2019 m. kovo 29 d., penktadienis

Capernaum (2018)

Jutau gailestį Zainui; šiaip nemėgstu vaikų, bet užjaučiu protingus, apsukrius mažylius, kuriems anksti tenka patirti gyvenimo žiaurybes. O Libane gyvenimas yra didelė šikna apšiktais žandais. Filmas prasideda teismo posėdžiu, kur vaikas, nuteistas (!) už žiaurų nusikaltimą, pats  iškelia bylą tėvams- kaltina, kad buvo pagimdytas. Toliau istorija rutuliojama, kasgi čia įvyko. Zainas anksti nustoja būti vaikas- turi dirbti, kad išgyventų, padėtų šeimai, bet to, patiria didelį sukrėtimą, kai mylimą seserį priverstinai ištekina. Vienuolikmetę. Joptvaimat :( Tada Zainas pabėga ir prisiglaudžia pas nelegalę, už maistą ir nakvynę mainais prižiūrėdamas josios kūdikį. Čia švysteli kelios laimės akimirkos. Rahilės pavyzdys  rodo, kad ne visos motinos beviltiškos. Bet ji, vargšė, turi problemų dėl leidimo gyventi šalyje, bet kada gresia deportacija. Survival of the fittest, diena iš dienos. Keisčiausia, kad po visų patirtų sunkumų, Zainas išsaugoja atsakingumo, pareigos jausmą, jo vertybės nesusvyruoja. Vaikis rėžia kalbą, toli prašokdamas savo amžių ir gyvenamąją aplinką- žiauru, būnant dvylikos, suvokti savo gyvenimo beprasmybę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą