RoboCop (1987)

Šyptelėjau perskaičius, kad filmas ultra-žiaurus, o tada žiebė scena posėdžių salėje, kur robotas  malfunkciona  :D Prigavo nepasiruošus, bet maloniai nustebino ir tučtuojau prikaustė prie ekrano. Ateities Detroite klesti didelis nusikalstamumas, policininkai persidirbę, grasina streiku. Negana to, jų mirštamumas gatvėse įgijo neregėtą mastą, Klarenco Bodikerio gauja juos skerdžia kaip paršelius. Vykdydamas užduotį, nuo Bodikerio rankos žūva policininkas Merfis. Bet lyg tyčia visuomenei pristatomas naujas  projektas- robotas, užprogramuotas kovoti su nusikaltimais; sujungus Merfio smegenis (?) su roboto kūnu, gaunamas superpolicininkas. Kas nenumatyta- kad Merfio sąmonė iškils į paviršių su keršto troškimu. Kaip minėjau, dėl kruvinos žmogaus-Merfio baigties apleistame sandėlyje, iškart imi simpatizuoti pagrindiniam veikėjui, man tik trūko čipsų patreškint, tokia susidomėjus stebėjau jo "atgimimą" ir blogiečių taškymą. Juokinga, kad mašinai dar reikia valgyti, ir tai kūdikių tyrelę primenantis produktas, čia specialiai papokštavo? :D Keršto idėja visada maloniai kaso paausį, ir mintyse mii dėlioti siužetus, ką iš tavo aplinkos aplankytų RoboCopas XD O jeigu rimtai, smalsumas užvirė po "Basic Instinct"; kaip reikiant  susidomėjau režisierium, pasirodo  "Total Recall" taip pat jo darbas, ir kadaise žiūrėtas "Turkish Delight", na, slystelėta su "Show Girls", bet atleistina, negali juk nuolat sektis :)

Total Recall (1990)

Kaip jis man prasprūdo vaikystėje, neįsivaizduoju.. Atrodė, kad Švarcnegeris visur, kur pasisuksi. Tuometinė TELE3 televizija bombardavo žiūrovą filmais, kur šis Austrijos ąžuolas pagrindiniame vaidmenyje: Komando, True Lies, Kindergarten Cop, Twins, The Predator, Konan the Barbarian, Terminator, dar vadinosi "Didysis penktadienio filmas", reikdavo ten skambinti, balsuoti :D Na, išėjo kaip išėjo, kartais gerai praleisti, paskui galima sugrįžti i turėti gerą laiką prie ekrano. O pasismaginau iš širdies- ypač dėl mutantų, jų kostiumų- tripapė sekso bitelė, ant pilvo kabantis parazitinis dvynys- buvau žiauriai pasiilgus body horror, 8-9 dešimtmetyje buvo labai populiarus. Norėdamas dirbtinių atostogų prisiminimų, paprastas statybų darbininkas Quaidas įsivelia į pavojingą katės ir pelės žaidimą. Jis- labai stipri ir vikri pelė, kurią gaudo nuožmūs piktadariai. Bet kodėl? Panašu, kad jam lemta įvykdyti superagento Hauzerio misiją, pastarajam kritus kovoje. Ten pabaigoje tiek twistų, kad nesu tikra, ar teisingai čia porinu dabar :D Žodžiu, su žavia garbane,  Marso planetoje  padeda sukilėliams, nes aišku, ten vadovauja svolačius diktatorius, žiūrintis savo naudos. Tik romantinėse scenose Švarcas atrodo kaip pinokis, bet ai, dzin,visa kita buvo achujenai :D

The Straight Story (1999)

Ramus, gražus filmas apie paskutinį tašką ant "i", padėtą seneliuko ir Ajovos. Sužinojęs, kad brolis, kurio nematė 10 metų, patyrė sunkų širdies priepuolį, jis leidžiasi į kelionę. Baisaus čia daikto, pasakysit, bet esmė transporto priemonės pasirinkime. Neturėdamas vairuotojo teisių, seniukas pasikinko žoliapjovę, prie jos prikabinęs vežimaitį (!) Prasideda kelionė iš Ajovos į Viskonsiną. Atstumas virš 300 mylių. Transportas juda panašiai ėjimo greičiui, bet 73ejų, su dviem gyvenimo padrožtais klubais, nenukulniuosi, tad.. Herojus sutinka įvairių žmonių, laimei, piktadarių ir nevidonų išvengiama, priešingai- matydami kelyje senolį, žmonės geranoriški. Paremta tikra istorija, kas dar kartą patvirtina- gyvenimas pateikia pavyzdžių, pranokstančių bet kokią scenaristo fantaziją. Skaičiau, kad Richard Farnsworth filmuodamais jau sunkiai sirgo kaulų vėžiu, į galą nebegalėjo vaikščioti. Bet ar jis dejavo, skundėsi? Priešingai, sužavėjo filmavimo komandą begaline savitvarda ir orumu. Praėjus metams, jis nusižudė, nepakėlęs skausmų, kaip tragiška :( Faktas, kad liko nebedaug gyventi, persidavė personažui, justi nuoširdus susitaikymas ir paskutinis lūkestis- ar spės Alvinas pamatyti brolį? Juostą gražiai papildo Alvino duktė Rouz, stulbinamai suvaidina Sissy Spacek; dabartinė karta nebeturi panašaus kalibro aktorių. 

2001: A Space Odyssey (1968)

Po dviejų dienų pastangų, išsilavinimo spraga užlopyta. Nelengva įveikti, bet filmas turi savybę įsitvirtinti atmintyje, vis grįžti prie jo mintimis. Neįtikėtina, kad sukurtas 1968-aisiais;  kada buvo likę dar metai iki žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje (!) Kubrickas pavaizdavo žmogų, laisvai laigantį kosmoso platybėse, lyg čia būtų paprastas nuėjimas į parduotuvę. Specialieji efektai, kosminio laivo vidus- viskas be priekaišto. Mane žavi filmai apie kosmosą, planetas- puikus būdas atitrūkti nuo buitiako ir žemiškų nesąmonių, viskas taip menka, kai palygini savo aplinkos ir galaktikų dydžio santykį.  Dirbtinis intelektas- paslaptingasis kompiuteris HAL 9000- sukūrė nejaukumo, įtampos lauką, į kurį įtraukiamas žiūrovas. Siaubas, kad technika pergudravo žmogaus smegenis, apima ir tave, sėdintį prieš ekraną, čia viena labiausiai man patikusių vietų. O kai dirbtinė sąmonė išjungiama- pamažu lėtėjantis balsas, keičiantis tembrui, galiausiai virstantis gerkliniu gromulavimu, skambant lėkštai dainelei, man net pagaugai nugara nuėjo, jausmas, kuriam neturiu žodinio atitikmens. Žinoma, teko googlinti, ką aš čia žiūrėjau, kažką pavyko perkąsti pačiai, bet pabaiga uždavė pernelyg stiprią mįslę. Tik va nesu tikra, ar gavau atsakymus. 

Bloody Hell (2020)

Zajebys buvo šis filmas, nuo pat pradžių žiūri ir negali atsistebėt- kokia čia pekla?? :D Žmogus didvyriškai išgelbsti žmonių gyvybes, o įkiša į kaliūzę, merga iš dėkingumo aplanko vos kartą ir dingsta iš akiračio, ir laukia aštuoneri metai nelaisvės, Amerika ahujel.. Turiu pasakyti, kad jei mane toks Saldainiukas (skonio receptorių išraiškoje tebūnie "Sostinės" atitikmuo) aplankytų darbe, o paskui TAIP pasirodytų, aš ten ble kryžium prie kalėjimo gulėčiau, my hero forever and ever :D  Panaudojama daug filmų referencų, kuriuos smagu gaudyti, gaunasi kaip koks pagarbos atidavimas. Faina tai, kad filmas gavosi kratinys- žiauriai geri kameros manevrai ir pan., originaliai pateikta, o paskui lenda kažkoks lengvas tūpumas, cringe giminaitis, bet gerąja prasme. Tipo, nedarom čia dar vieno supermeno. Dar neteko matyti, kad Sąžinei suteiktų žmogaus pavidalą, tik visokiom  fightclubų šizom, o ji tokia, hmmm, keistų pasiūlymų turi, dėl kurių įklimpsti į bėdas. Taigi vyrukas, išėjęs iš kalėjimo, patraukia visiškai random, į Suomiją. Namuose vistiek paparacai ramybės neduoda, nėr gyvenimo, o čia pradės viską iš naujo. Ir blembački, patenka kažkokiem psichopatams į rankas. Suomius vaizduodami jie čia gerookai persūdė, vien balti plaukai ko verti, bet tai visiškai nesvarbu. Herojaus priešistorė ne veltui ištransliuota, žiūrovui aišku, kad grobikai susidūrė su neeiline auka, belieka stebėti, kaip rutuliosis veiksmas. Filmas ir festivaliui gėdos nepadarytų, labai fainai praleidau laiką.

What Have I Done To Deserve This? (1984)

Kada nežinau, ką žiūrėti, jungiu Almodovarą- jo isteriški, nenuspėjami veikėjai ir buities keliamas siaubas būna įvilkti į patrauklų, stilingą drabužį. Čia, pavyzdžiui, hiperbolizuota, prunkšti verčianti namų šeimininkės kasdienybė. Jos didelė šeima- du paaugliai, vyras ir anyta- gyvena susigrūdę mažame bute, pastoviai sėdami netvarką ir vedantys stropiąją Gloriją (mano pamėgta Carmen Maura) iš proto. Norėdama  kaip nors išsilaikyti ant kojų, moteris be saiko ryja "NO-DOSE" tabletes- kofeinas. Sakyčiau, labai nekalta atspirtis, turint omeny šeimos narius, kuriuos turi pakęsti. Sutuoktinis- taksistas ir rašto padirbinėtojas, primeta, kad daug dirba, bet nebent liežuviu. Nuolat matome jį besitrinantį namuose ir gainiojantį žmoną dėl vakarienės ar marškinių lyginimo. Jis svaigsta dėl vokiečių dainininkės, kuriai kadaise dirbo Vokietijoje.  Dedasi šeimos maitintoju, bet pinigų nelabai parneša, Glorija turi eiti valyti žmonių butus. Vyresnis sūnus, 14metis,   platina žolę, jaunesnis- gėjus (!). Atvirai kalbama, kaip jis pamėgęs lankytis moksladraugio namuose, kad pasėdėtų jo tėvui ant kelių, kąąąąą??? Paskui epizodas su dantistu, žiūri suraukęs antakius, gaudai tuos groteskus kaip varlė uodus, priimi kaip avangardą ir tiek. Anyta mielai užpisanti močiutėlė, priklausoma nuo keksiukų ir mineralinio, atviros neapykantos marčiai nerodo, bet įtampos giją gali užčiuopti. Glorijos draugės- geros širdies prostitutė Kristal, susibičiliavusi su vyresniuoju sūnumi (!) ir kaimynė, auginanti telekinezės galią turinčią dukterį, kurios nekenčia visa širdimi. Visas filmas- veikėjai veikėjai veikėjai- jų beprotybė ir ekstremumai; juokinga ir be galo keista. Kunkuliuoja rimtos problemos, kurias visi mato, bet abejingai ignoruoja , o tau belieka juoktis (?). 

Basic Instinct (1992)

Nustebau radusi gausiai nusėstą Lukiškių kalėjimo kiemą; "Ramstain" koncertas Vingio parke, regis,  sugundė ne visus. O suviliojo pamatyti garsiąją Sharon Stone pyzdutę stambiu planu? Jeigu rimtai, niekada nesu mačiusi "Esminio instinkto", tik girdėjusi apie įžūlų tarpkojo  epizodą. Filmas patraukė dėmesį nuo pirmųjų minučių- šmaikštūs dialogai tarp detektyvų buvo puiki įžanga, priminė kriminalinių romanų pradžias, kur visi teisėsaugininkai matuojasi kotus. Turiu omeny, rodo vienas kitam, kuris viršesnis: pasistenk, ši byla sulauks daug dėmesio iš aukštesnių sluoksnių. Detektyvas, turintis ilgametį streso, alkoholio vartojimo ir rūkymo, bei polinkio į šiurkštų seksą bagažą, kaip tik panašų ujimą ir nori išgirsti :D Michael Douglas nesivaldo tiesiog žavingai, Holivudo mergišius matyt per daug nesistengė- tiesiog buvo savimi.  Nužudomas turtuolis-  žiauriai subadomas ledo kirtikliu lovoje, audringos sueities įkarštyje. Pagrindinė įtariamoji- jo meilužė, turtinga rašytoja, ironiška- tiksliai aprašiusi šį epizodą savo romane, keleri metai atgal. Vadinasi, turi alibi. Moteris paslaptinga, linkusi į manipuliacijas, viliokė, akiplėšiškai flirtuoja ir pasižymi plieniniu pasitikėjimu savimi. Net pavydu žiūrint. Jos nuogybės įvairiais rakursais pateikiamos žiūrovui; riba tarp trilerio ir erotikos lengvai išslysta iš rankų. Garantuoju, kad porelė, sėdėjusi šalia, spruko tenkinti geidulių, filmui vos įpusėjus, nes neįdomiu jo pavadinti liežuvis neapsiverstų. Jau greičiau stiebas kelnėse veržėsi į laisvę :D Džiaugiausi, kad nuspėjau žmogžudį teisingai, nors scenarijus pabaigoje ir nori pasėti abejonę.

First Reformed (2017)

Ethan'as Hawke'as- pastorius- žiūrėjosi atgrasiai, nes amžiams įstrigo jo šlykštaus vaikų žudiko amplua "Black Phone"; toks be 5minučių prievartautojas, neičiau pas jį išpažinties, lol. Bet čia mano asmeninės asociacijos, tinklaraštis irgi  mano, todėl rašau viską, kas ateina į galvą. Pastorius laiko mišias  nuobodulyje skęstančioje bažnyčioje- parapijiečių tesusirenka 4-5, o ir tie patys dėl to, kad čia kažkoks turistinis objektas. Paskui rašo dienoraštį, geria daug svaigalų ir myža raudonai- sveikata muša varpais, bet jam pochui. Tikėjimą, kaip supratau, praradęs, vien iš inercijos atlieka dvasiškio pareigas. Neveltui sakoma: sveikame kūne- sveika siela. Artėja bažnyčios jubiliejus, rengiamos iškilmės, tai dar labiau slegia išgverusį sielų ganytoją. Vieną dieną pagalbos paprašo jauna moteris, nerimaujanti dėl savo vyro elgesio. Jiems gims kūdikis, bet panašu, kad džiaugiasi tik ji viena. Sutuoktinį pasiglemžusi depresija ir gyvenimo beprasmybė. Suduodamas smūgis- pastoriaus šūdina vidinė būsena dar pablogėja, pamačius kiek nuosavame kieme bjaurasties. Jis pasijunta besisukąs šlykštaus veidmainiškumo virale, kur bažnyčios rėmėjas- neatitaisomą žalą gamtai daranti milijardinė kompanija. Užimamos pareigos lyg ir reikalauja kažko imtis-  pašokininėti prieš vėjo malūnus. Dažni būsimosios mamytės vizitai ir visokių paslaugėlių prašymai atrodė  akivaizdus diedo kybinimas, prisidengiant pilvu, todėl pabaiga užduoda daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų.  Visumoje- daug dedamųjų gerokai kliudė įsijausti į rimtą tikėjimo kryžkelę.

Last Temptation of Christ (1988)

Labai sunkiai peržiūrėjau. Religinė tematika yra kažkas priverstino, nes man asocijuojasi su ėjimu į bažnyčią vaikystėje. Žvėriškai nuobodu, o dar stovėk valandą, nes apsukrios babcės jau sėkmingai užėmusios sėdimas vietas. Bet seniai norėjau pažiūrėti dėl Willem Defoe Kristaus vaidmenyje- koks avangardinis pasirinkimas; po "Silence" supratau, kad jei dabar nepažiūriu, vadinasi niekada, todėl pirmyn! Vėl  dvi valandos keturiasdešimt minučių, vargeli, reiškia dvi dienos namų darbų, be perstojo žvilgčiojant į laikrodį- nagi kada bus galima bėgti į kiemą žaisti, mama? Namų darbus paruošus, vaike. O jeigu kalbant rimtai, mane vėl pribloškė Scorceses talentas (nepamirštant Paul Schrader sudėlioto scenarijaus, remiantis to paties pvadinimo Nikos Kazantzakis knyga) Scenos didingos, muzika dirgina nervus, kursto įtampą, keliaujant liūdno finalo link, o kai įvyksta nukryžiavimas ir vis tiek lieka 40min? Įdedama pasipiktinimą sukėlusi, galimo Kristaus šeimynio gyvenimo atkarpėlė, vyro, tėvo padėtyje, jei akys nesumelavo, pasismaginant ne vien su žmona, bet ir jos seserimi. Defoe pasirodė fenomenaliai, jo nemirksintis, nuolat abejojantis, pasimetęs Mesijas- dar vienas nuostabių pasirodymų kine, o bet tačiau nepelnęs "Oskaro", kas per šventvagystė :D Beje, kalbant apie įdomius aktorių pasirinkimus, žagtelėjau pamačius Poncijų Pilotą- David Bowie rankose! 

Silence (2016)

Koks sunkus, slegiantis, bet nuostabus filmas, neįmanoma pamiršti. XVII amžius. Jėzuitai Rodrigezas ir Gerera, iš Portugalijos keliauja į tolimąją Japoniją, sužinoti, kas nutiko jų mokytojui Fererai. Laiškai nutrūko, likimas nežinomas. O nutiko tas, kad japonai nėra linkę priimti krikščionybės, čia dar švelniai pasakiau, "nelinkę", Jėzau.. Krikščionys negailestingai persekiojami, kankinami, verčiami spjaudyti ant šventųjų paveikslų, jei nori likti gyvi. Toji maža saujelė, išpažįstančių krikščionybę, mielai priima kunigus, tup pat metu labai rizikuodami. Rodrigesui kliūva sudėtingiausias išbandymas- kiek tvirtas jo Tikėjimas, kai kalbama apie kankinius? Psichologinis spaudimas žvėriškas, Inkvizitorius creepy as fuck, juokingas akcentas, kalbant angliškai, pasitarnauja dar didesnio kraupumo dėlei. Žiūrint negalėjau išmesti iš galvos, kokie protu nesuvokiami dalykai vyko, vardan ko? Vaidyba puiki, vidinę kovą Andrew Garfieldas išguldė stulbinamai įtikinančiai. Kiek jis prarado, o kai sužino atsakymą į nelemtą klausimą, kuris atvedė čionai, suvis tragedija. 

Little Joe (2019)

Kaip puiku, kad galima pamatyti filmų atviroje erdvėje ir už dyką "Lokys, liūtas šakelė" pirmadieniais organizuoja peržiūras Lukiškių kalėjime, nutariau išmėginti, kokia garso ir vaizdo kokybė. Puiki! Buvau nustebinta aukšto lygio, net pradėjęs lašnoti lietus neišbaidė. Mokslininkai išrado gėlytę, kuri skatina laimės jausmą; atradimas, iš esmės pagerinsiantis gyvenimo kokybę, sudie, antidepresantai! Visgi pradeda kilti abejonių dėl augalo saugumo- jo poveikyje nepastebimai, bet nenuneigiamai ima keistis asmenybė. Pasikeitimai ne radikalūs- nėra be galvos siautėjančių zombių ar degeneruojančios išvaizdos, tik erzinanti ramybė ir mmm, emocijų supresavimas?  Pvz, kai žmogus šypsosi, bet tai neturi nieko bendra su jo vidine savijauta. Augalas taip elgiasi, norėdamas išlikti- infekuotasis padeda apkrėsti kitus žmones, tokiu būdu flora klesti, naujosios asmenybės- tai augalai. Jauna mokslininkė ir motina, auginanti paauglį sūnų, išsigandusi, kad jis, prisiuostęs žiedadulkių, vis labiau tolsta. Tas subtilus mementas- paauglystė, kada tėvų ir vaikų santykiai atsiduria minų lauke. Sunku pasakyti, kur racionali baimė, kad mylimą vaiką perkeitė paslaptingos biologinės medžiagos, o kur vienišos motinos noras pagaliau pagyventi sau, negraužiamai kaltės, kad per mažai laiko praleidžia su sūnumi. Plonytė riba buvo sunkiai įžiūrima, todėl nutikus, kam buvo lemta nutikti, nedarai tragedijos. Man net pasirodė, kad viskas įsikalbėta- darboholikai mokslininkai, natūralu, prigeso kaip žmonės, kaip jau sakiau, riba žiauriai plona, galima ginčytis iki ryto, kaip ir kas čia vyksta. Ryškios filmo spalvos sprogdina akis- raudona, žalia, oranžinė- mirgėte mirga, man priminė  spalvingus augalų žiedus- išskirtinė vizualinė patirtis.

The Wolf of Wall Street (2013)

Prisižiūrėjus senų šūdniekių, apima kaltės jausmas, kad švaistau laiką ir regą, nori nenori, tenka grįžti į vėžes. Niekada nemačiau "Volstryto vilko", nes nemėgstu Leonardo di Caprio, bet supratau, kad niekas nepasikeis- jis man visada nepatiks. O Martin Scorcese, sakyčiau, nusipelnęs režisierius, su kuriuo reikia skaitytis, ir dėlei jo ilgamečio, įsimintino, kokybiško filmų kūrimo indėlio, užmerkti akis prieš asmeniškai nepriimtino aktoriaus pasirinkimą. Tai ar patiko? Esu konservatorė, senieji jo filmai man daug labiau prie širdies, bet negaliu sakyti, kad tos 3 valandos praėjo agonijoje. Žvėriškas apetitas pinigams, machinacijos, charizma- Jordanas Belfortas padarys viską, kad iškiltų į viršūnes. Ekonominis klausimas man liko mįslė, kaip ten įmanoma uždirbti pasakiškas sumas, per regis, neįtikėtinai trumpą laiką, bet tai nesvarbu. Scenos ištisos  prieskoninogs bakchanalijos, kai rodomi firmos vakarėliai su prostitutėmis, šniaukščiant narkotikus ir gyvenant, lyg nebūtų rytojau, išsigalvojant beprotiškų pramogų. Pavyzdžiui, neūžaugų mėtymas į taikinį arba kolegės nuskutimas plikai už pinigus, abipusiu sutarimu (?) Būtent jos užkabina nepernelyg išprususį žiūrovą ir manau, nulemia tokį aukštą reitingą. Deja, rytojus visada ateina, ir veikėjui ant kulnų lipa FTB. Taigi matome paprasto, bet ambicingo vyruko pakilimą ir nuosmukį. Antraplaniai Margot Robbie ir Jonah Hill man kompensavo atkarųjį di Caprio, ir galiu uždėti sau pliusą, kad peržiūrėjau pasiutusio maklerio viražus.

American Gothic (1987)

Pastebėjau, kad man būdingi mįslingi siaubo filmų standartai, kartais pačiai neaiškūs. Kodėl pasirenku žiūrėti vieną, o ne kitą, kas nulemia galutinį apsisprendimą? Kodėl neištvėriau nė dešimt minučių Spookies, o štai "American Gothic" sulindo lyg kaip sumuštinis su šlapenke, pusdienį neėdus? :D Yra kažkoks ryšys su balais, turi būti mažiausiai 5,5; žemiau 5 reiškia, kad byla pralošta. Čia buvo geras kaltės persmelkto malonumo pavyzdys. Pradžioje yra jautrus momentas, visai nejuokingas: per  jaunos mamos neapsižiūrėjimą, vonioje paskęsta kūdikis. Žiauriai liūdna, todėl staigus turiningumo čiūžtelėjimas traukinuku žemyn, mane smarkiai nustebino,o  netrukus jau plyšau juokais. Žvengiau, kaip draugų būrys, lėktuvėliui nusileidus nepažįstamoje vietovėje, išeina ieškoti pagalbos, ir palieka draugelį saugoti šmutkių.. dviems paroms! Jie gal pamiršo jį egzistuojant?? Šeimynėlė, kurią užtinka, verta atskiros apžvalgos. Gyvena be elektros, be patogumų, drabužiai ir apyvokos rakandai atspindi 1930-uosius. Trys vaikai, gerokai peržengę vidutinį amžių, save įsivaizduoja esant ankstyvoje paauglystėje, Fanė, penkiasdešimtmetė boba, švęs dvyliktąjį gimtadienį! Fanė- labiausiai patikusi veikėja, jos kraupus įkarštis ir infantili laikysena užtikrina vietą tarp siaubekų nevidonų. Vadinasi, užtaikyta ant visiškų psichų, bet herojams tesukelia juoką, pavojaus jie nemato, o be reikalo. Nors šeima religinga- neleidžia nesusituokusioms porelėms miegoti kartu, keiktis, bet vadovaujasi sava iškreipta logika ir prasideda žudynės. Iš salos nepabėgsi, bet kaip galima nuspėti, buvusiai mamytei skirtas ypatingas uždavinys. Pabaiga parodė, kaip galima iš išprotėjimo išeiti į kito lygio išprotėjimą, bravo, esu žingeidi. B class horror is the tits!

Prison (1987)

Pirmas matytas siaubo filmas, kur veiksmas vyksta kalėjime; ateityje galėsiu lyginti kitus, jei tokių pasitaikys, su šia mažabiuždete, bet labai vykusia 80's brangenybe. Kadangi visada buvau linkusi į B kategorijos siaubekų pasiūlą ir per gyvenimą mačiau išties nemažai, pagalvojau, kaip fainai būtų parašyti kokį rašto darbą ta tema? Šūlės laikų nostalgijus, jau vien pats faktas kelią siaubą!  Tik kas būtų mano skaitytojas ir vertintojas? Siaubeke pagrindinis pliusas,- tobulai įvaldyta niūri, šalta, atstumianti atmosfera. Dėl lėšų stygiaus teisėsaugos sistemoje (lol), valdžia priversta vėl atidaryti seniai apleistą kalėjimo pastatą. Erdvė, kur sky is the limit! Niekas nesivargina tikrinti, ar jis atitinka saugumo reikalavimus, juk zekai- visuomenės atmatos, viešbučio liukso tegul nesitiki, brudai. Vienintelė komisijos moteris  nuoširdžiai piktinasi nauja tvarka; biški juokinga, kad humaniškumą spinduliuoti stereotipiškai priskiriama silpnajai lyčiai. Viršininko pultą griebia buvęs prižiūrėtojas, kadaise čia prikrėtęs sąžinę teršiančių, nemigą provokuojančių nusikaltimų. Jo ribinė asmenybė labai tiko filme: draskymasis, rėkavimas, polinkis į sadizmą, valdžios demonstravimas- kai viskas eina šuniui ant uodegos, įsisiautėjus čia mirusio kalinio dvasiai. Efektai ir bendras psicho-fonas truputį priminė "Deathwatch", tas mažas biudžetas prasimušdavo tik kartais, iš arti pritraukus palaikų vaizdą arpiktosios dvasios veidą, surukusi, susiraukšlėjusi bulvė :D. Kaliniai faini: autoritetingas, tylus bičas, neleidžiantis šikti jam ant galvos, religinis fanatikas, senas cypės vilkas, tauškalius italas, homoseksualų porelė, sukėlusi  juoką- baikeris (?) ir koledžo berniokas, pora, palaiminta kameros grotų. Taigi kalėjime prasideda šūduva, dvasia įtūžusi, reikalaujanti keršto, nesirenka, ką galabyti- jokio solidarumo kalėjimo brolių atžvilgiu. Labiausiai patiko, kaip "apraizgo" prižiūrėtoją, vartantį pornožurnalą ir geriantį svaigiuosius.

Water for Elephants (2011)

Nors ir esu cirko tematikos fanatikė, ilgai laikiau jį atsargoje dėl plieninių abejonių. 2011-aisiais Robertas Pattisonas buvo tik neseniai iškilęs viešumon po Twilight, kas privertė atkakliai nusigręžti nuo šios istorijos- paprasčiausiai negalėjau į jį žiūrėti, neprunkšdama iš juoko :D Smagu įsitikinti, kad neklydau. Patisonas trypčioja prieš Reese Witherspoon kaip apsisnarglėjęs paauglys, jokios chemijos tarp aktorių su žiburiu nerasi. Tačiau pavyko pateikti slidaus lenkų žalčio natūrą- ateina dirbti į cirką pagalbininku, bet kiekviena proga vengia darbo ir varlinėja, žiopsodamas į mergas, pizdukas :D Dar sutrius priburia esąs veterinaras; kas nėra grynas melas, bet man pritrūko amato žinių- kad arklį teks nušauti, o tai specialistas atsirado! Pattisonas nespalvotas, nuobodus, moteriškas. Meilės istorija manęs, gelmių žuvies, nesujaudino, bent liūdną pabaigą galėjo sukurpti, vis kažkokia drama. Užtat įsiręžęs, ant pečių jungą pakabinęs, filmą "išvežė" Christopher Waltz. Darbai su Tarantino, ištraukė aktorių į dienos šviesą su aiškia intelektualaus psichopato etikete. Tironas cirko direktorius, laikantis komandą geležiniame kumštyje, priedo, nevengiantis skriausti gyvūnų. Baksnoja dramblį, labai skaudu žiūrėti. Cirkas man patinka ne dėl triukų su vargšais gyvūnais, o dėl žmonių pasirodymų ir tos apgaulėįs/mistikos vaibo. Būsiu nepopuliari- man buvo gaila cirko direktoriaus. Amerika spaudžiama Didžiosios Depresijos, bilietus perka vangiai, pinigų nuolat trūksta, nenuostabu, kad sužvėrėji dėl patiriamo streso. Ir štai ant akių akiplėša blondė žmona ir lenkas plėšia romaną, ką varlius sau leidžia??? Nesu tradicinių šeimos vertybių gynėja, bet manęs neįtikino- kas patraukė Marlenos dėmesį Jakobo asmenyje? Ar ji šiaip šavalka, kuriai vyresnis vyras atsibodo? Tas pats, kuris ją, našlaitę, pavertė pasirodymų žvaigžde? Dėkingumas kaip tualetinis popierius, pašikęs  nusišluostai ir grąžini :D 

Beau Is Afraid (2023)

Ari Aster užsitikrino originalaus, novatoriško  siaubo kūrėjo reputaciją, jo Hereditary  ir "Midsommar" arba mėgsti, arba nekenti, bet abejingu nelieki. Todėl sužinojus, kad laukia naujas filmas 2023-iaisiais, be galo apsidžiaugiau. Tiesa, išgąsdino trukmė- 3 valandos, todėl pagalvojau, na, bus gerai per kompą pažiūrėti, nebūtina salėje. Sustabdai, nueini arbatos pasidaryti, su kate pažaidi, žinutę kam parašai,- atsipūtęs per dieną ir įveiki gąsdinančią distaciją. O išėjo taip, kad laimėjom bilietą protmušyje,- vadinasi, kino salė kviečia ir nebeišsisuksi. Bo yra sutrikęs, psichologinių problemų kamuojamas, švelnių manierų vyriškis. Jis lankosi pas terapeutą, gauna vaistų- na, jo portretas kaip ir aiškus. Staiga vyras sužino, kad jo motina mirė tragiškomis aplinkybėmis, taip prasideda nurauta, kreizova, psichodelinė kelionė į jos laidotuves. Norisi vadinti Bo hipochondriku, bet aplink vykstantis chaosas lyg ir išteisina vyrą. Čia visko tiek daug,- košmariška kaimynystė, daužti velionio karo veterano tėvai, šizoidinis hipių teatras miške, mokyklos aktų salę primenančios dekoracijos, ir apsčiai  Edipo komplekso.. Teisybė, kažkieno santykiai su motina sukėlė dauug klausimų, nes kas įkvėpė tiek paranojos? :D Nenuobodžiavau per 3 valandas, nebuvo kada, kas mane pritrenkė, kad praleidau faktą- čia komedija! Nors Joaquin Phoenix herojus atrodo vargšė, traumuota, pasigailėtina būtybė ir man buvo nepatogu juoktis- ant tiek smegenis susuko Asteras. 

Aftersun (2022)

Atsikėlus ryte, filmas visai kitaip atrodo: prasmingiau, giliau, bet negaliu atleisti, tiek nuobodžių pažaidimų su kamera, aš ne geležinė. Taip, taip, jie irgi turėjo savo paskirtį- įšaldytas laikas, brangios akimirkos su tėčiu ir t.t., tiesiog sunkiai telkiau dėmesį, kai jie maivėsi prieš kamerą ir šnekėjo visokias nesąmones. Kalumas, infantilus tėvas, akivaizdžiai susilaukė dukros ankstyvame amžiuje, kai dar nebuvo  pasirengęs atsakomybei, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų. Graudžios pastangos, keliose vietose širdį spaudžia, Paul Mescal neveltui nomkę "Oskarui" gavo. Duktė balansuoja tarp išsiskyrusių tėvų, gyvena su mama, o su tėčiu atostogauja. Matome maždaug savaitę laiko, kurią jie praleidžia Turkijoje. Sofi gan savarankiška kaip vienuolikmetė mergaitė, kartais kandi, bet jųdviejų ryšys tvirtas. Tik negali nusikratyti suvokimo, kad kartu laiką leidžia du vaikai: ypač nepatogi scena prie biliardo stalo, kur juos palaiko broliu ir seseria. Mažos užuominos leidžia suprasti, kad su tėvo psichine sveikata taipogi ne viskas tvarkoje, tai ypač svarbu filmo pabaigai, nes pamečiau prasmės siūlą ir nugrybavau į tamsą. Teko skaityti analizes, kilo klausimų, tada pragiedrėjo patamsiai. Per naktį susikratė detales į savo vietas, dabar pilnai suprantu, kodėl jis liaupsinamas kritikų, tikrai labai atvira, nuoširdi, skaudi dukros-tėvo santykių studija, negali likti abejinga.

Women Talking (2022)

Ex Machina (2014)

Labai malonus akiai, minimalistinis sci-fictionas su gera vaidyba. Jauną programuotoją sraigtasparniu atgabena į izoliuotą mokslininko laboratoriją, kažkur džiunglių vidury, tipo laimėjo kokį tai konkursą, whatever. Čia tyrinėjamos dirbtinio intelekto galimybės, viskas turi būti slapta. Mokslininkas pasirodo keistokas, glumino besaikis alkoholio vartojimas, nors, gyvenant atsiskyrus, reikia kažkaip prasiblaškyti, bet jo pagirių rutina- pachmielas iš pragaro... Norėtumėt štangas pakiloti, kai skrandžio turinys sprendžia, per kur tučtuojau pasirodys, per koserę ar šikną?:D Viena mintis įkyriai nedavė ramybės- blemba, tikiuosi jis tų robočių netratija. Žinia, pirmas įspūdis būna teisingas! Jaunuolis lieka sužavėtas čia sukurtu šedevru- robotu Ava. Prasideda psichologiniai žaidimėliai, buvo smagu žiūrėti į protų susitikimą- natūralų ir dirbtinį. Mokslininkas pasirodo, išties velnių priėdęs, ryžikas patenka į gerai paspęstas pinkles. Pabaiga liuks, kaip ir žinojau kokie laukia įvykiai, teliko pamatyti metodą, kaip. Kadangi mokslinė fantastika linkusi nuspėti ateitį, nenustebčiau, kad panašių į Avą tikrai bus sukurta, o tada ate, žmonija. 

Raging Bull (1980)

Gerai, kad kai kurių filmų neskubi žiūrėti. Apie "Raging Bull" pirmą kartą sužinojau prieš 16metų, kai gavau vieną nuostabiausių dovanų Kalėdoms- "1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą". Tada atsirado pirmosios gairės, pažintys su režisieriais ir t.t. Dabar matau, kad būdama jauniklė niekaip nebūčiau jo įveikusi. Labai neįprastas filmavimo būdas, primena teatro sceną, praktiškai visas filmas- uždaroje patalpoje arba apribotoje ringo erdvėje. Tos ribos matyt, ne šiaip sau, o specialus sumanymas. Šiek tiek vargau su peržiūra, nes iškart buvo aišku, kad matysiu asmenybės čiuožimą žemyn. Karštakošis boksininkas Džonas la Motta- talentingas kovojas, bet visiškai nepaslankus santykiuose su žmonėmis. Būdamas impulsyvus, pavydus sutuoktinis, jis gadina nervus gražuolei žmonai, kasdien blogėja ir santykiai su broliu, kuris dirba jam vadybininku. Yra scena, kuri dėl keliamos įtampos priverstų užvirti virdulį- kai pagrindinis veikėjas tardo brolį dėl įvykių bare, įtardamas, kad dėl visko kalta "paleistuvė" žmona. Po jos supratau, kodėl Robertas de Niro gavo tą "Oskarą"- fantastiškas pasirodymas, aukščiausios klasės vaidyba. Atrodė, pati stoviu kambaryje ir kvočia mane, ant tiek įtaigu. Galiausiai la Motta nusivažiuoja iki pigaus juokdario abejotinos reputacijos smuklėse, nutunka. Nutukimas- realus, priaugti kilogramai nuosavi, ne pagalvė po marškiniais. 

Tie Me Up !Tie Me Down! (1990)

Iš pradžių norėjau pažiūrėti naujausią Almodovaro filmą Parallel Mothers, bet mane užkniso absurdiškas kadrų sukarpymas ir grubus išmėtymas, po 20min išjungiau. Galvoju, imsiu kokį senesnį, kur jis pavarydavo. Beprotiška bepročio meilės istorija, įkūnyta paties Antonio Banderaso. Žinau, pasaulyje daug moteriškų varvina seilę, bet aš ne iš jų. Todėl žiūrėjau su baime, romantika man nekvepėjo. Aktorę užpuola jos namuose, kaip paaiškėja, kažkoks patrakėlis vienos nakties nuotykis iš praeities. Vyras įsikalba, kad jiems lemta būti pora, susilaukti vaikų ir t.t. Aktorė apimta siaubo. Juokinga, kai rūpindamasis savo meile, pagrobėjas eina į gatvę ieškoti jai narkotikų :D Gal jo ketinimai išties tyri, tik priemonės abejotinos? Man nesisekė patikėti šiuo Stokholmo sindromu, nes Banderasas absoliučiai ne mano skonio. Mėginau vaizduotėje paveiksluoti kažką patrauklaus, kas padarytų idėją bent kiek priimtinesnę, bet filmas ėmė ir pasibaigė, o joks žavingas pagrobėjas taip ir neatėjo į galvą. Na, bet tai netrukdė pasimėgauti nutruktgalviška meilės istorija :)

After Hours (1985)

Koks paprastai genialus filmas, iš gatvių meistro Martino Scorsese rankų! Vyrukas susipažįsta su simpatiška mergina, ji palieka savo telefono numerį. Tikėdamasis malonaus nuotykio lovoje, vėliau vyrukas lekia pas ją į svečius. Ir dieve, kaip įklimpsta.. Jau taksi įvyksta kuriozas su pinigais- dvidešimtinė išskrenda pro langą; taksistas įniršta. Pasiekęs merginos namus, turi kęsti keistos kambariokės-meninkės draugiją. Vėliau pasirodo, kad simpatijai gerokai varžteliai atsisukę; aistra galutinai išgaruoja. Ištrūkęs iš lofto, herojus bando grįžti namo, bet to padaryti nelemta. Painus nesusipratimų, atsitiktinumų, trenktų nepažįstamųjų voratinklis palieka žmogelį susitaršiusį, be raktų, be pinigų ir užsiundytą įtūžusio kvartalo! Smagu stebėti, kaip režisierius dėlioja naktinio miesto mozaiką- tamsios gatvės, pernakt dirbantis baras, kur laižosi du sado/mazo gėjai, principingas metro bilietų pardavėjas, egzotiškas naktinis klubas su ironišku bouncer'iu, nupušusi padavėja ir maniakiškai nusiteikusi padėti Catherine o'Hara. Vien pamačius juodu pieštuku apvestas akis supratau, kad laukia nemalonumai :D

Hairspray (1988)

Paskutinis John Watters filmas, kurį buvo likę pamatyti iki pilno komplekto; galutinis atsisveikinimas su Divine :( Dar niekad nemačiau, kad vyras taip patogiai jaustųsi moters kūne, Divine buvo žvaigždė! Sakyčiau,gan padorus reginys, kur svarbiausia net ne veikėjai, o.. šokiai! Šeštasis dešimtmetis, Baltimorė. Apvalių formų paauglė pametusi galvą dėl šokių, deja, grožio standartai labai aiškūs- šou rodosi tik vapsvaliemenės merginos. Sukamasi, trypiama aikštelėje didžiąją dalį laiko, nuolat pastiprinant šukuosenų standumą lako dozėmis. Mergina viską atiduotų, kad atsidurtų jų gretose, o kai kai labai nori, viskas įmanoma. Be minėtosios Divine, ekrane pasirodė netikėta muzikantų pora, vaidinanti pizdos konkurentės tėvus. Debbie Harry iš "Blondie" ir Sonny Bono! Du garbėtroškos machinatoriai, net bombą peruke pasigamina- kad tik jų dukrelė taptų šokių karaliene, visos priemonės pateisinamos. Taip, išprotėjusių herojų vis dėlto netrūksta, nors kaip minėjau, filmas labai nuosaikus palyginus su kitais Watters šedevrais :D Vyksta protestai, riaušės dėl juodaodžių integracijos, taigi užkliudomi ir socialiniai/politiniai klausimai.

All Quiet on the Western Front (2022)

Žiūrėjau dalimis; visų pirma dėl filmo trukmės, visų antra dėl slegiančio turinio- sunku aprėpti vienu ypu. Pirmasis pasaulinis karas, jaunuoliams plaunamos smegenys apie kiekvieno indėlį ir meilę, pareigą Tėvynei dar mokykloje, jie žygiuoja į frontą su pasidižiavimu, nekantra. O dieve.. Greitai jų iliuzijos išsprogdinamos, belieka siaubas, siaubas ir dar kartą siaubas. Įsirėžę pagrindinis muzikinis motyvas ir stulbinantis detalumas. Pasijunti lyg pats gulėtum griovyje, aidint bomboms, lakstant kulkoms, po to pasigirsta agonijos klyksmai. Brrr.. Kaip čia įterpti faktą, kad žmogus- protingiausia būtybė planetoje??? Skaičiau komentarą, kur žmogui pritrūko veikėjų charakterių išsamesnės studijos. Čia rimtai? Kaip aš supratau šį filmą- tai visiškas nužmoginimas, kareivis- tik patrankų mėsa, kuriai GAL pavyks prasiveržti, nepavyks, na, nepasisekė. Asmenybė neegzistuoja, tik bendra kolektyvinė masė, einanti į mirtį. Trumpi viršenybės intarpai rodo sveiko proto likutį, kuris derasi dėl taikos ir pamišusį generolą, kuris siunčia kareivius į neišvengiamą pražūtį, pats sėdėdamas prie baltos staltiesės. Sunki peržiūra, eina šikti :(

Renfield (2023)

Nikolas Cage yra aktorius- feniksas. Nusifilmuoja supuvusiam šūde, kur jau anonsas klykia, kad bus tragedija, virsta pelenais, juos pusto vėjas. Bet tada įvyksta stebuklas- iš pelenų Nikas pakyla paukščiu ir šauna į aukštumas. Taip non-stop ir drebina žiūrovų sąmonę. Girdėjau, skendi skolose, vadinasi, nelabai gali rinktis, kur dirbti, dėl to šie svyravimai. Yra, kas ir mėšlą, bele su Cage, pateisina, tai galite pačiulpti bybį, man pochui. Laukiau Renfildo, turėdama menkutę nuojautą, kad čia bus skrydžio pavyzdys. Pasisekė! Pirmiausia, niekad nebūčiau patikėjus, gerą įspūdį paliko moteris-farė! Koks fainas personažas! Narti isterikė, robotiškų judesių, užsispyrus kaip ožys, bravo. Origanalus scenarijus- filmo pamatas, taipogi džiugino smegenis. Per šimtą metų kino istorijos, nuo pat Nosferatu, tiek daug dėmesio skirta Drakulai, kad jo dešiniąją ranką, nuolankųjį Renfildą, tiesiog pamiršti. O ką reiškia tarnauti Tamsos Princui? Užknisa, mielieji, katorga, ne darbas :D Matome Renfildą sėdintį paramos grupėje, sėdintį tarp priklausomų nuo toksiškų santykių vargšelių. Aišku, paties situacija daug sunkesnė, nes nė vienas grupės narys nesikamuoja su engėju tiek daug laiko... Ir trečias nenuginčijamas pliusas- specialieji efektai, kraujo fontanai ir feververkai; vien ko verta pamatyti mėsgaliais išsitaškiusį dvasininką :D Spyris, užkandus vabalų, gali nunešti torsą, tiesiogine prasme nuspirti galvą ir t.t. Patsai Cage irgi afigienas Drakula- manipuliatorius narcizas, išgama, didybės manijos auka- pavaryta stipriai. Renfildą vaidinantis Nicolas Hoult prieš jį atrodo pasigailėtinai, net imi gailėtis žertvos!

Darkman (1990)

Seniai norėjau grįžti prie Sam Raimi, jam būdingi savotiški, profesionaliai trash'iški specialieji efektai, grimas, kostiumai ir t.t., laukiau kuo dabar nustebins. Genialus mokslininkas stengiasi "išauginti" žmogaus kūno dalis, jam beveik pavyksta, gaila, "augalėliai" tveria vos pusantros valandos, tada ląstelės suyra. Tragiškai susiklosčius aplinkybėms, savo laboratorijoje jį užpuola šaika gangsterių. Mokslininko draugė advokatė turi juos inkriminuojančios medžiagos. Patyręs smarkius nudegimus, herojus atsiduria ypatingoje ligoninėje, kur jam atlieka unikalią procedūrą. Jei gerai supratau, eksperimentuoja ant valkatų ir visuomenės atstumtųjų- mokslui gyvūnų neužtenka :D  Norėdami sumažinti ligonio kančias, atkerta skausmo signalų davimą į smegenis. Šalutinis efektas- žmogus įgyja neregėtos fizinės galios pykčio priepuolių fone. Vyras grįžta keršyti skriaudėjams, pasitelkdamas jau minėtas technologijas. Smagu stebėti jo planą su laikrodžiu rankoje, reikia tilpti į "galiojimo laiką" :D Niekšai simpatingi, ypač vadeiva, jau kažkur esu mačiusi šį nemalonumus žadantį veidą, nenuvylė ir čia. Filmas išėjo prieš daugiau nei 30metų, dabar 3D spausdintuvo idėja nebeatrodo iš fantastikos srities. Kas žino, galbūt ateityje išties galėsime atsispausdinti prarastą ranką ar koją? Įspūdinga, kaip fantastika nuspėja ateitį :)

The Wraith (1986)

Malonu rasti negirdėtų 80's perliukų, stačiai pribloškusi staigmena! Kaip pro akis praslydo Charlio Sheeno angelas- keršytojas- kelių erelis??  Mažą miestelį terorizuoja autofanų gauja, kuriuos veža pavojingos lenktynės. Pasičiumpa kokį vargšą, priverčia lenktyniauti, tas neišvengiamai pralaimi, tada konfiskuoja jo automobilį. Paprasta kaip du kart du. Tarsiu žodelį kitą apie gaujos narius, labai spalvingi personažai, prikausto dėmesį :D Vadeiva- aukštaūgis odiniu švarku, pavyduolis Pakardas, laiko gaują ant trumpo pasaito, autoritetą įtvirtina baime ir smurtu. Skank- hidraulinį skystį (!) siurbčiojantis sutvėrimas, pankų protėvis, man buvo filmo vinis :D Jo draugelis Gutterboy, skleidžiantis šuniškus garsus, nepasižymi aukštu intelektu. Rughead- gaujos mechanikas, žymi lenktynių startą labai emocianaliai, iškart įsijauti :D Pakardas ir merginoms gadina kraują- mirtinai įsimylėjęs užkandinės padavėją Kerę, o kai jam kažkas patinka, turi ir priklausyti.  Užkandinė, pagrindinė jaunimo būriavimo vieta, pastatyta Flinstounų stiliumi, o maistas.. Sunku patikėti, matant aplink sukiojantis vien lieknus kūnus; mėsainiai be daržovių, o bulvyčių vaizdas supykino, labai realistiškas junkfood, ploju :D Vieną dieną miestelyje pasirodo paslaptingas jaunuolis, prisistatęs Džeku, o gaujai kliūva ypač aršus kelių varžovas- fantastiškas Turbo Interceptor. Mistinė jųdviejų kilmė turi aiškų tikslą- kelių gaujos nepavyksta sutramdyti policijai, reikia antgamtinio pastiprinimo :D Pasirodo, Pakardo gauja- ne tik kelių chuliganai, bet ir susitepę žmogžudyste. Išmušė atpildo valanda! Pabaigoje pasirodžius titrams, užkliuvo dedikacija, Pasirodo, filmuojant lentynių sceną, lėkdamas dideliu greičiu, žuvo video montuotojas. Kaip liūdna :(.

Summer Of 84 (2018)

Po kelionės norėjosi lengvo turinio, o ir džonvikas dar neišdulkėjo iš galvos. Blyn, pagavau save, kad kombinuoju kelionę į Paryžių, kur vyksta finalinė scena, jofana,, čia tai atskalbė smegenėles :D Taigi grįžtu prie vieno mėgiamiauių žanrų- 80's nostalgijos. Keturi paaugliai linksmai leidžia vasarą Amerikos priemiestyje. Blevyzgoja apie paneles, varto porno žurnalus, žaidžia manhunt tamsoje, alkoholio paragauja,- palaiminga jaunystėlė. Tik idilę drumsčia šiurpūs nusikaltimai- netoliese siautėja serijinis žudikas, kurio aukos 12-16m jaunuoliai, ir medžioklės laukas grėsmingai priartėja prie berniukų gyvenvietės. Vienas iš ketvertuko, remdamasis netiesioginiais įrodymais, įsikala į galvą, kad žudikas- jų kaimynas policini-nkas. Grupelė iškart puola vykdyti tyrimo, atostogos darosi nepalyginti įdomesnės. Panašu, kad vaikiai neklydo, darosi šiurpu, tik bėda, kad niekas jais netiki. Kyla klausimas, kaip nepilnamečiai gali trainiotis naktimis, kur tėvai? Asmeninių detalių- labai glaustai, tiesiog duodama suprasti, kas yra girtuoklio vaikas, kieno tėvai niaujasi kaip šuo su kate, kas nuolat lieka vienas, nes tėvai ištisai dirba. Iš pradžių erzino tas šykštumas, paskui pagalvojau, viskas čia okey, ne melodramą juk statė. Muzika išskirtinė, kelia liūdesį, nerimą,- emocinaliai nubrozdina, jėga. Taigi žiūrim paauglišką detektyvą, kuris turi ypatingą finalą- pasėja paranojos sėklą. Jaunatviškas nerūpestingumas nutrinamas suaugėliško suvokimo, tarp kokių padugnių gyvename. Ir kiekvienas padugnė yra kažkieno kaimynas...

John Wick: Chapter 4 (2023)

Štai taip išplaunamos smegenys- kasdien po dvi valandas absurdiško, bet stilingo action'o, ir John Wick amžiams įsitvirtina :D Nors žvengi iš pazorinio rusiško akcento, ypač siauro žodyno- tiesa, ketvirtoje dalyje nuo vienskiemenių myktelėjimų pereinama net prie kelių (!) sakinių, kuriozinių scenų, galiausiai frančizė išspardo iš tavęs simpatijas. Priežastis galėčiau įvardinti tokias: 1) neįmanoma nemėgti Keanu Reeves: jo fizionomija išskirtinė, aktorius skleidžia paslaptingą magnetizmą, nėra eilinis tuštutis bandiūga kaip Vin Diesel ar John Cena; vaidina prastai, bet juk logiška. Tokių sugebėjimų kūne negalėtų tilpti dar ir inteligentiška asmenybė :D 2) nors erzino romantiniai prisiminimai, iš tikrųjų čia aukso gysla- mylimąją praradęs herojus, gyvenantis tik todėl, kad išlaikytų  ją gyvą atmintyje- moteriška auditorija ant menčių, jei bandot prunkšti ir neigti, gal baigiam apsigaudinėti :D 3) Džonas beveik neturi draugų- visi prieš, bet jis vistiek stebuklingai atsilaiko, ta neteisybė nori nenori priverčia tave sirgti jo naudai. 4) Sukurtas naujas žanras- ne fantasy, ne superhero movie, tiesiog džonvikas. Žmogus iš kūno ir kraujo, teoriškai įmanomas nužudyti, bet jo kūnas atsparus paprastiems mirtingiesiems fatališkiems reiškiniams- partrenimui mašinai, nusiridenimui nuo laptų, trinkelėjimui stuburu į buomą, apskritai kryčiui iš didelio aukšto. Todėl kai galų gale išleidžia kvapą, pasijunti sukrėstas :D Kalbant apie High Table, ištraukiamas ypač nesimpatingas oponentas, pranzūziško akcento niokotojas markizas. Ble, Skaarsgardai, ilgai nenusiplausi šio sumauto vaidmens, kažkoks pasityčiojimas. Nors gal specialiai kuriama, pasitelkiant absurdišką humorą, ir aš kažko nesupratau? Įdomus santykis su bažnyčia, scenaristai ant jų lyg užsiciklinę, popas su šautuvu, lol :D Buvo kuo pasigrožėti- kalbu apie filmavimą iš viršaus, kur pasijauti lyg žaisdamas kompiuterinį žaidimą, Aklas varžovas- naujas stebuklų lygnuo, bet ar dar turi smarvės nustebti? Kita vertus, jeigu Wickas krūtas, kas pasakė, kad negali būti dar krūtesnių? Finalinė dvikova- teatrališkumo viršūnė, išmuša Wicko paskutinioji. Ir žinote, pasidaro žiauriai gaila, brainwashing completed :D

John Wick: Chapter 3- Parabellum (2019)

 

Džonui iš paskos kaip vilkų gauja seka žudikai, mat už jo galvą pažadėta 14 milijonų dolerių. Vyrukas vos spėja šoną sulopyti, ilsėtis nėra kada, iš visų kampų lenda bestijos. Trečioji dalis, mano nuomone, jau gerokai aukštesnio lygio. Matome 2 moteriškus veikėjus, kurie smagiai žiūrisi, labai džiugu. Kalbu apie Halle Berry ir ir Angelica Huston. Deja, "teisėjos (?)" aktoriukė susimovė, well, 2 iš 3 jau labai neblogai. Kovų scenos įdomesnės, priešininkai techniškai stipresni, jau neužtenka nuspirti vienu kojos spyriu. Scena su motociklais patiko labiausiai. Tokiu greičiu lekiant, dar kovoji su banda kitų ratuotųjų, wow :D O pabaigoje klasikinės muzikos išgirstame. Kad mane velniai- filme net išspaudžiami keli smagūs bajeriukai- I am more of a cat person / This High table bullshit Nepažinau Mark Dacascos, kuris pasirodė šarmingas, šaunus humoristas, net gaila, kad ketvirtoje dalyje nebepasimatysime.Ai, veiksmas trumpam persikelia į Afriką, į Kasablanką, proga pakeisti aplinką po įgrisusio sulytų Niujorko gatvių kraštovaizdžio taipogi pelno tašką.  Skaičiau, kažkas pasigedo žmogiškų santykių?? Matyt, neatidžiai žiūrėjo, čia ir draugystės trupinukas, ir visas išdavystės kepalas, jau nekalbant apie žmonos atminimą. Keanu jos fotkę kožnoj daly seilioja, ko dar jums reikia, kad hitmanas apsižliumbtų? Žodžiu, laukiu, kada pradės baldo kojas laužyti,-Vikutis  prisikas iki High Table grietinėlės ir išskers juos kaip kiaules :D 

John Wick: Chapter 2 (2017)

Atrodo, pradedu suprasti, kame slypi  frančizės pasisekimas. Žiūrėdamas į antžmogiškų sugebėjimų turintį personažą, kuris vis dėlto nėra superherojus- neskraido danguje, nesimėto ugnies kamuoliais, ar nepažaliuoja it koks Hulkas, žiūrovas susitapatina su Džonu ir tas kelias valandas pats yra kietas, nenugalimas, bebaimis kovotojas. Kiekvienas pasvajoja apie tokią galią, self confidence kosmoso lygmenyje :D Mašina partrenkė, pff, įbrėžimas ir tiek, pašoki ant kojų kaip guminis kamuoliukas ir vėl į trasą. Paskui tave lekia kelios dešimtys ginkluotų užpuolikų? Čia gi kaip senutę iškirst iš kojos- juokų darbas. Iš trečio aukšto iškrenti, naktį pamiegosi, gulinėt nevalia, strykt ant kojų.  Prakiurdytu šonu fechtuojiesi it musgaudžiu ir taškai priešus kaip muses- pliaukšt pliaukšt pliaukšt. Easy. Kaip jam patogu judėti su klasikiniu kostiumu, kitas klausimas, bet estatetinis aspektas glosto akį (bent jau moterų, gėjų spėju, irgi). Opozicijoje matome charizmatišką italą (tikras italas, blet, kodėl su rusais negalėjo rast grynakraujo??), kuris irgi žiūrisi maloniai, jeigu ir pervaidina, tai nežymiai, nepalyginsi su pirmos dalies mafiozais, džyzis.. Labiausiai prajuokino moteriškas tatuiruotas sektoriatas, žaidžiantis su kažkokiom tūtelėm, kišamom į vamzdžius. Čia nostalgija Terry Guilliamo "Brasil"? :D Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti, kokia veikla šįkart užsiima protagonistas,  palaukit. Jam reikia nužudyti kokią tais įtakingą mafiozę, pasamdo jos brolis. Kontraktas, kurio negali atsisakyti, Džonas pabando, vėjais išlekia jo namas. Negerbia mūsų veikėjo niekas, pradžioje vis koks nors pažeminimas :( Čia antras erzinantis dalykas- jei visi žino koks jis krūtas, kodėl stoja jam skersai kelio, erzina?? Taigi tenka vykdyti užduotį, kuri paprasta kaip šikną nusišluostyti. Paskui, aišku, užsiundo ant Džono žudikus, juk reikia atkeršyti už sesers mirtį :D Naivuolis nežino, kad Džonas nemirtingas, cha cha cha, ir greit bus čia, kad suvestų sąskaitas. 

John Wick (2014)

Nenuspėjami likimo vingiai- žiūriu garsųjį veiksmo filmą su Keanu Reevsu, kas galėjo pagalvoti! Turiu bilietą į ketvirtą dalį, logiška, kad reikėjo susipažinti, kas daugmaž ten laukia. Bijojau blogiausio- kad bus skiedalai su daug šiknaspardos, kuri ir pelno kultinio filmo statusą. Nuojauta pasitvirtino, deja deja, nuomonės nepakeičiau- nėra nieko, kas išpirktų 100min trukmės whatafuck'o. Reikia pasakyti, siužetas nenustojo manęs gluminti iki pat pabaigos, sunku išjungti logiką, nors derėjo. Pradžioje matome vyrą, kuris palaidoja žmoną, skęsta liūdesyje. Tada degalinėj prisipisa kažkokie nevykėliai, su košmarišku mėginimu atvaizduoti rusišką šnektą. Negi Holivude nebuvo rusų kilmės aktorių, kurie nebūtų skambėje absurdiškai? Lyg to būtų maža, šaikelė atseka Džoną iki namų. Žiauriai sudaužo, užmuša šunelį (!) ir pavagia mašiną. Ar čia tikrai filmas apie samdomą žudiką? Mėmės būsenos Keanu, kokį pamačiau, išmušė iš vėžių, nesvarbu, koks krūtas šiknų  spardytojas ir šaulys atsiskleidė vėliau. Kas, kad norėta sužaisti netikėtumo faktoriumi- ar versdamasis samdomom žmogžudystėm, gyveni atsipūtęs net be signalizacijos? Nesitiki, kad atsiras norinčių tave vticharia pribaigti? Aišku, jis puola ieškoti nedorėlių, parodys, kaip niekšiškai elgtis su legenda. Ir čia išlenda, kad Keanu vaikosi buvusio boso kvėšą sūnelį. Tėvas, aišku, nenori atiduoti vaiko, ir užsiundo jo buvusius sėbrus, mergšę Perkins ir Markusą- šviesos spindulys Willem Defoe. Labai džiaugiuosi, kad veikėjo nesuteršė išdavystės purvu, jis miršta garbingai. Daug momentų, kurie protu nesuvokiami- turi šansą pribaigti priešininką.. bet geriau pataukškime niekus arba nepaisykime palankių aplinkybių- juk neįdomu :D Kitas dalis žiūrint, prie žanrų: veiksmo, kriminalini s, trileris, mintyse pridėti komedija, galbūt seksis geriau. Bet šiaip, galutinai įsitikinau, kad Reevsas yra neginčijamai gražus vyras, bet tiesiog tragiškas aktorius.

P.S. Ką tik perskaičiau, kad režisierius- buvęs kaskadininkas, čia jo pirmas filmas, iškart pelnęs pasaulinę šlovę. Na,  belieka nuoširdžiai pasveikinti, kad vyrukas nuspėjo, kokių brutalių pasakų trokšta maži vaikai suaugusiųjų kailyje :D

Living (2022)

Teko susipažinti su psichiatro Irvin Yalom darbu "Žiūrėti į saulę- kaip nugalėti mirties baimę". Ten yra patarimas skleisti ratilus- nuveikti kažką, kas liks aplinkinių atmintyje, taip užsitikrinant, kad jūsų asmuo kirbės jų sąmonėje dar kurį laiką po mirties. "Living" yra puiki jo  iliustracija. Sausas kanceliarijos darbuotojas, diena iš dienos besisukantis užburtame biurokratijos rate, staiga sužino apie mirtiną ligą. Biurokratijos mechanizmas parodytas komiškai ir absurdiškai,- kam imtis veiklos, kai gali projektą paguldyt tarp kitų popierių ir pamiršti :D  Vyras, sukrėstas žinios, nustoja eiti į darbą. Sėdi kavinėse, lėbauja su nauju pažšįstamu, dainuoja- lyg iš naujo pamato, kas yra gyvenimas, kurio jam liko nedaug. Santykiai su šeima šalti- sūnus su žmona akivaizdžiai laukia, kada namuose liks patys sau šeimininkai, darbe taipogi nebuvo mėgstamas. Pilka, nuobodi egzistencija, ar jis išvis gyveno?? Ir mūsų veikėjas apsisprendžia stumtelėti biurokratijos ratus, seniai įklimpusius purve- atiduoda visas jėgas kilniam statybų projektui. Bill Nighy pasirodymas labai jautrus, liūdnas, angliškai santūrus. Nors nieko per daug nevyksta, akys ilsisi ant elegantiškų kostiumų ir skrybėlių, stilingų moterų suknelių; nejaugi būtent žmonijos prieauglis metams bėgant, taip nuskurdino mūsų apdarus? 

Bread and Salt (2022)

Ir pagaliau malonus siurprizas iš Lenkijos, o būčiau visai nusivylus šiųmečiu kinopavasarėliu. Marozinis įniršis, skambant nuostabiai Šopeno muzikai, per vieną dieną sugriuvusi šviesi talentingo žmogaus ateitis. Paremta tikra istorija, iš anksto žinai, kad laukia tragedija. Negana to, rusenanti rasinė neapykanta neleidžia atsipalaiduoti, viso filmo metu jaučiasi slogutis, nelaimės nuojauta. Galvą dedu, personažai filme paimti tiesiai iš gatvių, nes panašių natūrų nesuvaidinsi. Gezai, nepraleidžiantys paskaninti kalbą firminiu "kurwa", kimarinimas kebabinėje, alus, džointai, kitataučių užgauliojimas. Susimąstai apie nuvalkiotą posakį "kiekvienas žmogus yra vertybė". Dieve, tikrai ne, yra nepataisomų rūšies šiukšlių, be kurių visuomenei būtų lengviau. Štai su kokiais draugais vasarą leidžią pianistas Timas, grįžęs namo pailsėti prieš studijas Vokietijoje. Jis bando skatinti brolį daugiau praktikuotis groti, kad ištrūktų iš šio klaikaus jaunimo ratelio, kurio vienintelė perspektyva- sunkus fizinis  darbas Norvegijoje. Kitos priežasties trintis su čia fauna nematau. Sukrečiantis, įsimintinas reginys.

The Eight Mountains (2022)

Nu blet, kas čia darosi- vėl italai,vėl snuzfestas! Turinys sukištas į varginančias, be galo prailgusias, nereikšmingas 2valandas 20minučių. Kodėl??? Scenarijus silpnas kaip pirmoko bicepsas, ekrano laikas švaistomas begaliniams pasiplaukiojimams ežere, dairymuisi į kalnus, ok gražu, supratau, next (?) namo statybai, karvių šiknoms, ir t.t., visiškai neatskleidžiant konflikto esmės. Kuris senas kaip pasaulis- kartų konfliktas, vietos po saule ieškojimas, patarimų pilni tėvai ir maištingi nutrūktgalviai sūnūs, kiekvienas kartu ir teisus, ir klysta. Bet užuot jį kūrę, gvildenę, tėškia vieną nususį sakinį. Rimtai, iš daugiau nei dviejų valandų trukmės niekaip nebūtų pavykę "nugvelbti" dešimt minučių Pietro ir jo tėvo tarpusavio santykių dinamikai? Vėl vienas sakinys- dešimt metų nekalbam, eee, kodėl? O šiaip istorija apie du vaikystės draugus, Pietras iš miesto, Brunas gyvena kaime ir čia dirba su gyvuliais. Pietras atvažiuoja vasaromis, juodu tampa artimi. Bet gyvenimas draugus išskiria, jie nesimato 15 metų, po to vėl susieina. Pietras- nenusėdintis vietoje, nori keliauti,- siela be vietos. Brunas- sėslus, taip niekada ir nepalikęs gimtųjų vietų, džiaugiasi kalniečio gyvenimu, sukuria šeimą. Žiūrime, kaip vyrams sekasi metams bėgant, visai kaip vaikystėje, jie kasmet susitinka vasaros metu. Truputį priminė Hesės "Narcizą ir Auksaburnį", tik laimė, homoseksualumo korta nebuvo išmesta. Vaizdai gražūs, jei nežinočiau, kaip sunku ropštis į kalną, pati užsinorėčiau į rodomas vaizdingas vietoves, akinančias kalnų panoramas. Jeigu ir knyga tokia padrika, linkusi į nutylėjimus, tada atsiimu viską, ką čia privariau.

Vera (2022)

"Kino pavasarį" pradėjau ekstravagantiškąja "Vera", tai reali asmenybė, gerai žinoma Italijoje, spagetti vesternų žvaigždės dukra. Atvirai kalbant, jei ne išskirtinė herojės išvaizda, būtų buvę nuobodu ir ištempta. O čia nuolat teliūskavai ant emberesmento ir svetimo gėdos bangos- be atokvėpio. Moteriškės veidas pjaustytas chirurgo peilio tiek kartų, kad pasirodė, jog ji galėtų prasižioti  180 laipsnių kampų. Stiliukas irgi verčiantis iš koto: moteriai gerooookai virš penkiasdešimt, o ji nevengia ryškaus makiažo, berankovių palaidinių, liemenių, leopardo raštų, o pagrindinis akcentas- kaubojiška skrybėlė.  Filme yra vieta, kur prisipažįsta, kad transeksualai- jos grožio idealas.... okeyyyyy, daugiau klausimų neturiu, Jūsų kilnybe :D  Vera gyvena italų grietinėlės vertą gyvenimą- daug šopinasi, važinėja į premjeras, fotografuojasi paparaciams, išlaiko jauną meilužį. O čia slypi pagrindinė moters bėda. Būdama geros širdies, ji nežino, kad žmonės ja paprasčiausiai  naudojasi. Kartą Veros vairuotojas gatvėje partrenkia vaiką. Taip moteris susipažįsta su kita gyvenimo puse- žmonėmis, kurie kasdien sunkiai dirba, turi skolų ir kitokių rūpesčių. Vera usidraugauja su berniuku, matome ją laimingą, atradusią kažką panašaus į prasmę, pilnatvę. Bet kokia naivi, Viešpatie... Pabaigą buvo galima nuspėti, ir vis dėlto jauti nelyg apmaudą, kad buvo tokia lengvatikė. 

Coherence (2013)

Mažas biudžetas netrukdo pastatyti kokybiško filmo, tuo labiau kai operuoji psichologinio siaubo sferoje. Grupelė senų draugų susirenka vakarienės ypatingo astrologinio reiškinio išvakarėse,- pro žemę skrieja kometa. Pamažu pradeda dėtis keisti, nepaiškinami dalykėliai- pirmiausia paveda technika. Iš rikiuotės išeina mobilieji telefonai, dingsta internetas. Bet suaugę žmonės, triesti į kelnes dar nepradeda, numeta vieną kitą juokelį, tau čia ne mižnių paauglių sueiga, kurie nusiperst be įrašo tik toke  nebegali. Bet grupėje žaižaruoja žmogiškų silpnybių eglutė- neištikimybė, pavydas, alkoholizmas, neišsipildę karjeros lūkesčiai, negana to, pakviesta eksmergina. O tad minėtas kosminis reiškinys  atveria paralelines visatas- gali sutikti save! Žmonės pameta galvas, persiima paranojos, baimės ir įtarimų mišiniu.  Kiek šokiravo pirma veikėjams į galvą šovusi mintis- kovoti su kitu "aš"! Koks susireikšminęs šūdo gabalas yra žmogus, prisirišęs prie savo kūno negali pakelti minties, kad nėra jis vienintelis ir nepakartojamas, alio. Filmas susuka smegenis, mėgini suvokti, narplioji siužetą, skaitinėji informaciją po jo- kaip man patinka mąstyti verčiantys darbai. Laimikis, išties.

Everything Everywhere All at Once (2022)

Vidutinio amžiaus emigrantė iš Kinijos sukasi rūpesčių verpete. Skalbyklos verslas patiria ekonominių sunkumų, tėvui demencija, santuoka braška, o duktė pareiškia esanti lesbietė. Vieną dieną ją ištinka neeilinis nuotykis- moteris turi galimybę susipažinti su savimi paralelinėse visatose- kokius gyvenimus ji galėjo gyventi. Patirtis nenudžiugina, pasirodo, ji iš nevykėlių. Manau, maniškės išvados būtų panašios, jei pamatyčiau, kaip mano gyvenimo linijos galėjo nuvingiuoti :D Niekuo neypatinga savo aplinkoje, herojė turės milžiniškos įtakos visos visatos likimui. Jai reikia įveikti ypač aršų priešininką. Filmas išprovokuoja daug emocijų- nuostaba, raukymasis, žvengimas, tada- susimąstymas, net graudulys paima, o tada vėl teškia absurdo - nespėji reaguoti, lėkdamas milžinišku greičiu per siužetą. Filmas įsimenantis, originalus, neturi nieko bendro su nuvalkiotu skuduru holivudu. Įdomus vaidmuo teko siaubo ikonai Jamie Lee Curtis- auditorė su gelbėjimosi ratu ant liemens ir nutysusiu megztiniu tampa  šokinėjančia/skraidančia/besispardančia pasiutėle :D 

The Whale (2022)

Labiausiai lauktas 2022-ųjų filmas; Brendono Fraserio sugrįžimui buvo skirta daug dėmesio ir reklamos, dar nepamačius juostos, praktiškai galėjai būti tikras, kad jo "Oskaras" jau kišenėje. Logiška, kad banginio kompleksijos žmogaus judesių dinamika apsiribos buto plote, bet man žvėriškai prailgo tos dvi valandos. Tiesiog jaučiau prakaito ir maisto likučių kvapą, tvyrantį ore, jau nekalbant apie slegiančią pagrindinio veikėjo būklę. Jausdamas, kad artėja paskutinioji, herojus susisiekia su paaugle dukra, kurios, po skyrybų, nematė jau daug metų. Ir čia į sceną žengia "Stranger Things" rakštis, ryžoji Maxine. Nežinau, kam čia jos vaidyba atrodo gili ir verta liaupsių, paprasčiausiai atkartojo savo serialinę rolę, tik ne su ausinuku, bet su daug keiksmažodžių. Mane žiauriai erzina teenage angst, gal kad nesugebu suprasti jaunos asmenybės raidos pakopų. Tiesa, dukros priekaištai pamatuoti ir suprantami, bet vistiek. Daug kartų matytas maištaujančio užsipisusio paauglio portretas manęs nesujaudino. Užtat jo medicinos sesuo- kita kalba, Griežta, valdinga, bet labai atsidavusi klientui, ir juos vienijantis didelįs sielvartas. Kostiumas, kuriame plūduriuoja Brendonas, įspūdingas, ypač liūlantys pilvo lašiniai. 

Tourist Trap (1979)

Pirmąkart žiūrėjau siaubeką, apie manekenus telekinetiškai valdantį psichopatą. Motyvo niekada neteko matyti anksčiau, juk lėlės ir žaislai- jau kita kalba. O čia tie manekenai, ant kurių kabodavo kostiumėliai, suknelės miesto univermage, ak, nostalgija užplūdo, ak Kauno "Merkurijau" :D Turiu pasakyti, kiek šiurpus tasai panašumas į žmogų, o kai jie ima kaip pašėlę kikenti, apatiniai žandikauliai tik klakt klakt, blemba, nejauku pasidaro. Jaunuoliai paklysta kelyje, ir užsirauna ant senioko, gyvenančio muziejuje. Suklaidinti jo amžiaus ir laikydami nepavojingu tipu, greitai patiria neregėtų nematytų išgyvenimų :D Senis šaunus, veža visą filmą, jei sušukuotum ir apkarpytum odos skyvytus Leatherface'ui iš "Texas Chainsaw Massacre", juodu atrodytų giminės :D 

Night of the Demons (1988)

Nepatingėjau pasieškoti, kiek vaidinamiems paaugliams iš tikrųjų metų, nes jie, švelniai tariant, atrodo itin brandūs. Rezultatas: nuo 22 iki 30metų :D Peraugėliai labai akį drasko, vaidyba irgi atmestina, bet demonų pasirodymas viską atperka. Taigi, šutvė paauglių Helovino naktį nutaria paminėti ypatingai- buvusiuose laidojimo namuose. Alkoholis, užkandžiai, šokiai pokiai,  pasigraibymai patamsyje, kaip priklauso jaunimui. Aišku, ypatinga vieta turi savo ypatingą istoriją, pabunda snaudžiantis demonas ir nenudžiunga dėl čia vykstančių makabriškų linksmybių. Vieną paskui kitą, nelabasis apsėda paauglius, lieka keletas, kuris stengiasi išnešti sveiką kailį. Demonai prilaiko neblogą humoro jausmą, juos stebėti įdomu ir smagu, charizmos kupini, bestijos. Verta paploti art department, nepasišiukšlino. Esu tikra, kad mačiau filmą anksčiau, toji plytinė tvora, išdygusi aplink pastatą, be vartų, tvinksėjo deja-vu... Beje, pabaiga- senas pirdžius, nekenčiantis jaunimo, užkanda pusryčiams paturbinto pyrago, karma is a bitch! XD

Babylon (2022)

Pažiūrėjau per dvi dienas, nes trys valandos trukmės- per didelis iššūkis sykiui. Holivudo aukso amžius- laukiniai vakarėliai, Sodoma ir Giomora, alkoholis liejasi laisvai, narkotikų miltelių pilys stūkso, įžymybės siauuuuuutėjaaaaa. Du jaunuoliai- Nelė ir Menis-susipažįsta gyvuliško vakarėlio sūkuryje. Juos sieja troškimas įsitvirtinti kino pasaulyje. Juk čia Holivudas, tereikia atsidurti laiku ir vietoje. Nelė, įsitikinusi savo sėkme, sužavi Menį iš pirmo žvilgsnio.  Sekame jų nelengvą kelią svajonės link, kurios svoris pasirodys nepakeliamas. Filme apstu kvapą gnioaužiančių scenų, daug triukšmo, isterijos,- nuobodžiu nepavadinsi. Margot Robbie gal ir nėra mano mėgiamiausia aktorė, bet šiame vaidmenyje ji per prievartą atsiima simpatijas. Scenoje su lapės (?) kailiu tai ir nutinka- aktorė  išplėšia mano palankumą iš rankų, kad ir kaip nenorėjau atiduoti. Galų gale pasiekus šiokio tokio pripažinimo, ištinka pokyčių metas. Nebylusis kinas turi rasti vietos garsui, progresas sulygina su žeme daugelio garsių aktorių karjerų, tarp jų- Džeko Konrado. Jį vaidina Bradas Pittas, kurio aktoriniais gabumais imu smarkiai abejoti, nes čia matomą tipažą, galiu prisiekti, jau mačiau eilėje jo filmų. Šiurpu ir įspūdinga, kokia nepastovi fortūna- čia tu eilinė mergiotė, pasiuntinukas- čia jau žymi aktorė, filmų režisierius- o tada sinusoidė bloškia žemėn, bet taip, kad nebeatsikeltum. Nartus filmas, apie kurį dar ilgai galvosi.

The Night of the Sunflowers (2006)

Istorija, kurioje teisingumas paklysta tankumyne, o tikrasis niekšas išsisuka. Mažą miestelį sudrebina jaunos merginos išrievartavimas ir žmogžudystė, neilgai trukus galime susipažinti su bjaurybe. Šlykštus senis, darbo reikalais gastroliuojantis po šalį ir sėjantis siaubą. Būti moterimi- grynas prakeiksmas, nesuprantu, kaip dar yra tuo besidžiaugiančių, aukštinančių lyties privalumus. Gali bet kada būti užpulta, išniekinta, nužudyta! Pasakojama iš daugelio veikėjų perspektyvos, kol galime susidėti visą vaizdą. Liūdniausia, kai nukenčia nekaltas žmogus, taikiai sau gyvenęs merdinčiam kaime. Vieta, kur mirus paskutiniam gyventojui, liks apleista. Šitas gabaliukas, apie du paskutinius gyventojus, senukus, nuolat besibarančius tarpusavyje, įsiminė labiausiai. Gyvenimas eina į pabaigą, o jie įsitveria pykčio, kad nereikėtų galvoti apie liūdną ateitį. Kita linija- paleontologai ir moteris , atvykę į minėtą miestelį tirti  urvo, kaip reikiant sušika sau gyvenimą, kai moterį užpuola minėtas iškrypėlis. Ant karštųjų, mėgindami pričiupti niekadėją, jie padaro lemiamą klaidą. Dar yra linija apie nelaimingai vedusį policininką, kuris ryžtasi susitepti rankas, spjovęs į savo pareigą teisingumui. Žmonės lyg musės vis giliau klimpsta į šūdą, o ispanų režisieriai man vis labiau patinka!

Drag Me to Hell (2009)

Epinė scena- pametusi protezus, tave puola bedantė senė seiliota burna ir apčiulpia (?) tau smakrą. Nuo pat pradžių man čia pasirodė keisto formato siaubekas, kažką skausmingai primindamas. Matot, Sam Raimi pavardė liko neužfiksuota... O paskui beliko žvengti žvengti, anaiptol negailint vargšelės Kristės, kurią persekioja demonas. Prisidirba Kristė labai paprastai- atsisakiusi pratęsti paskolos terminą čigonei, nors toji maldauja ant kelių suklupusi. Bet matot, mergina siekia paaukštinimo, nori nusikratyti kaimietės šešėlio ir būti rimta karjeristė. Taip prasideda siaubingiausios trys dienos jos gyvenime. Demonas tarškina puodas, iššoka iš pasalų kaukdamas, taip iškamuoja nabagę, kad net ryžtasi gyvūninei aukai, panelė vegetarė :D Bet piktoji dvasia neatlyžta, viskas juodai komiška, jokio siaubo, o efektai- jie ir laiko aukštą filmo balą. Pabaiga irgi riebus zapadlo, turint omeny, kad tik prastam filme būna detalių, kurios neturi reikšmės siužete. Viskas įskaičiuota, viskas skaitosi. Ak, Kriste, kasgi čia blogo būti iš provincijos :D