2020 m. lapkričio 20 d., penktadienis

The King of Staten Island (2020)

Truputį ištęstas, bet gan mielas filmas, apie suaugusį vaiką Skotą, rūkantį žolę, darantį klaikias tatuiruotes, bijantį įsipareigojimų,  sėdintį motinai ant sprando ir depresuojantį. Beje, apie tatuiruotes. Pirmas kartas, kai tenka pamatyti amžiną juodraštį ant žmogaus kūno :) Juk meistru netampi vos paėmęs adatą į rankas, visada buvo įdomu- o kaip tie nepavykę variantai? Pagrindinis veikėjas gerokai išgražinęs ne tik save, bet ir draugų kūnus, atsiskleidžia tikros draugystės mastas, aš jam galvą nusukčiau, jomajo, o pabaigoje, Jėzau :D Jis niekaip negali atsitiesti po tragiškos tėvo, gaisrininko,  žūties, todėl nevalingai verčia kitus tūpčioti aplink save. Motinai pradėjus susitikinėti su  kitu gaisrininku, vaikinas pameta galvą.  Beje, naujoji meilė- gerai pažįstamas balsas iš "F is for Family", Bill Burr, išgirsti net kelias pažįstamas frazes- daug keikiasi, daug :D Nebrendyliškos/parazitinės paniatkės galutinai įsiėda motinai ir galų gale Skotas nubloškiamas žemėn nuo kupros- nebeturi kitos išeities, kaip stotis ant savo kojų. Nenoriu leistis į išvedžiojimus, ką manau apie žmones kaip Skotas. Dramedija man patiko, ypač Bill Burr veikėjas, vienas labiausiai įtikinamų personažų. Išsiskyręs, keistai besijaučiantis tarp savo vaikų, be pastovios gyvenamosios vietos, trokštantis meilės rėksnys isterikas. Loved him.

Detroit Rock City

Niekada netikėjau, kad "KISS" atvažiuos koncertuoti į Lietuvą, nė akimirką. Todėl ir bilieto už 72eu neskubėjau pirkti, NES NU GI NEATVAŽIUOS. Apie covidą dar nė kalbos nebuvo, gal aš ekstrasensė biški :D Bet šaunuoliai, pinigai žmonėms buvo grąžinti, grupė savo gero vardo nesuteršė. Ne taip, kaip kiti atlikėjai, kurių koncertai tipo "nukeliami|" neribotam laikui, kol klausytojas ir pamirš, kad bilietą įsigijęs buvo... "Trick or Treat" pamačius Jean Simmons, prisiminiau kažkada matytą komediją apie keturis vaikinukus, trūks pliš mėginančius patekti į KISS koncertą, 1973-iaisiais. Daug kliūčių jiems tenka įveikti- fanatikė motina, internatas, pragaišinti bilietai, pavogta mašina. Tačiau kai labai nori, visais paaugliškais hormonais, viskas įmanoma. Edward Furlong dar nebuvo sukišęs šnipo į narkotikus, buvo aktorius- fenomenas. Nepasižymėjo patrauklia išvaizda, nei ūgiu, bet talpino savyje tiek charizmos, kiek joks raumenų kalnas niekada neturės.

2020 m. lapkričio 3 d., antradienis

Trick or Treat (1986)

Helovinas; ta proga užsidegiau pora žvakigalių ir įjungiau lig tol negirdėtą siaubelį, keliantį mažyčių kaip aguonos grūdeliai asociacijų su S.Kingo "Kere".  Visada labai patiko roko muzika- ilgi plaukai, odiniai rūbai, juodai apveistos akys,- pasiutimas. Taigi faktas, kad piktoji jėga filme- demonas neseniai mirusios roko legendos kūne, mane pakerėjo. Mokyklos balta varna Edis, skriaudžiamas peštukų, nusiraminimą randa leisdamas juodojo roko įrašus,ir svaidydamas prakeiksmus savo kankintojams. Jo dievaitis- įžūlus, gaivališkas muzikantas Sammi Curr. Pastarajam netikėtai žuvus, Edis sugniužta. Bet mirtis tik pradžia, kaip sako optimistai, jeigu garsenybė nė nežinojo apie tokį ištikimą savo garbintoją, po mirties jis atkreipia dėmesį.. Edžiui atsiveria galimybės atsikeršyti tuščiagalviams gražuoliukams. Filme  per televizorių girdime daug kritikos roko atlikėjams: dėl bedieviškų jų dainų tekstų, amoralaus elgesio, prasto pavyzdžio jaunajai kartai. Vienintelė vieta, dėl kurios vadinčiau filmą komedija, beje, itin puiki- ekrane besiraukantis Ozzis Osbourne'as, kažkokio bažnyčios atstovo- teisuolio amplua! Kas gali būti ironiškiau? :D

2020 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Lord of Illusions (1995)

Turbūt labiausiai man patiko pseudogėjiškas wibe'as. Čia matome Butterfieldą, vyruką  aptemptais drabužiais, begaliniai atsidavusį Nix'ui, mėgina jį prikelti iš mirusiųjų, nepaisydamas jokių kliūčių. Detektyvo ir iliuzionisto žmonos romaniūkštis,jei palyginsime, lyg švelnus pirstelėjimas prieš močiutės išlaktą pieno trilitriaką, su jos laktozės netoleravimu. Myzeriukas :D Butterfieldo kovos menai taipogi  kelia įdomių aliuzijų į sado/mazo žaidimėlius, žodžiu, pilnas komplektas wierd shit. Gaunam   iškreiptą meilės trikampio variantą- Nixui reikia Swan'o, kuris prisigraibstė iš jo triukų, o paskui pakišo po velėna, o Butterfieldas- nuolankus Nixo tarnas, nė ačiū nesulaukia. Gerai čia įsisvaičiojau, bet viskas nuo dūšios, dalinuosi patirtom emocijom .Prisiminus "Nightbreed", tikėjausi panašių monstrų, bet čia daug primityviau. Detektyvas gauna užduotį iš seksualios turtuolio žmonos- saugoti jos vyrą, garsų iliuzionistą. Nepavykusio triuko metu iliuzionistas žūva! Nebesupranti, kas tada seks toliau, bet tada prisimeni filmo pavadinimą. :D Gavosi jaukus jovalas su daug išprotėjusių veikėjų ir šlykštaus demono (?) šlykščiu prisikėlimu.

Maniac Cop (1988)

Filmas buvo kaip reta didelė pramoga! Faro- maniako idėja JAV itin aktuali šiandien, black lives matter ir pan. O štai aštuntajame dešimtmetyje turėjo sukelti nemalonios įtampos. Saugoti ir ginti įsipareigojusi institucija patyrė šoką- gatvėse pastebėtas pareigūnas, be atodairos skerdžiantis nekaltus civilius. Žinoma, pirmas valdžios žingsnis- informaciją nuslėpti, bet žiniasklaida turi savo šaltinių. Detektyvas- puikusis Tom Atkinson iš "The Night of the Creeps" naršo archyvus, ieškodamas asmens, kuris galėjo taip drąstiškai pereiti į kitą barikadų pusę. Privalau paminėti fenomenalų kameros darbą. Siaubekas neginčijamai priklauso B kategorijai, bet filmavimo būdas suteikia nelyg melancholijos, nostalgijos įspūdį, panašų į Scorsezės "Taxi Driver", Niujorko gatvių purvas ir neviltis. Galiausiai sužinome apie maniako elgesio priežastis, dar kartą pamatai, kad darbe neverta plėšytis, valdžia supuvęs organas, sužlugdys tave. Yra keli filmo tęsiniai, kurių nerekomenduoju niekam, visiška nesąmonė.

2020 m. spalio 14 d., trečiadienis

Stir of Echoes (1999)

Keista matyti Kevin Bacon šeimos galvos amplua, jo fizionomija geriau limpa prie bepročių, žudikų, sadistų, iškrypėlių. Na, gal geresnio castingo nebuvo. Po hipnozės avantiūros, į kurią leidžiasi kaimynų vakarėlyje, Tomas grįžta namo su nauju gebėjimu. Jam ima švysčioti šiurpūs svetimi prisiminimai, rodosi tamsiaplaukė mergina. Namuose justi vaiduoklio būtis. Žmona plaukus raunasi dėl keisto sutuoktinio elgesio, sūnus ne geresnis- jau seniai kalbasi su kažkokia nematoma Samanta. Filmas nepasiūlo nieko naujo, nematyto anksčiau; lengvai virškinama mistikėlė. Scena kapinėse, paskui spiritualistų skvote pasirodė absoliučiai nereikalinga. Žmona dėl to neėmė geriau suprasti vyro pakitusio elgesio ir sūnaus išskirtinumo, va jei būtų suvedusi su naujuoju pažįstamu, kaip prašyta, būtų sutaupę daug nervų :D Apskritai, į ezoteriką labiau linkusios moterys, buvo staigmena susidurti su moteriška skepticizmo siena, bet jei čia apsikeitimas lyčių vaidmenimis, sveikinu, šviežias, gaivus naujas požiūris! 

2020 m. spalio 13 d., antradienis

Heaven Help Us (1985)

Prisimenu, kaip karštligiškai jo ieškojau prieš daugybę metų, kada buvo apėmęs pamišimas dėl aštuntojo dešimtmečio romantikos. Pradžią davė John Hughes su "Pusryčių klubu", tada sekė iki kraujo mielas Andrew McCarthy, o paskui jau medžiojau viską, kas susiję su nerealistiškom mokyklos meilių istorijomis. Pasitaikė kietas riešutėlis, ilgą laiką negalėjau rasti absoliučiai jokio torento, net numojau ranka, pasidaviau. Bet pagaliau jis pasiekė mano akiratį. Ką gi, iš karto turiu pasakyti, kad smarkiai skiriasi nuo matyto paaugliško pasaulėvaizdžio. Komedija, ar tikrai? Aibė nemalonių scenų, vietom nervus dirgino. Fizinės bausmės mokykloje prieš gerus 50-60 metų nieko nestebino, tačiau žiūrint šiandien atrodo barbariškai. O dar pridūrus faktą, kad kalbam apie Bažnyčios valdomą mokyklą, juk gali nutikti ir baisesnių dalykų, tiesa? Laimei, filmas ne apie juos... Tačiau geležinė tvarka priartina prie realaus gyvenimo, justi mokinių vienatvė.  Naujokas Maiklas įsitikina, kad švietimo įstaiga valdoma tvirtos, negalestingos dvasiškųjų brolių rankos. Žinoma, vaikinai nėra įsibaiminę avinėliai, krečia kiaulystes,; kunkuliuojantys  vyriški hormonai žavi tuo, kad neleidžia palaužti jaunos asmenybės. Mergos daug bailesnės. Pamažu vaikis susidraugauja su kitais mokiniais, įsimyli, ir gauna pirmąsias žmogiškumo pamokas. Matome jaunučius Patrick Dempsey, Andrew McCarthy (šimtąkart mielesnis už jauną Leonardo di Caprio, jei paklaustumėt mano nuomonės) neseniai minėtą Kevin Dillon,- su panelėm ir čia nekaip einasi :D Pasirodo jauna Mary Stuart Masterson, rimtas jos veidas atspindi šeimoje patiriamus sunkumus. P.S. Nusifilmavo ir mergina, kuri vos po ketverių metų taps vieno garsiausių animacinių serialų balsu- geltonosios šeimynėlės duktė vunderkindė, kas? :)