriukai tragiški. Beverlė Maš ir Maikas- gerokai pažengę lytinės brandos kely, o turėtų būti 11-mečiai! Šalia storulio Beno ir nevykusios Bilo versijos jie atrodo kaip vyresnysis brolis ir sesuo, kas dabar aktorius atrinkinėja?.. Tarp vaikų visiškai nėra tarpusavio ryšio, kiekvienas iš paskutiniųjų stengiasi išberti savo tekstą, nesuprasdami, kad, jie turėtų būti branduolys, o ne paskiros detalės. Bet čia vienintelis trūkumas. Siaubo scenos- pvz vonios kambaryje ir bibliotekoje- privertė odą pašiurpti. Ir žinoma, klounas.. Jėga. Stingdantis kraują žvilgsnis, šlykščiai išsiviepusi burna, bendras nejaukumo jausmas, žiūrint į jį-  partija atlikta puikiai, aktorius atliko fantastišką darbą. Tikriausiai tai bus geriausias 2017-ųjų siaubekas. Nėra pigių triukų- kada garso efektai ar iššokančios baidyklės šokdina tave iš netikėtumo kėdėje, o pamačius ima juokas, ne baimė. Bendras įspūdis- pati pradžia, kai nelaimingas vaikas įtraukiamas į kanalizaciją, iškreipti  Beverlės ir tėvo santykiai- tarsi žiūrovas būtų  laikomas krauju atsiduodančioj patalpoj. Jauti kažką negera, jausmas nepaleidžia, įtampa neatslūgsta. Gale, kai Džordžas Dembras, velionis Bilo brolis verkia, kaip nori namo ir koks vienišas jaučiasi, net sugraudino. 

It (1990)

Šie metai ypač turtingi Stiveno Kingo filmų ekranizacijų remake'ais. Prieš sudribdama kino kėdėje prieš 2017-ųjų "TĄ", nutiariau dar sykelį peržiūti senąją versiją + perskaityti abu romanus. Na, palyginimui, ir visa kita. Kuo stipri 1990-ųjų versija? Vaikų portretais. Kiekvienas- išbaigtas, individualus, savotiškas ir stiprus tipas. "Mikčius" Bilas- dešimt balų, astmatikas Edis- dešimt, Ričis "Plerpa" Tozijeris- jaunas ir guvus Seth Green- 10+. Gal kiek silpniau pasirodė mergiotė, bet ir tai, geriau nei naujojoje dalyje.  Deryje vyksta siaubingi dalykai- žudomi vaikai, panašu, kad tai antgamtinių jėgų darbas, kuris pasirodo klouno Penivaiso pavidalu. "Tas" minta baime, jis pasirodo tau didžiausiu košmaru, kokį gali įsivaizduoti. Klouną vaidina Tim Curry, neblogas niekšų ir piktadarių įkūnytojas, tačiau naujajai savo versijai turi nusileisti. Septyni vaikai susivienija stoti prieš blogį, daugiau tai negali tęstis. Filmas trunka virš 3val, nes sujungtos abi dalys, dalis, kurioje jie grįžta į Derį jau suaugę..silpnoka, bet ką padarysi. Taip, yra prie ko kabintis, bet senienoms jaučiu silpnybę, o ir efektų galimybės nebuvo pasiekusios dabartinių aukštumų. Pramoginis, keliantis  šypsenėlę, bet laimei, nekelia isteriško juoko.

Madame (2017)

Nenuginčijama filmo žvaigždė ir pagrindinė priežastis, kodėl jis pavyko- Rossy de Palma. Kadaise kavinėje ją pastebėjo Pedro Almodovaras, ir taip įspūdingos išvaizdos ispanė pateko į didįjį ekraną. Moters veidas prikausto žvilgsnį,- sako, negražių moterų nebūna, o ši.. Išvaizda išskirtinė, riba tarp grožio ir siaubo iššsitrina, įtraukiami nauji kintamieji, vienu žodžiu- antros, tokios kaip Rossy, nėra. Turinys- aukštuomenės poniutė rengia pietus, ir netyčia gaunasi, kad prie stalo sėdės nelyginis žmonių skaičius. Prietarai, neturėjimas ką veikti, pižoniškumas- vadinkit kaip norit, bet ši niekinga detalė įsuka nesąmonių ratą. Nutariama pasodinti tarnaitę, kuri apsimes kilminga dama.. Sunku patikėti, kad šikvailystė vyksta dabar, Paryžiuje, 21-ame amžiuje, o ne Jane Austen romane."Viešnia" pritrenkia svečius, ir krinta į akį įtakingam meno dirbinių pardavėjui. Šeimininkė (tulžingoji Toni Colette) netveria apmaudu ir..pavydu? Nes kai turi viską, išskyrus pasitenkinimą gyvenimu, nesvarbu nei puiki figūra, nei pinigai ar visuomeninė padėtis. Nors ji visaip stengiasi išsskirti porą, Colette veikėja verta vien pasigailėjimo.  Pabaiga drįsta būti nelauktai realistiška, kas papiktino žiūrovus, bet mano kuklia nuomone, uždėjo auksinį tašką šiai chaoso persunktai komedijai.

2017 m. rugpjūčio 29 d., antradienis

12 Angry Men (1957)

Sėdėjau "Vingy", laukdama, kol sugužės apsirijėliai su trilitriniais popcorn'ų bliūdais. Plūdo ir plūdo kaip kaka Gango upe.. Paskui sekė marazmai apie Sydney Lumet kūrybą, blemba, filmus reikia žiūrėt, jei kas nežino į kieno filmą eina..tai tegu apsišika kniūbsti. Sunkus šįkart buvo social anxiety from the crowd priepuolis, ėmiau ilgėtis nepopuliarių seansų dienos metu, kur sėdi gal šešiese. Bet pagaliau, pavėlavęs 23min., jis prasidėjo, ir įtraukė nuo pačios pirmos minutės. Pamiršau visus tuo nesivaldančius vartotojus, čepsinčias, nusišnekančias bobas, vaikiną, mėginantį nulaižyt merginos makiažą ir t.t. 12 Angry Men privertė išeiti iš savęs. Skamba kaip kokio narkašos kliedėjimai, bet nieko panašaus nesu patyrusi. Periferinė rega atsijungė momentaliai- nebeerzino iš abiejų pusių į popkornus sukišti šnipai, rijau veiksmą ekrane. Dvylika vyrų prisiekusiųjų, turi vieningai nuspręsti, nužudė jaunuolis tėvą ar ne. Vyrai tikisi greitai sutvarkyti reikalą, bet atsiranda vienas abejojantis. Kyla alasas, riksmai, bet pamažu tai, kas akivaizdu- liudininkų parodymai, nužudymo įrankis, įvykio aplinkybės nebeatrodo tokios aiškios kaip dieną... Vyras, išdrįsęs suabejoti ir norintis geriau įsigilinti į bylą, sulaukia aršaus pasipriešinimo. Tai karščiausia metų diena, prakaitas srūva veidais, beveik gali užuosti. Veikėjai nuostabūs- 12 vyrų, o kiekvienas unikalus, ryškus charakteris, savitas ir nepakartojamas, nuo darbininko iki laikrodininko, ruo reklamos maklerio iki pensininko, vaidyba tobula. Įtampa auga, pyktis- kaip širšės įgėlimas, tvinksi, pulsuoja, kol pratrūksta galingu riksmu. Vyrai pamažu suvokia, kad negali, taupydami savo laiką, neatsakingai švaistytis nuosprendžiais. Juk verdiktas- gyvybė arba mirtis!

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

No Night Is Too Long (2002)

Gražuolis Timas nesiskundžia nei moterų, nei vyrų dėmesiu, tik bėda ta, jog jis- vėjavaikis. Eina per kitų gyvenimą kaip per kilimą, nežiūrėdamas, kad batai nešvarūs. Situacija pasikeičia, kai jis susipažįsta su Ivu, protingu, savininkišku ir be galo pavydžiu dėstytoju. Užsimezga audringas romanas, bet kaip jau minėjau, vienas myli, kitam tai tik pramoga. Neišvengiamai lauk problemų, ypač kai Ivas duoda suprast, kad lengvai tu juo nenusikratysi.. Stebėjausi, kaip galima taip lengvai žongliruoti partneriais- pyst su moterim, pyst su vyru, biseksualai man yra mįslė. O gal čia emocinių išsigimėlių savybė, bala žino. Šiaip ar taip- balansuoti ant skustuvo ašmenų, štai ką reiškia žiūrėti meilės trikampio istoriją. Nuobodu nebus, pabaiga ironiška. Pastaruoju metu dažnai susimąstau, koks tuščias daiktas yra vyrų grožis. Patys nežino, ką su juo veikti, piktnaudžiauja paklausumu rinkoje, skaudina beviltiškai į liepsną skrendančius, t.y. juos įsimylinčius žmones.

Life Eternal (2015)

Suvedus siūlo galus-  šokiruojantis motinos nerūpestingumas! Kaip ji naktį ramiai miega?! Vien pagalvojus apie tai, darosi šlykštu. Bet apie viską iš pradžių. Buvęs policininkas, dabar- valkata, grįžta į vaikystės namus Grace. Čia susiduria su senais draugais, su kuriais jaunystėje įvykdė nusikaltimą, grasinantį dabartiniam ramiam gyvenimui. Pripainiota kaip babos siūlų pintinėj, pasibaigus filmui, dar ilgai sėdėjau ir gliaudžiau "riešutus". Dėstymas- su aliuzijom į praeitį, kuri ne itin ką paaiškina, o jau juokai.. Austrai pasižymi savotišku humoro jausmu, tarp sarkazmo ir  juodo humoro. Tik koks šios istorijos moralas? Paleistuvauti- nuodėmė? Neieškok teisybės, ji gero neatneš? Kiekvienas savo išvadas pasidarykite.

Beyond Sleep (2016)

Simpatizuoju šiam filmui, nes su pagrindiniu herojumi dalinamės ta pačia problema- nemiga. Matyti jį besivartantį palapinėje, gainiojantį uodus, besiklausantį knarkiančio draugo, kalbantį su savimi.. Taip artima. Na, gal išskyrus paskutinį punktą. Jaunas geologas, temdomas šlovingo tėvo šešėlio, atlieka tyrimus laukinėje Norvegijos gamtoje. Vaizdai pribloškiantys, patartina žiūrėti ant didelio ekrano; žmogus- tik menka skruzdėlytė. Egzistencialistinis, norėčiau perskaityt knygą, pagal kurią jis pastatytas. Nes ilgainiui ėmiau dvejoti, ar tai, ką mato Alfredas- tikra; ne paslaptis, kad ilgai prabuvus be miego realybė išsikraipo., ir šiaip daug neaškumų. Ekspedicijoj dalyvauja keturiese, bet draugiškumo mažai. Su vieninteliu Arne Alfredas užmezga ryšį, plius-minus artimesnį. Filme nėra daug veiksmo, paslaptinga, liūdna pabaiga. Skandinaviškas santūrumas beveik šiurkštus. Kinematografija- viena geriausių matytų.

2017 m. liepos 30 d., sekmadienis

Constantine (2005)

Užsukau į vaistinę, o ten pragaras žemėje; seniai nesiorientuoja laike ir erdvėje, vaistininkė kaip mantrą kartoja vieną tą patį sakinį, eilė kaip prie dešros sovietmečiu, nusispjoviau ir išėjau. Lyg tyčia ir "Constantine"- apie velnio darbus, žinoma, rafinuotesnio lygio, bet prieš "Camelios" šiurkštųjį realizmą nelabasis  nulentų raguotą galvą :D Konstantinas, ciniškas demonų išvarytojas, mirtinai serga plaučių vėžiu. Į jį kreipiasi atkakli detektyvė, įkyriai tvirtindama, kad jos dvynės sesers mirtis- anaiptol ne savižudybė. Oi, užknisa Keanu Reeves'ą moteriškutė, jis nė kiek to neslepia. Visgi jiedu suvienija jėgas, ir prasideda demonų šėlsmas. Šėtono sūnus beldžia į vartus, jomajo.  Riba tarp gėrio ir blogio,- plonytė, žmonės silpni. Scena, kur priklausomybės kamuojamas kunigas blaškosi alkoholio parduotuvėje- fantasmagoriška. Vizualiai labai patiko, nei trupučio nejuokinga, turint omeny, kaip greitai tobulėja specialieji efektai. Šiek tiek neramino pabaiga, bet čia turbūt geriausia vieta. Liuciferis baltais drabužiais. Baltais! Jau nekalbant apie Gabrielių, įkūnytą hermafroditiškosios Tildos Swinton. Viešpaties keliai nežinomi, ar jis būtų Dievas, ar Velnias.

Dunkirk (2017)

Christopher Nolan metė superherojus, saensfikšionus, ir sukūrė didingą  karinę dramą. Sykį palankiai įvertino  97 metų veteranas , ką reiškia mano kukli nuomonė?.. Kaip tas žmogelis infarkto negavo, prisiminti siaubingus praeities įvykius, kuriuose dalyvavai vos dvidešimties! Operacija "Dunkirkas"- pastangos išvaduoti vokiečių apsupty atsidūrusius britų karius II pasaulinio karo metu. Dialogų nedaug, ką daug kalbėti, kai ištisai šaudo, bombarduoja iš oro, tu skęsti ir esi įbaugintas. Iš kur noras gyventi? Jauni aktoriai surinkti puikiai- primityvūs, kaimietiški, naivūs veidai- patrankų mėsa, išleista kovoti dėl nežinia ko. Tiek sprogimų ir šaudymo, kad krūpčioji lyg gavęs šildymo sąskaitą. Šmėsteli trys garsūs britai- Cillian Murphy, nedėkingam persigandusio vaidmeny, padangių erelis Tom Hardy, ir kapitonas Kenneth Branagh. Operacija pavyko puikiai, išgelbėti virš 300000 karių. Gelbėtojai- anglai civiliai, kas su jacta ar valtim. Patriotizmas. O bet tačiau.. Nolanai, davai dar kokį saensfikšioną, a? :)...

2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

Gia (1998)

Turbūt nesuklysiu pavadindama šią dramą Angelinos Jolie šuoliu į šlovę, pelnė Auksinį gaublį, vos po metų seks Girl, Interrupted, Oskaras, kol kas pirmas, o gal ir paskutinis. Kokia puiki ji šiam filme, beveik suprantu masinę psichozę - kai svėrė kaip sveika moteris, Jolie buvo pyragėlis.. Pasakojama apie vieną pirmųjų supermodelių-  Gios Marie Carangi- sėkmės ir nuopolio istorija. Septyniolikmetę nenuoramą iš Filadelfijos pastebi fotografai, neilgai trukus mergina atsiduria galimybių sostinėje- Niujorke. Akimirksniu modelis tampa sensacija mados pasaulyje, papuošia "Vogue" ir kitų garsių žurnalų viršelius. Šlovė, pinigai, elitiniai vakarėliai - linksmybių sūkurys įtraukia tvirto pagrindo neturinčią Gią. Sudėtingi santykiai su anksti šeimą paikusia motina smarkiai atsiliepia merginos asmenybei. Gia jaučiasi vieniša, nesaugi, ją ištinka įsiūčio priepuoliai. Meilė kitai moteriai taipogi nesiklosto kaip norėtųsi. Beje, Angelinos ir Elizabeth Mitchell tarpusavio chemija užkando žadą, pabaigoje vos dūdų nepaleidau.. Emocinės bėdos vis dažniau manekenę verčia griebtis narkotikų. Prasideda greitas ir tragiškas smukimas. Nepezėsiu apie narkotikų žalą, tiesiog kontrastas tarp to, kas ji buvo ir kuo tapo- širdį draskantis.  

Cracks (2009)

Yra dvi aktorės, į kurias žiūriu lyg fakyras į gyvatę; moteriškas žavesys, elegancija, sąmojis, vylius- tai Eva Green. Bandžiau įsižiūrėti, kas būtent pakeri, kol paskendau jos akyse.. Istorija tuo įtikinamesnė, juk čia buvo tik būrys vienišų mergaičių. Į internatą atkeliauja naujokė iš Ispanijos. Kortos sumaišomos, simpatijos persiskirsto- numylėtinė Di turi užleisti pozicijas. Prarasti padėtį- skaudu, taigi naujokės laukia antipatija ir bendramokslių šaltumas, jau kas ka, o mergos moka gyvenimą apkartinti. Tik Fiamai, rodos, visai nerūpi panelės G. meilė ir rodomas išskirtinis dėmesys. Tuo blogiau jai. Neilgai trukus sužinome nerimą keliančių faktų apie panelę mokytoją.. Gražūs kameros kadrai, ypač nardymo scenos- taip pat lengvai, kaip kirsdami vandens paviršių, neriame į pagundas ir pražūtingas aistras. 

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

The Road Warrior (1981)

Turiu penketuką geriausių matytų filmų, nuo šiol bus šešetukas. Antroji Mad Max dalis turi viską, kas mane žavi: motociklai, dykuma, garso takelis, įsimenantys veikėjai, ekstravagancija ir fantastiškos lenktynės. Maksas- seniai nebe policininkas, o tik vienišas klajūnas, kuriam rūpi degalai, nes jie, kaip jau minėjau, reiškia ateitį. Po branduolinio karo pasaulis- lyg beribės dykros. Jis užklysta į dyzelino prikaupusią, taikią bendruomenę, kuriai grasina baikerių gauja. Kokia toji gauja! Skiauterės, kniedės, makiažas... Ypač įstrigo kelnės, neslepiančios užpakalio :) Į kovą pasitelkiami lankai, arbaletai, liepsnosvaidžiai, bumerangai, pats Maksas važinėja su "atsargai" užminuotu automobiliu. Žmonės prašo pagalbos padėti jiems pasprukti, nuvilioti baikerių dėmesį. Finalinės gaudynės verčia cypti iš pasitenkinimo, epogėjus su ironišku twist'u, po kurio viskas tik risis žemyn. Siaubinga, kaip JAV sugebėjo sumalti į šipulius tokį įdirbį trečiojoje dalyje, kuri jau visiškai neturi logikos nei prasmės.Vien dvasią tipo pakeliantys plepalai, vaikų (?) gang'as, nenužudomi blogiukai, plius Tina Turner. Viešpatėliau. Apsaugokit save nuo šio nuodo, jums nereikia pamatyt Beyond Thunderdome...

Mad Max (1979)

Trilogija peržiūrėta! Pirmojoje matome, kaip gimė herojus, kaip Maksas tapo Pašėlusiu. Australijoje nevaržomai siautėja motociklininkų gauja, puldinėja ir prievartauja. Pasaulis seniai virto dykromis, transporto priemonė- tavo vienintelė galimybė išlikti. Skaičiau, kad filmo biudžetas buvo vos 400000 dolerių, matyt, didžiuma investuota į drabužių dizainą- jie nuostabūs, ekstravagantiški, daug odos ir..vaikiškų akinių nuo saulės. Tačiau pagrindas- gaudynių scenos, pasak gandų, baigiantis biudžetui, George Miller'is vaikėsi savo paties automobilį. Yra laikmečiui nebūdingų, žiaurių kadrų,- policininko Gaso baigtis, apskritai filmas- kažkas iki tol nematyto, šokiruojančio, net žiūrint praėjus beveik 40m, jauti ypatingą atmosferą. Labai patiko gaujos lyderis su įmantria šukuosena (antrojoje dalyje šukuosenos ypač rėš akį); susidarė įspūdis, kad gauja siautėja...iš nuobodulio. O nusikalsta neturėdama kitos išeities, todėl neigiamai nusiteikti jų atžvilgiu man nepavyko. Pirmoji dalis šalta, žudymas- kaip žaidimas, kas dar labiau sustiprina žiaurumo įspūdį. Didžią dalį filmo vis klausi savęs- kas gi čia vyksta ekrane? Savo novatoriškumu Mad Max iškovoja vietą 1001 filme, kurį privalai pamatyti.

2017 m. liepos 13 d., ketvirtadienis

The Paradise Suite (2015)

Šešių emigrantų likimai persipina tarpusavyje, kartais su labai liūdnomis pasekmėmis. Filmas pavykęs jau vien dėl to, kad herojai tokie žemiški. Nuo šlykščiojo mafiozo Ivicos iki jaunos, naivios Ženios, norinčios tapti manekene.  Jau nekalbant apie Jają, ir tas siaubingą baraką, kuriame gyvena. Lyg būtų paimti čia pat, iš gatvės. Šiurpūs dalykai vyksta pasaulyje. Žmonės vyksta į svetimą šalį, ir ne visada pasiekia jų sėkmės istorijos. Dažnai apgauna, išnaudoja, jautiesi vienišas kaip Lukas. Skaičiuoji kilometrus, kurie skiria nuo mamos Tokijuje, ir kiek dienų užtruktų eiti be poilsio, dieną ir naktį. Lukas- muzikos genijus, tėvas- garsus dirigentas. Tačiau ambicijos vis didina prarają tarp jųdviejų, užuot palaikęs sūnų, labai spaudžia, vaikas įsibauginęs. Jaja sąžiningai dirba, yra labai geros širdies. Nori padėti vienišai motinai, kuriai gresia iškeldinimas, o baigia visišku principų pamynimu. Tai labiausiai man patikęs veikėjas, regis, apsižliumbiau. Arba trokšti keršto už nužudytą sūnų, pyktis neleidžia gyventi toliau, bet netikėtai būtent kerštas vėl atveria kelią meilei- keistai pasibaigusi Sekos istorija. Yra momentų, kai norisi užsidengti akis- sunkus, liūdnas, emociškai išsunkiantis filmas.

2017 m. liepos 9 d., sekmadienis

Away (2016)

Kiek sudėtingo dėstymo- istorijos pradžia pateikiama tik filmo pabaigoje- liūdna drama apie du parklupdytus žmones. Ji mėgsta pasakas, nors pačios būtis greičiau iš košmarų kategorijos: sunki vaikystė, globos namai, gatvė, smurtaujantis draugas, narkotikai. Jis mėgina nusižudyti po mylimos žmonos mirties, prasmės nebėra, lieka savižudybė. Ria, ištraukusi iš mirties nagų Džosefą, taip lengvai jo nepaleidžia, įsitveria lyg skęstantysis šiaudą. Vieniša ir nereikalinga mergna įsiteigia sau, kad dabar atsakinga už kito gyvybę, o kai esi reikalingas, tavo gyvenimas gali būti kažko vertas. Abu bėga nuo praeities ir dabarties, o susiduria Blackpool'e. Draugystė, prasidėjusi juokingu senyvo vyriškio persekiojimu- Juno Templ veikėja nuostabiai įkyri akiplėša- pamažu gilėja, nesvarbu, kad ji niolikmetė, o Džosefui virš 50-ies. Bet bėdos turi ilgas kojas ir netrunka pasivyti. Pabaigos šokis su siaubinga balinės suknelės parodija- groteskiškas ir gražus. Džosefas taip bando sukurti Riai pasaką. Blemba, noriu gyvent prie jūros- ten ir depresija ne tokia gili, ją nupučia smarkus šaltas vėjas...

2017 m. liepos 1 d., šeštadienis

The Bad Batch (2016)

Lyg gamintum patiekalą, mesdamas puodan viską, kas papuola po ranka, ir tikėtumeisi, kad skonis bus geras. Žinia, kulinariniai eksperimentai retai nusiseka, nebent esi prakalęs ranką kaip koks Jamie Oliveris. Filmas surinko tiek neigiamų įvertinimų, kad po keliolikto nustojau skaityti. Visai be reikalo toji kritika, tiksliau, smarkiai persūdyta. Ne šedevras, bet režisierės polėkis, absoliutus nesiskaitymas su žiūrovu, kurioziški veikėjai, laužantys stereotipus- paliko labai gerą įspūdį. Vos antrasis jos filmas- po debiuto A Girl Walks Home Alone at Night, kritikai išgyrė, o man buvo mažumą nuobodokas.. Teksaso dykumos karštis, maitėdos, kanibalai, narkašų bendruomenė (aš myliu Lyderį- juokingai "Simpsonus" prisiminiau) ir jauna mergina Arleen, atsidūrusi už JAV įstatymų ribų. Idėja tokia, kad vyriausybė atsikrato visais trūkumų turinčiais piliečiais- priežastys nenurodomos, tik matyti, kad taisyklės itin griežtos. Jie vadinami "bloga serija", lyg kokios brokuotos prekės, netinkamos visuotiniam naudojimui. Garso takelis- dar viena drąsi velniava- nuo Carma Camelion iki  Darkside. Mažai dialogų, bet ką čia daug šnekėti, kai realybė kalba pati už save. Žmonės, būdami "brokuoti", ne itin gražiai vieni su kitais elgiasi, pvz. suvalgo tavo galūnes. Keanu Reeves suvaidino creep'ą Lyderį, kurio filosofija- dauginkis ir kaifuok; orda nėščiųjų aplink.  Kas buvo šokiruojantis netikėtumas- pamatyti Jim Carey pavardę. Jis yra vyras su prekiniu vežimėliu, eik tu sau, niekaip nepažintum. Chaoso centre- neįsivaizduojama meilės kibirkštis tarp Arleen ir kanibalų grupuotės lyderio. Stokholmo sindromo mutacija? Retas atvejis, kai negaliu sutikt su žemu reitingu; "The Bad Batch" neabejotinai išskirtinis, ne visų skoniui- bet visgi yra žmonių, turinčių ypatingą skonį.

2017 m. birželio 29 d., ketvirtadienis

Perfect Strangers (2016)

"Tobuli melagiai" ("Perfetti sconosciuti")- italų filmas, į kurį nepavyko pakliūti per "Kino pavasarį", bilietai buvo iššluoti momentaliai,  tačiau atsivijęs mane per gimtadienį "Pasakos" kinoteatre. Net troleibusuose girdėjau jį liaupsinant, o čia jau kažkas, nedažnai išgirstu diskutuojant kino kultūros klausimais. Kas būtų, jei aplinkiniams atskleistume mobiliajame sugrūstas paslaptis? Šiandien telefonas- nepakeičiamas daiktas, mes nebeįsivaizduojame savo gyvenimo be šio vibruojančio, pypsinčio, skambančio mažo kūdikėlio. Tapome priklausomi lyg narkomanai, o kai pagalvoji, gyvenai sau laimingas ir be jo, dažniau susitikdavai pabendrauti "gyvai", eidavai į svečius... Susirinkę vakarienės (ak, seilė tįso nuo patiekalų) seni draugai sugalvoja pažaisti- viską, kas ateis į aparatėlius, paviešinti. Prasideda nekaltai,- sesers skambutis, programėlė, raginanti mankštintis, toliau seka pernelyg įkyrūs viršininkės skambučiai, erotinės notraukos. Įtampa kaista, galiausiai iškyla aikštėn išties šlykščių  paslapčių, kokie žmonės kiaulės-veidmainiai. Kam santuoka, jei visi krušasi lyg paklaikę? Strėlės sminga toli gražu ne tik į vyriškos lyties sėdimąsias.. Kiek daug nežinome vieni apie kitus! Iš kitos pusės, maniakiškas antrosios pusės telefonų tikrinimas taip pat ne išeitis. Kartais geriau skendėti malonioje nežinioje, nes nepagautas- dar ne vagis.

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

In the Valley of Elah (2007)

Henkui Deerfildui praneša, kad jo sūnus bus paskelbtas dezertyru, jei greitu metu neprisistatys į dalinį Irake; vaikinas kažkur prašapo. Tėvas imasi tirti dingimo aplinkybes, atskleidžiama sena tiesa- karas veda žmogų iš proto. Pats būdamas karo veteranas, Henkas gauna susipažinti su jaunėlį užklupusiom psichologinėm bėdom, kurių jam nepavyko įveikti. Nesveikai žiaurus ir liūdnas filmas, aiškiai jauti antikarinį režisieriaus nusistatymą. Amerika neaukštinama kaip nugalėtojų valstybė, kiekviena auka yra žmogus, arabas ar amerikietis. Fantastiška Tom Lee Jones vaidyba, pelniusi "Oskaro" nominaciją, jo veido išraiška paskutinėmis filmo minutėmis- fantastiškas aktorius. Sielvartas, siaubas, kaltė- viskas viename. Charlize Theron taip pat nemiega, jau ne sykį įrodė, kad yra ne tik nuostabaus grožio moteris, bet ir talentas. Koks siaubas būti vyru ir būti pašauktam į tokias žiaurybes- testosterono ir adrenalino srovės užlieja ir pražudo smegenis. Net grįžęs sveikas namo, pas saviškius, esi pavojingas, nenuspėjamas recidyvistas, kurio agresijos bomba gali sprogti bet kurią akimirką.

2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Hell or High Water (2016)

Sudomino, kodėl aukšti reitingai, nors siužetas nėra ypatingas. Dviejų pasmerktųjų žaidimas su ugnimi- broliai Taneris ir Tobis paeiliui apiplėšinėja mažų miestelių bankus. Ilgai netruks, ir bus sugauti- tai aišku jiems, aišku ir šerifui Hamiltonui. Stabtelėsiu, kad išgirčiau savo mėgiamą aktorių- Jeff Bridges vėl parodė klasę, šįmet jam sukaks 68-eri, o vis dar vaidina "Oskarų" nominacijų vertus veikėjus. Kandžios šerifo replikos indėnų kilmės partneriui verčia krizenti. Teisėsauga lipa broliams ant kulnų, kam šios desperatiškos pastangos? Nes gyvenimas yra sušiktai neteisingas, nuo pat mažens murkdęsi skurde, greitai jie praras ir motinos rančą. Biurokratai taikosi pasigviešti strategiškai puikioje vietoje esantį sklypą. Todėl, norint padengti skolas, jiedu imasi kraštutinių priemonių. Elgiasi profesionaliai, vieta, kur jie išsisuka nuo gaujos įsiutusių ginkluotų miestelėnų, wow! Broliai faini, gaila, kai žinai, kad be aukų nebus apsieita. Finalas gerai paspirgina nervus ant įtampos riebaliukų. Pietų Amerikos kraštovaizdis sukėlė daug malonumo akiai, kurio negaliu paaiškinti. Dykumos, skurdi augalija, kanjonai...Tobula.

The Flower of My Secret (1995)

Ar yra dar koks režisierius, taip apnuoginęs moters sielą? Meilė, ilgesys, išsiskyrimas, vienatvė. Rašytoja Leo atsiduria aklavietėje- išgyvenanti santuokos krizę, nebegali toliau kepti lėkštų meilės romanu su saldžiomis pabaigomis. Supažįsta su mielu žurnalistu ir nesėkmingai bando atgaivinti santykius su vyru. Jų dialogas man panašėjo į pjesę, labai teatrališka scena. Marisa Paredes dažnai filmuojasi Almodovaro filmuose, kerinti moteris.  Pasitempusi, stilinga, ak, norėčiau ir aš taip atrodyt po dvidešimt metų! Niekada nepamatysi moters su chalatu, riebaluota galva, pajuodusiais paakiais, visi jo filmai vaizduoja tik susitvarkiusias, spindinčias būtybes, o  juk žvelgiama per homoseksualo prizmę. Leo dvasinė būklė lyg šešiamečio, ką tik palaidojusio mylimą šuniuką. Ašaros, sriūbavimai, tabletės. Vampyriška asmenybė, aplinkiniai turi taikytis ir jausti kaltę, bet laimė, tai neužtrunka ir veikėja išsilaisvina iš emocinės priklausomybės.

Women on the Verge of a Nervous Breakdown (1988)


Iš koto verčianti komedija su nuostabiais aštuntojo dešimtmečio drabužiais. Pepą  palieka mylimasis, moteris negali su tuo susitaikyti. Nuolat skambina jam į darbą, palieka žinutes autoatsakiklyje, prieš susirenkant daiktus, jiems būtina pasikalbėti. Ir štai nelaimingoji sužino, kad niekšas vedęs, grįžo pas žmoną,  sena kaip pasaulis istorija. Bet ambicinga moteris nesitaiksto su padėtimi, dabar ji kaip reikiant įsiutusi. Almodovaras jaučia silpnybę rageliams- dešimt metų pradirbo telefonistu, aparatas skraido lyg karvelis. Audringai ispanai gyvena, kur pasisuksi aidi antausiai, mėtomi daiktai, rūksta lovos. Toliau sekanti sutapimų grandinė kurioziška: atvažiuoja policijos išsigandusi teroristo meilužė, mylimojo sūnus (žaviai mikčiojantis Antonio Banderas), prisistato beprotė žmona. Chaosas, riksmai, migdomųjų prifarširuotas gaspačo- gali nutikti bet kas! Veikėjos išprotėjusios, bet negali nesižavėti charizma ir spinduliuojamu begėdišku moteriškumu. 

2017 m. birželio 20 d., antradienis

The Homesman (2014)

Vesternai seniai tapo mano mėgiamu žanru, spagetti ar eastvudiniai, didelio skirtumo nėra. Paprastai matome kietus skrybėlėtus vyrukus, kurie daugiau spjaudo nei kalba, o su ginklą išsitraukia greičiau nei tu nusičiaudi. Čia kiek kitaip. Ką reiškė būti moterimi Laukiniuose Vakaruose? Kai vaikai krisdavo nuo ligų kaip lapai, derlių sunaikindavo parazitai arba šiaip, tavo sutuoktinis- paskutinis galvijas? Panašu, kad Mary Bee Cuddy nenumato visos šios vedybinės bjaurasties, ir beviltiškai trokšta ištekėti. Piršlybų scena daugiau nei graudi, vyriokui nemažai strioko įvaro. Įsitikinus, kad planas neišdegs, ir neturėdama ko prarasti, Mary imasi sunkios ir pavojingos užduoties, kurios kratosi miestelio vyrija. Pergabenti  3 pamišusias moteris artimiesiems, kurias santuokinio gyvenimo "palaima" privedė prie beprotybės krašto ir draugiškai stumtelėjo. Indėnai, plėšikai, šaltis, nenumatytos aplinkybės- moteriai praktiškai neįveikiama kelionė, todėl ji kreipiasi pagalbos į cinišką dezertyrą Brigsą. Hilary Swank ir Tommy Lee Jones duetas-  dviejų stiprių charakterių kampų šlifavimas kelionės metu. Ją erzina storžieviškos, prastos manieros, jį- begalinis Mary užsispyrimas ir diktatūra. Tačiau tai nėra klišinis romaniūkštis, kaip gali pasirodyti iš pradžių; sunkiai kylantis įkalnėn ir paskui kaip koks nuskilęs uolos gabalas kosminiu greičiu riedantis žemyn. Likus pusvalandžiui iki pabaigos nutinka šis tas netikėta. Iškraipo įprastinę įvykių tėkmę ir "nuleidžia ant žemės" visas romantiškas subinytes. 

Julieta (2016)

Naujausias Almodovaro filmas, nerimastingai skaičiuoju, kiek dar nematytų man liko, tiesiog įsikliopinau jo kūrybą. Šįkart- bene tikroviškiausias motinos ir dukters santykių kaleidoskopas, nebėra isteriškų šalutinių veikėjų, jokio humoro, kas iškart krinta į akis. Pradžioje duodama suprasti, kad juodvi nepalaiko artimų santykių, kaltės slegiama motina pradeda rašyti šeimos istoriją. Romantiška pažintis traukinyje, meilė, vaiko gimimas. Nuo idilės net trošku, imi laukti katastrofos kaip gryno oro gurkšnio, esu beviltiškai pagedusi :D Man tiesiog akių obuolius pjaustė- kokiu būdu pakrikusi moteris "parovė" du nuostabius vyrus?? Vieną dar suprantu, bet du..būkim biedni, bet teisingi! Negi tasai silpnumas taip traukia vyrišką lytį? Juk tolygu nešvariais apatiniais miniai mosuoti, nežinau nežinau...Kai kita per gyvenimą nenusipelno nė už šiknos būti pagriebta, ji randa kas rūpintųsi ir ją mylėtų (dukart). Žinoma, mentalitetų nesulyginsi, Lietuvoje nei išvaizda, nei charakteriu panašių vyrų nerasi, bet tiesiog negalėjau praleisti šio akcento. Bendrai- psichologiniu požiūriu viena stipriausių juostų, visgi "Talk to Her" tebestovi mano top'ų viršūnėje. Sutapimas ar ne,  Dario Grandinetti pavardė figūruoja abiejuose. Gražu žiūrėt, kaip po 18m- tiek praėjo nuo vaikystėj žiūrėto serialo "Chiquititas", jis praktiškai nepasikeitė :) Almodovaro filmai paliečia žmogiškų jausmų epicentrą, veikėjų emocijos tyrinėjamos mikroskopiškai, aktoriai tikri persikūnijomo meistrai. Jei reiktų apibūdinti meną dviem žodžiais, tai menas- nuoga širdis.
.

2017 m. birželio 18 d., sekmadienis

Broken Embraces (2009)

Sunku būti objektyviai, kai vaidina Penelope Cruz, pasidariau didelė jos gerbėja. Bet pasistengsiu. Istorija daugmaž per vidurį iš visų garsiojo ispano dramų. Garsus rašytojas sulaukia pasiūlymo statyti filmą,  bet medžiaga sukelia vyrui nemalonius prisiminimus ir jis atsisako. Taip pradedama pasakoti apie filmavimą, vykusį prieš daug metų, kuris atnešė meilę, sielvartą , aklumą ir naują tapatybę. Sudėtingas siužetas, ypač kai pradžioje pasakojama lyg ir nesusijusi istorija. Vėliau galai sueina. Tradicinis meilės trikampis- du vyrai, vienas turtingas, kitas menininkas, ir moteris, trokštanti tapti aktore. Pinigai suvaidina lemiamą vaidmenį.. Ar Lena buvo barakuda? Kažkodėl nelinksta taip jos vadinti... Filmavimas būtų vykęs ir be turčiaus prodiusavimo paslaugų. Dienos, mylimųjų  praleistos kartu, ypač paskutinis bučinys mašinoje.. Nesu romantikų tipo, bet krebžtelėjo ir mano surambėjusią siercą. Sunkoka nusikratyti slogučio, žvelgiant į į rašytoją vaidinantį aktorių, kai jau matei jį kaip kunigą -tvirkintoją Blogam auklėjime, bet kaltas nedėkingas vaidmuo. 

2017 m. birželio 6 d., antradienis

Talk to Her (2002)

Dėmesio, pats geriausias Almodovaro filmas iš penkių, kuriuos pamačiau savaitės bėgyje, sukrėtė, griebė už širdies, pasirausė  ir įsikūrė ten. Markas ir Lidija pora dar visai neseniai, o įvyksta šiurpi nelaimė. Lidija, matadorė, persmeigta buliaus, panyra į komą. Sugniuždytas, pasimetęs vyras nežino, ką daryti. Ligoninėje netikėtai susipažįsta su kitu panašaus likimo nelaimėliu Beninu. Jis draugę slaugo jau ketveri metai. Praleidžia palatoje didžiumą laiką, kalbasi su ja, skaito, masažuoja, prausia. Atsidavimas pribloškia Marką. Pamažu atskleidžiama Benino ir Alisijos istorija, netipiška , paprastas vyras vargu ar nebūtų padų pasipustęs. Dabar mąstau, kodėl nemačiau "Tenos" giminaičių ant klubų, nors ir komoj, sysiu vistiek darai.. Nesvarbu, žiūri išplėtęs akis, kuo viskas baigsis? Prie gero neprives, o gal..? Nenuostabu, kad neįprastas scenarijus (netgi šokiruoti mėgstančiam ispanui) atnešė "Oskarą". Komiškumo nei pėdsako, priešingai daugeliui jo filmų.

Bad Education (2004)

Pradžioje sunku atskirti, kur tikras veiksmas, o kur vaidinamas Ignasijaus parašytas scenarijus, bet pamažu atsirenki. Du berniukai vaikystėje lankė katalikišką mokyklą, kur pederastija buvo norma. Nežinau, kuri scena šlykštesnė- kur berniukas sprunka iš krūmų, o paskui bėga sutaną besisagstantis kunigas, ar kur Ignasijus gieda, o jo klausosi susėdę iškrypėliai Dievo tarnai. Berniukų chorai nuo seno mano odą paverčia į žąsies, nepamiršiu, kaip vaikystėj Katedroj klausėm "Ąžuoliuko", klausos pornografija... Ignasijui patinka bendraklasis Enrikė, bet tėvas Manolas juos išskiria. Po daugybės metų Enrikė, klestintis filmų kūrėjas, sulaukia netikėto svečio. Jį aplanko sena vaikystės meilė, bet..kažkas ne taip. Ignasijus labai pasiketęs, nebėra jausmo. Pastarasis atveža scenarijų, pagal kurį Enrikė turėtų pastatyti filmą. Medžiaga- jųdviejų vaikystės katalikiškoje mokykloje prisiminimai. Enrikė nusprendžia daugiau sužinoti apie Ignasijų. Nežinau, kaip režisieriui pavyksta šiurpius, siaubingus reiškinius, tragedijas pavaizduoti komiškai, skamba mažoras, nelieki prislėgtas ar nuliūdęs. Kiekvienas siekia asmeninės naudos. Įdomu, kas šioj istorijoj jums pasirodys didžiausias niekšas; atsakymas ne toks paprastas.

Carne tremula (1997)

"Virpantys kūnai"- koks tikslus vertimas; kratosi lyg šunų užpakaliai, rujos tampomi.. Niekaip negalėjau nusikratyt jausmo, kad žiūriu telenovelę iš Venesuelos, tik čia daug sekso ir kraujo, o šiaip..vieni su kitais miega, pavydi, iš proto dėl bobų eina, žudosi..Po ketverių metų Viktoras išeina iš kalėjimo, kur sėdėjo už netyčinį pareigūno sužalojimą (šis liko paralitiku). Tarp jųdviejų tąkart įsterpė moteris, kuri atiteko Davidui- herojus, apgynė moterį nuo įsisiautėjusio chuligano. Tiesą sakant, nesuprantami man Viktoro motyvai, kodėl jis grįžo pas Eleną. Vieną kartą pasidulkino tualete, užsinorėjo dar? Vienos nakties nuotykių apibrėžimas skamba kitaip. Iškart pajutau antipatiją šiam veikėjui, "suaugę antakiai" žavesio nepridėjo. Likimas vėl suveda trijulę, Viktoras randa, kur dirba Elena, negali palikti ramybėje. Vienas klausimas- ar Elenai tiesiog norėjosi sekso ir vaikų, ar ji iš tikrųjų "Antakį" įsimylėjo? Chaosas kažkoks. Lyg būtų mažai, margą siužetą papildo kitas policininkas ir nelaiminga jo žmona, nuolat mieganti su kitais. Pavydo plėšomas sutuoktinis ją muša, o nelaimingoji bijo skirtis. There will be blood.. Kas man patinka Pedro filmuose, kad žiūrovas visą laiką gaudo, kas vyksta ekrane, nėra verčiamas nuobodžiauti. Ir lyg taisyklė, pabaigoje sulaukia atpildo- paaiškėja koks šokiruojantis faktas (twistas), kurį smaguriauji kaip saldainį.:)

2017 m. birželio 2 d., penktadienis

Volver (2006)

Šiandien kaip tik skaičiau "Slapti didžiųjų režisierių gyvenimai", kur apie Pedro Almodovarą rašoma: artimas ir šiltas santykis su mama padarą didelę įtaką menininko  kūrybai, beveik visuose jo filmuose didelis dėmesys skiriamas moterims, jos stiprios ir nepalaužiamos. Tokios ir šios dramos herojės, kurios centre- barbė devyndarbė Raimonda (Penelope Cruz). Negana to, kad plūkiasi, devintą prakaitą lieja darbe, nesulaukia ramybės ir namuose. Vyras be darbo, ir labai jau nepadoriais žvilgsniais varsto paauglę dukterį.. Taip, režisierius nesivaržo kalbėti opiomis temomis, čia kaip vizitinė kortelė. Įvyksta nelaimė.. Bet stiprybė- vienybėje, moterų sambūriai lyg balzamas, nelaimės ištiktajai visada atsiranda armija padėjėjų. Lyg tyčia, tuo pat metu miršta mylima teta, po kurios mirties Raimondos seseriai pasirodo vaiduoklis- prieš ketverius metus tragiškom aplinkybėm mirusi mama. Gimdytoja nori atitaisyti klaidas, kurias padarė būdama gyva, ima kilti šiurpūs praeities įvykiai. Vaiduokliškas prieskonis užbaigia patiekalą- gaunam liūdną keturių moterų istoriją, parodančią, koks svarbus žmogaus gyvenime yra mama.

2017 m. birželio 1 d., ketvirtadienis

The Skin I Live In (2011)

Reikėtų daugiau atsidėti Pedro Almodovaro kūrybai; tik vieną jo filmą ir esu mačiusi. Tikrai ne visų skoniui, sunku įsivaizduot vyrą žiūrintį, čia gal..,pačiuožusiom moterim su nukrypimais :D Atsipūsiu mažumėlę, ne kasdien tokios lakios fantazijos vaisius ragauji, paspringti galima.. Sunku pasakot, ką matei, neišduodant pagrindinės "vinies", kurią, beje, man jau seniai seniai kažkas niekšiškai atskleidė. Plastikos chirurgas Robertas namuose laiko uždaręs labai gražią moterį, iškart pajunti- something is fishy. Kiek laiko ji čia? Ar chirurgas- seksualinis maniakas? Viskas iš eilės, mielieji, sekit siužetą ir nepasimeskit tarp veidų- Norma ir Vera labai panašios, net bėgau į imdb pažiūrėt, ne, tai skirtingi asmenys. Toliau atskleidžiama tragiškų Roberto gyvenimo detalių, kurios išprovokavo protu nesuvokiamą atomazgą.  Karočia.. Antonio Banderas nėra mano mėgstamųjų sąraše, bet kaip jis čia tinka. Tas pastėręs žvilgsnis.. Labiausiai bijojau, kad nebūtų Stokholmo sindromo atvejis, bet panašu, kad joga praktiška ne tik kūnui, bet ir sielai.

2017 m. gegužės 30 d., antradienis

Fish Tank (2009)

Penkiolikmetės Mijos gyvenimą drebina hormonai ir chaosas šeimoje; nuolatiniai vakarėliai, besikeičiantys motinos draugužiai ir šaltoki santykiai: "atsiknisk, kale" vietoj "mylima dukra". Mergiotė mėgsta šokti ir veltis į nemalonumus su bendraamžiais, siautulinga prigimtis ir užgniaužta vienatvė sprogsta keiksmažodžiais ir smūgiais. Bet štai motina susiranda visai mielą draugą, kuris parodo Mijai ir seseriai, koks yra normalus šeimyninis gyvenimas- malonus bendravimas, iškylos, palaikymas.. Nenuostabu, kad Mija greit palinksta prie daug vyresnio vyro, kas veda prie..patys žinot ko. Nežinau, ar galima moraliai teisti Michael Fassbender herojų, nėra tipinis niekšas, kurie dažnai šmėžuoja asocialių šeimų gretose ir lytiškai išnaudoja nepilnametes. Mija suvokia, kad savo aplinkoje ji pražus- o geresnis, taikus gyvenimas, kur ją vertins ir mylės- įmanomas.

Room (2015)

Sunkiai įtikima istorija, auka turėjo išprotėti arba nusižudyti per tiek metų. Tačiau visai neseniai skaityta knyga "Moters smegenys" įkrapina lašelio dydžio argumentą. Pagimdžiuosios moters smegenyse viskas persiverčia, ji nustumiama į antrą planą, svarbiausia- vaiko gerovė. Būtent tai palaiko sveiko proto ribose ir neleidžia peržengti.. 17-metė Joy pagrobiama ir laikoma uždaryta septynerius metus, per kuriuos pagimdo prievartautojo kūdikį. Juodu uždaryta mažam kambarį, kas mažajam Džekui atstoja pasaulį, o visa kita "gyvena" televizoriuje. Kartu gamina valgyti, sportuoja, mokosi skaityti, žaidžia, kepa tortus- fantastiška, kaip galima adaptuotis. Primena Faulzo "Kolekcionierių", tik Miranda vis bandė nesėkmingai pabėgti, o Joy tvirtai laikosi ir tyliai kenčia senojo Bilo pasirodymus lovoje. Tačiau vieną dieną ji nutaria, kad sūnus nusipelno galimybės pamatyti normalų pasaulį, ryžtasi pavojingam planui pabėgti. Toliau seka depresija, potrauminis stresas, sudėtingi santykiai su tėvais- anūkas nėra širdingai pasitinkamas. Man įdomesnė buvo pirmoji filmo dalis, dilgčiojo visos nervų galūnėlės. Įspūdinga, kaip mergina įteigė sau, kad Džekas- tik jos vaikas, prievartautoją absoliučiai eliminuodama savo sąmonėje. 

2017 m. gegužės 22 d., pirmadienis

Hearts in Atlantis (2001)

Vienas tų filmų, kur svarbu ne turinys, o pats atlikimas. Neįvyksta nieko ypatinga- matome vienišo berniuko vasarą, per kurią yra priverstas suaugti; užtat koks talentingas aktorius Anton Yelchin, amžiną jam atilsį. Filmą nušviečia nerūpestinga vaikystės aura, kai beviltiškai svajoji apie dviratį, bet ištaškai pinigus atrakcionuose, pliuškeniesi su draugais upėje,o karuselėje pirmąkart pabučiuoji mergaitę. Stiveno Kingo to paties pavadinimo romane istorija neapsiriboja vien Bobiu, dar yra Kerol ir Salas, bet tuomet filmas užtruktų apie 4val, kas būtų komercinė savižudybė. Berniuko motina ištisai dirba, iki ko ji galų gale "prisidirba", na, gailesčio nejutau. Netikėtai atsiranda nuomininkas, senyvo amžiaus nepažįstamasis, Tedas Brautiganas, laimei, ne koks iškrypėlis, nes motiniški instinktai išsivadėję suknelių pirkimo  ir špakliaus siautuly. Užsimezga netipiška draugystė. Tedo ieško paslaptingi, nedori žmonės, skaitantys mintis, todėl jam reikia slėptis- daugiau mistinių elementų nėra, siužetas supaprastintas. Mėginau įsivaizduot kitą aktorių vietoj Anthony Hopkins, nepavyko, hipnotizuojanti maniera būdinga tiktai jam. 

2017 m. gegužės 1 d., pirmadienis

Apt Pupil (1998)

Smagu matyti kokybišką mylimo rašytojo knygos ekranizaciją, nes varge, kiek šūdo yra pridirbta. Nesiginčiju, atkurti Styveno kuriamą suspens'ą, seksualines vibracijas, įtampą, o galiausiai- priverst apsišikt iš siaubo- kietas riešutėlis. 2017-aisiais pasirodys daugybė jo istorijų kine; lauksiu nekantraudama, bet stebuklų nesitikiu. O kol kas- apie Gabų mokinį.. Paauglys Todas identifikuoja karo nusikaltėlį nacį, dabar sukriošusį senioką, ir prasimano pramogą. Ima šokdint auką, šantažuot, kad įduos, grąžos kaulydamas baisybių istorijų- apie koncentracijos stovyklas, dujų kameras. ir pan. Greitai pažintis turi pasekmių,- senis parodo esąs ne iš kelmo spirtas. Psichologiniai manevrai verčia oda bėgioti skruzdėlytes- talentingojo Ian McKellen dėka, kaip jis tą snarglį apsuka aplink pirštą, che che. Vieta, kur jis priverstas žygiuoja vietoje, o paskui Heil Hitler,- privertė krūptelėti, adekvatu kraujo bangai Švytėjime. Po filmo pagalvojau, kad nuskriaustų istorija neturi. Paauglys gavo gerą pamoką, kaip siekti užsibrėžtų tikslų, Shwimmerio "užvartymas" - kaip antras egzaminas, kurį išlaiko aukščiausiu balu.