Harry Dean Stanton (1926-2017) nebuvo toks įžymus kaip Kirk Douglas ar Marlon Brando, bet pėdsaką kino pasaulyje paliko. Prisimenu bene ryškiausią jo vaidmenį Wim Wenders filme "Paris, Texas". Harry sėdi anapus stiklo pyp-šou kambarėlyje, ir kalbasi su buvusia žmona. Tų kambarių esmė ta, kad stiklas perregimas tik klientui, moterys tegirdi balsą. Iš pradžių neatpažįsta, daug vandens nutekėjo po išsiskyrimo, bet ilgainiui tiesa išaiškėja. Tragiška, gražu, viena geriausių matytų scenų. "Lucky"- tai atsisveikinimas, aktoriaus ir žmogaus. Taip jau išėjo, kad tai vienas paskutinių Stanton vaidmenų; sakyčiau, nuostabus requiem. Filmas ypatingas ir tuo, kad pamatysime retai kur vaidinantį garsų režisierių, neišduosiu pavardės :).. Ši paralelinė istorija- dar vienas seno žmogaus susitaikymas su neišvengiama lemtimi. Komiškas, tada ne taip liūdna. Matome 90-mečio nihilisto, pravarde Lucky, kasdienybę, sustyguotą ir nuspėjamą. Kol vieną dieną senoliui šiek tiek sustreikuoja sveikata, primindama, kad dienų liko nebedaug. Logiška? Nė velnio, mirties baimė vyreniame amžiuje kaip niekad ryški. Sunku susitaikyti su mintim, kad JAU viskas praėjo, laiko nebeliko. Pagrindinis herojus nėra šiltas seneliukas, priešgyna ir sarkazmo fontanas, bet miestelis jį gerbia ir rūpinasi. Liūdna, kad pas mus to su žiburiu nerasi- pensininkai, užuot ieškoję kuo užimti save senatvėje, pamažu grimzta į socialinę atskirtį ir nepajėgia nieko, tik verkšlenti ir kaltinti valdžią. Lucky, nepaisant išvaizdos, man nepriminė sukriošusio senio (o kalbam apie 90-metį). Non stop traukiamos cigaretės ir Bloody Marry kokteiliukai- štai kokia smarkuolio kasdienė rutina. Nors vyrelį kamuoja baimė ir nerimas, jis sugeba šiuos jausmus įveikti- taip supratau paskutinę sceną su kaktusais. Juokas. Gelsbti nuo visko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą