Man atrodė, kad sprendimas pavaizduoti A.Hitlerį kaip šmaikštų nematomą draugą- gan drąsus žingsnis, režisierius užsitrauks amžiną žydų neapykantą. Todėl žiūrėjau su nerimu širdy. Tačiau būtent netradiciniu požiūriu, pasalūnišku humoru žiūrovas ir paguldomas ant menčių, nokautuojamas. Žaisminga, ironiška, po to dangus aptemsta ir kikenti nebesinori. Pasitelkus ištikimą fašizmo ideologijos šalininką- dešimtmetį Jojo, parodomas siaubas, prie kurio ji privedė. Berniūkštis svajoja pateisinti fiurerio viltis, tapti jo asmens sargybiniu. Graudžiai juokinga. Beje, apie juoką. Salė žvengė nesivaržydama, o aš jaučiausi nejaukiai. Lyg kikent, kam pabezdėjus per pagrabą. Liūdnai pripažinau sau, kad nors pasižymiu plačiu juodojo humoro jausmu, priėjau pasaulio kraštą. Kitaip sakant, maniškis turi ribas. Man akyse stovi Aušvice, Štuthofe vykusios baisybės, kaip čia gali dantis rodyti?.. Bet istorija sukirpta originaliai, įsidėmėtina. Lyginant su ankstesniais filmais, Taika Waititi nėrė į gilų gilų vandenį, prireiks daug kvapo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą