2018 m. balandžio 29 d., sekmadienis

You Were Never Really Here (2017)

Panašus į Taxi Driver su de Niru, Drive su Ryanu Goslingu. Palaukit, ponai. Nepersūdom? Ne kiekvienas automobiliu važinėjantis vienišas vyras gali būti prilygintas Treviui Biklui. Bendroje sumoje- daugiau pliusų nei minusų, kurie ateity manau visai sudils, tik pirmoje filmo pusėje erzino pretenzingumas. Blogas vyrukas ir kietas muzonas, kalantis už kadro, na jau... Pagrindinio herojaus vaidmuo- vienas sudėtingiausių atvejų kino istorijoje. Susiskaldžiusi samdomo žudiko asmenybė- bejausmė naikinimo mašina išorėje ir trapus drugelis viduje, uchty...  Džo gauna užduotį rasti dingusią senatoriaus dukterį. Visiškai nenustebino, kad po visu mėšlu slėpėsi tėvas, pasaulis iškrypęs -iškrypęs. Kas patiko, tai viešbučio kamerų fiksuojami kadrai, kaip Džo iš eilės eina į numerius su plaktuku... Mechaniško daužymo mažai, užtat viską nusako nuogas šlykštynės kūnas, kurį Džo patiesia ant grindų. Iškalbinga šikna. Kaip minėjau prieš tai, režisierė nerodo tiesiogiai, bet duoda suprasti, kas vyko už uždarų durų su nepilnametėmis... Dar kelios įdomios vietos virtuvėje gulint ant grindų ir dainuojant, Snickerso prakeiksmas ir žaibiški flasback'ai, kur įsitempęs stengiesi kuo daugiau įžvelgti, mat jie akimirksiu nutrūksta. O kur danties rovimo scena, ewwww, vaikystėje teko ištverti be anestezijos krūminio lupimą, tai čia išjaučiau 100 procentų. Likau kiek nepatenkinta pabaiga, kuri dar būtų nieko, jei ne banali finalinė frazė. Kažkas kasdieniškesnio, pvz. noriu ledų, manau, tiktų labiau. Pabudimas, pažadinimas- liuks. Galbūt žiūrėdama ateityje apskritai nebematysiu trūkumų, bet dabar, tie skambūs filmų pavadinimai pakišo koją: smarkiai užaštrino raudoną rašiklį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą