2017 m. sausio 29 d., sekmadienis

The Heart Is Deceitful Above All Things (2004)

Dario Argento- garsus kino pasaulyje siaubo filmų režisierius, nors dar neteko susipažinti su kūryba. Prieš jūsų akis- jo dukros Asia Argento darbas, moteris kuria kitą siaubo rūšį- siaubingą realybę. Labai tikslinga peržvalga, jei atkreipsim dėmesį į nūdienos įvykius Lietuvoje- Kėdainiuose mirtinai sumušto keturmečio tragedija abejingų nepaliko. Šešerių metų Jeremiah negailestingai išplėšiamas iš mylinčių įtėvių rankų ir atiduodamas biologinei motinai. Užtenka tik žvilgtelėti į ją, ir matai, kad socialinės tarnybos nepersidirba ne tik Marijos žemėje. Šlykščiai vulgari, pasileidusi, narkomanė  padugnė atveria sūnui smurto, seksualinio priekabiavimo, nepriežiūros ir siaubo kupiną šeimyninio gyvenimo panoramą.  Jums bus bloga, pažadu,  o jei kažkas turite vaikų, geriau visai nežiūrėkite... Patėviai keičiasi kaip mėnesių pavadinimai, vyrai ateina, "pereina" Sarą, ir dingsta. Netgi laikinai atsidūręs senelių namuose, mažasis nesulaukia palengvėjimo- religiniai fanatikai vargu ar yra mažesnė blogybė...Nors tokiai moteriai išvis turėtų atlikti sterilizaciją, vis dėlto tarp jų egzistuoja siaubingai mutavęs mamos-vaiko ryšys. Faktas, kad ji nepalieka likimo valiai (galutinai), o vis grįžta pasiimti.. nežinau, meilė gali būti nenormali?"Pradžioje matome eilutes iš Biblijos "ThE heart is deceitful above all things and desperately wicked; who can know it?" Gal čia mums sufleruojamas atsakymas?..Tokias juostas turėtų rodyti soacialinių mokslų katedrose studentams, kad bent akies kraštu pamatytų, koks tas realus low life'as.

2017 m. sausio 17 d., antradienis

Tideland (2005)

Jei reikėtų nusakyti būseną, apimančią žiūrint Tideland: lyg prisišveitus McDoanalde cheeeseburgerių, sėstum į karuselę "centrifugą". Laikaisi už burnos, kad  šlamštas neišlėktų lauk, drebi, viskas aplink sukasi, sukasi, tave žostkai pykina, atrodo, košmaras niekada nesibaigs...Žinokit, čia nėra filmo trūkumas, o komplimentas. Nes jei kažkas dar sugeba įžiebti kibirštį ir paspirgint padus išpindėjusiai žiūrovei, vadinasi, dar ne viskas prarasta. Lakios vaizduotės mergaitei Jelaizai Rouz nenuskilo. Tėvas ištisom parom kaifuoja, neatsilieka ir motinėlė, o duktė ruošia jiems heros švirkštus, nuostabus darbų pasidalinimas šeimoje. Vieną dieną gimdytoja perdozuoja, ir jiedu neša kudašių į  dykras, išsigandę policijos ir socialinių tarnybų. Čia situacija pasidaro visai prasta. Bet Jelaiza gyvena savo pasaulyje, ir nesupranta, kokia apverktina jos padėtis. Mergaitės vieninteliai draugai - 4 lėlyčių galvos, atspindinčios sveiką protą, baimę, užsispyrimą ir viltį. Momentas, kai triušio oloj prapuola Mustique galvelė- kritinis. Jelaiza susipažįsta su trenkta kaimynų pora- šiurpiąja Dela ir jos puspročiu broliu Dikensu. Makabriška porelė jos galvoje virsta į geriausią draugę/raganą ir pasakų princą. Terry Gilliam būdingas siurrealizmas, žiūrovas vedžiojamas tamsiais sąmonės užkaboriais, kol galutinai pasiklysta. Twelve monkeys- juokai, palyginus su šituo.

2017 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Fallen (1998)

Žiauriam recedyvistui įvykdoma mirties bausmė, detektyvai suploja rankom, pagaliau baigta. Bet ar tikrai? Žmogžudystės nesiliauja, vėl tas pats braižas. Nori nenori, detektyvas Hobsas turi pripažinti faktą, kad turi reikalų su demonu. Kaip puikiai nufilmuota! Mielai rodyčiau šį filmą davatkom ir žiūrėčiau į jų perkreiptus snukius; skystaprotes smegenis vargu ar kada perskrodė mintis, kas iš tikrųjų yra BLOGIS. Demonas lengvai keliauja per kūnus, viskas ko reikia- tik ranką ištiesti. Scena, kur jis persekioja panelę Milano- nuostabi. Jokių iššaukiančių efektų, o koks stiprus įspūdis palieka...Nerimą kelia mintis, koks žmogus silpnas prieš jo įtaką. Gėris priimamas kaip savaime suprantamas, geri darbai greitai pasimiršta, nes tai lyg savaime suprantama aksioma. O puolęs angelas gundo, lyg paukštis kirmėlę ištraukia iš mūsų silpnumą, menkystę, lengvai užvaldo sielą, žiū -jau tu supančiotas.. Katės ir pelės žaidimas įsibėgėja, Hobsui reikės pakrutinti smegenis, kad rastų būdą pergudrauti Azazeliui. 

U turn (1997)

Geriausias šiais metais matytas filmas, aišku, dar tik pradžia, bet ji buvo gera:) Mėgavausi nuo pradžios iki galo. Lošėjas Bobis keliauja į Las Vegą atiduoti skolos rusų mafijai, kai staiga sugenda automobilis. Artimiausias miestelis- visiška skylė, tenka ratus palikti abejotinam mechanikui. Beje, mechanikas- afigenai nusmurgęs Billy Bob Thornton, vos galima pažinti. Susitikimas su latina preciosa -Jennifer Lopez- tik nemalonumų pradžia. Turėjau nuogąstavimų, kad sušiks visą reikalą. Jos vienos perprasti nesisekė,  paklydęs savyje personažas, o ant galo akys ant kaktos iššoksta. Sakyčiau, gerai, kad vaidino ne profesionalė, nes pastangos perduoti dvilypumą būtų suteikę to žavesio, kuriuo pasižymi nelabieji. O veikėja tiesiog išprotėjusi- kaip ir visi čionykščiai, atskirtis gero neduoda. Vieta lyg užkeikta, paslaptingos aklo indėno pranašystės tą įspūdį dar labiau sustiprina. Kur atvykėlis beeitų, visur seka nesėkmės ir nesusipratimai, ir dar tas alinantis karštis.. Su daug įžymybių paprastai stengiamasi užmaskuoti scenarijaus skurdumą, ką rodo dabartinė praktika, bet  prieš 20metų jiems tereikėjo sukurti veikėją, seni geri laikai, kai filmuotasi ne vien dėl pinigų.. Sean Penn būtų gaila, jei šioj juodoj komedijoj būtų nugalėtojų, bet taip nėra. Stilingas žiaurumas,- taip apibūdinčiau Oliver Stone kūrybą.

2017 m. sausio 7 d., šeštadienis

The Salton Sea (2002)

Nors aplink vien narkomanai, ne apie jų keliamą žalą šis filmas. "Kai pasieki patį dugną, pamatai, kas iš tiesų esi"- iš pradžių Danny Parker atrodo visiškas padugnė. Kaifuoja, o paskui įdavinėja bendrus dviem nešvariems farams, tokio kompaniono nenusipelno net narkašai. Tačiau filmas gilesnis, jau pačioj pradžioj pamini du vardus, vadinasi, iki tokio žemo lygio nusiristi reikėjo laiko... Maniau, kad bus smagu pažiūrėti vien dėl Kilmerio, bet mano skonis drąstiškai pasikeitė- jis atrodo daugiau nei kvailai su ta pankiška šukuosena ir neskoningom tattoo. Visgi kiti du veikėjai, kurie labai pagyvina šią paslaptingą istoriją- tai skystaprotis Džimis, kuris klausia "what JFK stands for?", ir Pooh-Bear. Tai Vincent'as d'Onofrio, sužinojau tik perskaičius imdb, čia tai bent...Žiauru, kas nutinka nosiai, per daug prišniojus kokso.JFK žūties inscenizacija su balandžiais- paskutinis lašas. Kaip žemai smukę šie padugnės. Finalas vertas Tarantino, šūviai, kraujas tikšta aplink, kortos atskleidžiamos. Sužinom apie kitą Danny Parker asmenybę, kuri turėjo mirti, kad planas pavyktų. 

Synecdoche, New York (2008)

Philip Seymour Hoffman turi kažką atstumiančio- tas išpleręs kūnas, bespalvės akys albinoso blakstienom; sunku buvo jausti simpatiją jo veikėjui. Režisierius išgyvena santuokos krizę, santykiai su žmona atšalo, liko tik mažametė dukra, dėl kurios jie sukandę dantis tebegyvena kartu. Pora mėgina kreiptis į psichologą, išgirstam mamos frazę: "kartais žiūriu į dukrą, ir trokštu, kad ji būtų negyva, žinau, tai baisu".. Aukščiausio lygio depresija. Namuose ima lankytis pajodžarga lesbietė, ir matosi, kuri draugija žmonai daug artimesnė... Vieną dieną ji išvyksta į Berlyną," trumpam atitrūkti, pagalvoti",  bet tai pabaiga. Pasimetęs, vienišas, pagrindinis veikėjas blaškosi tarp jam simpatizuojančios asistentės ir pagrindinės aktorės, jo egoizmas pasišlykštėtinas. Staiga jis ima kurti savo gyvenimo spektaklį- aktoriai atkuria scenas iš kasdieninio gyvenimo, santykius su moterimis. Kadangi veikėjai sensta metams bėgant, darosi vis sunkiau atskirti, kur originalas, o kur- antrininkas scenoje. Kokia velniava.. Mazochistiška tragedija, pats tas sausio 1-jai, kai dar skaidai alkoholį ir viskas taip juoda aplinkui....