Ar gali kito sielvartas būti juokingas? Būsiu pabaisa- taip, šyptelėjau ne kartą filmo pradžioje. Dešimt minučių žiūrovas stebi, kaip policijos pareigūnas, gedintis sūnus Džimas, sako kalbą per motinos laidotuves. Nesakau, kad vyrai negali verkti, stereotipus pamirškim. Bet veido mimikos... jau tuoj tuoj pravirks (gerai būtų), išsiviepia, ir veidas vėl grįžta į normalią būseną. Ši veido pantomima verčia jaustis nepatogiai kad juokiesi, bet tikrai labai komiškai atrodo. O šokis... Na, bažnyčioje susirinkę nenuobodžiavo. Šiaip Džimo gyvenimas labai liūdnas, jis atkakliai stengiasi patraukti dukters dėmesį, kai jiedu pasidalina globą su žmona, kuri galiausiai paprašo skyrybų. Kaip ir nieko netikėto, bet herojui jau per daug emocinio krūvio, nelaimėlis "pratrūksta". Pernelyg jautrių vyrų ne kasdien pamatysi, todėl pusantros valandos tyrinėjau pagrindinį veikėją kaip egzotišką vabzdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą