Prancūzijos filmai, Europos mastu, bene vieninteliai, kurių privengiu. Mane slegia ištęstos scenos, nieko neduodančios kūrybine prasme, daug papų, kūšio ir penių, spjūvis į pabaigą- jokios kulminacijos, ai, laikas baigėsi, gerai, leidžiam titrus. Visų niuansų nė neišvardysi. Todėl į "Close" Lukiškėse ėjau be ypatingo nusiteikimo pamatyti šedevrą, nors internete liaupsino. Pradėsiu nuo to, kad dviejų trylikamečių draugystė pavaizduota lyg pradedančios gėjų poros. Bandžiau atsiriboti nuo šalto lietuvių mentaliteto, gal užsienyje čia normalu. Miegojimas vienoje lovoje, susiglaudus, neatsiplėšimas vienam nuo kito? Buvo nejauku žiūrėti, bet pirmąkart susidųriau su drąsiu požiūriu į faktą, kad homoseksualumas nenukrinta kaip gripo diagnozė- staiga, netikėtai. Keistas ryšys nelieka nepastebėtas mokykloje, vaikai yra vaikai. Šalto dušo pliūpsnis išblaivo vieną iš vaikų ir šis mėgina atitolti, rasti naujų veiklų, draugų. "Pedalo" klička šulėj ne tas pakabukas, kurį nešiotum didžiuodamasis. Santykių aiškinimasis kaip dviejų sutuoktinių: zyzianti boba ir jos užgauti jausmai ir pasimetęs vyras, vaikams perkeliamas suaugusiųjų modelis. O tada nutinka tragedija, kurią nuspėjau nė anonso nežiūrėjus, akivaizdi kaip saulė ryte. Tada labai ilgas susitaikymas su netektimi, kaltė, sielą drožiantys jausmai. Gavosi istorija apie anksti šalnos pakirstą homoseksualumo daigą- mano interpretacija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą