Black Christmas (1974)

Iš tikrųjų matytas dar vakar, bet patingėjau trinktelėti įspūdį. Šįmet švenčių formatas kitoks- jokio buitiako su silke ir šližikais, o paskui drybsojimo išvertus pilvą. Pagalvojau, būtų įdomu prie peržiūros sumiksuot kokteilį,- šiaip niekada nežiūriu filmų alkoholio poveikyje. To pasekoje kilo daug įkyrių klausimų filmo siužetui :D Studenčių bendrabutį terorizuoja pašlemėkas- naglai skambinėja, dūsauja į ragelį, žviegia ir kalba visokias šlykštynes. Iš pradžių merginos nekreipia dėmesio, bet paskui viena jų dingsta. Auga įtampa ir nerimas. Slasheryje yra du afigieni veikėjai- tai seserijos "motinėlė", iš visur traukianti fleškutes ir taisanti sveikatą, ir lėtų smegenų apsukų policininkas. Viena šmaikštuolė apdumia jam akis ir priverčia užrašyti parodymus, prisistačiusi nešvankiu vardu. Bendradarbiai klykia iš juoko, o vargšelis žiūri ir su liūdna šypsenėle išstena: it's something dirty, isn't it? Jėga! Manipuliacijos žiūrovo naivumu senos kaip pasaulis- įtariamasis pateiktas vienos iš herojų vaikinas, grynaveislis krypazoidas. Faktas, kad ji nėščia nuo šio padaro, man buvo didžiausias siaubas; bet režisieriaus sumanymas kažin ar buvo toks; well, anything that works :D 

Alone in the Dark (1982)

Gerai, kiek galima žiūrėti klasiką, atsibodo, rezultatas ūpo nekelia, priblokšta nelieku, velniop. Jungiam filmą, dėl kurio turiu NUOJAUTĄ. Dingus elektrai, iš psichiatrinės išeina, taip, nepabėga, niekas juk nesiveja, keturi recidyvistai. Fantastiška apsauga, lol. Tiesiog, įsimaišo į minią, plėšiančią parduotuves, tarpusavy besidrąskančią- pala, kas čia tikrieji bepročiai??? Komanda turi misiją- rasti naujo gydytojo namus ir atkeršyti. Neva nužudęs senąjį ligonių gydytoją ir užėmęs jo vietą. Psichopato deliuzijos, ką gi, vargšas daktarėlis ir jo šeima. Psichus suvaidino tobulai, trumpai apie kliką: lašininis vaikų tvirkintojas, pats atrodantis 7-mečio intelekto, pamokslininkas, padeginėjantis bažnyčias (hilarious!) Bleeder'is, kraujuojantis, kada knekcija auką ir Vadas, kažkas su kariuomene ar pan. Prasideda ilga ir baisi naktis, kada namas išgyvena neprognozuojamų ir lb pavojingų vyrų apgultį. Jie net twistą sugebėjo kyštelėti, pati nesusipratau :D Gydytojo duktė labai fainas vaikas, kas retai pasitaiko ekrane: moko motiną apie žolės žalą, nepakenčia, kai ją bando paliesti svetimi, gretinasi prie tetos kadro, nors kiek jai- max 10 metų :D Žodžiu, natūraliai viskas, be tų seilėtų smakrų daddy tą, daddy aną. Ir galiausiai- pabaiga, kuri vainikuoja ir patvirtina mano nuojautą buvus teisingą. Nespoilinsiu, tik roko grupės koncertas, kur garbinamas smurtas, raginama sukapoti motiną ir t.t. ir žmogus, atsidūręs laiku ir vietoje. 10/10

Harold and Maude (1971)

Esu skaičius, kad filme yra atkari, šleikštulį kelianti intymi scena tarp jauno vyruko ir aštuoniasdešimtmetės, tai žiūrėjau su šiokia tokia įtampa. Istorija apie du keistuolius; Haroldas yra turtingas krypazoidas, garbinantis mirtį. Kokios akys,  nė kalbėt daug nereikia, vien savo buvimu sėja nerimą ir norą muistytis. Kuo taip traukia anapusinis pasaulis lieka neaišku, tik motina yra gerokai užknisanti, čia klausimų nekyla. Kaip  techniškai pavyksta savižudybių inscenizacijos, liko paslaptis, ypač pasikarti (?), jaučiu septintam dešimtmmety filmas supurtė publiką, dabar tegali išspausti heh, čiuvas nuobodžiauja? Modė- garbaus amžiaus senutė, švenčia gyvenimą išspausdama kuo didesnį malonumą, net jei tai reiškia nupyzdinti kunigo mašiną. Dažnai pasitaiko, kad gyvenimo kaifą pajunti likus keliems metrams iki rojaus vartų. Čia vienas iš tų atvejų, kur herojus moko kitą, praturtina ir t.t. Galiausiai pasirodžius SCENAI, nepamačiau nieko humancentipediško, ech.

Dream Scenario (2023)

Uff, esu ir anksčiau mačiusi Nicolą Cage nevykėlio vaidmenyje, bet čia visai kitas lygis. Nors įvardyta kaip komedija, jauti, kad juoktis iš pagrindinio herojaus nepadoru, žema, bet gal tik man vienai taip. Staiga, be jokios priežasties, žmonių sapnuose ima rodytis vidutinio amžiaus, praplikęs profesorius, pilkas ir neįdomus kaip pelės uodegos galiukas. Jis vedęs, turi dvi paaugles dukras, bet kūrybinių ambicijų jaučiasi neįgyvendinęs.  Fenomenas išgarsina vyrą, bet niekada nežinai, kokiu galu atsisuks šlovė. Scena su gerbėja (?), mėginant atkortoti jos sapno siužetą- girdėjau, kaip salėje nepaliaujamai įsijuokė moteris, man irgi buvo sunku nustoti žvengti! Kaip tikra, natūralu, kurioziška. Nuo absurdo iki gąsdinančių ateities perspektyvų- norėtumėte miegodami žiūrėti reklamas??? Filmas labai įtraukė, nepastebėjau, kaip pralėkė pusantros valandos, mintys atsijungė, pailsėjau nuo savęs :D 

The French Connection (1971)

Atkentėjau klasiką, geriau neišsireikši, nes malonumo nepatyriau jokio. Net galvojau skelti į dvi dalis, bet tada du vakarai būtų sugadinti, verčiau vienu ypu maktelti. Mano nuomone, filmas paprasčiausiai paseno, nėra iš tų, atlaikiusį dešimtmečių išbandymą. Tiesa, miesto panoramų vaizdai patrauklūs- Niujorkas, purvinos gatvės, lietpalčiai, užeigos, panašios į lindynes, senovinės mašinos kelia nepaaiškinamą ilgesio pojūtį, o tik išskirtiniai filmai sugeba sukelti tokį jausmą žmogui, nė nebuvusiam Amerikoje, ką jau kalbėti apie 50m atgal. Galbūt priežastis, kodėl nepavyko mėgautis reginiu- abejingumas erzinančiam Gene Hachman atliktam personažui? Rasistas detektyvas, kuriam būdingi pykčio priepuoliai ir begalinis atkaklumas- na, bent "Oskarą" gavo. Savo laiku "The French Connection" buvo sensacija, nes drįso sau leisti pesimistišką, kritikoje perskaičiau- apokaliptinę pabaigą. Be to, buvo kažkoks "pyzdžių farų" bumas kine, kuriam  priklauso ir  "Purvinasis Haris", su tuo nevėkšla Eastwoodu, teks vieną dieną, pasikinkius valią, pažiūrėti ir jį :(  Truputį atkutau antroje dalyje, kur seka Šarinjė, dailus katės ir pelės žaidimas, kur sumanesnė pasirodo pelė :D Beprotiškas įrimasis prieš eismą, vejantis traukinį sužadino lentynių  To Live and Die in L.A.  vaizdus, William Friedkin mokėjo užkurti adrenalino laužą kraujyje. Žodžiu, užsidėjau pliusą, galbūt kada nors prireiks žinių protmušiui :)

Network (1976)

Filmas aktualus ir dabar- išmeskit televizorių, jei dar leidžiat šiam klaikiam aparatui težinti jūsų smegenis. Tūpas turinys populiariausiu metu- truputis hiperbolės, bet ar televizininkai šiandien  dėl reitingų nėra  pasiryžę viskam? Žinių vedėjas Bylas, sužinojęs, kad netrukus bus atleistas, leidžia sau išsilieti tiesioginiame eteryje ir per naktį virsta sensacija. Žiūrovus stipriai sudomina netikėta gerai žinomo veido išpažintis. Kanale užverda žūtbūtinė kova- pasinaudoję nestabilia(?) Bylo dvasine būsena, prodiuseriai ir visi kiti, kurių pareigybių nežinau :D, sukuria eksploatacinę nesąmonę, kuri muša žiūrimumo rekordus. Labiausiai draskosi Faye Dunaway herojė, šaltakraujė karjeristė, praradusi žmogiškumą. Esu skaičius, ką apie ją rašė Charles Bukowski, kada ji vaidino filme apie rašytojo gyvenimą "Barfly"- įnoringa pyzda, bet kojos gražios. Lengva patikėti šia nuomone, atkari moterėlė, bet "Oskarą" nukalė. Situaciją stebi senas Bylo draugas, Šumacheris, kurį dėl sąžinės turėjimo iš žaidimo pašalina patį pirmą. Jis užmezga stereotipinį, nuspėjamą romaną su karjeriste, kurio baigtį komiškai nupasakoja, be dramos ir durų trankymų- lyg čia būtų dar viena nesąmonė per televizorių. Šumacherį suvaidinusiam aktoriui maniau, kokie 70, keistai atrodė poroje su jauna Faye, pasirodo, teturėjo vos 53 metelius. Kodėl atrodo sukriošėlis? Pabaigą nuspėti lengva- neneši pelno, iškrenti iš žaidimo. Groteskas apie šou biznį paliko didelį įspūdį.

Bad Company (1972)

Bėgdamas nuo karo prievolės, Drew susiduria su jaunų sukčių gauja, kuriems vadovauja karštakošis Džeikas Ramzis (jaunutis Jeff Bridges, anksti parodęs, kad iš jo galima laukti įsimintinų, kokybiškai atliktų vaidmenų). Vaikinai vos peržengę paauglystės slenkstį, vienas dar vapše vaikas- kitaip įsivaizdavau situaciją, perskaičius santrauką. :) Vado autoritetas šlubuoja, grupelę drebinant nesėkmėms kelyje, juk čia Laukiniai Vakarai. Gali būti apiplėštas, ar net nužudytas, nė lapė nesulos. Galiausiai reikalai pašlyja taip, kad jie lieka dviese, nuo čia jau laukiau tragiško finalo. Patiko, kad pagrindinis veikėjas pavaizduotas ne lepūnėlis iš gerų namų,- dėl savo interesų jis kaunasi lyg jaunas bulius. Pradžioje nustebina tasai aršumas, kada kimba į atlapus Džeikui, vargšės senutės virtuvę jie sulygina su žeme :) Nuolat vyksta katės ir pelės žaidimas- kuris kurį apgaus, mūsų herojus smarkiai patobulėja, patyręs tiek nuotykių. Susidūrimo su plėšikais scena, kad vadas nebaigęs valgyti ir tingi lydėti saviškius,- kaip sapnas, tokia neįtikėtina. Nariai tikina susitvarkysią, o jis atkerta- svarstyčiau ir aklos senutės rateliuose galimybes. Įžeidu, tačiau niekada nenuvertink priešo kovoje, senas vilkas žino, ką sako- dar pasigailėsiu šito. Gavosi jauno, vertybių turėjusio žmogaus metamorfozė, vardan išlikimo. Mano vertinimu, vis prasmingiau, nei pliektis Pilietiniame kare.

Thanksgiving (2023)

Nedovanotina, kad tiek delsiau su apžvalga- nuvariau į premjerą dar gruodžio 7 dieną, gan vėlų seansą (po to grįžau klausydama nenusakomo laikmečio lietuviškos muzikos taksi automobilyje, o juk maniau, kad žinau  visus povilaičius ir dinamikas), tačiau degiau smalsumu- kaip slasheris sugebėjo išlaikyti 7 balų reitingą taip ilgai??? Apturėjau nuostabias 1:50 valandos, fantastika! Scena prekybos centre, kada nuolaidų ištroškusi minia maišo dangų su žeme per Black Friday išpardavimą, man atsiliepė žasies oda, kvapą gniaužiantis startas. Krikštiju slasheriu mizantropams, ahahaha. Krykštavau kaip nesivaldantis vaikas animaciniam filmuke, prie santūrių lietuvių atrodė keistai, bet ar  man rūpi nuobodų saviraiška. Šiaip pjaustalo žanras tolimas, koks skirtumas, kas ten  žudo, žmogus vistiek, jokio paranormalo. Bet čia... Pasitelkus humorą, traukiant per dantį soc. tinkluose sėdinčius ir laikus renkančius tūpus paauglius, sugyvulėjusią vartotojišką visuomenę, išėjo komiškas trileris,  dar nenuzulintos šventės fone- Padėkos dienos.  Geriausias kadras- penkiasdešimties procentų nuolaida ir groteskiška vakarienė pabaigoje- kiekviena žudiko frazė verta pacituoti, sarkazmas, juodesnis už pelkę, seniai taip nesilinksminau žiūrėdama. Kaukės rekvizitas smagiai dirgina sąmonę, prisiminiau senų senovėje matytą "V for Vendetta"; dar bent kelis žinomus siaubo filmus. Nereikia, aišku, gilintis į žmogžudysčių realistiškumą- galvą būtų sunkoka nurakti su valu, ir kaklo raumenys neturi plastelino savybių,- bet koks skirtumas, kai erzinantys individai atsisveikina su gyvenimu. 

The Tracker (2002)

Vakar  apturėjau siutinantį experiencą, kada knygos pristatyme Lukiškėse dalyvavo susireikšminęs vertėjas (wow, išvertė iš anglų kalbos, niekas nemokam anglų Lietuvoje, kalnus nuvertei, šaunuolis lol), neturintis nei kultūros, nei humoro jausmo. Negana to, kad atsivedė savo puslaukinį šunį, trukdantį, besimalantį ir šokinėjantį ant žmonių, dar akiplėšiškai laidė retardiškus juokelius ir pats iš jų žviegė kaip kiaulė, nuėjus į pasimatymą. Pastebėjau, kad žmonės su erzinančiu juoku paprastai būna ir nepakenčiami kaip asmenybės. Paskui prisijungė gerai žinomas tėvų kartos muzikinis veidas- pasigirdo skysti plojimai, bet tik jam prisistačius- plyštantis nuo pasitikėjimo savimi. Visgi dalyvavo keli adekvatūs svečiai, bet atmosfera jau  supersta, gaivaus oro nebeįleisi. Knygos autorius liko kažkur antram plane; vis reikėjo priminti, kad atėjau paklausyti apie JO gyvenimą, o ne šitų šaunuolių aktualijų, apgailėtina. Kada įsiuntu, užsimanau smurtinių filmų gazui nuleisti, kad nereikėtų kelti scenų panašiose situacijose. Juk galiausiai aš likčiau kalta ir nenormali, taigi susituriu, užgniaužiu neigiamas emocijas ir parsinešu namo. Tada žiūriu, kaip kažkam ekrane labai, labai nepasiseka... Išsirinkau "The Tracker", nes nujaučiau, kad trijų baltųjų, vedamų pėdsekio aborigeno, Australijos dykynėje laukia nesaldi lemtis. Neapsigavau; bet labiausiai nustebino ir sužavėjo muzikos takelis, labai neįprasta, lyg kažkas gyvai, ne įrašų studijoje, dainuotų slenkant kadrams. Gavosi epinis naratyvas, pusiau legenda, sakmė, su ant uolų pieštais vaizdais, iliustruojančiais šiurpiausius įvykius,- žiauriai faina priemonė. Aborigenas primeta nuolankų durnelį, vykdantį boso paliepimus- susekti gentanį, neva nužudžiusį baltąją moterį. Tačiau viskas tik vaidyba, jis pats gudriausias iš trejeto. Aiškiai jaučia įtampą tarp trejetuko, augančio su kiekviena kelionės diena, ir puikiai tuo pasinaudoja. Įspūdingas personažas ir jo teisingumas prieš pabaigą. Vadas sulaukia atpildo už rasistines pažiūras ir smurtą prieš bejėges gentis- pykčio perteklius buvo išleistas :D

Red Sorghum (1988)

Kinų kultūra man yra kosmosas, pvz. suluošintų pėdų fetišas, trukęs tūkstantmetį, sušiktas komunizmas ir t.t. Filmas prasideda 1930m., iš anksto suplanuotom vedybom- jauna graži nuotaka eis už 50mečio vyndario, kuris serga raupais. Lol. Neštuvuose tarnai ją krato ir erzina, kol jaunoji viduje kovoja su pykinimu. Jei skundžiamės moters padėtimi visuomenėje,  kaip jums ši "romantiška" aranžuotė? Nuotakai akin kritęs vienas iš tarnų, nestabilus alkoholikas; ką gi, rinktis nelabai yra iš ko. Beje, raupuotojo taip ir nepamatome, tik jaučiam jo būtį, kada nuotaka spaudžia prie krūtinės žirkles vestuvių naktį. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, sutuoktinis užkrato kojas ir žmona paveldi verslą, toliau gamina vyną ir veda šeimyninį gyvenimą. Bet vieną dieną į šalį įsiveržia japonai. Istorinių faktų nežinau, bet barbariškos scenos, įtariu, autentiškos. Viso seanso metu neapleido jausmas, kad herojai turi lengvesnį ar sunkesnį protinį atsilikimą, manieros, juokas per ausis pjovė ir  dvelkė primityvu, gal tiesiog tokie laikai buvo?

Roadgames (1981)

Daug metų ieškojau "Roadgames"; vis nebūdavo torrento. Vakar desperatiškai naršiau 80-ųjų siaubekų sąrašuose- gal kas dar nematyta. Buvo nuotaika pažiūrėti kažką, kur aktoriaus vaidyba užėmė specialiųjų efektų vietą, buvo svarbi lokacija, o ne vien triesti verčiantys jumpscare'ai. Tūkstantąjį kartą įvedžiau į paiešką "Roadgames" ir vualia- galų gale man pavyko! Buvau ir tebesu didelė Stacey Keach gerbėja; tikram talentui netrukdo nė kiškio lūpa. Sunkvežimio vairuotojas Patas, kuriam vienatvės valandas trumpinti padeda šuo dingas, įtaria, kad kelyje dažnai sutinkamas furgono vairuotojas yra moterų  žudikas. Gali būti, kad jo miego negaunanti vaizduotė pučia muilo burbulus, gali būti ir tiesa- ši situacija išnaudota unikaliai. Arba/arba. Herojus mėgsta kalbėtis su savimi, šalia esant šuniui, neatrodo klaikiai, bet vis dėlto, ne visai ir normaliai? :) Pirmoji pakeleivė turbūt sutiktų, bet pati įsiprašė į ratus, įkyrybė. Paskui įlipa Jamie Lee Curtis, širdis suspurda pasirodžius garsiajai aštuntojo dešimtmečio scream queen ir klausant jų šmaikštaus dialogo. Patas pasidalina savąja detektyvine versija. Mergina nuobodžiauja, todėl sutinka kartu leistis į šį nuotykį. Didžiulis palengvėjimas iš mano pusės, kad romanas tarp jų neįsiplieskia, nors ženklų būta, amžiaus skirtumas klaikus, būtų viską sugadinę! Paskutines 15min netveri smalsumu išsiaiškinti, kaip ten iš tiesų buvo. Patas, apdujęs nuo miego trūkumo, vaikšto tarp pakabintų skerdenų, klaustrofobiškas, skersgatvyje įstrigęs policijos automobilio, fūros ir furgono "traukinukas"- kokios scenos, fantastika,  suspensas aukščiausiame taške. Lieka klausimų, mėginau ieškoti interneto platybėse, bet noir to ir siekia. Palikti abejonę.

Kupla (2022)

Silpniausias iš "Scanoramos" repertuaro pasirinkimų, bet po karto, kai pasikviečiau į filmą ir žiūrėjome, kaip 5min miškuose prievartaujamas vyras, ėmiau atidžiau tyrinėti programą ir tebūnie komediją. Mažiau šansų pamatyti drąstiškų scenų. Suomija, tyla, daug alkoholio, šeimos problemos. Wow, geria jie nestabdydami- bet kad  nesąmones už vairo paskui išdarinėtų, lol.  Tėvai nesiparina dėl vaikų bakchanalijų, jiems gresia skirtis, čia jau didelė bėda. Kalbant apie alkoholizmą. tėvas padauginęs irgi zbitkų prikrečia- žmonos paaukštinimo pobūvyje numeta linksmų bajeriukų apie lesbietes, vertimas lietuviškai privertė krizenti :D Šešiolikmetė Evelina griebia jautį už ragų- sužinojusi, kad mama turi meilužę, trūks plyš bando tėvus vėl suartinti, visos priemonės geros. Maniau, kad pasitelks kokį išradingą planą, bet ne. Jaučiausi sena, žiūrėdama šią paaugliškų aktualijų kupiną komediją. Tik pagrindinė mintis graži- bet kokia šeima, net labiausiai išprotėjusi, turi vilties. 

Poor Things (2023)

Bene laukiamiausias metų filmas; geriausia, ką yra pastatęs Yorgos Lanthimos, nurungė net "Favoritę", pasirodžiusią prieš keletą metų. Mano mylimas Willem Dafoe pasirodė makabriško daktaro, a la Frankenštein, amplua. Išvaizda pats priminė garsųjį elektra prikelta lavoną, o tvariniai, lakstę kieme.. Daug kuo galime gėrėtis šiame filme :D Unikalus eksperimentas, viso gyvenimo pasididžiavimas- "prikelta" jauna moteris, kurios kūną ištraukia iš upės. Bela- lyg mažas vaikas suaugusiojo kūne, jos kalbos maniera, elgesys ir pareiškimai- filmo variklis, dovanoja žiūrovui daug linksmų akimirkų. Kada mergina nutaria, kad metas keliauti pasižvalgyti po pasaulį, sunerimsti dėl jos laukiančių pavojų. Su tokiom nepatyrusiom smegenim ir lovelasu pisuokliu draugužiu šalia, kas vargšės laukia?? Tačiau Bela nušluosto nosį visiems skeptikams,  nuotykis veja nuotykį, ji geria gyvenimą iš sklidinų bokalų ir prašo dar. Ema Stone bus atlikusi įsimintiniausią vaidmenį savo karjeroje, be ginčų, ar jis pelnys apdovanojimų, kitas klausimas. Kad nuo šiol Helloweeno garderobas pasipildys dar vienu kostiumu, galima neabejoti. Filmas apie hedonizmą? Sunku pasakyti, bet geriau pagalvojus, daktaro eksperimentas- nuostabaus kilnumo gestas.

Rosalie (2023)

Nesitikėjau, kad filmas taip sukrės emociškai! Viskas dėl nuostabios aktorės- Nadios Tereszkiewicz. Jautriai, nuoširdžiai, skausmingai atskleidė, ką reiškia būti savimi tavęs nepriimančioje aplinkoje. Istorija apie pirmąją barzdotą moterį. Nustebino, kokia patraukli ir žavinga pagrindinė herojė, nepaisant išskirtinės išvaizdos. Aktorė labai gražaus veido, o plaukai suteikia papildomo pikantiškumo, fenomenas, negalėjau į ją atsižiūrėti. Ji meta iššūkį miesteliui- nesislepia, neskuta plaukų- juk tokia gimė, kokią teisę turi kiti nurodinėti, kaip atrodyti? Bet žmonės pikti ir kartina jai gyvenimą. Neigti žmogaus prigimtinę teisę būti savimi yra vienas baisiausių dalykų, ką gali padaryti savo artimui. Nors gavo katę maiše, pamažu prie Rosalie išvaizdos pripranta ir jos vyras, jų santykių dinamika taipogi įdomu stebėti. Suvaidino mokinys Klemeris iš "Pianistės", dievaži, nepažinau! Viskas natūraliai, neišvengiamai, įtikinamai- Rosalie neįmanoma nepamilti. Patiko pabaiga- paprastai prancūzų filmuose jos dažnai stinga, siužetas nutrūksta kaip žirklėm nukirpta juostelė, o čia gali interpretuoti, dūsauti, žavėtis. Geriausias "Scanoramo" laimikis.

Bastarden (2023)

Pradedu  ragauti "Scanoramą", pirmas patiekalas skanus, nors sunkiai virškinamas. Nepritariu, kad filmą kategorizuotų kaip vesterną, priešingu atveju kiekvienas kaimietis karvių melžėjas- kaubojus. Čia stiprus, įtaigus, žiaurus istorijos šmotas. Praryji, nugula skrandy ir guli ten kelias paras, vaikštai jausdamasis išsipūtęs, jokie Mezym nepadės... Nuotaiką sumala su žemėm, jau atkeliavau nusiteikus šiaip sau, tai išėjau vapše sužlugdyta. Pasirinkau filmą  dėl Mads Mikkelsen, bet siužetas greitai nustūmė aktorių į šoną, ir dvi valandas mąsčiau, koks siaubas yra turtinė nelygybė ir privilegijuotųjų nesiskaitymas. Gerai parašytas scenarijus, jei taip privertė mąstyti apie svarbesnius dalykus nei patraukli Mads išvaizda :D Yra kelios scenos, nuo kurių akys norėjo pakaušin sulįsti, o žiaurybėms maniau, esu atspari, cha. Ir viskas dėl to, kad vienas darbštus žmogus norėjo įdirbti nederlingus Danijos viržynus, tikra istorija. Pyzdžius žemvaldys jam trukdė kaip išgalėdamas- aktorius, suvaidinęs nedėkingą vaidmenį, kaip reikiant pasistengė, nekenti jo visa širdimi. 

When Evil Lurks (2023)

Kadangi šiąnakt patyriau psichologinio siaubo kelionę Flixbuss, o čia sakė, bus juokinga, aš priėmiau filmą atvira širdim, man norėjosi pakikenti, taip lengvai, bet nesunkiai pakimarint. Ką gi, juokinga nebuvo, užtat meniniu apipavidalinimu gavau pasidžiaugti, lyg stebėtum David Cronenberg wanabee, gerąja prasme. Atokiame kaime, lūšnoje, gyvalioja šėtono apsėstasis. Jis pūva gyvas būdamas, iš kūno sunkiasi pūliai, šūdas ir kt išskyros, skanaus, kas valgot. Iškart  prisimeni sceną su apsirijimo yda iš Se7ven . Būtent šie kadrai pagavo akį, kada užtikau kalbant apie filmą siaubekų grupse; esu pasinešus ant kokybiško body horror. Prietaringi kaimynai bando išvilkti kūną ir nuvežti kur atokiau, kad nepritrauktų nelaimės, Buenos Airės rimtai žiūri į pan. dalykus. Dvasingumas prideda filmui savotišką prieskonį, kurio amerikoniška versija neturėtų, nuoširdumas paperka. Bet d dideli buvo planai, bet baigėsi jie kvailai, sako liaudies išmintis, taip ir čia. Blogai jie padarė, smirduką išveždami, nes.. ėmė ir pametė pakely :D Išsiskyrusio tėvo drama, buvusi velnių varytoja užrūdijusiais skillsais, mokykla, kurioje lindi blogis. Šitą mintį užskaitau- vaikai mėgsta blogį, o blogis mėgsta vaikus. Tikra tiesa, maži pizdukai piktom širdelėm. Režisierius tas pats, sukūręs prieš keletą metų matytą Terrified, galbūt didesnį įspūdį paliko, bet ir čia turėjau malonių momentų :)

The Changeling (1980)

Filmas prasideda eismo įvykiu, kurio metu žūva mama ir duktė. Teisybę pasakius, prasukau tą vietą gal trejetą kartų, vistiek ji atrodo absurdiška ir netikusi. Aplink tylu, tik sniegas nuo medžių krenta, o tu negirdi belekaip, tiesiai ant tavęs atvažiuojant mašinos? Matyt, čia yra gerų atostogų pavyzdys, kada pojūčiai irgi išvaro ilsėtis. Žodžiu, sugniuždytas sielvarto, našlys metasi į avantiūrą- išsinuomoja didžiulį namą, kuriame netrikdomas galės toliau groti- jis muzikos profesorius- ir apmaldyti sielvartą dirbdamas. Tik štai name egzistuoja kažkokia jėga, kuri daužo vamzdžius, mėto kamuoliukus ir kitaip bando atkreipti dėmesį. Buvo įdomu žiūrėti, kaip minimaliomis priemonėmis kuriamas paranormalus reiškinys. Nors filmas laikomas siaubo klasika, mano išderintoms smegenims, pratusioms dirbti keletą darbų iškart, pasirodė lėtas ir nuobodus? Pati istorija, kurią herojus pamažu atskleidžia, visai nieko, ne veltui ten vaiduoklis vamzdžius daužė, aš irgi siusčiau. Yra gera scena,  kur jie įrašo balsą į garso juostelę, net šiurpuliukas perėjo, neneigsiu. Bet kai senis paskui klauso ir klauso tą įrašą be galo- ok, we get it, sth is going on- biški juokinga buvo :D 

Zone Pro Site: The Moveable Feast (2013)

Dar vienas Taivano filmų festivalio laimikis, geros nuotaikos užtaisas ateinančioms darbo dienoms. Po nesėmingos modelio karjeros, su milžiniška skola kišenėje, jauna mergina Wan grįžta grįžta namo, kur laukia liūdnos naujienos. Tėvo restoranas, kadaise garsėjęs apylinkėje, po tėvo mirties vos laikosi. Maistas baisus, nes mama- prasta šeimininkė. Begėdiškai darkosi gatvėje, kad tik pritrauktų klientų, kokia gėda! Dėka simpatingo "maisto daktaro" ir paskelbto kulinarinio konkurso, atsiranda  vilties reikalams pataisyti. Och, labai daug emocijų, žmonės spragsi kaip popkornai, daug nuostabių patiekalų, seilės varva bežiūrint. Žinot, kiek trunka šis chaosas ekrane? Ištisas 2,5 valandos! Bet laikas neptrailgsta, nes humoras visai geras ir nuobodžiauti netenka. Grynai pramoginės vertės filmas, feel-good kategorija. Kasdien panašių negalėčiau žiūrėti, bet kartais pasisemti optimizmo visai nieko.

The Great Buddha + (2017)

Taip sutapo, kad pažindinimosi su Azijos kinu laikotarpiu sužinojau, kad vyksta festivalis "Taivanas ekrane". Nemokamai. Varau! Daug nesitikėjau- ar gali būti kažkas labai gero dykai; visokių patirčių būta. Nuliniai lūkesčiai išgaravo, jų vieton dribtelėjo pribloškiantis produktas. Režisierius pristaytas kaip dokumentinių filmų specialistas, tai matėsi, o istorijai nepagailėta fantazijos! Turime pasakotoją, kuris pažada per daug netrukdyti- geras bajeriukas, paskui seka kokybiško humoro lietus,- SOLD nuo pat pradžių! Du outcastai: sargas ir jo draugelis šiukšlių rinkėjas, abu su kvestionuotinu protiniu išsivystymu, sugalvoja nęįprastą pramogą. Sėdėdami kamurkėje, peržiūrinėja sargo viršininko automobilio kameros įrašus. Daugiau yra ko paklausyti,  nei pamatyti, bet būkit tikri, vakaras neprailgsta. Viršininkas geras pisuoklis, mašinos salonas užtvindytas moterų dejonių. Ironija, kam viršininkas vadovauja- Budos statulų gamybai, dvasingumas ir pan, o čia birkos šokiai pokiai :D  Draugelių komentarai verčia iš koto, pasistengta su lingvistika! Bet vieną sykį Bambizas ir Rūgštelė randa tai, kas sukelia didelį galvos skausmą- kaip jiems pasielgti? Vargšai prieš turtuolius, jėgos nelygintinos. Filmo vertimas nusipelno atskiro aptarimo- leista  absoliuti išraiškos laisvė- pizė, bybys, pisau- panašiausia į šnekamąją kalbą, kiek teko matyti, plojimai. Pirmoji filmo pusė linksmina, antroji verčia nusiteikti rimčiau, įdėta daug širdies, net liūdesys paima.

Cyclo (1995)

Saigonas. Milijonai žmonių, alinantis darbas, menkavertis mitalas ir skurdas visur, kur pažvelgsi. Dirba nuo mažo iki seno, nėra kategorijų vaikystė ar pensija. Naivus aštuoniolikmetis vaikinas savo gausiai šeimai uždirba vairuodamas dviratį-taksi. Jis liesas kaip šakaliukas, įsivaizdavus, kaip reikėtų minti tą aparatą su žmogumi į kalną per dienų dienas, man darėsi bloga. Bet baisiausia prasideda, kada dviratį pavagia. Prasiskolinęs savo viršininkei, herojus atiduodamas nešvariems nusikalstamos grupuotės darbeliams, kad grąžintų, ką yra skolingas. Nekaltas jaunuolio pasaulis susidurs su purvu, klasta, smurtu ir kt. šlykštynėm. Tuo tarpu sesuo tampa prostitute. Tarp scenų skaitomos eilės, lyg norint sutaurinti herojų kančias, kovą už būvį, labai įdomiai žiūrisi, tarp pasakos ir haliucinacijos. Yra keista romantinė linija, prostitutė ir jos suteneris, cigaretės nepaleidžiantis depresuotojas,- vakaruose nestebintų, o čia vertė kraipyti galvą. Niūrus, melancholiškas gyvenimo paveikslas, kurį neaišku, ar verta gyventi ir džiaugiesi, kad kliuvo ne tau. Vis dėlto pabaigoje sudedamos pozityvios gairės.

Tampopo (1985)

Toliau pažindinuosi su azijietiškais filmais. Paprastumo dėlei remiuosi "1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą" rekomendacijomis, mat kol kas visiškai nežinau, į ką atkreipti dėmesį: nei aktoriai, nei režisieriai man negirdėti. Pradžioje yra komi6kas momentas- gangsteris klausia žiūrovo- ką ten valgai? Lyg tyčia čipsus traškinau, net nejauku paliko :D Antra emocija- "Tampopo" sukėlė juokingą norą tučtuojau išsivirti bomžpakių, vos atsilaikiau- lyg tyčia virtuvėje sėdi trys pakeliai- tiek čia maskatuoja ilgakasiai makaronai. Veiksmas rutuliojasi apie vienišą motiną Tampopo, kuriai labai nesiseka restorano verslas- klientų stinga, kadangi ji labai prasta kulinarė. Kartą čion užsuka du furistai ir vienas jų duoda kelis klientų aptarnavimo patarimus. Moteris įsikimba į jį lyg skęstantysis šiaudą- bet jiems reikės daug daugiau pagalbininkų. Jų susirenka visa šaika! Kur rasti tobulos sriubos, tobulų makaronų receptą? Šnipinėdami konkurentus, jiedu keliauja po restoranus, žvejodami informaciją. Garuoja puodai, klientai šliurpia sriubą- tą garsą ir dabar girdžiu, o Tampopo po truputį artėja tikslo link. Paraleliai pateikiama gangsterio-gurmano ir jo meilužės istorija; čia maistas išmoningai gretinamas su seksu. 

The Wild Bunch (1969)

Ilgai taupiau "Laukinę gaują"; nes kai peržiūrėsiu, man nebeliks nieko tokio puikaus, veržlaus, smarkaus ir kruvino vesterno padangėje. Kraujas čia liejasi laisvai: jeigu Sergio Leonės filmuose veikėjai tiesiog nukrenta pasigirdus šūviui, be jokių raudonos spalvos pėdsakų, tai Sam Peckinpah nesisimulkina: vyrai kraujuoja lyg skerdžiamos kiaulės. Peckinpah apskritai domina smurto, prievartos temos- "Straw Dogs" vyras žiauriai keršija žmoną išprievartavusiems niekšams, "Patt Garrett & Billy the Kid" turi niekšingumo mastu pasiutimą varančią sceną pabaigoje, kada beginkliui šaunama į nugarą ir t.t. Šitam filme taip pat netrūksta moralinės bjaurasties- po nesėkmingo plėšimo gauja neša kudašių, palikusi nugaroje bendražygius, o dėl sužeidimų negalintį tęsti kelionės vyrą paprasčiausiai nušauna. Visgi sąžinės balsas egzistuoja ir  prabyla Dutcho lūpomis, ką vesternuose sutiksi ne taip jau dažnai, vien dėl to "Laukinė gauja" man išskirtinis, unikalus patyrimas. Gauja sensta, laikai keičiasi, "laukiniai vakarai" traukiasi užmarštin, bet herojai jau negali išversti kailio. Kompanija draskoma vidinių konfliktų, nariai negerbia vado, o ant kulnų lipa įstatymo sergėtojai. Tarp jų- buvęs chebrantas, dėl laisvės pažadėjęs teisėsaugai susekti buvusius bendražygius. Gang'ui  tetrūksta vieno, paskutinio sėkmingo darbelio ir vyrai galėtų ramiai eiti "į pensiją". Toks pasitaiko, kai meksikiečiai pasiūlo pavogti ginklų siuntą iš Amerikos armijos, jei gauja nejaučia "pernelyg didelių sentimentų savo valdžiai". Nejaučia. Kiekvienas už save, už išlikimą. Vis dėlto pabaigoje gauja išperka gerą vardą,  kada metasi į savižudišką kovą dėl savo bendro,- absoliuti  kraujastika.

Flirting (1991)

Nicole Kidman mane nustebino- iš malonios pusės! Vaidina antraeilį vaidmenį, užtat ryškų ir  įsimenantį. Merginų internato alpha-dog būtų arčiausiai tikslo, norint apibūdinti jos hierarchijos statusui. Pripažinsiu, laukdavau scenų su Kidman,  ropinėjau akimis jos laikysena, plieniniu žvilgsniu ir šaltu autoritetu. Kada jos kalbasi su Thandiwe- geriausijuostos momentai-  panašu į kalėjimo socialinį veidą; stipri, nepriklausoma asmenybė pelno autoriteto pagarbą. Nuostabus scenarijus. Istorija apie du nekomformistinius paauglius, 1962m. Australijoje, griežtoje mokytojų- diktatorių pašonėje skleidžiančių romantinės meilės daigus. Thandie Newton pasirodymas irgi vertas dėmesio; šmaikšti, protinga, laisvos sielos Thandiw sužavėjo. Paliestas pilietinio karo Ugandoje klausimas- Thandiwe tėvas ten svarbi pasipriešinimo figūra, todėl filmas pakyla gerokai virš standartinių hormoninių meilės istorijų šūlėje- tampa unikaliu. O kas nuostabiausia- viskas persmelkta melancholijos aromatu; mokykla neidealizuojama, parodyta su visais trūkumais, nors ir šmaikščių momentų nestinga, tačiau sugebėta išlaikyti viltį, kad čia gali nutikti kažkas gražaus, mielo, ką prisiminsi suaugęs.

Chungking Express (1994)

Filmui pavyko neįmanomas dalykas- jis pažadino manyje mirusį romantizmą. Šiurena tempdamas kojas grindimis, skleidžia neartikuliuotus garsus, lėtai varto išverstas akis,  šitas zombis nežino kur atsidūrė. Dvi istorijos iš Honkongo, žmonėmis užgrūsto miesto, tačiau populiacijos tankis vistiek negarantuoja  asmeninės laimės. Du moterų palikti vyrai, policininkai, kiekvienas savaip mėgina susigyventi. Pirmasis, išsiskyręs su drauge po 5erių kartu praleistų metų,  kasdien perka konservuotus ananasus su galiojimo laiku 05.01, nes tiki, kad iki tos dienos sutiks naują meilę. Antrasis namuose kalbasi su namų apyvokos daiktais ir susipažįsta su nauja užjkandinės padavėja. Nusivylusi kad nerodo jai trokštamo dėmesio, herojė įsibrauna į mylimojo namus ir juos tvarko :D Šįkart filmas tikrai komiškas, nereikėjo nejaukiai juoktis iš kultūrinių skirtumų. Unikalus filmavimo būdas net svarbiau už scenarijų,aktorius- vaizdai padriki, iškraipyti, pastoviai juda, lekia, mirguliuoja; pažintum "Chunking Express" net po daugybės metų. Skirtas visiems, kas nelaimingai mylėjo, sutinku, nieko gražesnio neteko matyti.

Candyman (1992)

Istorija apie jauną moterį, kuri renka medžiagą apybraižai apie paslaptingąjį Bitininką- legendą, kuria tėvai gąsdina nepaklusnius vaikus. Demonas pasirodys, ištarus jo vardą penkis kartus prie veidrodžio ir užsimojęs kabliu paleis tau žarnas. Moteris drėbta iš racionalesnio molio ir drąsiai neria į juodukų kvartalo vidurius;  vietą, kur vyko paslaptingos žmogžudystės, o nusikaltėlis niekada nebuvo rastas. Šitoj vietoj supratau, kad Helen gyvenime kažkas labai netvarkoj- ar dėl įtarimų dėl sutuoktinio neištikimybės, ar dėl neįgyvendintų ambicijų- rizikuoti gyvybe pavojingam rajone ryžtųsi ne kiekviena. Regis, ji ideali auka- pasimetusi, išmušta iš vėžių, gardus kąsnelis piktosioms jėgoms. Herojės gyvenimas vos per sekundę ima ristis žemyn. Maniau, bus trashy movie su juokingais spec efektais, pažvengsiu, ir pamiršiu. Bet prie scenarijau ranką pridėjęs Clive Barker, Hellraiser kūrėjas, matyti pasikartojanti Ievos ir žalčio aliuzija. Kaip meistriškai perteikta beviltiška Helen situacija, vienišumas, bejėgystė! Filmas persunktas geismo, erotikos, nuopolio motyvo, kas daug aukščiau jį iškelia virš kitų matytų siaubo filmų. Bitininkas irgi įspūdingas, ne veltui Tony Todd vadinamas ikona. 

Memories of Murder (2003)

Koks kontrastas žaismingi, beviltiškai nekompetetingi detektyvų personažai, lupantys kaip dantį prisipažiniimą įtariamiesiems iš burnos, tamsiai, klaikiai serijinių moterų žmogžudysčių temai. Atvirai, pusę filmo krizenau. Aišku, teisėsaugos metodika tiesiogine prasme "iškankinti" prisipažinimą kelia pasipiktinimą, bet prieš tai turi surimtėti. Pavyksta tik filmo pabaigoje. O šiaip reginys nenuvilia pramoginiu atžvilgiu: laikas skriete skriejo, dviejų valandų kaip nebūta. Detektyvo spyriai ore, prieš tai apsimovus bachilo analogą ant bato, kad nesuteptum avalynės į aukos leidžiamus skysčius ir pliko kūšio versija, kurią uolus darbuotojas tikrina viešoje maudykloje- tik keli perlai iš kriminalinio tyrimų biuro repertuaro. Remtasi tikra istorija, o neatsimenu, kada tiek juokiausi; nors politinės potekstės, alegorijos šmėstelėjo galvoje. Siaubas, filmas pažadina tavyje snaudžiantį žvėrį. 

Old Boy (2003)

Pietų Korėja mano padangėje! Visi kinomanai žino "Old Boy", aš nesu išimtis, bet taip susiklostė, kad jį pamatyti nusprendžiau tik dabar. Ir ką- hype nebe tas, siužeto posūkį, turėjusį šokiruoti, nuspėjau iškart, nes jautėsi labai ryškios asociacijos su Angel Heart . Na, bet originalumo stoka azijiečių neapkaltinsi, daug čia beprotybės yra ir dėmesį išlaikyti nesunku. Pasirodė, kad gal žiūriu "apkarpytą" versiją, nes visos scenos, turinčios priblokšti šlykštumu- amputacijos, sužalojimai- paskutinę akimirką paliekami tavo vaizduotei, priešingai nei ką tik matyto mangos herojaus nuotykiuose. O jei skaitai tu, paprastas žmogus, ir filmo pavadinimas nepriverčia suktis smegenų malūno- tai istorija apie alhašą Dau su- Oh. Pagrobtas vieną lietingą naktį, penkiolika metų jis laikomas nelaisvėje paslaptingo piktadario. Galiausiai išleistas laisvėn, turi 5 dienas atskleisti, kas su juo taip pasielgė. Mačiau, yra amerikonų perdirbinys, bet negaiškit laiko su ta nesąmone, o verčiau pažiūrėkit šią nurautą, originalią keršto fantasmagoriją :)

Audition (1999)

Pirmas filmo ketvirtis kėlė žiaurų juoką; žiaurų ta prasme, kad juokiesi iš siaubingų dalykų, kurie gal neturėtų būti juokingi kaip moteriai, bet juokas gali būti laikomas stresine reakcija, šoku.  Našlys, auginantis paauglį sūnų, nutaria vėl vesti. Draugas iš filmų biznio pasiūlo surengti perklausą. Taip, apsimesdami, kad ieško akorės filmui, vyrai uždavinėja moterims klastingus, kartais nepadorius klausimus, taip žemindami moterišką orumą iki feministinio arbatinuko užvirimo. Šlykštu. Tada apsireiškia Asami- herojaus moters idealas. Graži, švelni, o svarbiausia- nuolanki. Bet nedarykime skubotų išvadų, Asami turi paslapčių. Kas nepatiko, kai žvėriškai lėtas tempas; po valandos aš nebuvau nė per pėdą priartėjusi prie atsakymų, po Ichi, kur įvykis veja įvykį, slow motion vos neužmigdė. Pabaigoje gavau šlykštastikos- juk buvau mačius filmo nuotraukų, švirkštas ir garota tiesiog laukė savo eilės :D Kadangi likau nieko nesupratusi- padrika kadrų seka sujaukė smegenis ir visai pasimečiau, kur realybė, o kur sapnai- gavau nemažai pasiskaityti. Blembački, regis filmas kietas riešutas, daug gilesnis ir sudėtingesnis, nei maniau. Aibės simbolių, metaforų ir visokių raktų. Suprantu, kodėl įtraukė į 1001 sąrašą :)

Ichi the Killer (2001)

Per tiek metų filmų vėpsojimo, pirmas blynas iš Azijos (!); visa kita ant tiek atsibodę, kad nutariau išmėginti. Rupūže, patiekalas išėdė gerklę savo aštrumu :D Nei vieno normalaus veikėjo- vien psichopatai, mafiozai, iškrypėliai, khe khe, I am in?.. Herojų veiksmai sunkiai paaiškinami protu, pragmatinius motyvus dar supratau- dingo bosas su yakudzos babkėm, reikia surast ir išsiaiškint, vyrukai ne kokie netikšos, kad už nosies vedžiotum. O tada yra du veikėjai: Kakihara, kurį veža skausmas ir kančia, ir Ichi- deliusional guy, sukėlęs didžiają sumaištį mafų pasaulyje. Kakihara metasi į Ichi paieškas, jam mestas iššūkis- o ir garbė- sutikti kitą beprotį, didesnį už jį patį. Koks herojus- išvaizdą drąsiai gali skolintis Helloweenui- spalvingas, stilingas, šarmingas :D Daug smurto, kraujo, žarnų, perdurtų skruostų- kas tiek japonam su adatų fetišu lol?- nuobodžiauti netenka. Efektai vietomis juokingi, apskritai, drįstu teigti, kad čia beveik komedija? Neabejotinai, vienas iš tų filmų, kurio nerekomenduotum padoriam piliečiui, su kuriuo sieja nuobodūs koleginiai/giminės saitai, bet pačiuožusiems- kita kalba!

The Ruins (2008)

Amerikiečių jaunimėlis chillina per atostogas Meksikoje. Trys iš jų visiški atsilupėliai, ketvirtasis žada tapti gydytoju, elgiasi atsakingiau. Toks žinot, klasikinis sąstatas- simpatiška mergina, tada kekšė, populiarus bernas ir moksliukas, tetrūksta juodaodžio, bet jo nėra, yra vokietis. Naujasis draugas sudomina grupelę išvyka į Meksikos džiungles, kur paskutinį kartą lankėsi jo brolis archeologas, prieš mįslingai pradingdamas. Čia greitai tampa vietos įkaitais, nežinoma blogastis apsėdus piramidę, kurios jie negali palikti. Idėja apie augalus-žudikus neseniai apsišvitinau knygoje "Trifidų dienos", todėl konceptas pasirodė priimtinas. Dar nematytas vaizdelis, spygčiojantys žiedeliai, cha cha cha. Žiūrėjau dėl body-horror, buvo prasta diena darbe, norėjosi garą nuleisti, matant fikcinę kančią. Yra, yra šlykšti vietelė, pateisinusi lūkesčius... Dar šovė mintis, kad čia rasistinis filmas, tik rasizmas nukreiptas prieš pačius amerikonus- iš meksikiečių pusės, todėl neišėjo pajusti gailesčio nė kruopelytės.

Glorious (2022)

Pripažinsiu, norėjau mesti po 10min; bet žiūrėjau ne viena, teko prisitaikyti, o ilgainiui filmo absurdiškumas ir beprotybė pasidarė pramoga. Čiuvas, nesusitvarkantis su emocijomis, visai pameta galvą atokioje degalinėje. Skeryčiojasi, prisigeria, sudegina kažkieno asmeninius daiktus- kaip paaiškėja, savo eks nuosavybę. Juokinga, tačiau kiekvienas sielvartaujame mums priimtinu būdu. Ryte, pabudęs be kelnių (!), nurėplioja į viešąjį tuealetą pakalbėti su baltąja ausimi- pagirios pasižymi punktualumu. O čia prasideda bajavykai! Taip, siužetas rutuliojasi tualete, vietoje, kurioje sunku įsivaizduoti vykstant ką siaubingo, nebent žiaurų myžalų ir šūdų smarsą, čia daug vaizduotės nereikia. Iš kitos pusės, gal smarvė iššaukia haliucinacijas? Mintis, verta pasvarstymo :D Filmą įkvėpė H.P. Lovekraft apsakymas, neskaičiau, bet mačiau panašumų su Dagon - rašytojui patiko uodegytės :D Viską išgelbėja pabaiga, labai teisinga, taikli atomazga, panašių norėtųsi ir realiam gyvenime atitinkamiems asmenims.

Django (1966)

Seniai knietėjo pamatyti Quentino Tarantino numylėtinį, įkvėpusį pastatyti alternatyvią istoriją apie vergiją Pietuose, nesivarginsiu įdėti nuorodos, apie kokį filmą kalbu- akivaizdu.  Pirmą kartą matau spagetti žanro grynuolį; amerikiečiai aptraukė saldžiu glaistu, suherojino, jie nebejuokingi, o čia :D Absurdu dvelkiantis siužetas, perdėtos emocijos, klaikiai išsidažiusios salūno kekšės ir šnekus pagrindinis veikėjas- Eastwood'o antipodas, cha cha. Kalbant apie pagrindinį veikėją,- pasakiško grožio vyras, užhipnotizavo ir nė nepastebėjau, kaip praėjo pusantros valandos. Netgi purvinas, pasmirdęs jis spindėte spindi, dar nebuvau susidūrusi  su tokiu tobulu gamtos kūriniu, Franco Nero įsigraužė į atmintį. Marios veikėjas, garantuoju, įkvėpė Sergio Leonę pakviesti Claudią Cardinale į "Once Upon A Time in America",  moterys kaip seserys panašumo! Ir šiaip daug momentų, matytų Dollars Trilogy, yra iš "Django", tik, kaip minėjau,  įvilkta į superherojaus apsiaustą, nes amerikiečiai nemoka juoktis iš savęs, reikia respektabilumo, todėl mažai likę cringe efekto. Pati istorija šimtąkart girdėta (bet tik kopijose, o čia pure gold ), jei reiktų nusakyti vienu sakiniu- atskalūnas, kovojęs Šiaurės pusėje Pilietiniame kare, atkeliauja į nupiepusį miesteliūkštį, kurį terorizuoja generolas Džeksonas; su juo reikia suvesti senas sąskaitas. Filmavimo būdas lengvai leidžia įsivaizduoti veiksmą teatro scenoje.

The Year My Voice Broke (1987)

Mielas, jautrus australų coming of age filmukas, visas žavesys- atmosferoje. 1960-ieji, draugai nuo vaikystės, Denis ir Frėja, stumia paaugliškas dienas mažame nuobodžiame miestelyje. Frėja patinka vaikinams, greitai ja susidomi velnio neštas ir pamestas Trevoras. Kokia bičo diagnozė, liko mįslė. Lyg ir paminėtas hiperaktyvumas; jis gyva nelaimė, tačiau širdžiai neįsakysi. Denis gauna liūdnai stebėti, kuo viskas baigsis, o baigsis prastai. Įvykių fone aiškinamasi, kas nutiko jaunai merginai, atokiai gyvenusiai apleistame name;  paslapties atskleidimas liūdnai susišaukia su miestelyje nutiksiančiais dalykais. Kuo man patiko? Aktoriai labai natūraliai perteikė jaunuolius, kuriems per ankšta erdvėje ir laike, kuriame turi egzistuoti. Vaikinas kuria eiles, mėgsta muziką, kada bendraamžių intelektas antrina viščiukui, o mergina, ką gi, jai 16ika, ji laisvos natūros, moteriai čia kaip mirties nuosprendis. Nors Trevorą turėtume laikyti blogiečiu, bet kai jis nukenksmina Denio skriaudėjus mokykloje, negali jo nemėgti. Vaikiui reikalinga specialisto pagalbą, bet vėlgi, sušikti 1960-ieji, apie ADHD niekas nė nesapnavo. Gyvenimas provincijoje pasižymi tuo, kad čia susitelkusi puritonų koncentracija, ir jie linkę gadinti kraują kitokiems. Amerikiečiai nėra pastatę nieko panašaus, jiems būtini happy end'ai: mintis, kad esi tik bejėgis stebėtojas savo meilės akiratyje, jiems nepakeliama. 

1408 (2007)

Vakar perskaičiau Stiveno Kingo "Apie rašymą"; kaip klostėsi  karjera, kaip gimė garsiausi kūriniai. "Kerė" išgelbėta iš šiukšliadėžės, tik pagalvokit! Pabaigoje, skaitant "1408" pastraipos redagavimą, toptelėjo- pala, šios ekranizacijos nesu mačiusi! Greitai parsisiunčiau ir užpildžiau spragą- seku knygas, kurios virsta filmais, bent kiek vertais dėmesio. Baisu nebuvo, bet savimi pasitikintį, skeptišką paranormalių reiškinių tyrėją- rašytoją John Cusack perdavė. Jo darbas- važinėti po viešbučius, kurie skelbiasi esą apgyvendinti vaiduoklių, ir dalinti "kaukolytes", pagal šiurpo mastą. Aišku, daugumoje viskas tik priemonė turistams pritraukti, todėl rašytojas jau sketicizmo doktorantas. Kol negauna riešutėlio, kuris jo žabtams per kietas. "The Dolphin" ir 1408 kambarys. Impozantiškas viešbučio valdytojas Samuel L. Jackson mėgina vyruką atkalbėti nuo savižudiškos misijos; bergždžias reikalas. Todėl ypač smagu žiūrėti, kaip herojus gauna per aukštai iškeltą nosį. Įkyrūs, užsispyrę žmonės man kelia antipatiją, visai negaila dėl ištikusios krušliavos. Efektai- nuo lengvų pašiurpinimų netikėtai įsijungus radijai iki terminio šoko: čia prakaitas pila, čia jau -5. Vaiduoklių hologramos atrodė ne vietoje, bet dar nematytas formatas, tai užskaitau. Priežastis, kodėl kambarys- gryna pragaro siuita, nepaaiškėja ir gerai, juk būtų koks šabloninis stereotipas, keliantis žiovulį. Laimingos pabaigos nėra, rašytojas- ne supermenas, nulaužiantis prakeiksmą, bet susiprotėja padaryti taip, kad ateityje smalsučiai nesugalvotų čia apsistoti nervų padirginti.

Close (2022)

Prancūzijos filmai, Europos mastu, bene vieninteliai, kurių privengiu. Mane slegia ištęstos scenos, nieko neduodančios kūrybine prasme, daug papų, kūšio ir penių, spjūvis į pabaigą- jokios kulminacijos, ai, laikas baigėsi, gerai, leidžiam titrus. Visų  niuansų nė neišvardysi. Todėl į "Close" Lukiškėse ėjau be ypatingo nusiteikimo pamatyti šedevrą, nors internete liaupsino. Pradėsiu nuo to, kad dviejų trylikamečių draugystė pavaizduota lyg pradedančios gėjų poros. Bandžiau atsiriboti nuo šalto lietuvių mentaliteto, gal užsienyje čia normalu. Miegojimas vienoje lovoje, susiglaudus, neatsiplėšimas vienam nuo kito? Buvo nejauku žiūrėti, bet pirmąkart susidųriau su  drąsiu požiūriu į faktą, kad homoseksualumas nenukrinta kaip gripo diagnozė- staiga, netikėtai. Keistas ryšys nelieka nepastebėtas mokykloje, vaikai yra vaikai. Šalto dušo pliūpsnis išblaivo vieną iš vaikų ir šis mėgina atitolti, rasti naujų veiklų, draugų. "Pedalo" klička šulėj ne tas pakabukas, kurį nešiotum didžiuodamasis. Santykių aiškinimasis kaip dviejų sutuoktinių: zyzianti boba ir jos užgauti jausmai ir pasimetęs vyras, vaikams perkeliamas suaugusiųjų modelis. O tada nutinka tragedija, kurią nuspėjau nė anonso nežiūrėjus, akivaizdi kaip saulė ryte. Tada labai ilgas susitaikymas su netektimi, kaltė, sielą drožiantys jausmai. Gavosi istorija apie anksti šalnos pakirstą homoseksualumo daigą- mano interpretacija.

Wake in Fright (1971)

Jaunas mokytojas skaičiuoja paskutines pamokos minutes, o tada- atostogos! Sudie, nykus kaimiūkšti ir apsisnarglėję vaikai, vyrukas šaus tiesiai į Sidnėjų. Deja, pakeliui užsirauna ant pernelyg svetingų vietinių alkoholikų. "Agresyvus vaišingumas"- kai tau stato gerti, o atsisakyti negali. Dažniausia išsilavinusių žmonių bėda, nemoka pasakyti "ne", bijodami įžeisti artimo jausmus. Nesiginčysiu, jie atrodo grėsmingai. Teko gyvenime  matyti panašių "geradarių"; paprastai piktybiški, savanaudiški tipai, norintys tave paguldyti savo nuosmukyje. Negana to, įkalęs, mokytojas pralošia pinigus kvailose lažybose, Sidnėjus lieka kaip tolimas sapnas. Dabar jis- daugiadienių įkaitas ir baltų arklių ganytojas, su kitais alhašais stumia vieną spirituotą dieną po kitos. Truputį juokinga, nes vyrukas laikė save aukščiau kitų, žvelgė su ironija į paprastus žmogelius ir jų primityvias pramogas, o dabar še. Be skatiko svetimame mieste. Ne, istorija ne apie asmeninį nuopuolį, o ratą, iš kurio negali ištrūkti, puikus siaubo filmas! Fantasmagoriška karuselė pavaizduoja šiurpiai įtaigiai, spėliojau, kuo gali pasibaigti karštligiškos linksmybės su Australijos šunkarom? Scena su kengūrom- klaiki, pasiekusi aukščiausią įtampos tašką; imi šlykštėtis girtuokliais ir linkėti kepenų cirozės čia ir dabar. Su niekuo nesulyginama patirtis, wow.

Bad Boy Bubby (1993)

Po velnių, kas čia buvo??? 35minutes kraipiau galvą nuo ekrane matomų iškrypimų, nesukrėtė tol, kol nepamačiau žiauraus elgesio su gyvūnais. Kaip dažnam siaubo fanui, man čia yra stop. Šlykštu, nepriimtina, pasibjaurėtina. Tačiau atsižvelgiant į kontekstą... Kas, jei taip elgiasi žmogus, kuriam košės galvoje ne per daugiausia? Jeigu trisdešimt metų neišėjai iš apšnerkšto kambario, kuriame tave laikė pabaisa motina, gąsdindama visa matančia Jėzaus akimi, šansų užaugti normalus turėjai ne per daugiausia. Fuucckkkk... Mano sąmonė buvo supurtyta. Galiausiai herojus išeina į dienos šviesą, taip prasideda jo nuotykiai išoriniame pasaulyje. Bubis, nesuvokdamas kas esąs, kopijuoja kitų žmonių elgesį, rezultate gauname kuriozinių dialogų ir situacijų. Geriausia žinoma, kad jo unikalumą galiausiai panaudoja muzikos grupė, savo pasirodymuose. Vis dar permąstau, ką čia mačiau, neina sulyginti su niekuo. Tas lagamino turinys, a la "Se7en" stiliumi gali klykti what's in the suitcase, what's in the suitcase??? Bet net šmaikštauti šia baisia tema neišeina, blyn :( Pagrindinis aktorius vaidina gąsdinančiai įtaigiai, jau maniau, paimtas retardas iš kokių globos namų. Va ką reiškia aktorinis meistriškumas!

Holy Spider (2022)

Man labai reikėjo dvasios pakylėjimo, nes pilnaties savaitgalį ji buvo nugręžta kaip skuduras. Ėjau į Lukiškių kiemą beveik aklai, sudomino, kad bus šioks toks bylos tyrimas, paremta tikra istorija. Ir buvo fantastiška! Kas pagavo nuo pat pradžių- tai ausį rėžiantis vertimas, vertęs prunkšti ir baisėtis? tiesiog idealiai tikęs vulgariai, šlykščiai atmosferai dar labiau pabrėžti. "Išdrošiu tau putę!", "Ištvatinsiu", "Putei nepatinka, kai ant jos rėkia", "Ateik, parodyk kaip tvarkaisi su pute"- keletas spalvingų frazių iš prostitučių kasdienybės. Irane, Mašhado mieste, siautėja serijinis žudikas; jo tikslas- išvalyti miestą nuo paleistuvių. Pirmieji kadrai- gatvės patamsių panoramos šedevrai. Viena prostitutės nakties išklotinė: kasekas opiumo, kad atbuktum, tada kliento lūkuriavimas, darbas kliento namuose, vėliau mašinoje- nustebau pamačiusi oralinio sceną, tiksliau bybį burnoje :D, tada pinigų nusukimas... Žudiko asmuo jokia ne paslaptis- tai gerbiamas vyras i trijų vaikų tėvas Saidas Razimis. Policija nededa įnirtingų pastangų surasti žudiką, kas siutina atkaklią ir ryžtingą žurnalistę, atvykusią pasidomėti. Atsainumas sukrečia- moters padėtis ir taip apgailėtina, vaikų dauginimo mašina perekšlė, o jei prostitutė... Naudotis galima, bet būtina smerkti ir siaubingai su jomis elgtis. Nežinau, kiek kartų padėkojau aukštesnėms jėgoms, kad negimiau musulmonų krašte, blyn. Košmaras, ne gyvenimas. Žudikas pamažu ima byrėti iš vidaus;, aktorius perteikė eižėjančios psichikos vyrą tobulai- religinis fanatikas pamažu ima daryti klaidas. Kova su apkūnia aštrialiežuve kekše  jo namuose vertė juoktis ir šiurpti vienu metu. Galiausiai, sučiupus nusikaltėlį, šalyje jis tmapa didvyriu! Paauglys sūnus žavisi tėvo misija, pasakoja prieš kamerą, savaip atkurdamas žmogžudysčių eigą.  Ilgai ne6iosiu atmintyje..

The Master (2012)

Atmetus faktą, kad per daugiau dvi valandas nepamatai aiškios siužeto linijos- pradžia, dėstymas, kulminacija, pabaiga- o tik dviejų keistų asmenybių draugystę- filmas vistiek palieka įpūdį dėl įtaigios Phillip Seymour Hofmann ir ypač Joaquin Phoenix vaidybos. Aktoriui nuolat tenka ribiniai, beveik išprotėję personažai, jis susitvarko kerinčiai, čia geriausias jo vaidmuo, iš manęs gauna "Oskarą" :D Dvasiškai karo ampalmdytas vyras su ryškiais PTSD simptomais, sutinka kulto lyderį Lankasterį Dodą. Scientologijos įkūrėją. Nuostabiai susiklosčiusios aplinkybės, kaip tik tai, ko reikia klejojančiam veterano protui- šarlatanų šaikos. Visgi, persiimti idėjomis nėra taip lengva, nors herojus stengiasi, kiek išgalėdamas. Jo meilė per smurtą- netinka.. Jei teisingai supratau, Fredis tebuvo Lankasteriui, hmm, iššūkis, kurį sau metė? Manipuliacija jautriu, pažeidžiamu asmeniuž, pavydas dėl nevaržomo Fredžio elgesio, nesaikingo alkoholio vartojimo, lyderis juk turi būti respektabilus? Tik Fredis jau kažkur kitur, scientologas pavėlavo. Paskutinis jų susitikimas rodo, kad lyderiui nepavyko. Nieko baisaus, sekėjų skaičius kasdien auga.  Religija persiėmę asmenys atrodo kaip apsiriję narkotikų- keistai žibančios Amy Adams akys, turtuoliai, besileidžiantys užhipnotizuojami, kad išpasakotų savo praeities gyvenimus- juk taip nuobodu būti turtingam, nors stauk. Keistas filmas, bet muzikos takelis nuostabus, o puikių aktorių vaidyba atsveria nykų scenarijų. Bet kirba įtarimas, kad filmas po 10, 20 metų man atrodytų visiškai kitaip.

Talk to Me (2023)

Nuo pirmųjų kadrų apėmė nostalgijos atmaina - ilgiesi dalykų, niekada neturėtų. Paauglių tūsas dviaukščiame name su baseinu, iššaukė norą būti patyrus ką nors panašaus. Daug ploto, nuosavas kiemas ir šansas, kad iš tokios begalės žmonių ne visi bus dūhai. Anstyvų 2000-ųjų Lietuvoje laikotarpis ir  suskių klasiokų pramogos sutriestam daugiabučio bute ar kiuženoje Slabodkėje nekėlė absoliučiai jokio noro būti jų gretose. Gal aš čia idealizuoju užsienį, juk ne kuo šustresniu vaikigaliai ten užsiiminėja- žolė, alko, nesaugus seksas tėvų kambary, turto gadinimas. Aišku, dabar, suaugus, gali baliavoti kiek širdis geidžia kur nors sode ar paskoliniame name, nesibaimindamas policijos, bet čia ne tas pats. Prarastas jaunatviškas polėkis, jausmas, kad dar visas gyvenimas tau prieš akis, neveltui sakoma "viskam savas laikas". Žodžiu, nustebino mane, kaip toli į praeitį nukėlė paaugliškos linksmybės, o paskui taip staigiai perėjo prie veiksmo, kad net žagtelėjau. Turim tik 1.5val, tad negaištam laiko, stab stab stab :D Filmą labai gyrė ne tik žiūrovai, bet ir kritikai- retas reiškinys tamsiame siaubekų danguje. Australijoje, matyt, karštis davė jaunimui į galvą- pramogos su balzamuota ranka kviečiant mirusiuosius, nustebino mano daug mačiusią akį. Juk yra internetas, tai kas čia per išsipisinėjimai? :D Oh well, bet suintrigavo iš karto, be to, pajuodę veidai ir išsprogusios akys ten labai įdomiai pabazarina. Adrenalinas ir šiurpai, įpilkit dar! Sumanu, kad yra kadras, kuriuo užbėgama už akių padaryti iš spiritizmo seanso mem'ą- nesivarginkit, autoriai patys jį padarė,- dvasios šokinėja kaip guminiai kamuoliukai, atkragintos galvos tabaluoja lyg kaliausės vėjyje, skambant populiariai muzikai, pagreitinus, liuks :) Esam pratę prie jump scares, kurie nusibodę iki gyvo kaulo; o čia, pastebėjus neaiškų objektą tamsoje, jis ne šoka iš vietos klykdamas kaip "Humanos" pardavėja apie išpardavimą, bet laukia, kol atkreipsi į jį dėmesį, triesdamas į kelnes. Tada išropoja, demosntruodamas art department talentą- lyg kas iškastų savaitę gulėjusį lavoną- odos spalva, tekstūra,-žavinga autentika. Ir pasielgia anaiptol ne taip, kaip tikėtumeisi iš siaubeko; kinky-fetišist on the loose :DD Siurprizai man labai patinka, gavau jų apsčiai. Taigi prisidirbęs jaunimėlis mėgina kažkaip kapanotis iš padėties, vienam jų pakliuvus į ligoninę kritinės būklės, bet situacija, atvirai sakant, beviltiška. Pabaiga duoda peno bent dviem tęsiniams, kas nėra cool ir naivuoliškai tikiuosi, kad nepradės melžti šio ypatingo skonio karvės.

Brawl in a Cell Block 99 (2017)

Trečiasis S. Craig Zahler tvarinys, kurį rekomendavo pažiūrėti. Pradžioje panašus humoristinis fonas kaip ir "Dragged Across Concrete", bet paskui režisierius mėgaujasi traškančiom, gurgždančiom, čežančiom kūno deformacijų akustikom. Skaičiau, kad  reginys neskirtas silpnų nervų žmonėms, bet mielieji, mano nervai yra sunkiasvoriai kultūristai kalėjimo grorilų mordom, kuo juos pagąsdinsi? :D Be to, scenos, nepabijosiu to žodžio, art house :D? Deformacijų vaizdai grynai interpretaciniai, veidas nepalieka kaukolės kaulų taip lengvai lyg nusmaukta kaukė. Whatever, čia jokiu būdu ne priekaištas, o meno forma, kurią priimu. Nustebino Vince Vaughn, kurio nesu daug mačiusi filmuose, prieš akis iškyla tik Wedding Crashers, grynai humoristinis vaidmuo apie vestuvių puotos sukčių-parazitų duetą. Čia pietietiška natūra ir bajeriukai snukių daužymo fone kilstelėjo jo reitingą mano akyse. Be jo, vaidina dar trys aktoriai iš kito režisieriaus filmo- Don Johnson, Jennifer Carpenter ir Udo Kier, smegenys vis norėjo susieti juos su vėliau buvusiais veikėjais, bet nieko panašaus, tiesiog gal Zahleriui patiko su jais dirbt, tad pasikvietė du kartus į aikštelę. Situacija, kada kalėjimam papuolęs tipas visais įmanomais būdais mėgina apsaugoti šeimą, natūraliai iš atminties išvilko "Shot Caller", grynas sutapimas, kad filmai pasirodė tais pačiais metais, kaltint plagiatu nėra kaip. Dar vienas momentas, vertęs krizenti,- fetišistinis prižiūrėtojų užsiciklinimas ant herojaus ūgio ir bokso. :D

Dragged Across Concrete (2018)

Švelniai tariant, išmušė iš vėžių, nors tikiu, kad visi keisti scenarijaus autoriaus priimti sprendimai buvo tikslingi. Jų dėka gauta analogų neturinti kriminalinė drama, kelianti man neaiškios kilmės juoką. Būna, žvengi iš absurdo, prastos vaidybos, patoso, tarantiniškumų, arba seno gero "taip blogai, kad net gerai". Ne, čia dar kažkas! Ir ši naujovė man labai patiko, kaip  neragautas,  šviežias skonis. Jau pradžioje, juodukas grįžta iš kalėjimo, kad rastų namuose motiną, plušančią su klientu lovoje. Nedykaduoniauja moterėlė :D Vėliau du farai imasi sulaikyti nusikaltėlį, bet prasimuša rasizmas, kažkas nufilmuoja, ir juos nušalina nuo darbo. Toliau įvykiai eskaluoja radikaliai, vyrai metasi į pavojingą, kvailą reikalą, pradėję sekti įtartiną butą; kitaip sakant "popamokinė veikla". Vyresniajam kyrėjo visą gyvenimą dirbti persiplėšiant ir nesulaukti jokio dėkingumo, kada  jo šeima glaudžiasi sumautam rajone, paauglę dukterį puldinėja juodžiai. Jaunesnis.. priėmiau tai kaip viščiuko manevrą, mat ketino pasipiršti ilgametei draugei :D  O ten suplanuota visa banko plėšimo operacija! Emm, ar įmanoma šiais laikais dar juos plėšti? Suintriguota, tęskite. Farai lipa plėšikams ant kulnų, vienas dar pazaunija moralės klausimais, bet greit užtyla :D Ir  kokį cirką plėšikai nutraukia įsiverždami, springau iš juoko. Būtent šie scenarijaus siurprizai mane skatino pažiūrėti iki galo, nes pradžioje buvo kilę minčių kryžiuką spustelti. Melas Gibsonas vaidina kaip šieną anytai krovęs 35 laipsnių karštyje- išsibezdėjęs ir abejingas, kas yra.. okey? Dalykai, kurie bet kokiam kitam filme mane erzintų ir verstų tyčiotis, čia sukrenta į unikalią mozaiką, kurios raštu nepaliauji stebėtis. Retai žiūriu rekomenduotus, bet šituo žmogu matau,  galiu pasitikėti! 

Coffee and Cigarettes (2003)

Aromatinga, skani kinopatyra festivalyje "Kinas po žvaigždėmis". Tiesa, kavą geriančių nemačiau, buvo jau po 22.30, o apie cigaretes suvis galima pamiršti supersveikuolių laikais. Apie ką esame pratę kalbėtis prie puodelio kavos? Kažkodėl prieš akis stoja  vaizdas nosis sukišusių kūmučių, apkalbinėjančių trečiąją, visivyraikiaulės reportažas arba prekinimosi ataskaita. Nori nenori, įsivaizduoju moteris. O čia ne, vienuolikoje pokalbių, moterų ne tiek ir daug. Kas juos visus vienija- kalboje tvyro įtampa, sudirgę nervai, užslėpti motyvai, pavydas, frustracija ir erzelys. Nei vieno nerūpestingo paplepėjimo. Kita vertus, padauginus kofeino, nervai šokinėja it kamuoliukai :D Mano favoritais tapo gabaliukas su Tom Waitts ir Iggy Popp (aliuzija mačiau "Dead Don't Die", todėl miriau smalsumu pamatyti). Iggy turi be galo išraiškingą veidą! Tada Steve Coogan ir Alfred Molina, dialogas su galios svertais; žiūrint ir juokinga, ir graudu, ir svetima gėda apima, visa jausmų karusele prasileki. Ir priešpaskutinis segmentas su reperiais ir Bill Muray. Faina pamatyti dideliame ekrane, gaila tik, titrus užstojo piešais sėdėjusios plaukų kupstas.