2018 m. liepos 20 d., penktadienis

Payday (1973)

Maloniai kaip žuvytė prisiplaukiojus Riešėje, buvau pailsusi, todėl neišjungiau iš pažiūros nuobodaus, lėto , be jokios intrigos septinto dešimtmečio relikto. Kaip puiku, kad to nepadariau! Žymus kantri dainininkas vieną po kito  atstumia net labiausiai jam atsidavusius žmones. Maury Dann'as toli gražu nėra mėgtina asmenybė- mergišius, alkoholikas, savanaudis manipuliuotojas. Vis dėlto jam pavyksta suburti asmenis, suinteresuotus jo gerove- grupses, sumanų vadybininką, silpno protelio, bet geraširdį vairuotoją. Šių žmonių rūpestis- kartu jų prakeiksmas; išsunkęs kaip kempinę, Maury išmes tave į istorijos sąvartyną. Neleidžiu sau subjektyvių vertinimų, žvelgiant vien į aktorystę- Rip Torn profesionaliai suvaidino šlovės sugadintą, pasimetusį žmogų. "Aš nesu visuomenės nuosavybė",- šaukia jam dirbančiai komandai ir sprunka iš kambario. Žmogus yra silpna būtybė; kiek žinome atvejų, kai padidintas visuomenės dėmesys ir atsivėrusios galimybės išvedė žvaigždes iš pusiausvyros..

Scanners (1981)

Sci-fi tema- kokia mokslinių eksperimentų auka gali tapti žmogaus kūnas. Egzistuoja dvi mutantų grupės- padedantys mokslininkams tyrinėti laboratorijose, arba laboratorijų žiurkės, ir blogieji- kaipgi be juodų avių- medžiojantys kitus, į save panašius. Kuo jie ypatingi? Priverčia žmogų išeiti iš proto, po to galva sprogsta kaip ant asfalto ištėkštas pernokęs arbūzas  :D Man patinka, kaip vos po kelių minučių pajunti režisieriaus braižą- nervus dirginanti muzika, veiksmas naktį, žmogaus kūno transformacijos- tai Cronenbergas. Pripažinsiu, siužetą man turėjo ilgai aiškinti, nes draugija blaškė dėmesį, pasirinkti sudėtingą juostą buvo klaida :D Pabaiga priminė talidomido atvejį, o finalas- štai kas iškils prieš akis, išgirdus "protų mūšis", cha cha.

Trees Lounge (1996)

Liūdnai juokingas apie baro muses; žmones, praleidžiančius alkoholio draugijoje daugiau laiko nei artimais, mylimais. Vieniems čia- prieglobstis, kitiems- paskutinė vieta, kur gali pasidėti. Diena iš dienos jie geria, skandindami bokale vienatvę, bedarbystę, nevilties jausmą. Nenorėdamas mums įvaryt depresijos, režisierius ir pagrindinio vaidmens atikėjas Steve Buscemi griebiasi humoro; labai subtiliai, nevulgariai- tik baigus filmą įsisąmoninau, kokios iš tikrųjų liūdnos herojų istorijos. Mylma moteris su tavo geriausiu draugu, byranti šeima, tragiškai miręs senukas, į destruktyvius santykius linkusi paauglė.. Pamatysite daug Holivudo žvaigždžių, be minėtojo Buscemi, pasirodo Samuel L. Jackson, Daniel Baldwin, Chloe Sevigny, Anthony LaPaglia, Seymour Cassel, Mimi Rogers ir kt. Gyvenimas kartais labai nuliūdina, išgerti- nieko tokio, bet reikia nustatyti ribas. Liūdesys taip pat turi turėti trukmę.                                                                                                                                                                                                                   

2018 m. liepos 15 d., sekmadienis

Don't Move (2004)

O dėl visko kalta ne vietoje sugedusi mašina.. Susiklosčius aplinkybėms, susikerta dviejų nieko bendro neturinčių žmonių- chirurgo Timočio ir nepasiturinčios Italios- likimai. Prasideda šokiruojančiai žeminantys, šlykštūs santykiai, netikėtai peraugantys.. į meilę. Penelope Cruz dar kartą įrodo esanti fantastiška aktorė- vieniša, daug kentėjusi, savigarbos stokojanti herojė drasko širdį. Mažiausia, ko šiai moteriai reikia, yra nelaiminga meilė. Kaip liepsna, suviliojusi šiluma, pagauna drugį ir nuveda pražūtin, taip klostosi ir tragiška meilės istorija. Keista, kaip meilė nesirenka, sukeldama skausmo ir kančių grandinę abiem pusėms, nors prabanga, patogus gyvenimas visada nusveria. Mistinis motyvas parodo situaciją iš Timočio pusės, neišeina jam klijuoti "visi vyrai kiaulės" etiketės, nors ranka kyla ne kartą.

Incident in a Ghostland (2018)

Filmas nenusipelnė  prastovos- matytas dar liepos 1-ąją(!) bet vasaros metu atsiranda daugybė progų ištrūkti iš namų, pasiautėti, gamtoje pačilinti. Įtempiu smegenis ir mėginu atgaivinti įspūdžius. Sukrečia nervų sistemą, štai ką pirmiausia atsimenu. Motina ir dvi paauglės dukterys atsikelia į senovinį tetos namą, pilną keistų šmutkių. Moteris užpuola du įsibrovėliai, brolyti, arši kova, kraujospūdis užkils. Praėjus daugeliui metų, vienai iš dukrų, po mįslingo skambučio, sukils prisiminimai. Yra dalykų, kurie niekada nesibaigia.. Wow, žiūrovas vedžiojamas už nosies, gąsdinamas, priverčiamas nuolat mąstyti, ir vistiek gauni, ko nesitikėjai. Mėgstu, kai visko mačiusią išpindėjusią akį siužetas dar sugeba priversti iššokti iš orbitos. Lyg tyčia sutapo, kad žiūrėjom tiesiai po Hereditary milžinišką potencialą turėjusio, bet skardžiai žiūrovam į veidą pirstelėjusio siaubeko. Prasivalai užterštą atmintį ir pusantros valandos nerviniesi. Jėga!

2018 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Kodachrome (2018)

Labai nuspėjamas, betgi įdomią idėją nešęs filmas. Juostelinių fotoaparatų eros pabaiga, talentingo menininko ir siaubingo tėvo modelio autoriaus- gyvenimo pabaiga. Gaila, kad smarkiai šlubavo vaidyba, filmas galėjo būti žyyymiai geresnis. Sūnaus- tėvo santykio dramatizmo nesijautė. Bereikalinga, pritempta romantinė linija- grynai sliekas didesnei žiūrovų įvairovei sužvejoti, ech. Iš mano pusės, kaltas Last Man on Earth perdozavimas; Jason Sudeikis sarkazmina kur reikia, kur nereikia, rodos, normaliai vaidinti jam nebeišeina. Elizabeth Olsen negalėjo būti holivudiškesnė,  standartinis vaipymasis ir debiliškos šypsenos vertė vemti. Užtat Ed Harris,  kino vilkas, savo rolę iškaukė gerai. Senas šiknius, netgi mirties akivaizdoje, pelenais galvos nesibarsto, prisiima atsakomybę už priimtus sprendimus, nevirkauja. Užtat virkavau aš, bet kaltinu bemiegę naktį oro uoste, dėl to išsibalansavo nervų sistema, hehe. Labai stiprus garso takelis, galėčiau prisiekt kad girdėjau Pearl Jam! Žodžiu, kai esi jaunas, niekam nežinomas režisierius, įžymybės nesiveržia filmuotis tavo juostose. Reikia būti dėkingas ir už tas kelias dalinai žymias pavardes.

2018 m. birželio 13 d., trečiadienis

Vampires (1998)

Guilty pleasure. Nuo pirmųjų kadrų matosi- skriptas parašytas lyg aštuonmečio,  kiek padedamas Johno Carpenterio. Paskutinis sąlyginai normalus jo režisuotas filmas; "Halloween", "The Thing" šlovė- seniai praeity. Keista, jam tebuvo 50 metų, kai statė Vampyrus, kur tasai tamsus polėkis išgaravo? Linksma stebėti į nepavydėtiną situaciją pastatytą James Woods. Povyza tarytum sako: į kokį čia bliat šūdą įsivėliau; dėjau skersą, kaip išeis, taip bus gerai, per daug nesistengsiu. Tačiau ką reiškia geras aktorius kakutiškam filme- išvelka valandą keturiasdešimt minučių nonsenso, iš serijos taip blogai, kad net gerai. Vampyrų medžiotojas Jack Crow ir jo šutvė užtinka išperų lizdelį, neblogai pasidarbuoja, nors neranda vado. Po to seka smagus afterpartis su negražiom  kekšėm, bet  daug alkoholio. Vyrai nusitašo, ir tampa puikiu grobiu atskridusiam gotų mastermaindui, tfu, vampyrų vierchui Valekui. Komiškas personažas, klykiau iš juoko, kai kekšei kažkur palei kirkšnį įkando, kinky bastard :D Nesinori čia išspoilinti visko, bet daug dalykų, kurių nepamatysi kasdien- kunigui šikna išspardoma, skerdynės vienuolyne, kaip prisidegint žaizdą kakle, blyn, kakle:D
Regarding when Anthony Montoya (Daniel Baldwin's character) fires a short burst through the sub machine-gun and then uses the barrel to cauterize his neck wounds; there's no way such a short burst would produce the kind of heat needed to cauterize a wound like that.
Čia tų klaidų ir daugiau, jomajo, ai bet nesigilinkim, ne pasmerkt norėjau. Prisijuokiau, ir ačiū už tai. Beveik viskas, kas vyksta dykrų apsupty: vien kaktusai, smėlis, ir vienišos degalinės, pavergia mano širdį.