Black Christmas (1974)

Iš tikrųjų matytas dar vakar, bet patingėjau trinktelėti įspūdį. Šįmet švenčių formatas kitoks- jokio buitiako su silke ir šližikais, o paskui drybsojimo išvertus pilvą. Pagalvojau, būtų įdomu prie peržiūros sumiksuot kokteilį,- šiaip niekada nežiūriu filmų alkoholio poveikyje. To pasekoje kilo daug įkyrių klausimų filmo siužetui :D Studenčių bendrabutį terorizuoja pašlemėkas- naglai skambinėja, dūsauja į ragelį, žviegia ir kalba visokias šlykštynes. Iš pradžių merginos nekreipia dėmesio, bet paskui viena jų dingsta. Auga įtampa ir nerimas. Slasheryje yra du afigieni veikėjai- tai seserijos "motinėlė", iš visur traukianti fleškutes ir taisanti sveikatą, ir lėtų smegenų apsukų policininkas. Viena šmaikštuolė apdumia jam akis ir priverčia užrašyti parodymus, prisistačiusi nešvankiu vardu. Bendradarbiai klykia iš juoko, o vargšelis žiūri ir su liūdna šypsenėle išstena: it's something dirty, isn't it? Jėga! Manipuliacijos žiūrovo naivumu senos kaip pasaulis- įtariamasis pateiktas vienos iš herojų vaikinas, grynaveislis krypazoidas. Faktas, kad ji nėščia nuo šio padaro, man buvo didžiausias siaubas; bet režisieriaus sumanymas kažin ar buvo toks; well, anything that works :D 

Alone in the Dark (1982)

Gerai, kiek galima žiūrėti klasiką, atsibodo, rezultatas ūpo nekelia, priblokšta nelieku, velniop. Jungiam filmą, dėl kurio turiu NUOJAUTĄ. Dingus elektrai, iš psichiatrinės išeina, taip, nepabėga, niekas juk nesiveja, keturi recidyvistai. Fantastiška apsauga, lol. Tiesiog, įsimaišo į minią, plėšiančią parduotuves, tarpusavy besidrąskančią- pala, kas čia tikrieji bepročiai??? Komanda turi misiją- rasti naujo gydytojo namus ir atkeršyti. Neva nužudęs senąjį ligonių gydytoją ir užėmęs jo vietą. Psichopato deliuzijos, ką gi, vargšas daktarėlis ir jo šeima. Psichus suvaidino tobulai, trumpai apie kliką: lašininis vaikų tvirkintojas, pats atrodantis 7-mečio intelekto, pamokslininkas, padeginėjantis bažnyčias (hilarious!) Bleeder'is, kraujuojantis, kada knekcija auką ir Vadas, kažkas su kariuomene ar pan. Prasideda ilga ir baisi naktis, kada namas išgyvena neprognozuojamų ir lb pavojingų vyrų apgultį. Jie net twistą sugebėjo kyštelėti, pati nesusipratau :D Gydytojo duktė labai fainas vaikas, kas retai pasitaiko ekrane: moko motiną apie žolės žalą, nepakenčia, kai ją bando paliesti svetimi, gretinasi prie tetos kadro, nors kiek jai- max 10 metų :D Žodžiu, natūraliai viskas, be tų seilėtų smakrų daddy tą, daddy aną. Ir galiausiai- pabaiga, kuri vainikuoja ir patvirtina mano nuojautą buvus teisingą. Nespoilinsiu, tik roko grupės koncertas, kur garbinamas smurtas, raginama sukapoti motiną ir t.t. ir žmogus, atsidūręs laiku ir vietoje. 10/10

Harold and Maude (1971)

Esu skaičius, kad filme yra atkari, šleikštulį kelianti intymi scena tarp jauno vyruko ir aštuoniasdešimtmetės, tai žiūrėjau su šiokia tokia įtampa. Istorija apie du keistuolius; Haroldas yra turtingas krypazoidas, garbinantis mirtį. Kokios akys,  nė kalbėt daug nereikia, vien savo buvimu sėja nerimą ir norą muistytis. Kuo taip traukia anapusinis pasaulis lieka neaišku, tik motina yra gerokai užknisanti, čia klausimų nekyla. Kaip  techniškai pavyksta savižudybių inscenizacijos, liko paslaptis, ypač pasikarti (?), jaučiu septintam dešimtmmety filmas supurtė publiką, dabar tegali išspausti heh, čiuvas nuobodžiauja? Modė- garbaus amžiaus senutė, švenčia gyvenimą išspausdama kuo didesnį malonumą, net jei tai reiškia nupyzdinti kunigo mašiną. Dažnai pasitaiko, kad gyvenimo kaifą pajunti likus keliems metrams iki rojaus vartų. Čia vienas iš tų atvejų, kur herojus moko kitą, praturtina ir t.t. Galiausiai pasirodžius SCENAI, nepamačiau nieko humancentipediško, ech.

Dream Scenario (2023)

Uff, esu ir anksčiau mačiusi Nicolą Cage nevykėlio vaidmenyje, bet čia visai kitas lygis. Nors įvardyta kaip komedija, jauti, kad juoktis iš pagrindinio herojaus nepadoru, žema, bet gal tik man vienai taip. Staiga, be jokios priežasties, žmonių sapnuose ima rodytis vidutinio amžiaus, praplikęs profesorius, pilkas ir neįdomus kaip pelės uodegos galiukas. Jis vedęs, turi dvi paaugles dukras, bet kūrybinių ambicijų jaučiasi neįgyvendinęs.  Fenomenas išgarsina vyrą, bet niekada nežinai, kokiu galu atsisuks šlovė. Scena su gerbėja (?), mėginant atkortoti jos sapno siužetą- girdėjau, kaip salėje nepaliaujamai įsijuokė moteris, man irgi buvo sunku nustoti žvengti! Kaip tikra, natūralu, kurioziška. Nuo absurdo iki gąsdinančių ateities perspektyvų- norėtumėte miegodami žiūrėti reklamas??? Filmas labai įtraukė, nepastebėjau, kaip pralėkė pusantros valandos, mintys atsijungė, pailsėjau nuo savęs :D 

The French Connection (1971)

Atkentėjau klasiką, geriau neišsireikši, nes malonumo nepatyriau jokio. Net galvojau skelti į dvi dalis, bet tada du vakarai būtų sugadinti, verčiau vienu ypu maktelti. Mano nuomone, filmas paprasčiausiai paseno, nėra iš tų, atlaikiusį dešimtmečių išbandymą. Tiesa, miesto panoramų vaizdai patrauklūs- Niujorkas, purvinos gatvės, lietpalčiai, užeigos, panašios į lindynes, senovinės mašinos kelia nepaaiškinamą ilgesio pojūtį, o tik išskirtiniai filmai sugeba sukelti tokį jausmą žmogui, nė nebuvusiam Amerikoje, ką jau kalbėti apie 50m atgal. Galbūt priežastis, kodėl nepavyko mėgautis reginiu- abejingumas erzinančiam Gene Hachman atliktam personažui? Rasistas detektyvas, kuriam būdingi pykčio priepuoliai ir begalinis atkaklumas- na, bent "Oskarą" gavo. Savo laiku "The French Connection" buvo sensacija, nes drįso sau leisti pesimistišką, kritikoje perskaičiau- apokaliptinę pabaigą. Be to, buvo kažkoks "pyzdžių farų" bumas kine, kuriam  priklauso ir  "Purvinasis Haris", su tuo nevėkšla Eastwoodu, teks vieną dieną, pasikinkius valią, pažiūrėti ir jį :(  Truputį atkutau antroje dalyje, kur seka Šarinjė, dailus katės ir pelės žaidimas, kur sumanesnė pasirodo pelė :D Beprotiškas įrimasis prieš eismą, vejantis traukinį sužadino lentynių  To Live and Die in L.A.  vaizdus, William Friedkin mokėjo užkurti adrenalino laužą kraujyje. Žodžiu, užsidėjau pliusą, galbūt kada nors prireiks žinių protmušiui :)

Network (1976)

Filmas aktualus ir dabar- išmeskit televizorių, jei dar leidžiat šiam klaikiam aparatui težinti jūsų smegenis. Tūpas turinys populiariausiu metu- truputis hiperbolės, bet ar televizininkai šiandien  dėl reitingų nėra  pasiryžę viskam? Žinių vedėjas Bylas, sužinojęs, kad netrukus bus atleistas, leidžia sau išsilieti tiesioginiame eteryje ir per naktį virsta sensacija. Žiūrovus stipriai sudomina netikėta gerai žinomo veido išpažintis. Kanale užverda žūtbūtinė kova- pasinaudoję nestabilia(?) Bylo dvasine būsena, prodiuseriai ir visi kiti, kurių pareigybių nežinau :D, sukuria eksploatacinę nesąmonę, kuri muša žiūrimumo rekordus. Labiausiai draskosi Faye Dunaway herojė, šaltakraujė karjeristė, praradusi žmogiškumą. Esu skaičius, ką apie ją rašė Charles Bukowski, kada ji vaidino filme apie rašytojo gyvenimą "Barfly"- įnoringa pyzda, bet kojos gražios. Lengva patikėti šia nuomone, atkari moterėlė, bet "Oskarą" nukalė. Situaciją stebi senas Bylo draugas, Šumacheris, kurį dėl sąžinės turėjimo iš žaidimo pašalina patį pirmą. Jis užmezga stereotipinį, nuspėjamą romaną su karjeriste, kurio baigtį komiškai nupasakoja, be dramos ir durų trankymų- lyg čia būtų dar viena nesąmonė per televizorių. Šumacherį suvaidinusiam aktoriui maniau, kokie 70, keistai atrodė poroje su jauna Faye, pasirodo, teturėjo vos 53 metelius. Kodėl atrodo sukriošėlis? Pabaigą nuspėti lengva- neneši pelno, iškrenti iš žaidimo. Groteskas apie šou biznį paliko didelį įspūdį.

Bad Company (1972)

Bėgdamas nuo karo prievolės, Drew susiduria su jaunų sukčių gauja, kuriems vadovauja karštakošis Džeikas Ramzis (jaunutis Jeff Bridges, anksti parodęs, kad iš jo galima laukti įsimintinų, kokybiškai atliktų vaidmenų). Vaikinai vos peržengę paauglystės slenkstį, vienas dar vapše vaikas- kitaip įsivaizdavau situaciją, perskaičius santrauką. :) Vado autoritetas šlubuoja, grupelę drebinant nesėkmėms kelyje, juk čia Laukiniai Vakarai. Gali būti apiplėštas, ar net nužudytas, nė lapė nesulos. Galiausiai reikalai pašlyja taip, kad jie lieka dviese, nuo čia jau laukiau tragiško finalo. Patiko, kad pagrindinis veikėjas pavaizduotas ne lepūnėlis iš gerų namų,- dėl savo interesų jis kaunasi lyg jaunas bulius. Pradžioje nustebina tasai aršumas, kada kimba į atlapus Džeikui, vargšės senutės virtuvę jie sulygina su žeme :) Nuolat vyksta katės ir pelės žaidimas- kuris kurį apgaus, mūsų herojus smarkiai patobulėja, patyręs tiek nuotykių. Susidūrimo su plėšikais scena, kad vadas nebaigęs valgyti ir tingi lydėti saviškius,- kaip sapnas, tokia neįtikėtina. Nariai tikina susitvarkysią, o jis atkerta- svarstyčiau ir aklos senutės rateliuose galimybes. Įžeidu, tačiau niekada nenuvertink priešo kovoje, senas vilkas žino, ką sako- dar pasigailėsiu šito. Gavosi jauno, vertybių turėjusio žmogaus metamorfozė, vardan išlikimo. Mano vertinimu, vis prasmingiau, nei pliektis Pilietiniame kare.

Thanksgiving (2023)

Nedovanotina, kad tiek delsiau su apžvalga- nuvariau į premjerą dar gruodžio 7 dieną, gan vėlų seansą (po to grįžau klausydama nenusakomo laikmečio lietuviškos muzikos taksi automobilyje, o juk maniau, kad žinau  visus povilaičius ir dinamikas), tačiau degiau smalsumu- kaip slasheris sugebėjo išlaikyti 7 balų reitingą taip ilgai??? Apturėjau nuostabias 1:50 valandos, fantastika! Scena prekybos centre, kada nuolaidų ištroškusi minia maišo dangų su žeme per Black Friday išpardavimą, man atsiliepė žasies oda, kvapą gniaužiantis startas. Krikštiju slasheriu mizantropams, ahahaha. Krykštavau kaip nesivaldantis vaikas animaciniam filmuke, prie santūrių lietuvių atrodė keistai, bet ar  man rūpi nuobodų saviraiška. Šiaip pjaustalo žanras tolimas, koks skirtumas, kas ten  žudo, žmogus vistiek, jokio paranormalo. Bet čia... Pasitelkus humorą, traukiant per dantį soc. tinkluose sėdinčius ir laikus renkančius tūpus paauglius, sugyvulėjusią vartotojišką visuomenę, išėjo komiškas trileris,  dar nenuzulintos šventės fone- Padėkos dienos.  Geriausias kadras- penkiasdešimties procentų nuolaida ir groteskiška vakarienė pabaigoje- kiekviena žudiko frazė verta pacituoti, sarkazmas, juodesnis už pelkę, seniai taip nesilinksminau žiūrėdama. Kaukės rekvizitas smagiai dirgina sąmonę, prisiminiau senų senovėje matytą "V for Vendetta"; dar bent kelis žinomus siaubo filmus. Nereikia, aišku, gilintis į žmogžudysčių realistiškumą- galvą būtų sunkoka nurakti su valu, ir kaklo raumenys neturi plastelino savybių,- bet koks skirtumas, kai erzinantys individai atsisveikina su gyvenimu. 

The Tracker (2002)

Vakar  apturėjau siutinantį experiencą, kada knygos pristatyme Lukiškėse dalyvavo susireikšminęs vertėjas (wow, išvertė iš anglų kalbos, niekas nemokam anglų Lietuvoje, kalnus nuvertei, šaunuolis lol), neturintis nei kultūros, nei humoro jausmo. Negana to, kad atsivedė savo puslaukinį šunį, trukdantį, besimalantį ir šokinėjantį ant žmonių, dar akiplėšiškai laidė retardiškus juokelius ir pats iš jų žviegė kaip kiaulė, nuėjus į pasimatymą. Pastebėjau, kad žmonės su erzinančiu juoku paprastai būna ir nepakenčiami kaip asmenybės. Paskui prisijungė gerai žinomas tėvų kartos muzikinis veidas- pasigirdo skysti plojimai, bet tik jam prisistačius- plyštantis nuo pasitikėjimo savimi. Visgi dalyvavo keli adekvatūs svečiai, bet atmosfera jau  supersta, gaivaus oro nebeįleisi. Knygos autorius liko kažkur antram plane; vis reikėjo priminti, kad atėjau paklausyti apie JO gyvenimą, o ne šitų šaunuolių aktualijų, apgailėtina. Kada įsiuntu, užsimanau smurtinių filmų gazui nuleisti, kad nereikėtų kelti scenų panašiose situacijose. Juk galiausiai aš likčiau kalta ir nenormali, taigi susituriu, užgniaužiu neigiamas emocijas ir parsinešu namo. Tada žiūriu, kaip kažkam ekrane labai, labai nepasiseka... Išsirinkau "The Tracker", nes nujaučiau, kad trijų baltųjų, vedamų pėdsekio aborigeno, Australijos dykynėje laukia nesaldi lemtis. Neapsigavau; bet labiausiai nustebino ir sužavėjo muzikos takelis, labai neįprasta, lyg kažkas gyvai, ne įrašų studijoje, dainuotų slenkant kadrams. Gavosi epinis naratyvas, pusiau legenda, sakmė, su ant uolų pieštais vaizdais, iliustruojančiais šiurpiausius įvykius,- žiauriai faina priemonė. Aborigenas primeta nuolankų durnelį, vykdantį boso paliepimus- susekti gentanį, neva nužudžiusį baltąją moterį. Tačiau viskas tik vaidyba, jis pats gudriausias iš trejeto. Aiškiai jaučia įtampą tarp trejetuko, augančio su kiekviena kelionės diena, ir puikiai tuo pasinaudoja. Įspūdingas personažas ir jo teisingumas prieš pabaigą. Vadas sulaukia atpildo už rasistines pažiūras ir smurtą prieš bejėges gentis- pykčio perteklius buvo išleistas :D

Red Sorghum (1988)

Kinų kultūra man yra kosmosas, pvz. suluošintų pėdų fetišas, trukęs tūkstantmetį, sušiktas komunizmas ir t.t. Filmas prasideda 1930m., iš anksto suplanuotom vedybom- jauna graži nuotaka eis už 50mečio vyndario, kuris serga raupais. Lol. Neštuvuose tarnai ją krato ir erzina, kol jaunoji viduje kovoja su pykinimu. Jei skundžiamės moters padėtimi visuomenėje,  kaip jums ši "romantiška" aranžuotė? Nuotakai akin kritęs vienas iš tarnų, nestabilus alkoholikas; ką gi, rinktis nelabai yra iš ko. Beje, raupuotojo taip ir nepamatome, tik jaučiam jo būtį, kada nuotaka spaudžia prie krūtinės žirkles vestuvių naktį. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, sutuoktinis užkrato kojas ir žmona paveldi verslą, toliau gamina vyną ir veda šeimyninį gyvenimą. Bet vieną dieną į šalį įsiveržia japonai. Istorinių faktų nežinau, bet barbariškos scenos, įtariu, autentiškos. Viso seanso metu neapleido jausmas, kad herojai turi lengvesnį ar sunkesnį protinį atsilikimą, manieros, juokas per ausis pjovė ir  dvelkė primityvu, gal tiesiog tokie laikai buvo?