2021 m. birželio 23 d., trečiadienis

Next of Kin (1982)

 
Vargeli- turiu susiimti. Pradėt griežtai laikytis taisyklės pažiūrėjus filmą, mikliai patrizniot apie jį bloge- aprašymas neprivalo būti gilus, išjaustas, kas tą akimirką minty, tą ir daužai ant klaviatūros. Ir jokių naujų peržiūrų, nes pvz. dabar buvo susikaupę keturi filmai, besigrūdantys eilėje, pamažu blėstančiais įspūdžiais. Jie erzeliuoja, verkšlena, trokšta būti paminėti.  Šitas australų slowburner buvo išmėginimas kantrybei, ne tas žodis, kad lėto vystymo, apskritai nieko nenutinka iki finalinių  minučių. Bet, jei neišjungiau  ieškodama didesnės pramogos ekrane, vadinasi, kažkokio potencialo buvo. IEJI garsėjo slasheriais- Košmaras Guobų gatvėje, Penktadienis, 13-oji, Helovinas- paklūstančiais peilio ašmenų logikai. Bakst bakst bakst, kraujo čiurkšlės trykšt trykšt trykšt. O čia iškrėsta kiaulystė- pradžioje matome audringų įvykių atomazgą,išplėstas akis kruvinus rūbus- uždalyvauta gerai, belieka nešdintis. Tačiau jau minėjau, kas gi ten nutiko, laukti turime be galo ilgai. Matome Lindą, kuri grįžta namo po motinos mirties. Jai palikti senelių namai, kuriems ilgus metus vadovavo gimdytoja. Duktė nesiveržia perimti šeimos verslo, dar nėra apsisprendusi, ką darys. Ir tada pyst vonioje priburbuliuoja vienas iš senelyzų. Namą akimirksniu aptraukia slogutis, Linda ima jaustis nejaukiai, lyg stebima, rodosi, kad kažkas svetimas šmirinėja po namus. Tasai įtampos auginimas primena Dario Argento braižą. Ilgėjantis koridorius, pikta lemiančios figūros netoliese, sekundei nusisukus- jų nebėra, kraujo fontanėlis, be priežiūros vonioje paleistas vanduo ir cukraus piramidė pabaigoje- siaubas meniškas, nebūdingas savo laikmečiui, jį pranokstantis. Radusi motinos dienoraštį, įsitikina, kad panašūs nuogąstavimai kamavo ir ją. Gal Linda kraustosi iš proto? Pasimečiau tarp dienoraštį dėstomos medžiagos, nesupratau, ką pamato flashbacuose po namus vaikštinėjanti mergaitė su raudonu kamuoliu. Pabaigoje paaiškėja  kas ir kaip, negaliu sakyt kad labai nustebau, bet įvykių chronologija liko mįslė. Ok, prieš 20 metų buvo priverstinė hospitalizacija, bet tai motinai tada metų buvo kiek- kiek dabar Lindai? Ai, tai ta maža mergaitė gal ir bus Linda... Nu tada kažką galima suprasti. 

2021 m. birželio 22 d., antradienis

Night of the Living Dead (1990)

Žiauriai juokinga ir linksma nuo pat pradžių, nerd'ai brolis ir sesuo sustoja kapinėse ir juos tučtuojau užpuola zombiai. Matom, jau  kerėplina Petro Gražulio analogas pliku užpakaliu, myžau iš juoko :D Visgi sesutei pavyksta pasprukti, ir prasideda jos, pilkos pelės, transformacija į super-kovotoją, kuriai nė akinių nebereikia, kad pyškintų zombius ne prasčiau už Gudzinevičiūtę. Uchty, ekstremali situacija  pataiso dioptrijas vot tak. Barbara sutinka Beną, jiedu užsibarikaduoja name, paaiškėja, kad čia slepiasi dar keli nelaimėliai. Chaosas ir tarpusavio nesutarimai trukdo dirbti komandoje, nors tas duris ant langų jie prikala su pavydėtinu įgudimu :D Šitas aspektas atitinka  realybę- sunku bendradarbiaut su nepažįstamais, visad atsiranda gudrutis, kuris žino geriau. Isterijai pasiekus epogėjų, įvyksta ultra debiliškas manevras degalinėje, bet geriau pagalvojus, ko nepridarai apimtas panikos. Pabaigoje matom, kad išlikusiems visai pavažiavo stogas, kompanija nekažką... Apibendrinus, zombių makiažas ir rekvizitai be priekaištų, Tom Savini remeikas nedaro gėdos. Pažvelgta per absurdo ir komiškumo prizmę- ar čia tik man taip pasirodė? Teliko smalsu, kaip originale su tais akiniais.. :D

A Quiet Place Part II (2020)

Pasaulio pabaigos idėja man kelia pikdžiugą- ateivių invazija, traiškanti žmogeliūkščius lyg vabalus; be išmaniųjų telefonų, kompų, branduolinių raketų ir kitų technologinių chuinių, jie bejėgiai kaip ką tik išsiritę paukščiukai. Išlikimo manija nesuvokiama- tiek daug žmonių, kurie gyvena vien dėl to kad valgytų ir šiktų, o dargi šikti turėtum supertyliai, užgniaužęs bet kokį stenėjimo impulsą  :D . Bet jei jau nusprendei išlikti- žmogus ir tarakonas turi daug bendro- pasistengti reik iš peties.Ta pati esminė taisyklė iš pirmosios dalies- užčiaupk kakarinę, nustok viduriuoti verbaliniu būdu, nes ateiviai su ultra-echolokacija sekundės greičiu prišoka ir nušluoja tave nuo žemės paviršiaus. Toliau sekame Abot'ų šeimos dramą, prasidėjusią daugiau nei prieš pusantrų metų. Prisitaikę prie naujų sąlygų, jie toliau iriasi per gyvenimą. Vėl tas klausimas nelemtas- ar čia, atsiprašant, gyvenimas, tupėt kaip pelei po šluota ir nuolat drebėti, negana to, atsivedama palikuonių! Ar galite įsivaizduoti, neprognozuojamas klykimo užtaisas minėtomis sąlygomis! Bet motina išradinga, ir rėksnio decibelai netralizuojami. Našlė ir trys jos vaikai  nusprendžia palikti namus ir keliauti ieškoti pagalbos. Sutinka kaimyną Emetą- nuostabusis Cillian Murphy, kuris nušviečia liūdną padėtį. Išlikusieji- jau nebe tie žmonės, kokius kadaise pažinojai, kiekvienas už save, o egzistuoja ir išties baugių gaujų. Vyriausia duktė užsispiria rasti vietą, iš kurios sklinda užkoduota žinutė- įspūdingi sugebėjimai, turint omeny, kad mergiotė kurčia. Šis akibrokštas įsiūbuoja dinamiką, vargšas kaimynas priverčiamas sekti neklaužadą ir ją gelbėti, ak, visagalė moters ašarų manipuliacija. Monstrai iššoka netikėtai, todėl turi sėdėt įsitempęs, kad netyčia neklyktelėtum. Nors galėjau bliaut ir maurot kiek norėjau- salėje sėdėjom dviese. Išsipildė mano svajonė karališkai, be absoliučiai jokių trukdžių, pasimėgauti kinoteatro teikiamu malonumu. Atvertas kelias  trečiai daliai, duok Dieve kad būtų tokia stipri kaip pirmosios dvi.

2021 m. birželio 20 d., sekmadienis

American Mary (2012)

Amerikietiška svajonė, pervažiuota buldozerio. Merė- gabi  chirurgijos studentė, kuriai striuka su pinigais. Gavusi neįprastą darbo pasiūlymą, pradžioje sutrinka, išsigąsta, bet pinigai nesmirdi, jų šitaip reikia.. O netrukus moraliniai klausimai išvis nustoja kamuoti, kadangi pačią ištinka didelė nelaimė, verčianti persidėlioti prioritetus. Come to the dark side, Mary, come. Viskas, ko lig šiolei siekė, pasirodo nereikšminga, netgi naivu. Apie merginos sugebėjimus greitai pasklinda gandas, atsiranda vis naujų klientų, norinčių, mmm, pamodifikuoti kūną. Betty Boop impersonatorė iki šiol stovi akyse, kai ją pamačiau, pagalvojau, blet, o kas čia? Kai paaiškėjo, ką gi, panašus drožinys, o gal teisingiau pasakius- pjaustinys. Filmas sukėlė minčių. Retas atvejis, kai kraujo vonių, bigių, gor'o  fone slypi gilesnė prasmė. Matai, kaip žmogus, turėjęs šviesios ateities perspektyvą, pamažu virsta monstru, bejausmiu, nujauti, kad jai nesibaigs geruoju. Finale norėjosi pliaukštelėti sau per kaktą, kad per pamatytas keistybes užmiršau auksinę filmų taisyklę- nebūna šiaip sau detalių, visos  turi savo tikslą. Katherine Isabele nepersivaidina, o puikiai perteikia  dailios merginos, mėginčios prasimušti vyrų pasaulyje, tragediją. Mėginu mintyse rasti ką nors panašaus į "American Mary", ir nieko. Unikalus.

2021 m. gegužės 29 d., šeštadienis

The Gift (2015)

Išvysti seniai matytus klasiokus ne visada malonu, cha, aš prunkštelčiau ir nudrožčiau nosies tiesumu, jei užkalbintų kokia praeities šmėkla iš gimnazijos. Saimonas jaučiasi nejaukiai, kai jį entuziastingai sutinka buvęs moksladraugis. Peršasi įkompaniją, įsiprašo į svečius, palikinėja Saimonui ir žmonai dovanėles prie durų. Įkyrumas dvelkia manija, jaučiasi įtampa, kurios nesupranta tik žioplė žmona, su Rebekos Hall kaip aktorės pasirinkimu, žiauriai prašauta. Lyg lesbietę kas verstų vaidinti heteroseksualę prieš jos valią, arba žuvis mėgintų dramatizuoti. Kaip ir reikėjo tikėtis, ne viskas praeityje buvo vaikiškos išdaigos ir nuotykiai, Saimonas ir Gordonas kadaise atsidūrė itin keistoje situacijoje, kas turėjo rimtų pasekmių vieno jų gyvenimui. Žmonelė pabunda iš vėpletargo, ima knistis po praeitį ir sužino, kur šuo pakastas. Filmas įtraukia ir nuolat spėlioji, koks Gordono galutinis planas, ką jis sumanė? Kada laukti smūgio? Finalas genialus. Tvirtai suręstas aktoriaus Joel Edgerton režisūrinis debiutas.

Saint Maud (2020)

Pradėsiu paprastai. Nes laukimas, kol mintys susidėlios ir rėšiu kažką įspūdingo, nedavė vaisių. Laikas ištįso, nuvingiavo, dar nesu taip klaikiai vėlavusi pateikti aprašymą, o filmas nenusipelnė tokio ištižimo ir atidėliojimo. Buvo nuostabu. Nepraeina diena, kad neprisiminčiau Modės. Slow burn horror'as, religinės fanatikės šizoidinės būklės blogėjimas. Lėtumą įvardinčiau kaip didelį pliusą, galima atidžiau įsižiūrėti į Modę. Vaidmeniui parinkta tobula aktorė, nesu jos mačiusi anksčiau, bet žinau, kad seksiu jos pasiekimus kine ateityje. Uždaras, atšiaurus veidas, gero nežadantis, palaptingas žvilgsnis. Modė, jauna mergina, su polinkiu į savidestrukciją, kenčia dėl socialinių įgūdžių trūkumo, gyvena skurdžiai apstatytame kambarėlyje, ir pasaulyje yra viena kaip pirštas. Jos pašnekovas- Dievas (komentarų nebus)... Atradusi save hospiso slaugos srityje, pagaliau atranda prasmę gyvenime. Slaugydama sunkiai sergančią, buvusią šokėją  ir vakarėlių liūtę, išgyvena laimingiausias akimirkas. Jaučiasi reikalinga. Svarbi. Nepakeičiama. Tačiau gerų norų neužtenka, jos principai kertasi su audringu pacientės gyvenimo būdu. Kyla akibrokštas. Gaila, pašykštėta detalių apie ankstesnį Modės gyvenimą, pvz, kur jos tėvai? Antrojoje dalyje matome merginos pastangas praplėsti pažįstamų ratą, rasti draugiją. Čia geriausia vieta, emberesmentas smogia žemiau juostos, nejauku žiūrėti. Tiesa tokia- niekas neskuba pažindintis su keista,  vieniša mergina bare, atomazga- purvina, dar žemiau timptelėjama savivertė. Modei lieka vienintelė išeitis, jos kenčiantis protas mato šviesą tunelio gale...

2021 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Hellraiser (1987)

Vienas iš vaikystės siaubekų, likęs atmintyje dėl įspūdingos pragaro monstrų išvaizdos. Užtat absoliučiai pamiršau turinį- apie ką filmas? :D Patogiai susirangius ant sofutės, paleidau seną draugą šviesti ant sienos per projektorių, idant sugrįžtų prisiminimai. Beje, puikus vaistas, patiriantiems stresą darbe, nervuotiems, gyvenimo užpistiems -nerkit į horror'ą. Spjaukit į visus "aš bijau, paskui sapnuosiu košmarus" ir panašius tralala ,- tavo darbas, kasdieniai rūpesčiai yra pakankamas siaubo karnavalas, ką jau naujo pamatysi ekrane, kad pakrautum šokolado į triusikus? Nieko. Užtat kokia piktdžiuga apima matant, kaip kamuojami naivūs/tūpi veikėjai, kaip bobos klykia it skerdžiamos paršavedės. Pasijunti truputėlį geriau,- nuleidi garą. O filmo idėja ypatinga- dvasios nuopuolis vardan aistros. Pakursčius senos meilės pelenus, ištekėjusi moteris pradeda šiurpių žmogžudysčių ciklą, kad išgelbėtų smarkiai įklimpusį meilužį. Bėda ta, kad meilužis prisižaidė su tamsiomis jėgomis, kad patenkintų savo ištvirkėliškus polinkius, ir turėjo sumokėti gyvybe. Flashback'ai apie jųdviejų aistringo romano priešistorę turi kadaise populiarių  erotinių vaizdajuosčių stilistikos elementų, cha cha. O dabar filmo "vinis", pagrindinė priežastis, kodėl siaubo filmų hierarchijoje užima svarbią vietą. Aišku, jei yra tokių, kuriems išgirdus "Hellraiser" nekyla  asociacijų, o Dieve, eikit šviestis, vaikai... Aštuntasis dešimtmetis turėjo tiek nuostabių siaubekų figūrų- Fredį Kriugerį, Odaveidį (Leatherface), Mike Myers'ą, Svetimą (Alien), lėlę Čiakį... Šįkart kalbu apie Pinhead (Viniagalvis gal būtų tiksliausias vertimas). Kokia fantazija, stilius, klasė! "Mes suplėšysim tavo sielą"-  prasideda goro festas, iš visų pusių svysčioja kabliai, oda tempiasi kaip guma, taškosi kraujas,- šlykštu ir nuostabu vienu metu. Daugiau nežinau  siaubeko, kuris turėtų analogiškai stiprų psichoseksualinį efektą žiūrovo sąmonei.