Living (2022)

Teko susipažinti su psichiatro Irvin Yalom darbu "Žiūrėti į saulę- kaip nugalėti mirties baimę". Ten yra patarimas skleisti ratilus- nuveikti kažką, kas liks aplinkinių atmintyje, taip užsitikrinant, kad jūsų asmuo kirbės jų sąmonėje dar kurį laiką po mirties. "Living" yra puiki jo  iliustracija. Sausas kanceliarijos darbuotojas, diena iš dienos besisukantis užburtame biurokratijos rate, staiga sužino apie mirtiną ligą. Biurokratijos mechanizmas parodytas komiškai ir absurdiškai,- kam imtis veiklos, kai gali projektą paguldyt tarp kitų popierių ir pamiršti :D  Vyras, sukrėstas žinios, nustoja eiti į darbą. Sėdi kavinėse, lėbauja su nauju pažšįstamu, dainuoja- lyg iš naujo pamato, kas yra gyvenimas, kurio jam liko nedaug. Santykiai su šeima šalti- sūnus su žmona akivaizdžiai laukia, kada namuose liks patys sau šeimininkai, darbe taipogi nebuvo mėgstamas. Pilka, nuobodi egzistencija, ar jis išvis gyveno?? Ir mūsų veikėjas apsisprendžia stumtelėti biurokratijos ratus, seniai įklimpusius purve- atiduoda visas jėgas kilniam statybų projektui. Bill Nighy pasirodymas labai jautrus, liūdnas, angliškai santūrus. Nors nieko per daug nevyksta, akys ilsisi ant elegantiškų kostiumų ir skrybėlių, stilingų moterų suknelių; nejaugi būtent žmonijos prieauglis metams bėgant, taip nuskurdino mūsų apdarus? 

Bread and Salt (2022)

Ir pagaliau malonus siurprizas iš Lenkijos, o būčiau visai nusivylus šiųmečiu kinopavasarėliu. Marozinis įniršis, skambant nuostabiai Šopeno muzikai, per vieną dieną sugriuvusi šviesi talentingo žmogaus ateitis. Paremta tikra istorija, iš anksto žinai, kad laukia tragedija. Negana to, rusenanti rasinė neapykanta neleidžia atsipalaiduoti, viso filmo metu jaučiasi slogutis, nelaimės nuojauta. Galvą dedu, personažai filme paimti tiesiai iš gatvių, nes panašių natūrų nesuvaidinsi. Gezai, nepraleidžiantys paskaninti kalbą firminiu "kurwa", kimarinimas kebabinėje, alus, džointai, kitataučių užgauliojimas. Susimąstai apie nuvalkiotą posakį "kiekvienas žmogus yra vertybė". Dieve, tikrai ne, yra nepataisomų rūšies šiukšlių, be kurių visuomenei būtų lengviau. Štai su kokiais draugais vasarą leidžią pianistas Timas, grįžęs namo pailsėti prieš studijas Vokietijoje. Jis bando skatinti brolį daugiau praktikuotis groti, kad ištrūktų iš šio klaikaus jaunimo ratelio, kurio vienintelė perspektyva- sunkus fizinis  darbas Norvegijoje. Kitos priežasties trintis su čia fauna nematau. Sukrečiantis, įsimintinas reginys.

The Eight Mountains (2022)

Nu blet, kas čia darosi- vėl italai,vėl snuzfestas! Turinys sukištas į varginančias, be galo prailgusias, nereikšmingas 2valandas 20minučių. Kodėl??? Scenarijus silpnas kaip pirmoko bicepsas, ekrano laikas švaistomas begaliniams pasiplaukiojimams ežere, dairymuisi į kalnus, ok gražu, supratau, next (?) namo statybai, karvių šiknoms, ir t.t., visiškai neatskleidžiant konflikto esmės. Kuris senas kaip pasaulis- kartų konfliktas, vietos po saule ieškojimas, patarimų pilni tėvai ir maištingi nutrūktgalviai sūnūs, kiekvienas kartu ir teisus, ir klysta. Bet užuot jį kūrę, gvildenę, tėškia vieną nususį sakinį. Rimtai, iš daugiau nei dviejų valandų trukmės niekaip nebūtų pavykę "nugvelbti" dešimt minučių Pietro ir jo tėvo tarpusavio santykių dinamikai? Vėl vienas sakinys- dešimt metų nekalbam, eee, kodėl? O šiaip istorija apie du vaikystės draugus, Pietras iš miesto, Brunas gyvena kaime ir čia dirba su gyvuliais. Pietras atvažiuoja vasaromis, juodu tampa artimi. Bet gyvenimas draugus išskiria, jie nesimato 15 metų, po to vėl susieina. Pietras- nenusėdintis vietoje, nori keliauti,- siela be vietos. Brunas- sėslus, taip niekada ir nepalikęs gimtųjų vietų, džiaugiasi kalniečio gyvenimu, sukuria šeimą. Žiūrime, kaip vyrams sekasi metams bėgant, visai kaip vaikystėje, jie kasmet susitinka vasaros metu. Truputį priminė Hesės "Narcizą ir Auksaburnį", tik laimė, homoseksualumo korta nebuvo išmesta. Vaizdai gražūs, jei nežinočiau, kaip sunku ropštis į kalną, pati užsinorėčiau į rodomas vaizdingas vietoves, akinančias kalnų panoramas. Jeigu ir knyga tokia padrika, linkusi į nutylėjimus, tada atsiimu viską, ką čia privariau.

Vera (2022)

"Kino pavasarį" pradėjau ekstravagantiškąja "Vera", tai reali asmenybė, gerai žinoma Italijoje, spagetti vesternų žvaigždės dukra. Atvirai kalbant, jei ne išskirtinė herojės išvaizda, būtų buvę nuobodu ir ištempta. O čia nuolat teliūskavai ant emberesmento ir svetimo gėdos bangos- be atokvėpio. Moteriškės veidas pjaustytas chirurgo peilio tiek kartų, kad pasirodė, jog ji galėtų prasižioti  180 laipsnių kampų. Stiliukas irgi verčiantis iš koto: moteriai gerooookai virš penkiasdešimt, o ji nevengia ryškaus makiažo, berankovių palaidinių, liemenių, leopardo raštų, o pagrindinis akcentas- kaubojiška skrybėlė.  Filme yra vieta, kur prisipažįsta, kad transeksualai- jos grožio idealas.... okeyyyyy, daugiau klausimų neturiu, Jūsų kilnybe :D  Vera gyvena italų grietinėlės vertą gyvenimą- daug šopinasi, važinėja į premjeras, fotografuojasi paparaciams, išlaiko jauną meilužį. O čia slypi pagrindinė moters bėda. Būdama geros širdies, ji nežino, kad žmonės ja paprasčiausiai  naudojasi. Kartą Veros vairuotojas gatvėje partrenkia vaiką. Taip moteris susipažįsta su kita gyvenimo puse- žmonėmis, kurie kasdien sunkiai dirba, turi skolų ir kitokių rūpesčių. Vera usidraugauja su berniuku, matome ją laimingą, atradusią kažką panašaus į prasmę, pilnatvę. Bet kokia naivi, Viešpatie... Pabaigą buvo galima nuspėti, ir vis dėlto jauti nelyg apmaudą, kad buvo tokia lengvatikė. 

Coherence (2013)

Mažas biudžetas netrukdo pastatyti kokybiško filmo, tuo labiau kai operuoji psichologinio siaubo sferoje. Grupelė senų draugų susirenka vakarienės ypatingo astrologinio reiškinio išvakarėse,- pro žemę skrieja kometa. Pamažu pradeda dėtis keisti, nepaiškinami dalykėliai- pirmiausia paveda technika. Iš rikiuotės išeina mobilieji telefonai, dingsta internetas. Bet suaugę žmonės, triesti į kelnes dar nepradeda, numeta vieną kitą juokelį, tau čia ne mižnių paauglių sueiga, kurie nusiperst be įrašo tik toke  nebegali. Bet grupėje žaižaruoja žmogiškų silpnybių eglutė- neištikimybė, pavydas, alkoholizmas, neišsipildę karjeros lūkesčiai, negana to, pakviesta eksmergina. O tad minėtas kosminis reiškinys  atveria paralelines visatas- gali sutikti save! Žmonės pameta galvas, persiima paranojos, baimės ir įtarimų mišiniu.  Kiek šokiravo pirma veikėjams į galvą šovusi mintis- kovoti su kitu "aš"! Koks susireikšminęs šūdo gabalas yra žmogus, prisirišęs prie savo kūno negali pakelti minties, kad nėra jis vienintelis ir nepakartojamas, alio. Filmas susuka smegenis, mėgini suvokti, narplioji siužetą, skaitinėji informaciją po jo- kaip man patinka mąstyti verčiantys darbai. Laimikis, išties.

Everything Everywhere All at Once (2022)

Vidutinio amžiaus emigrantė iš Kinijos sukasi rūpesčių verpete. Skalbyklos verslas patiria ekonominių sunkumų, tėvui demencija, santuoka braška, o duktė pareiškia esanti lesbietė. Vieną dieną ją ištinka neeilinis nuotykis- moteris turi galimybę susipažinti su savimi paralelinėse visatose- kokius gyvenimus ji galėjo gyventi. Patirtis nenudžiugina, pasirodo, ji iš nevykėlių. Manau, maniškės išvados būtų panašios, jei pamatyčiau, kaip mano gyvenimo linijos galėjo nuvingiuoti :D Niekuo neypatinga savo aplinkoje, herojė turės milžiniškos įtakos visos visatos likimui. Jai reikia įveikti ypač aršų priešininką. Filmas išprovokuoja daug emocijų- nuostaba, raukymasis, žvengimas, tada- susimąstymas, net graudulys paima, o tada vėl teškia absurdo - nespėji reaguoti, lėkdamas milžinišku greičiu per siužetą. Filmas įsimenantis, originalus, neturi nieko bendro su nuvalkiotu skuduru holivudu. Įdomus vaidmuo teko siaubo ikonai Jamie Lee Curtis- auditorė su gelbėjimosi ratu ant liemens ir nutysusiu megztiniu tampa  šokinėjančia/skraidančia/besispardančia pasiutėle :D 

The Whale (2022)

Labiausiai lauktas 2022-ųjų filmas; Brendono Fraserio sugrįžimui buvo skirta daug dėmesio ir reklamos, dar nepamačius juostos, praktiškai galėjai būti tikras, kad jo "Oskaras" jau kišenėje. Logiška, kad banginio kompleksijos žmogaus judesių dinamika apsiribos buto plote, bet man žvėriškai prailgo tos dvi valandos. Tiesiog jaučiau prakaito ir maisto likučių kvapą, tvyrantį ore, jau nekalbant apie slegiančią pagrindinio veikėjo būklę. Jausdamas, kad artėja paskutinioji, herojus susisiekia su paaugle dukra, kurios, po skyrybų, nematė jau daug metų. Ir čia į sceną žengia "Stranger Things" rakštis, ryžoji Maxine. Nežinau, kam čia jos vaidyba atrodo gili ir verta liaupsių, paprasčiausiai atkartojo savo serialinę rolę, tik ne su ausinuku, bet su daug keiksmažodžių. Mane žiauriai erzina teenage angst, gal kad nesugebu suprasti jaunos asmenybės raidos pakopų. Tiesa, dukros priekaištai pamatuoti ir suprantami, bet vistiek. Daug kartų matytas maištaujančio užsipisusio paauglio portretas manęs nesujaudino. Užtat jo medicinos sesuo- kita kalba, Griežta, valdinga, bet labai atsidavusi klientui, ir juos vienijantis didelįs sielvartas. Kostiumas, kuriame plūduriuoja Brendonas, įspūdingas, ypač liūlantys pilvo lašiniai. 

Tourist Trap (1979)

Pirmąkart žiūrėjau siaubeką, apie manekenus telekinetiškai valdantį psichopatą. Motyvo niekada neteko matyti anksčiau, juk lėlės ir žaislai- jau kita kalba. O čia tie manekenai, ant kurių kabodavo kostiumėliai, suknelės miesto univermage, ak, nostalgija užplūdo, ak Kauno "Merkurijau" :D Turiu pasakyti, kiek šiurpus tasai panašumas į žmogų, o kai jie ima kaip pašėlę kikenti, apatiniai žandikauliai tik klakt klakt, blemba, nejauku pasidaro. Jaunuoliai paklysta kelyje, ir užsirauna ant senioko, gyvenančio muziejuje. Suklaidinti jo amžiaus ir laikydami nepavojingu tipu, greitai patiria neregėtų nematytų išgyvenimų :D Senis šaunus, veža visą filmą, jei sušukuotum ir apkarpytum odos skyvytus Leatherface'ui iš "Texas Chainsaw Massacre", juodu atrodytų giminės :D 

Night of the Demons (1988)

Nepatingėjau pasieškoti, kiek vaidinamiems paaugliams iš tikrųjų metų, nes jie, švelniai tariant, atrodo itin brandūs. Rezultatas: nuo 22 iki 30metų :D Peraugėliai labai akį drasko, vaidyba irgi atmestina, bet demonų pasirodymas viską atperka. Taigi, šutvė paauglių Helovino naktį nutaria paminėti ypatingai- buvusiuose laidojimo namuose. Alkoholis, užkandžiai, šokiai pokiai,  pasigraibymai patamsyje, kaip priklauso jaunimui. Aišku, ypatinga vieta turi savo ypatingą istoriją, pabunda snaudžiantis demonas ir nenudžiunga dėl čia vykstančių makabriškų linksmybių. Vieną paskui kitą, nelabasis apsėda paauglius, lieka keletas, kuris stengiasi išnešti sveiką kailį. Demonai prilaiko neblogą humoro jausmą, juos stebėti įdomu ir smagu, charizmos kupini, bestijos. Verta paploti art department, nepasišiukšlino. Esu tikra, kad mačiau filmą anksčiau, toji plytinė tvora, išdygusi aplink pastatą, be vartų, tvinksėjo deja-vu... Beje, pabaiga- senas pirdžius, nekenčiantis jaunimo, užkanda pusryčiams paturbinto pyrago, karma is a bitch! XD