2019 m. spalio 20 d., sekmadienis

Joker (2019)

Ką pamačiau, mane sukrėtė, supurtė lyg skudurinę lėlę, galva vos nenuplyšo. Taip, Joaquin Phoenix fantastiškas, kilo klausimas, ar ruošiantis filmui jam nepakriko protas. Viena sudėtingiausių rolių, kliuvusių aktoriui. Patologinis juokas vis aidi ausyse. Nežinau, kaip žmonės toliau žiūrės  komiksų medžiaga paremtus filmus, viskas... kvaila, beprasmiška, tuščia. Superherojų idėja žavi, suspardo šiknas blogiečiams, išgelbėja didžpapes gražuoles, pasaulio taika išsaugota, bet... Čia pamatome, kaip vadinamąjį blogį patys ir sukuriame. Idėja prislegia ir nepaleidžia, kaip rakštis tvinkčioja ir skauda. Kiti vadina tai Holivudine kliše- smurtas vaikystėje, vienatvė, žiaurus aplinkinių elgesys, dar vienas psichų pateisinimas ir pan. Betgi istorija ne apie tai. Blogis slypi kiekviename iš mūsų; mūsų veiksmai neapsieina be pasekmių, apie kurias galbūt nė nežinome. Užsikrėčiau nerimo virusu. Žvėriškai įtaigus kūrinys, negaliu patikėti, kad čia pasidarbavo Las Vegaso pagirių Todas. Kvapą gniaužianti metamorfozė.

Outside Ozona (1995)

Veikėjus sieja klausoma radijo stotis, gūdžią naktį padedanti prastumti laiką mašinoje. Choleriška artistų porelė, kuriai skurdas grūmoja pirštu, vieniša indėnė, kenčianti baltųjų nepagarbą, seserys, keliaujančios į tėvo laidotuves ir furistas auksine širdimi, paskutinis Vakarų pasaulio džentelmenas. O dar greitkelyje siautėja žudikas maniakas, lipantis herojams ant kulnų. Radijo didžėjus patraukia psichopato dėmesį, ir nors stotis skaičiuoja paskutines gyvavimo valandas, šios bent jau bus įsimintinos.  Filmas pasižymi ypatinga atmosfera- pokyčių, šviesesnės ateities pažadu, nes kol nenuspaudei stabdžių, gali nutikti bet kas. Taip ir keliauja žmonės, į mirtį, į naują meilę, į naujus atradimus. 

2019 m. spalio 12 d., šeštadienis

To Die For (1995)

Prieš kolosalųjį Joker'į, kurio dar nemačiau- laukiu patogaus seanso vidurdienį, kur man nečepsės popkornų į ausį ir kvailai nekomentuos pašonėje- nusprendžiau pamatyti Joaquin Phoenix savo karjeros aušroje. Nesuklysiu pasakydama, kad tai pirmasis jo filmas, kur pradėjo skleistis užuolaida. Joaquin talentas ryškus kaip fosforencuojanti dviratininko liemenė, aiškiai matyti, kokių aukštumų pasieks ateityje. Aišku, tada Gaublį  nuskinė Nicole Kidman, ir visai pelnytai, tada buvo jos šlovės valanda. Ambicinga, įkyri, bet beprotiškai žavinga Suzana turi vieną tikslą- patekti į televiziją. Nes jei tavęs nerodo per teliką, tu neegzistuoji. Išsikovojusi vietą kabelinėje, Suzana žino, kad žvaigždynas jau ranka pasiekiamas. Bėda ta, kad vyrelis nesužavėtas žmonos karjera, jai nuskirta židinio kurstytojos vaidmuo. Ne ne ne... Sukurpusi šiurpų planą, Suzana pasiekia savo, o bet tačiau. Geras juodosios komedijos pavyzdys, kartais sunku patikėti veikėjų kvailumu ir agresyviu pasitikėjimu savimi. Kita vertus... ar ne tai ryškiausi žvaigždės bruožai?

2019 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

A Bronx Tale (1993)

Dar vienas šedevras, tūnojęs atminty, bet laikytas rezerve. Užvakar, galima sakyti, jo peržiūra išgelbėjo dieną. Tai bent aptriesta diena buvo, norėjau žiaurybių, ištaškytų smegenų panoramos, spyrių, dūrių, smurto, rarrr. O čia buvo nostalgišku žavesiu atsiduodanti coming of age drama su kriminaliniais pakraštėliais. "Nobody is cooler than you, Sony"- taria devynmetis berniukas prie savo laiptinės, skurdžiame italų kilmės amerikiečių rajone. Šalia nešvarius reikalus tvarko mafiozai, kurių centre- vaiko dievaitis, charizmatiškasis Sonis . Visi jam šypsosi, visi jo bijo, mat baimė tveria ilgiau už meilę. Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, vaikas tampa žmogžudystės liudininku, tačiau nepaskundžia. Sonis įsidėmi, ir jie tampa, hmm... kažkas panašaus į tėvą su sūnumi, tik kad mažius tėvą turi. Ir neblogą (dar vienas puikuo Roberto de Niro vaidmuo, beje, ir nuostabus debiutas kaip režisieriui), tiesiog.. kai esi snargliukas, esi linkęs idealizuoti, ieškai herojų. Patiko, kad jaunuolis nėra traukiamas į kriminalinį pasaulį, tam stipriai priešinasi tėvas, tad Sonis perduoda tik savo gyvenimo išmintį: apie mokslo svarbą, draugų pasirinkimą, merginas. Turėti sūnų jam būtų patikę, akivaizdu, bet gyvenime, kurį pasirinko, tatai per daug rizikinga. Skamba kerinti šeštojo dešimtmečio muzika: The Beatles, Jimmi Hendrix, Frank Sinatra ir t.t. Chazz Palminteri man amžinai liks rafinuotu, elegantišku, vienišu Soniu iš Bronkso.

2019 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Beast (2017)

Peržiūra nelengva, žiovulys ne sykį šokdino žandikaulius į  staugiančio mandrilo vypsnį. Bet kuždėjau sau: juk čia gilus, manipuliavimo triukų ir pasąmonės žaizdų krapštymo kupinas veikalas. Žiūrėk, joptvaimat! Dešimties metų sinefilo patirtis neapgavo- ir pabaiga apdovanojo. Nesitikėjau, garbės žodis. Susitinka ir įsimyli du jauni žmonės, kiekvienas slepiantis savo CV šešėlinių dalykėlių. Mergina gyvena su tėvais, ant trumpo sąžinės- kaltės pavadėlio ją laiko motina. Geriausia draugė, motina. Gaili vargšelės, bet jau matai pirmuosius maišto ženklus, varyk, mergele, iš priespaudos jungo.  Istorija apie susitaikymą su viduje tūnančiu pykčiu. Kurį bandė dangstyti rūpestingos dukters, švelnios choristės vaidmeniu-  motinos užglaistyta pašvinkus silkutė... Naujas pažįstamasis, jį supanti paslaptis- apylinkėje dingsta jaunos merginos, randami lavonai, pagrindiniai įtarimai krenta jam- išprovokuoja atsiverti senas votis, pūliai varva, varva... Stengiuosi rasti šlykštesnių, dvokiančių palyginimų, jau pačią verčia vemti skaitant. Būtent taip jautiesi žiūrėdamas. Gaikčioji. Dabar, tarškinant vakarykštį įspūdį, tarp jaunuolių randu panašumų su Emilly Brontės Ketrina ir Hitklifu, iš "Vėtrų kalno". Jie puikiai vienas kitą supranta, geriau už bet ką pasaulyje, bet susidūrus dviem tamsios prigimties individams. Vietos užteks tik vienam. 

2019 m. rugsėjo 10 d., antradienis

The Reflecting Skin (1990)

Būtų įdomu sutikti dar ką nors jį  mačiusį; kreizozaurą vidury laukų, kur nėra kas veikti, užtat galima daug prisigalvoti. Mažasis Setas fantazuoja, kad kaimynė- vampyrė, konsultuojasi su šiene rastu "draugu", tuo tarpu apylinkėse dingsta mažamečiai. Gėris, blogis- juos skirti turi išmokyti tėvai, bet šiuo atveju gimdytojais nėra ko kliautis. Motina balansuoja ant beprotybės ribos, tėveliukas... turi nederamų potraukių. Grįžus vyresniajam broliui, artėja baisumai, jauti kiekviena kūno pora.  Nuskambės keistai, bet atkrato norą pratęsti giminę. Šansas yra, kad ir tavo vaikas būtų panašus psichopatas (o auginant semiantis išminties supermamų lobyne taip ir nutiks, į ateitį atžygiuoja superidiotų karta), ačiū, ne. Keistą įspūdį  palieka, lyg matant, kaip nukirtus vištai galvą, kūnas toliau laksto. Groteskiška, bjauru, bet ir įdomu.

2019 m. rugsėjo 7 d., šeštadienis

It: Chapter Two (2019)

Praėjus beveik dvejiems metams, sulaukėme tęsinio. Jei būčiau sėdėjus apytuštėje salėje, būtų buvę tobula. Nusprendžiau, tą ir padarysiu, pasirodžius Joker, eisiu į patį nepopuliariausią dienos seansą, kur gali ateit nebent pensininkas, bedarbis arba namų šeimininkė. Susirenki šešiese, išsisklaidai per dešimt metrų, ir neužpisi kits kito  savo būtimi. Pripažinsiu, turėjau nuogąstavimų, kai pamačiau James McAvoy ir Jessicos Chastain pavardes, dar statant antrąją dalį, galvojau, per daug pop, gausis nuvalkiotai. Visgi neturiu priekaištų. Wow, kaip pažengė specialieji efektai- monstrai, pamėklės kelia pasigėrėjimą, netgi voras pabaigoje išgelbėtas- devyniasdešimtųjų versijoje sukėlė stiprų juoką. Šalia manęs sėdėję ruseliai pliurpė beveik nesustodami, matyt, triedė į kelnes. Yra scena, kur pasirodo pats Kingas, kaip dažnoje ekranizacijoje. Norėjosi pamatyti daugiau Henrio Bauerso- kaip šiurpiai maloniai aprašytas jo susitikimas su mirusiu draugu psichiatrinės palatoje. Išvis, dvikovoje filmas: knyga, pastaroji laimi formatu. Joje telpa tieeeek dauuug, iš godumo norėtum pamatyti viską. Tačiau ekrano laikas ribotas, ir tai, dvi valandos keturiasdešimt minučių, čia ilgiausias siaubekas istorijoj or what?