2021 m. gegužės 7 d., penktadienis

The Ritual (2017)

Keturi draugai, praėjus pusmečiui po tragiškos bičiulio mirties, išsiruošia į žygį Švedijos miškuose, na ir  prasideda... Kelio trauma, mėginimas trumpinti kelią per baugias miško platybes, pamažu auganti paranoja ir neviltis. Puikiai išnaudotas perdėtas vyrų pasitikėjimas savimi, situacijos šeimininko pozicijoje, kai iš tikrųjų jums pyzda, draugužiai. Gamtos siaubas man ypač patinka, kas gali būt žiauriau už naktį miške? Pauglystėje vasarą važiuodavom atostogaut į kaimą- vienkiemį miškų apsuptyje. Vieną naktį prisisapnavo, kaip atsidaro langas ir į mane tiesiasi kažkieno ranka, Kristau... Gerai, kad šlapimo pūslės raumenys buvo tvirti, kitaip būčiau apsimyžus... Paslaptingi šnarėjimai, krebždėjimai, lūžtančios šakelės, kažkam sliūkinant pro šalį..  Nė nekalbu apie paklydimą miške, vienas klaikiausių košmarų, kokius gali sukurti mano vaizduotė. Ketvertas aptinka trobelę miške, ir sulenda vidun, slėpdamiesi nuo audros. Klaida, didelė klaida. Panašu, kad turi reikalą su kultu, garbinančiu antgamtišką padarą. Prasideda šiurpi odisėja nakties aky, jėgos senka, draugija retėja... Galiausiai pamačius monstrą, lig tol tik staugusį tolumoje ir šmėžavusį šešėliuose, šypteli. Ne veltui sakoma, kad baisiausia yra vaizduotės produkcija. Įdomiai įterpiami vieno draugų flashback'ai iš liūdnai pasibaigusio parduotuvės apiplėšimo, kur jis pasirodė paskutinis bailys, nevertas nė pažįstamo vardo. Kaltės, sąžinės graužaties kirminas griaužiasi  pasąmonėje. Gal viskas, kas įvyko, tebuvo psicho-tripinimas? Vienaip ar kitaip, šimtą kartų geresnis už prieš tai matytą chaosą, kriokiant prasirūkusiam seniui.

The Conjuring 2 (2016)

Pastebėjau, kad prasprūdo antroji "The Conjuring" dalis! Matyt, vis atidėliojau, o ėmė ir prabėgo penkeri metai nuo pastatymo. Šakės, kaip pasikeitė mano siaubo receptoriai, vien žvengiau ir kritikavau veikėjų elgesį. Dieve mano, išgirsti naktį neaiškų bruzdesį pirmame aukšte, ir ką darai? Nagi leidiesi tekina pažiet, kas ten dedasi :D Kas taip elgiasi, rimtai? Aš suprantu, kad čia pagrindinė siaubekų fabula, žmogus tipena nežinioje, įtampa auga, baubas iššoka, aaaa, šlapi triusikai. Vis dėlto erzina iki negalėjo neracionalumas. Dar viena klišė,- visokie kryžiai, amuletai, kuriuos įdavė artimieji, idant apsaugotų nuo blogio. Galvoju, šimtas procentų, kad bus iškištas kažkam kitam, jautriu momenčiuku, akurat. Ohhhh... Vienuolė su "nasrų" protezu verta ištiso apžvalgos lapo, egzistuoja atskiras siaubekas apie ją, ačiū, ne. Gerai bent, kad kritiška verbaline diarėja neapšaudžiau niekieno ausų, nekenčiu, kai kiti taip elgiasi, nebent jau visišką trydą žiūrim. Galvojau, kas man darosi, gal jau skiepo šalutinis poveikis lenda, kad nervina kiekviena detalė?  Ai, pasigedau mirčių. Negi ir pirmoje dalyje niekas nežūva? Biški pamėto demonas po kambarį, pasikeikia tavo lūpomis, ir viskas?  Ekstrasensų porelė saldi kaip cukraus vata, keliolikos metų santuokos trukmė neiškvietė buities demono, give me a break. Su Holivudo horror'u, regis, laikas atsisveikinti.

2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Beginners (2010)

Suėmė begalinis smalsumas, sužinojus, kad Anthony Hopkinsas, vos vieneriais metais lenkia rekordininką vyriausio aktoriaus, kada nors gavusio "Oskarą", kategorijoje. Christopher Plummer netikėtame vaidmenyje- po žmonos mirties, garbaus amžiaus vyras pagaliau  atskleidžia ilgai slėptą meilę.. vyrams. Sūnui šokas: tėvelyzas susiranda dvigubai jaunesnį draugą, siautėja klubuose, rengia pašėlusius vakarėlius. Net sužinojęs apie ketvirtos stadijos vėžį, atžalos nuostabai (?) gyvena, lyg būtų ir penkta stadija- sūnelis labai neetiškai primena, kad jos nėra. Gauname nedidelę paskaitą apie LGBT bendruomenę, gėjų teises (tiksliau, jų nebuvimą), persekiojimus, slapstymąsi santuokoje. Būtent šis suvokimas išmuša iš vėžių jautrios prigimties sūnų. Jį ima draskyti egzistencinė krizė- maždaug jeigu esu gėjaus su moterimi TIESIOGIAI pradėtas, kokia mano vieta pasaulyje, kokia prasmė, lia lia lia. Nekenčiu filosofinių virkavimų, bet Ewan McGregor čia tinka idealiai, mielas, simpatiškas myžniukas. Mąstymai pamąstymai nepadeda ir susipažinus su ekcentriška aktore, bet greit matome, kad santykiuose jis visada susiknisdavo. Filme daug piešimo- retai pasitaikantis efektas, kuris man labai patinka, artsy fartsy :) Pabaigai grįžtu prie Plumerio- spinduliuoja akinantį gyvenimo džiaugsmą, net pavydas dilgteli,-  anei vieno skundo, kad teko nugyventi gyvenimą, slepiant tikrąjį save, kad užklupo liga, žodžiu, pesimisto akim žiūrint, tragedija. Pensininko etalonas, pakerėjo. Mirė šįmet, vasario 5 dieną, Konektikute. Tikiuosi, jo senatvė buvo tokia pat optimistiška ir įkvepianti. Ilsėkis ramybėje, tėveliuk.

2021 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

The Father (2020)

Kai sužinojau, kad Anthony Hopkinsui skyrė "Oskarą", gavau akstiną pažiūrėti šį, iš pirmo žvilgsnio, dėmesio nepatraukusį filmą. Galvojau, bus eilinė dramelė, kaip sunkaus charakterio tėvas susitaiko su dukteria prieš mirtį, jie abu apsipila ašarom prie mirštančiojo lovos, skęsta jausmuose; mėgstu stambesnį kalibrą... O likau be žado. Iš esmės, nieko ypatingo- senatvės problemos. Tačiau pirmą kartą matome situaciją ne iš artimųjų, o paties senolio perspektyvos. Kai suvoki, kad aplink- nieko tikro, niekuo negali pasitikėti, nė savim pačiu. Kaip stipru. Kiekvienas prisimins močiutę ar senelį, kuris į gyvenimo pabaigą  nukvako- neva juos apvaginėja, jie nuolat kartojasi, nieko neprisimena, neatpažįsta artimųjų- demencija pačiu savo gražumu, dar pridėjus agresijos priepuolius. Keletą kartų ji šmėsteli ir Hopkinso akyse, bet palyginus švelnus atvejis, batais nesimėto ir nesikeikia. Dukra turi priimti sunkų sprendimą- atiduoti tėvą į slaugos namus. Išlenda praeities nuoskaudos, kaltės jausmas,o kantrybės taurė puspilnė.. Anthony Hopkinso veikėjas vadinasi tuo pačiu vardu Anthony, netgi gimimo metai sutampa- 1937-ieji. Apima nerimas, kad aktorius tiesiog rodo savo dabartinę būklę, be vaidybos, juk jam 83 metai, o Dieve. Bet peržiūrėjau padėkos kalbą, laimei, dar sveiko proto dėdė. Koks šuolis- nuo Hanibalo Lekterio iki demencijos palaužto, bejėgio senio. Visada galvojau, negi Hopkinsas ir liks su tuo vienu ryškiu psichopato vaidmeniu, kaip norėtųsi dar vieno  įspūdingo pasirodymo didžiajame ekrane- štai ir jis!

The Secret in Their Eyes (2009)

Gan specifinės pasirodė nusikaltėlio aptikimo aplinkybės- gašlus žvilgsnis bendroje nuotraukoje. Sugalvok tu man, iš akių išaiškino pervertą. Reiks peržiūrėti asmeninį albumą, gal kas nepadoriai žvilgčioja ir reiktų pasisaugot, nors abejoju :D Ryškūs veikėjai, keletą dešimtmečių trunkanti neišsakytos meilės istorija, šiurpi žmogžudystė be lauktos atomazgos- teisingumas pasiklydo biurokratijos voratinklyje. Šis skaudus praeities momentas neduoda ramybės į poilsį išėjusiam buvusiam detektyvui, jis pradeda rašyti atsiminimus. Greta matome flashback'us, prieš 25 metus įvykusį moters užpuolimą ir nužudymą, tyrimo eigą ir pažadą, duotą sielvarto sugniuždytam sutuoktiniui. Keršto trokštantys veikėjai turi kažką bendro su serijiniais žudikais, įkyri mintis, neblėsta jų sąmonėje. Troškimas rasti kaltininką vyrą tiesiog apsėda, tampa gyvenimo tikslu- veikėjas ypač įsimenantis. Paauglystėje žiūrėjau kvailą serialą su Natalia Oreiro, "Cachorra", ten (pavardė) jį ir pamačiau pirmą kartą. Džiugu, kai ispanų aktoriams muilo operos yra tik laikina stotelė, tramplinas į aukštesnius karjeros sluoksnius.

2021 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Contratiempo (2016)

Prieš tai matytas "El cuerpo" mane tinkamai paruošė- tučtuojau supratau siužeto vingrybę, kuri turėjo paaiškėti tik filmo pabaigoje. Taigi, netikėtumo efekto nebuvo, kas lyg ir apvagino žiūrovą. Kam filmas pasitaikė kaip pirmas bandymas iš Oriol Paulo kūrybos, truputį jums pavydžiu: aikčiojote iš nuostabos, sukote galvą, analizavote. Regis, visata susimokė prieš nuodėmingą meilužių ryšį- nelemtai susiklosčius aplinkybėms, jie mėgino nuslėpti autoįvykį, kurio metu žuvo jaunuolis. Melo kojos trumpos, bet ant kortos pastatyta tiek daug. Karjera, pinigai, visuomeninė padėtis. Nejauti gailesčio niekingai porai- nestoju davatkų pusėn, bet sanguliaujantys turčiai verslininkai mane vemt verčia. Žmona juk ne pabaisa, ką, šeimyninė rutina užėdė, biškeli adrenalino pritrūko?  Meilužiai nutaria niekada nebesusitikti, lyg ir suslepia galus, tačiau atsiranda liudytojas. Filmo eigoje matome, kaip vyras detalė po detalės atskleidžia kortas veteranei advokatei, kuri turės jį išsukti teisme.

2021 m. balandžio 5 d., pirmadienis

El cuerpo (2009)

Toliau tęsiu savęs pačios žvejybą iš pasimetimo tvenkinio- prarijusi ispaniškąjį jauką, pamažu kapstausi krantan. Tas pats režisierius, sukūręs"Durante la tormenta", tik daug įtaigesnis, painesnis, šaltesnis ir geresnis šis kūnas. Tiriamas keistas autoįvykis naktį- į kelią išbėga pusamžis vyras, partrenktas automobilio, nugrimzta į kom. Nieko, detektyvai greitai užčiuopia siūlo galą, pasirodo, tai morgo sargas, apleidęs darbo vietą dėl patirto šoko. Dingo turtingos verslininkės lavonas. Kaip paprastai, pirmu įtariamuoju tampa buvęs sutuoktinis, plaukų iš sielvarto nesiraunantis. Retrospektyvoje matome, kad santuoka priklausė retam psichologiniam tipui. Kaip ir viskas aišku, bet korta sumaišo faktas... kad žmona gali būti gyva! Peršikusiam našliui kažkas vis pametėja užuominų, įkalčių, kad apie jo klastingą nusikaltimą buvo žinoma, neištikimybės aspektas- taipogi. Sėdi, spėlioji kas čia kaip, sugebėjau tik nujausti, kad už meilužės figūros kažkas slypi. Bet finalas pranoko bet kokias versijas. Nuostabus Velykinis delikatesas.