La Ceremonie (1995)

Žmonės, turintys tarnų, man kelia pasipiktinimą. Niekas neturi būti nužemintas iki tavo apseiliotų indų plovimo, prakaituotos, pleiskanotos patalynės keitimo ir t.t. Noriu pabrėžti, kad viešbučiuose, valymo įstaigose dirbančių asmenų tarnais nelaikome. Tai samdomi darbuotojai, gyvenantys atskirai, be tiesioginio šeimininko, kuris piktdžiugiškai primintų tavo menkystę kasdieninėmis komandomis, absurdiškais įnoriais; taip, pastaroji pagunda nori nenori išlenda net geriausio darbdavio elgesyje. Paimkime kaip pavyzdį sceną, kur Lelievre'ų šeima aptarinėja Sofijos priėmimą. "Kaip ją vadinsime?- svarsto vyras, žmona ir du vaikai. Koks skirtumas, ji tik tvarkys chat'ą, what a big deal, nėra ko sukti galvos. Gal vardu? Ne, nusprendžiama, kad geriausias pavadinimas bus tarnaitė. Šlykštu. Žinau, filme nėra jokios prievartos,  Sofija nemato problemos sunkiai dirbti, šeimininkai netgi rūpinasi ja- akinių užsakymas (kažkoks įkyriai globėjiškas)- tačiau priešprieša turtingas/vargšas gan aiški. Nors su Sofija elgiamasi padoriai, bent dauguma neįžvelgė nieko siaubingo, negaliu simpatizuoti buržujam. Bet Lelievre'ai nežino, ką priglaudė po savo stogu. Darbuotoja tyli, uždara, kruopščiai saugo paslaptį, dėl kurios kompleksuoja taip stipriai, kad net tampa pavojinga. O kai susidraugauja su paštininke, įkyri, įžūli Jeannie ima kurstyti neapykantą šeimininkams. Sandrine Bonnaire ir Isabelle Huppert sukelia eletros iškrovą, jųdviejų tandemas grasina sprogimu. Negali nustygti vietoje, laukdamas kuo pasibaigs tylios pagiežos, snobiško pasipūtimo, šaltakraujiškumo persunkta prancūzų La Ceremonie..