2018 m. vasario 7 d., trečiadienis

The Long Riders (1980)

Dar spirgu nuo įpūdžių, pats geriausias vesternas so far. Kriminalinė legenda, aktorinis meistriškumas, autentiška muzika ir kvapą gniaužiančios susišaudymo scenos, pabaigoje rėkiau neeeeeeeeee; žiauriai gaila buvo,  žirgai krenta, žmonės žeme velkasi, brrr, kaskadininkai gerai padirbėjo. Kam negirdėtas Džesio Džeimso vardas, kišat nosį bent į wikipedią, ir tik tada grįžtat. Duodu dešimt minučių. Jau? Tai garsaus Misūrio bandito adoruota kronika ir šiurpi mirtis nuo menkystos rankos. Surinktas brolių-aktorių žvaigždynas: Keachai, Caradine'ai (che, moksliukų keršto pagrindinis, pasirodo, irgi Caradine'as) ir Quaidai. Gal todėl tarp vyrų  stiprų ryšį. Ak, žinojau, kad baigsis blogai, bet negalėjau nesižavėti vyrų narsa. Lengvai apsisisukdavę Misūryje, Minesotoje priėjo liepto galą...Gaujos plėšikavimai užtruko apie dešimtmetį, nebuvo kompiuterių, interneto, susisiekimo, be to, nariai buvo laikomi vos ne didvyriais, ir skundikų neatsirasdavo. Prieš keletą metų mačiau labai neblogą filmą ta pačia tema, su Brad Pitt, ir žinot.. Jaučiu didesnes simpatijas senienai, aštuntajam dešimtmečiui, kai moteriški hormonai dar necirkuliavo taip smarkiai, vyrai buvo vyriški, šiurkštūs, ne saldainiukai. Štai James Keach pagrindiniame vaidmenyje- nepralenkiamas lyderis, jauti geležinę valią, net kai vyrai pradeda bambėti, abejoti žygio sėkme. Fantastika. Pabaigoje trumpam šmėsteli Edward Bunker, galutinai įtikinęs nusipirkti bent vieną jo knygą. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą