2017 m. gruodžio 6 d., trečiadienis

Female Trouble (1974)

Stereotipai kine, kaip ir ištikimybės įžadai , duoti bažnyčioje, laužomi kasdien. Kas galėjo pagalvot, kad žiūrovai lėks tekini žiūrėti, kaip žmogus nusipjauna koją ir panašias šlykštybes "Pjūkle", kuris virto ištisa saga?  The Human Centipede? Arba kvailos romantinės komedijos, kuriose vulgarumas pasiekė epogėjų- romantiška pažintis prasideda.. depiliuojant vyro išangę (Blogų mamų Kalėdos)! Ir vis dėlto. John Waters niekas nepralenkia, net šiandien. Jo filmuose tyčiojamasi apskritai iš visko- šeimos, tėvų ir vaikų santykių, pensininkų, meilės, svajonių, mušami vaikai ir t.t. O juk kalbu apie septintąjį dešimtmetį,- prie liežuvio galo buvo prilipęs Vietnamas, hipiai rūkė žolę ir deklaravo laisvą meilę- karočia, idealų žmonės dar turėjo. Ir pamatai ekrane storą pusamžę moterį, įspraustą į odinį korsetą, lašiniai virsta per kraštus, o ji pati..įtikinėja sūnų tapti gėjumi. Arba Devine, storas transvestitas- maištinga paauglė, kuri pabėga iš namų, pagimdo nesantuokinį vaiką, galiausiai susideda su perversiška porele, kuriuos jaudina nusikaltimai.. Make up'as, šukuosenos, rūbai, nuolatinis išsidirbinėjimas ir vapymasis- nežinau,
... stilingas. Kokiu būdu turinys neatrodo debiliškai? Atsakymas- John Water yra prasto skonio genijus. It's above criticism. Man asmeniškai nunešė stogą labiau už Pink Flamingos, o ten valgomas šūdas, lol.

2017 m. gruodžio 4 d., pirmadienis

Polyester (1981)

Prisiminus Divine, nusprendžiau pažiūrėti daugiau šio kaprizingo, nutukusio, vulgariai fantastiško transvestito filmų. Dauguma  režisuoti John Waters, jiedu buvo geri draugai nuo mokyklos laikų, du Baltimorės outcast'ai... Statistinio amerikietiškos šeimynėlės portreto parodija, pereinanti į groteską- aktoriai į šipulius sumala klišinius tėvo, motinos, vaikų vaidmenis. Namų šeimininkė Fransin (puikusis Divine, kas gi kitas) išgyvena krizę- paaiškėja, kad sutuoktinis svetimauja su sekretore, dukra prisilaksto su bernais, o sūnus galimai yra pėdų fetišistas- iškrypėlis. Veikėjai malasi ekrane lyg narkotikų prisiriję- tiek maivomasi, trypčiojama, šokinėjama, kad normaliam žiūrovui norėsis vemti. Bet mes juk ne statistinis vienetas, ar ne? :) Herojai vulgariai vaiposi, išjuokia savo personažus- man asmeniškai labai patiko dukros draugas, "blogas berniukas" Bu-bu. Divine puikiai pašiepia supermamytės portretą. Nuobodulys, nuolatinis verkšlenimas, autoriteto šeimoje neturėjimas, apsirijimas ir problemos su alkoholiu- viskas kažkur skausmingai girdėta, ar ne? Mąsčiau, ką galėtų reikšti pavadinimas. Naftos produktas, dirbtinis pluoštas, kurį vilkime kasdien, kol prakaito kvapas tampa nepakeliamas.  Kaip ir šeimyninis gyvenimas, tegyvuoja viengungiai!

Trouble in Mind (1985)

Nepaisant klaikiai antifeministinio, moters nepriklausomybės idėją į dulkes trypiančio Lori Singer herojės įvaizdžio, juosta verta dėmesio. Jaunos poros pastangos rasti laimę dideliame mieste. Jiedu atvyksta į Lietaus miestą, į Vandos kavinę, kur renkasi neeilinės personos. Iškart jų likimai pasuka skirtingomis kryptimis.  Vyras įsitraukia į nešvarius darbelius- lengvi pinigai, svaigalai, moterys, o mergina su vaikeliu patraukia seno vilko akį. John Hawkins- buvęs policinkas, tik ką išėjęs iš kalėjimo. Nužudė vietinį mafiozą, norėdamas utikrinti aplinkinių ir artimųjų ramybę. Herojai ieško naujo starto galimybės, štai apie ką ši chaotiška, liūdnoka drama. Skamba melancholiškas, atpalaiduojantis, puikiai atmosferą atspindintis garso takelis, iš esmės muzika yra viena iš priežasčių, kodėl neišjungi ir žiūri toliau. Lėto vystymo, mažai kas vyksta. Iki pamatai Divine, ir gali drąsiai sakyti- vertėjo. Esu pasikabinus jo ir Hohn Waters bendrą nuotrauką ant sienos, nerealūs. Šįkart Divine- gangsteris Hily Blue su ypatingu braižu- priešų plaučius užpila vandeniu. Regis, tai vienintelius filmas, kur aktorius vaidina vyrišką personažą, nors homoseksualios gaidelės išlieka. Pabaiga idiotiška, turiu omeny Hily Blue šventės epogėjų. O jauniesiems teks pasirinkti, kokį gyvenimą jie nori gyventi. Visiškas jovalas, bet visgi užkabino, kad čia rašau.

2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Manhunter (1986)

William Petersen sutvertas kriminaliniam žanrui, visi turbūt žinote skrupulingąjį detektyvą Grisomą iš CSI. Jaunystėje aktorius nusifilmavo keliuose garsiuose trileriuose- To Live and Die in L.A., kurį jau esu aprašiusi, ir Manhunter. Tarp kitko, filmai labai panašūs savo nuotaika ir stilistika. Nusikaltimų, nuojautų ir persekiojimo  persunkta atmosfera- ūsuoti detektyvai, vandenyno peizažai saulei leidžiantis, miesto panorama ir įtampą kurstanti muzika. Vilas Grehemas pakviečiamas tirti sudėtingą bylą. Maniakas žudo šeimas, kai jos miega, yra bejėgės.. Tėvus, vaikus- be gailesčio. Vilas turėjo psichologinių sunkumų, paskutinioji byla, kai sugavo garsųjį Hanibalą Lekterį, vos nekainavo sveiko proto. Ir štai vėl teks persikūnyti, įlįsti į iškrypėlio kailį, persisunkti jo mintimis, mąstyti kaip žudikui. Pats nusikaltėlis- tipiškas John Douglas, profailerių meistro, mokymų pavyzdys. Su fiziniais defektais, sunkia vaikyste, skurdžiais socialiniais įgūdžiais ir didele fizine jėga. Norėdamas pasisemti idėjų, Vilas ryžtasi aplankyti Lekterį, tai kainuoja daug psichinių jėgų,- psichopatas vos jo nenužudė. Iškart imi lyginti Anthony Hopkins ir Brian Cox. Pastarasis labiau primena realią asmenybę, tokią pat manipuliuojančią ir bauginančią. Anthony Hopkins daugiau efemeriškas, lyg piktoji dvasia, o ne žmogus. Jų pokalbis akinančiai baltoje kameroje- paradoksali spalva- prikausto dėmesį. Kokią galią turi už grotų sėdintis antžmogis, kad priverčia tave bėgti neatsigręžiant, žodžio galia- beribė.

2017 m. lapkričio 23 d., ketvirtadienis

The Silence of the Lambs (1991)

Vakar kilo nuotaika dar kartą peržiūrėti garsųjį trilerį apie Hanibalą Lekterį. Vaje, kaip viskas pasimiršta metams bėgant.. Liko tik tie jų psichologijos persunkti pokalbiai rūsyje ir kad žudikas, pjovęs merginas ir dyręs odą, persirenginėdavo moters rūbais.  Viskas. Taigi turėjau dvi valandas malonumo stebėti geriausia, ką iš savęs išspaudė Anthony Hopkins, dievulėliau, kai kurias scenas leisčiau ant repeat'o. Toji maniako kantrybė, emocijų nebuvimas ir stingdanti kraują šypsenėlė. Sėdi už stiklo, bet baisu net prisiartinti. Preciziškai lyg chirurgas skalpeliu, mėsinėja Klarisę Starling. Pamenu, anksčiau man labai nepatiko Jodie Foster šiame filme, nesupratau jų dialogų esmės, bet iš tikrųjų aktorė nuveikė didžiulį darbą: emociškai apsinuoginti ir parodyti vyrišką jėgą sugeba ne kiekviena. Psichiatrijos genijus lengvai pasuka reikalus savo naudai. Gerai pavedžiojęs už nosies, atveda FTB prie Buffalo Bilo tapatybės. Klasiškas filmas, dešimt balų.

Memories of Summer (2017)

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Wspomnienie lata vasaros prisiminimai“
Šįmet |Scanoramos" programa nepasirodė įspūdinga, pažiūrėjau vos du filmus. Tiesa, dar norėjau pamatyti naujausią Hanekes juostą "Laiminga pabaiga", bet prasilenkė darbo ir laiko galimybės. Taigi lenkų kelionė laiko mašina atgal- į sovietmetį, 7-8 dešimtmečio kurortinį miestelį. Vos paauglystėn įžengęs berniūkštis ir žydinti motina. Pabrėžiu būdvardį, nes moteris netelpa savame kailyje, įspūdinga blondinė trykšta gyvenimo geismu, vyras toli ir ji.. nuobodžiauja. Jųdviejų santykiai artimi, gal net per daug, bet laukia pokyčiai. Pamažu sūnus įžvelgia ryšį tarp suretėjusių pasivažinėjimų kartu dviračiais ir šachmatų partijų bei naktinių mamos išėjimų. Tai bus vasara, kada berniokui teks įžengti į purviną ir sudėtingą suaugusiųjų pasaulį.  Nuostabiai buitiškas: kambarių durys su stiklu, dekis, sekreteras, gėlėti patalai..iki skausmo pažįstama. Šiurpu, ką tėvais kartais išdarinėja su savo vaikais, motina kelia šleikštulį. 

2017 m. lapkričio 9 d., ketvirtadienis

The Shinning (1980)

Toli gražu ne pirmą kartą žiūrimas; nurimkite, mano filmografijoje negalėtų būti šitokios spragos. Tiesiog rašau dėl ypatingų aplinkybių, kurioms esant jį pamačiau kine. Ogi neseniai praėjęs Hellowoeen'as. Sumaniau eit į kiną su kauke- sukurti šventinę atmosferą. Šiurpoka, Lietuvoje nėra tradicijų jį švęsti, nuvažiuot iki vietos buvo išbandymas. Vėliau atsipalaidavau, kažkas netgi self'io su manim paprašė. Didžiam mano liūdesiui, salėje buvau viena išsišokėlė, visos lietuvaičių kūrybinės pastangos nuėjo spragėsių kibiriukų papildymui. Kvėpuoti buvo žvėriškai sunku, maniau uždusiu, pagerbdama režisierių ir ypatingą jo filmą. Bet išgyvenau- tad koks įspūdis matyti krauju plūstantį koridorių po tiek metų? Žiūrint  gerus filmus pakartotinai, ko stengiuosi nedaryti, nori nenori išlenda kliaudys, smulkmenos, kurių nepastebėdavai anksčiau ir lyg degutas apkartina medų. Trys mane erzinę dalykai: 1. Kaip mažius išeina iš labirinto filmo gale? Kai tave vejasi išprotėjęs tėvas, turėtų būti nelengva, nors sykį ir praktikavaisi su mama. Neįtikino. 2. Nepraslydo pro akis, kad kraujo bangos metu foteliai pačiuožia grindimis, bet nesušlampa, net neapsitaško. Keista, turėjo kiaurai permirkti. 3. Dieve mano, kaip Kubrickui šovė į galvą pakviesti filmuotis Shelley Duvall??? Vaikystėje žiūrint moteris atrodė keista, bet dabar... Tarp jos ir Nicholsono, žmonos ir vyro, nėra absoliučiai jokio ryšio. Kas baisiausia, Shelley, švelniai tariant, atrodo protinė atsilikėlė... Kai ji laksto po viešbutį su peiliu ir verkšlena, sunku nesijuokti. Tačiau viešbutis, mirusios dvynukės, moteris vonioje ir Jack'as išgelbėjo juostą, pelnė jai neblėstančią šlovę. Aktoriaus veide matyti kiekvienas žingsnis beprotybės laipteliais. Stivenui Kingui nepatiko ekranizacija, tačiau skaičiau, kad rašytojas yra pagarsėjęs kaip vienas prasčiausių visų laikų prodiuserių. Pavydas čia kalbėjo...:)