2011 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Jacob's Ladder (1990)

Džiugu pastebėti, kad keičiuosi bėgant laikui- prieš kokius 2 metus mėginau jį žiūrėti per Naujaką, na bet patys suprantat, vynas ir alus smarkiai blaškė, o sutikti metų pabaigą taip intelektualiai būtų keista... Be to, neužkabino, buvo nuobodu ir t.t. Na o dabar, atsisėdus su intencija- trauks mane velniai bet šiąnakt aš ką nors pažiūrėsiu- likau priblokšta. Filmas toooks šiurpus, liūdnas, apie žmogų, kurį kamuoja pokariniai košmarai, kurį persekioja demonai, o karts nuo karto pasirodo tragiškai žuvęs sūnelis (neįtikėtinai mielas McCauley Culkin, (dieve, aš tai pasakiau). Pastatymas stulbina, pažliugusios gatvės ir sena metro stotis atsiduoda drėgme, paslaptim, kuri paaškės netrukus, nebūsiu žiauri, ir nepasakysiu kas gi ten buvo, kodėl Jacobui stogas važiavo, priešingai nei padarė viena recenzija, atėmė pusę malonumo bli*t. Ir žiūrėti būtinai naktį, kai aplink tamsu ir tylu, lieka tikimybė, kad kas prieis patyliukais ir uždės ranką ant peties, o tu sušuksi iš siaubo :)...

2011 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Badlands (1973)

Režisierius, kurio braižą atpažinsi išsyk- Terence Malick, kinematografijos genijus. Gaila, kad toks neproduktyvus, sukurti vos penki filmai. Tai buvo jo debiutas, aiškiai bylojantis apie talentą ir plačias ateities perspektyvas. Turinys toks- penkiolikmetė ir maždaug dešimčia metų vyresnis draugas sėja mirtį Dakotos tyrlaukiuose, scenarijus paremtas tikrais įvykiais, Charles Starkweather ir Caril-Ann Fugate istorija. Žiūrovas nejaučia siaubo, nėra verčiamas užimti moralinės pozicijos; nelaužai galvos kebliais klausimais, kurų čia galėtų kilti ne vienas. Mėgaujiesi reginiu. Balsas už kadro pasakoja, o tu jau įsuktas į dulkių verpetą, skrieji kadilaku Dakotos laukymėm. Malick pateikia tokų vaizdų, kad aktoriai ir vaidyba lieka antram plane; nors jie taip pat įsimintini- išblyškęs ir strazdanotas Sissy Spacek veidas- kaip ne iš šio pasaulio, o Martinas Sheenas ne veltui lyginamas su James Dean.