2020 m. gegužės 30 d., šeštadienis

Portrait of a Lady on Fire (2019)

Kaip žinia, šįmet "Kino pavasaris" nepapuošė Vingio kino teatro savo spalvingais, kvapniais žiedais. Neketinau eiti į minimą filmą, bet ką gauni, tą griebi. Mane maloniai sukrėtė, patyriau neapsakomą vizualinį malonumą. Veiksmas rutuliojasi aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje, atšiaurioje saloje, dailininkei bandant nutapyti būsimos nuotakos portretą, pastarajai nežinant. Nelengva užduotėlė, kai tenka tapyti iš atminties, taigi rezultatai apvilia pozuotoją. Visgi jos  susidraugauja, ir mes matome skirtingų visuomeninių padėčių moteris. Nepriklausoma meninkė Mariana, išlaikanti save, ir uždara, niūri Heloise, kurios laukia iš anksto parengta santuoka. Siaubingi laikai, kai moteris galėjo būti žmona, kekšė arba vienuolė. Marianos atvejis- įžūli išimtis. Prasideda neįmanoma, pasmerkta, nepamirštama meilės istorija, pamažu skrebenant teptuku. Dailė labai artima mano asmeniui, paveikslo kūrimą kruopščiai sekiau. Nuo abstraktaus, beveik kičinio niekalo iki gilaus, nuostabiai Heloise perteikusio šedevro. 

The Final Girls (2015)

Šokinėju nuo vienos komedijos ant kitos, pataikydama  į nupušimą, avangardą arba itin originalų slasher'į. Kalbu apie paskutinį, "The Final Girls". Max pakviečiama į garsaus 80-ųjų siaubeko peržiūrą, kur filmavosi velionė motina. Salėje kyla gaisras ir penki draugai, įskaitant Max, atsiduria.. Minėtajame filme. Ištrūkti nepavyksta, teks "išgyventi" pragaro stovykloje. Visi žino garsųjį "Friday, the 13", siužetas toks pats. Kadaise bendraamžių stipriai nuskriaustas, buvęs stovyklautojas grįžta ištroškęs keršto ir skerdžia skerdžia skerdžia.  Jaunimas bando kliautis filmo siužetu, ir šlietis prie išgyvensiančių, tačiau turimų žinių nepakanka. Kiečiausia veikėja žūva gan greit. Kaip išgyventi filme??? O kaukėtasis žudikas nesnaudžia. Max sutinka savo motiną jaunystėje, kartais komedija lyg virsta drama, kas atrodo nei šis nei tas, bet nesvarbu. Yra juokingų akimirkų, pvz. slow motion nešant mėsas nuo žudiko, arba jaunimo stiliaus, bendravimo ir pan. skirtumus. 

2020 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

The Greasy Strangler (2016)

Ilgai galvojau apie tikslinį žiūrovą, čia sunkiausia mano apžvalga per dešimt metų... Noriu skirti jam ypatingą dėmesį. Nusprendžiau, kad labiausiai filmas atsiskleistų ir suspindėtų, o dar kilniam tikslui pasitarnautų,  jei žiūrėtumėte  "The Greasy Strangler" su žmogumi, kuriuo norite nusikratyti. Atkaklus gerbėjas, užknisantis bendradarbis, uoliai lankanti uošvienė- išsirinkit asmeninį nuodą. Po peržiūros, choleros nuomonė apie jus pasikeis amžiams, todėl nuspręskit atsakingai. Jei vis dėlto nebepageidaujate to žmogaus savo gyvenime, štai dvi taisyklės, kurios pasitarnaus  užtrenkti duris jūsų tolesniam bendravimui:
1) svarbiausia šalta laikysena, lyg būtumėt pokerio profas. Geriausia pradžioje filmą pažiūrėt vienam, o jau tada rengti pasalą cholerai. Būtinas susivaldymas, plieninė veido išraiška, jokių prunkštimų, vaipymosi, kitų praskydimo ženklų. Turi susidaryt įspūdis, kad panašaus tipo filmai jums yra norma, nieko ypatingo;
2) kai ekrane jau visiški monai dėsis, linksėkit galva, pritariamai murmėkit "čia tai super", "genialus režisierius, užskaitau". Kai pasibaisėjęs bendras ims šnypšti, spjaudytis, keiktis ir skersakiuoti, nustebęs paklauskit- "nesuprantu, tau kažkas nepatinka? Manau filmas nuostabus, tokie mano mėgstamiausi".
Apie ką gi ši fantasmagorija? Sutraukus į vieną sakinį- apie tėvo ir sūnaus konkurenciją dėl mergos, miestelyje siautėjant riebaluotam žudikui.  Režisierius sau leidžia viską; kartais jau atrodo, gal porno žiūri. Nuogybės, vulgarybės,blogas skonis, avangardas. Amplitudė svyruoja nuo pasibjaurėjimo, šleikštulio iki nesveiko juoko. Cool. Kostiumų akiplėšiškas žavesys akis drasko, ružava tiesiog išprievartauja jūsų veizolus. Frazės "bullshit artist" ir "hooty tooty disco cutie" dar ilgai skamba ausyse, nori ar nenori. Ekstravagancijos, vizualinio šoko tėvu vadinau John Waters, tačiau jo rožiniai flamingai ir šūdo degustacija, palyginus, niekai. Nustebino, kad teigiamai vertinti labiau linkę moterys, vyrus, matyt, tabaluojantis verčia jaustis pernelyg nejaukiai. Galėtų parodyt per kokį festivalį, sekčiau žiūrovų išraiškas ir mirčiau juokais :D

2020 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Come to Daddy (2019)

Man atrodo, Elijah Wood pasmerktas šizoms, juodoms komedijoms ir kitiemS makabriškiems dalykėliams. Vaikiška natūra  ir firminė sutrikusi veido išraiška puikiai pasitarnauja komiškam efektui išgauti. Išpučia akis ir neria į nesąmonių verpetą. Paskutiniu metu labai ieškau netikėtų posūkių, sunkiai nuspėjamų filmų, gavau su kaupu. Pirmas dvidešimt minučių netvėriau juoku, apleistas sūnus po daugybės metų, gavęs tėvo laišką, atskuba susitikti su gimdytoju. Susitikimas nepateisina lūkesčių, švelniai tariant. Vėliau kažkaip standartiškai mąsčiau kas čia bus, ir apsišoviau. Siužetas nunešė visai netikėta linkme. Bet ar aš skundžiuosi? Dievaži, ne. Man labai patinka crazy shit, ir nenormalus humoras prie širdies. Sveiko proto padorūs piliečiai tegul nė nejungia "Come to Daddy", nafik paskui kažkam skaityt jūsų neigiamus komentarus internete. 

2020 m. gegužės 24 d., sekmadienis

Steel Country (2018)

Smagu vėl pamatyt Andrew Scott iš "Fleabag", bet kad vyrukas pademonstruos šitokį aktorinį meistriškumą, nesitikėjau. Reitingas 6,2, čia rimtai??? Turbūt nesu mačius labiau nuvertinto filmo, žiauru. Donaldas dirba šiukšliavežiu, gyvena su pasiligojusia motina. Neilgai trukus matome, kad jis turi ryškų elgesio sutrikimą, labai panašu į autizmą. Gyvenimas ne iš lengvųjų, liūdna ir graudu, drįsčiau teigti. Vienintelis šviesulys- vienuolikmetė duktė. Su mergaitės motina nesimato jokios ateities, bet autistai pasižymi tuo, kad nesupranta žmonių emocijų. Ir nutinka taip, kad ramiame, apsnūdusiame miestelyje dingsta berniukas, netrukus randamas jo kūnas. Stebėtina, kad mirties aplinkybių niekas nesiaiškina, nuskendo ir viskas, įvyksta skubios laidotuvės ir nelaimė pamiršta. Bet Donaldui tai neduoda ramybės, jis imasi tirti reikalą pats. Darosi pavojinga, kažkas ryškiai nenori, kad būtų kasamasi gilyn. Bet čia jau tampa asmeniniu reikalu; Donaldas yra nepastebėta, vieniša siela, visuomenės atstumtasis, šis atvejis- tai jo kova už tuos, kurie patys negalėjo apsiginti. Stiprus, bet emociškai sunkus filmas.

I See You (2019)

Wow, apsuko aplink pirštą ir davė stiprų sprigtą į kaktą. Siužetas painus, įtampa auga kaip ant mielių. Rimtai, per visą filmą- jokio atsipalaidavimo. Spėlioji, spėlioji, neatsimenu, kada paskutinį kartą turėjau tokį įtraukiantį reginį, akių atplėšt negalėjau Sountrack'as irgi gerai pavirpina nervų stygas. Randamas berniuko kūnas, įkalčiai- kaip seniai seniai sugauto ir už grotų įkišto pedofilo. Nenoriu čia daugžodžiauti, nes gresia spoilai. Bežiūrint į Helen Hunt pagalvojau- visai neblogai būt negražia moterim. Nes ką senatvė padaro su simpatišku žmogum: išdžiovina odą, kadaise dailus veidas virsta pamėkliška kauke. O kai nesi dosniai gamtos apdovanota, ką jau laikas iš tavęs atims? Ogi nieko. Todėl atrodo nepalygint geriau  nei bendraamžės kolegės. Nuoširdžiai nustebau, kad aktorei jau 57-eri.

2020 m. gegužės 22 d., penktadienis

Martin Eden (2019)

Istorija sena kaip pasaulis- neturtingas vaikinas įsimyli merginą iš aukštesniojo sluoksnio. Filmo pradžioje matom, kaip jis apgina kažkokį nelaimėlį prieplaukoje, paaiškėja, kad tai turtingų tėvų atžala. Dėkingi tėvai išskėstom rankom priima Martiną, čia jis ir sutinka mylimąją. Ne tik gražią, bet ir protingą, išsilavinusią, rafinuotą. Martinui palieka milžinišką įspūdį, buvęs jūrininkas trūks plyš užsinori tapti kaip jie, t.y. siekti išsilavinimo. Et, jeigu jie būtų tiesiog lakoniškai padėkoję, na, gal kokią kupiūrą įbrukę.. Tas apsimestinis draugiškumas, malonus elgesys buvo klasiško žiaurumo pavyzdys. Nes kas seka toliau, gilinantis, plečiant akiratį, išmokstant kažką nauja? Nusivylimas ir apmaudas. Emocija pažįstama, todėl į pabaigą darėsi vis skaudžiau. Nesu skaičiusiu Džeko Londono romano, nežinau, kiek filmas atkartoja faktus. Iš smarkaus idealisto, pagrindinis herojus virsta apatišku, pagiežingu vyru. Jis pasiekia savo svajonę, tampa garsus, tačiau praranda gyvenimo džiaugsmą. Itališkas temperamentas puikiai atskleidė plačią jausmų gamą.

2020 m. gegužės 19 d., antradienis

Only Lovers Left Alive (2013)

Kas man patiko - vampyrų pagaliau negaubia egzaltacija, sarkazmas ir entelektas netryškta per jų poras, veide nėra tos nuobodžiaujančios, nuo amžino gyvenimo užsiknisusios išraiškos. Tipo mes viršūnės, o žmonija- šlykščios žemės kirmėlės, besirangančios purve. Priešingai- Adamą slegia mūsų kova už būvį, kad geriausi, šviesiausi protai visada išjuokiami- daug nuorodų į žymių mokslininkų biografijas. Jį apėmus depresija, net svarsto apie savižudybę, kas vampyrų pasaulyje matoma nedažnai. Eve- kitoks tipažas, ją maloniai džiugina aplink besisukiojantys padarai ir augalų įvairovė, ji nepaliauja stebėtis gamtos įvairove. Lyg ir du pagrindiniai požiūriai, kuriuos rinktumeisi, jei niekada nemirtum. Ech, manau dažnas atvejis būtume Adamas, ne Eve :( Naujieji laikai reikalauja įmantrių, į akis nekrintančių metodų susirasti maisto, aplink besimėtantys lavonai su skylutėm kakle- pamirškit. Juokinga matyti gydytojo kyšininkavimo analogą, gerai įkirpta :D Filme kaip ir nieko nevyksta, tiesa, atvyksta Eve sesuo, nenuorama Ava; gerai panervina du ramius katinus šis jaunylis kačiukas. Anksčiau neveikumas ekrane būtų mane pribaigęs, bet su metais išmokau klausytis muzikos, stebėti detales, o ne laukti šokiruojančių herojų poelgių ir smegenis sujaukiančių siužeto posūkių. Neįprastas aktorių pasirinkimas- melancholiškasis Tom Hiddleston ir efemeriškoji Tilda Swinton; šie žmonės jau patys savaime kaip istorijos. Negalėjau atitraukti akių, fantastiški aktoriai. Geriausia filmo scena įvardyčiau delikatesą principu sušaldytų sulčių ledai :D 

2020 m. gegužės 8 d., penktadienis

Night on Earth (1991)

Nesu mėgėja važinėti taksi, važiuojant mane drasko prieštaravimai. Tyla mašinoje būna slegianti, prisigalvoji nesąmonių ir neramiai dairaisi, ar nevažiuojat į mišką. Pradėti pokalbį nemoku, lyg melžtum riešutus, keli lašai tuščių, banalių sakinių ir vėl tyla. Jeigu tavo draugai jau įkaušę, patiri emberesmentą klausydamas jų pastangų užmegzti dialogą. Tačiau neneigsiu, naktinis taksi- nuostabi terpė kurti įdomioms istorijoms, ir Jarmuchas mums pateikia penkias, iš penkių pasaulio kampelių: Los Andželo, Niujorko, Paryžiaus, Romos ir Helsinkio. Asmeniškai labiausiai patiko Helsinkio variantas, arčiausiai žemės, tokia istoriją laisvai gali išgirsti ir pas mus, klientai irgi pažįstamo tipažo :D Keleiviai linkę bendrauti , nesėdi tylomis, ir išgirstam keisčiausių, juokingiausių dialogų, Romos atveju, netgi monologą, vargšas kunigas neturi kur įsiterpti. Žiauriai patiko; melancholiškas, griebiantis už miestietiškos širdutės.