2017 m. spalio 12 d., ketvirtadienis

Little Odessa (1994)

Odinės striukės iki pusės šlaunų- rusų mafų outfit'ai- supažindina, koks būtent filmas jūsų laukia. Nešvarus, depresovas, be tos "šustreko mafiozo" auros, kaip Scorcesses šedevruose. Nusikaltėlio Džošua, įtaigiai suvaidinto Tim Roth, šeimos drama, arba kas ją ištinka sūnui palaidūnui grįžus į gimtąjį Brighton Beach'ą, Rusijos žydų lizdą. Motina merdi- galvos auglys pamažu čiulpia gyvastį, aišku, tai netrukdo tėvui tenkinti seksualinius instinktus, arba kitaip, sutuoktinės pareigos išlygų neturi. Brrr, šlykšti scena. Paauglys brolis nelanko mokyklos, slapta nekenčia tėvo ir ilgisi vyresnio brolio. Tad šiam sugrįžus, labai nudžiunga. Cha, be reikalo. Džošua asmenyje vienintelę akimirką žybteli žmoniškumas. Nenuostabu- jei gali be niekur nieko nupilti žmogų gatvėje, visiems matant, ir ramiai nueiti, tavo dvasios reikalai suknisti. Dabar galvoju- gal čia buvo ironizuota, kokios "tvirtos" žydų šeimos ir jų vertybės?  Kinematografija traukia akį; priminė nuotrauką, kur pavaizduotas Bruklino tiltas, nešvarios gatvės perspektyvoje. Ne ševevras, bet dvelkia melancholija-groteskiški hitmano darbeliai, išdavystė, moralinis nuosmukis žiemos fone- kuri man priimtina ir pažįstama.

2017 m. spalio 7 d., šeštadienis

The Exorcist (1973)

Prisimenu, esu mačiusi parodijuotą "Egzorcistą" kažkurioje "Scary movie" dalyje- Regana šiurkščiai įsibrauna į mamos surengtą vakarėlį ir myža ant kilimo, ilgai ilgai.  Tada mama sugriebia dukrą už sprando ir lyg prasikaltusią katę bausdama, ištrina veidą į apdergtą vietą. Taip jau išėjo, kad bibliotekoj radau William Peter Blatty romaną, pagal kurį ir pastatytas garsusis siaubiakas. Nemeluosiu, knyga įvarė kraupulio, sėdint namie vienui vienai, po didelį butą darėsi nejauku vaikščioti.. O filmas tokio įspūdžio nepasiekė. Taip, nufilmuota, suvaidinta be priekaištų, vos ne žodis žodin knyga atkartota. Reginys įtraukia, ypač kunigo kaltė dėl apleistos motinos gerai išpildyta, ir blogio atėjimo ženklai kasinėjant arabų dykumose su laiko neliečiamu Max von Sydow. Vos prieš kelias dienas matyti Needful Things sukurti po 20m, o ten jis atrodo nemaž nepasikeitęs! Demonas žavingas, bet jį matome vos 5-10 procentų ekrano laiko, užtat daug tąsymosi po ligonines, mamos tryzniojimo, pasiruošimų... O kai prasideda vėmalų šou, arba velnio išvarymas, miriau iš juoko.  Reikėjo įtikinti save, kad žiūriu originalą, ne tą blevyzgą, kur James Woods atsišaudo vėmalais su Regana, o paskui imituoja lytinį aktą su ja. Mane labai sunku įbauginti.

2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

Needful Things (1993)


Neįtikėtinai žemas reitingas- 6,2- tokiam puikiam, kaskadinių triukų kupinam siaubukui pagal maestro S.Kingą. Muzika veža; kraupūs bažnytiniai choralai, Ave Maria, ir Grygo kompozicija groja nervais lyg pianinu. Bet filmo širdis ir patsai gerumas- Max von Sydow; pakviesti jį filmuotis buvo tolygu aukso puodo laimėjimui. Leilandas Gauntas, žavus ir hipnotizuojantis prekeivis iš pragaro- jūsų paslaugoms, mieli vartotojai. Parduotuvėje rasi viską, ko trokšta širdis. Striukė, kurią vilkėdamas patyrei jaunystės palaimą, statulėlė, kurią sudaužė despotas vyras, beisbolo kortelė, kurios ieškai amžinybę.. Viskas už simbolinę kainą- padaryk mažą paslaugėlę ponui Gauntui. Prasideda nekaltai- mėšlu išteptos paklodės, policijos lapeliais nukloti namai, išdaužtas langas ir t.t. Meistriškai naudodamasis miestelėnų neapykanta vieni kitiems, Leilandas sumezga kiaulysčių voratinklį, kuris iššaukia katastrofą. Kiekvienas pirmiausia įtaria savo priešą, ar nekenčiamą asmenį, ir prasideda sąskaitų suvedimas. Subtilu, kad užduotys parenkamos pagal žmogų- vaikui ar moteriai skiriamos lengvesnės, paprastos išdaigos, o degradavusiam girtuokliui pavyzdžiui- kiek žiauresnė kaina. Puolęs žmogus, matote, nebesirenka. Materializmo apimta visuomenė kasa sau duobę,- jei mėginsim įžvelgti gilesnę potekstę. P.S. baptisto ir katalikų kunigo muštynės pabaigoje- sarkazmo ir juodojo humoro viršūnė :D

2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

It (2017)

Nesuspėjau užbaigti antrosios dalies skaityti, lėkiau kuo greičiau į kiną. Siaubekai turi tendenciją greitai dingti iš kino repertuaro, tada iš apmaudo nagus nuėsčiau. Pasirodė, kad bus dvi atskiros dalys- pirmoji- vien vaikystės periodas. Ką gi- rėžiu tiesiai- šiuolaikiniai Holivudo aktoriukai tragiški. Beverlė Maš ir Maikas- gerokai pažengę lytinės brandos kely, o turėtų būti 11-mečiai! Šalia storulio Beno ir nevykusios Bilo versijos jie atrodo kaip vyresnysis brolis ir sesuo, kas dabar aktorius atrinkinėja?.. Tarp vaikų visiškai nėra tarpusavio ryšio, kiekvienas iš paskutiniųjų stengiasi išberti savo tekstą, nesuprasdami, kad, jie turėtų būti branduolys, o ne paskiros detalės. Bet čia vienintelis trūkumas. Siaubo scenos- pvz vonios kambaryje ir bibliotekoje- privertė odą pašiurpti. Ir žinoma, klounas.. Jėga. Stingdantis kraują žvilgsnis, šlykščiai išsiviepusi burna, bendras nejaukumo jausmas, žiūrint į jį-  partija atlikta puikiai, aktorius atliko fantastišką darbą. Tikriausiai tai bus geriausias 2017-ųjų siaubekas. Nėra pigių triukų- kada garso efektai ar iššokančios baidyklės šokdina tave iš netikėtumo kėdėje, o pamačius ima juokas, ne baimė. Bendras įspūdis- pati pradžia, kai nelaimingas vaikas įtraukiamas į kanalizaciją, iškreipti  Beverlės ir tėvo santykiai- tarsi žiūrovas būtų  laikomas krauju atsiduodančioj patalpoj. Jauti kažką negera, jausmas nepaleidžia, įtampa neatslūgsta. Gale, kai Džordžas Dembras, velionis Bilo brolis verkia, kaip nori namo ir koks vienišas jaučiasi, net sugraudino. 

It (1990)

Šie metai ypač turtingi Stiveno Kingo filmų ekranizacijų remake'ais. Prieš sudribdama kino kėdėje prieš 2017-ųjų "TĄ", nutiariau dar sykelį peržiūti senąją versiją + perskaityti abu romanus. Na, palyginimui, ir visa kita. Kuo stipri 1990-ųjų versija? Vaikų portretais. Kiekvienas- išbaigtas, individualus, savotiškas ir stiprus tipas. "Mikčius" Bilas- dešimt balų, astmatikas Edis- dešimt, Ričis "Plerpa" Tozijeris- jaunas ir guvus Seth Green- 10+. Gal kiek silpniau pasirodė mergiotė, bet ir tai, geriau nei naujojoje dalyje.  Deryje vyksta siaubingi dalykai- žudomi vaikai, panašu, kad tai antgamtinių jėgų darbas, kuris pasirodo klouno Penivaiso pavidalu. "Tas" minta baime, jis pasirodo tau didžiausiu košmaru, kokį gali įsivaizduoti. Klouną vaidina Tim Curry, neblogas niekšų ir piktadarių įkūnytojas, tačiau naujajai savo versijai turi nusileisti. Septyni vaikai susivienija stoti prieš blogį, daugiau tai negali tęstis. Filmas trunka virš 3val, nes sujungtos abi dalys, dalis, kurioje jie grįžta į Derį jau suaugę..silpnoka, bet ką padarysi. Taip, yra prie ko kabintis, bet senienoms jaučiu silpnybę, o ir efektų galimybės nebuvo pasiekusios dabartinių aukštumų. Pramoginis, keliantis  šypsenėlę, bet laimei, nekelia isteriško juoko.

Madame (2017)

Nenuginčijama filmo žvaigždė ir pagrindinė priežastis, kodėl jis pavyko- Rossy de Palma. Kadaise kavinėje ją pastebėjo Pedro Almodovaras, ir taip įspūdingos išvaizdos ispanė pateko į didįjį ekraną. Moters veidas prikausto žvilgsnį,- sako, negražių moterų nebūna, o ši.. Išvaizda išskirtinė, riba tarp grožio ir siaubo iššsitrina, įtraukiami nauji kintamieji, vienu žodžiu- antros, tokios kaip Rossy, nėra. Turinys- aukštuomenės poniutė rengia pietus, ir netyčia gaunasi, kad prie stalo sėdės nelyginis žmonių skaičius. Prietarai, neturėjimas ką veikti, pižoniškumas- vadinkit kaip norit, bet ši niekinga detalė įsuka nesąmonių ratą. Nutariama pasodinti tarnaitę, kuri apsimes kilminga dama.. Sunku patikėti, kad šikvailystė vyksta dabar, Paryžiuje, 21-ame amžiuje, o ne Jane Austen romane."Viešnia" pritrenkia svečius, ir krinta į akį įtakingam meno dirbinių pardavėjui. Šeimininkė (tulžingoji Toni Colette) netveria apmaudu ir..pavydu? Nes kai turi viską, išskyrus pasitenkinimą gyvenimu, nesvarbu nei puiki figūra, nei pinigai ar visuomeninė padėtis. Nors ji visaip stengiasi išsskirti porą, Colette veikėja verta vien pasigailėjimo.  Pabaiga drįsta būti nelauktai realistiška, kas papiktino žiūrovus, bet mano kuklia nuomone, uždėjo auksinį tašką šiai chaoso persunktai komedijai.

2017 m. rugpjūčio 29 d., antradienis

12 Angry Men (1957)

Sėdėjau "Vingy", laukdama, kol sugužės apsirijėliai su trilitriniais popcorn'ų bliūdais. Plūdo ir plūdo kaip kaka Gango upe.. Paskui sekė marazmai apie Sydney Lumet kūrybą, blemba, filmus reikia žiūrėt, jei kas nežino į kieno filmą eina..tai tegu apsišika kniūbsti. Sunkus šįkart buvo social anxiety from the crowd priepuolis, ėmiau ilgėtis nepopuliarių seansų dienos metu, kur sėdi gal šešiese. Bet pagaliau, pavėlavęs 23min., jis prasidėjo, ir įtraukė nuo pačios pirmos minutės. Pamiršau visus tuo nesivaldančius vartotojus, čepsinčias, nusišnekančias bobas, vaikiną, mėginantį nulaižyt merginos makiažą ir t.t. 12 Angry Men privertė išeiti iš savęs. Skamba kaip kokio narkašos kliedėjimai, bet nieko panašaus nesu patyrusi. Periferinė rega atsijungė momentaliai- nebeerzino iš abiejų pusių į popkornus sukišti šnipai, rijau veiksmą ekrane. Dvylika vyrų prisiekusiųjų, turi vieningai nuspręsti, nužudė jaunuolis tėvą ar ne. Vyrai tikisi greitai sutvarkyti reikalą, bet atsiranda vienas abejojantis. Kyla alasas, riksmai, bet pamažu tai, kas akivaizdu- liudininkų parodymai, nužudymo įrankis, įvykio aplinkybės nebeatrodo tokios aiškios kaip dieną... Vyras, išdrįsęs suabejoti ir norintis geriau įsigilinti į bylą, sulaukia aršaus pasipriešinimo. Tai karščiausia metų diena, prakaitas srūva veidais, beveik gali užuosti. Veikėjai nuostabūs- 12 vyrų, o kiekvienas unikalus, ryškus charakteris, savitas ir nepakartojamas, nuo darbininko iki laikrodininko, ruo reklamos maklerio iki pensininko, vaidyba tobula. Įtampa auga, pyktis- kaip širšės įgėlimas, tvinksi, pulsuoja, kol pratrūksta galingu riksmu. Vyrai pamažu suvokia, kad negali, taupydami savo laiką, neatsakingai švaistytis nuosprendžiais. Juk verdiktas- gyvybė arba mirtis!