Siaubekai, kurių pagrindiniai veikiantieji- vaikai, man vieni baisiausių, turint omeny, kad jiems ir taip nesimpatizuoju. Psichologinė įtampa lyg spaustuku sugnybus sprandą, nuostabiai suderinta su "čia gi nieko nevyksta" tempu. Ar dėl to filmas neįdomus? O ne, ir tai unikalu. Hanekės filmai ne visi prikausto susidomėjimą, ties "Cache" akis varčiau ir žiovavau. Pasakotojas, jaunas mokytojas, žiūrovą pamažu supažindina su keistais įvykiais, nutikusiais kaimelyje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Vienaip ar kitaip, prie jų prisidėję.. vaikai. Mažieji nedorėliai prasisuka švariai, nėra įrodymų, o kvotos metu jų nepalauši. Šeimose vaikai jau patyrę suaugusiųjų niekšybių tiek ir tiek, jų veiksmai- pasipriešinimo išraiška. Šaltas atkaklumas veiduose kursto siaubą- kaip įmanoma taip giliai savyje nugrūsti vaikams natūralias reakcijas ir išraiškas (baimę, naivumą, žaismingumą, galų gale, gyvastingumą), paliekant tik šaltą, pabrėžtinį mandagumą. Įdomu paskaityti galvotų žmonių pastabų, kad tai lyg fašistinės Vokietijos gimimimas, taip giliai nesugalvočiau, yra peno pamąstymams. Suaugusiuosius atstovauja keturios pagrindinės kaimelio figūros: Baronas, Pastorius, Gydytojas ir Mokytojas, turėtų būti keturi miestelio kertiniai akmenys, rūpintis žmonių, ypač vaikų gerove, ar ne? Tačiau jie pasibjaurėtini, asmeniškai šlykščiausiu veidmainiu įvardinčiau Pastorių, kuris pats sulaužo principus, kuriais vadovaudamasis, plienine ranka auklėja savo atžalas. Pabaiga neaiški, kas galų gale nutinka Gydytojo namuose? Mano nuomone, kažkas baigtinio, negrįžtamo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą