Skaitau Simone de Beauvoir "Antrąją lytį", apie tragišką moters padėtį įvairiose epochose, apie absoliutų visuomenės paribį, į kurį ji nustumta, apie vištos laktą, kur tiek amžių pratupėta. Lyg tyčia akiratin papuolė prancūziška drama apie moterį- valkatą. Jos nesaisto šeiminiai įsipareigojimai, meilės pančiai, prieš akis- tik kelias. Mona klajoja iš vienos vietos į kitą pakeleivingomis mašinomis, dirba atsitiktinius darbus, maudosi lediniam jūros vandeny. Ji- laisva kaip paukštis, trumpais savo viešnagės blyksniais paliekanti atsiminimą sutiktų žmonių sąmonėje. Kokie vargani, materijos prispausti jie atrodo, palyginus su smirdančia Mona. Vienatvė, godulys, visuomeninės padėties teikiami privalumai verčia žmogų ieškoti skruzdėlės darbo milijardinėje populiacijoje, tuo amžinai atisakant asmens laisvės idėjos. Žinoma, ne viskas taip gražu- šaltos naktys, moters tykantys pavojai, alkis. Nieko nežinome apie ankstesnį Monos gyvenimą, kas lėmė drastišką sprendimą atsiriboti nuo vartotojiškos visuomenės. Štai kokia moteris galėtų būti, jei atsiribotų nuo jai primestų vaidmenų, būtų žmogus, o ne lytis. Sukrėtė, nes potekstė aiški.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą