Fire in the Sky (1993)

Mėgstu senienas, bet filmas sugebėjo praslysti pro akis; galbūt dėl to, kad visada labiau orientavausi į aštuntą dešimtmetį. Ką galiu pasakyti- dvi valandos ištįsusios dramos, nulis veiksmo,  tik pabaigoje kelios nuostabios minutės, atskleidžiančios, kas iš tiesų nutiko pagrindiniam herojui. Specialieji efektai dar tik žengė pirmuosius žingsnius, todėl rezultatas atrodo dar geresnis. Kantrybės su metais daugiau neįgyji, todėl žvilgčiojau į laikrodį pastoviai, buvo išties nuobodu. Apie ką? Grupelė medkirčių patiria didelį sukrėtimą- jų akyse dingsta draugas. Dingsta turiu omeny, nenueina už krūmų pamyžti ir negrįžta, bet jį susiurbia erdvėlaivis ir tiek žinių. Parskuodę į miestelį, komanda susiduria su problema- ką sakyti aplinkiniams? Daugiau nei keistai atrodo ateivių versija, bet jie nusprendžia nemeluoti, išdėstyti tiesą. Aišku, pasigaili. Provincialai nelinkę priimti paistalų už gryną pinigą; mano, kad jie paprasčiausiai nudobė kolegą, o kūną paslėpė. Logiška. Aš irgi taip manyčiau, tik nestovėčiau bažnyčioj su teisuolės mina, pažvengčiau sau ir likčiau namie, ant visuomeninių susibūrimų man pochui yra. Medkirčių kolektyvas gerokai per didelis- yra aktorių, kuriems lyg pamiršta teksto parašyti, jų funkcija tik užimti sėdynę pikape, skuodžiančiam šviesos greičiu iš įvykio vietos. Didžiausias dėmesys- dingusiojo geriausiam draugui, jo byrančiai šeimai ir moralinėms lomkėms. Sako, paremta "tikrais" įvykiais, ką gi, norėčiau žinoti, kokių grybukų jie ten miškuose prisikramtė, kad išsirutuliojo tokia neįtikėtina istorija.

Femme (2023)

Transvestitų/gėjų tema iš įdomios perspektyvos- keršto troškimo. Transvestitą Džuls sudaužo gatvinių treninginių gauja- prisišnekėjo čiuvakas, nesileido, kad iš jo pizdavotųsi ir buvo pavaišintas spyrių kruša. Tačiau viskas tuo nesibaigia- netrukus gėjų saunoje Džuls sutinka vieną skriaudikų; jis neatpažįsta Džuls- be peruko ir spalvotų outfitų- ir prasideda įtampos kupina pažintis. Jie visai neblogai sutaria, darosi įdomu, ar auka ryšis įgyvendinti savo planą iki galo. Išpuolis paliko ne tik fizinę traumą; herojus užsisklendžia savyje, neberengia drag pasirodymų. Esu mačiusi daug filmų apie transvestitus, viena iš mano mėgstamų temų, šis gražiai papildė kolekciją. Kada matome pagrindinį herojų scenoje, persirengusį moterimi- nesveika akimirka- atrodo nuostabiai, juodaodis labai išraiškingas, tikra diva, mėgaujasi būti dėmesio centre, yra 100procentų tikras  dėl to, ką daro, yra stiprus ir galingas. Raumenų jėga nublanksta, filmo pabaiga tik įrodo, kad būti savimi yra didžiausia asmenybės jėga ir pergalė.

The Settlers (2023)

Jeigu ne  Sam Spruel veikėjas, palikęs didelį įspūdį 4-ajame "Fargo" sezone, neatsiminčiau filmo iš viso! Na taip, vietinių gyventojų žudymas, kolonistai bybčiulpiai engėjai, žiaurumai ir t.t Visgi nuostabi Čilės gamtos kinematografija negali nuslėpti fakto, kad filmas neturi normalios istorijos? Pusę laiko užima road-movie pagrindu pateikta trijų vyrų- anglų kareivio, amerikiečių kaubojaus ir vargšo metiso- kelionė. Turtingas žemvaldys davė užduotį "pravalyti" kelią link Atlanto, kad jo kaimenių nepuldinėtų įžūlūs laukiniai. Žiaurumas ekrane nebestebina, tik kažkaip neskanu žiūrėti, vos ne fetišas kažkoks tas žmonių galabijimas. Lauki, kada sukils metisas, turi juk būti intriga, ar ne; bet tuščiai, jis su viskuo susitaiko. Kada ateina eilė Spruell suvaidintam leitenantui, nutinka du netikėti dalykai, kaip minėjau, išbudino, nes visai kėdėj paskendau iš nuobodulio. Klausimas, ar radikalumo reikėjo; kuo pasitarnauja siužetui, liko mįslė. Galbūt geriausia filmo vieta- pabaiga, kada vietiniai Čilės gyventojai, įskaitant nuolankųjį metisą, pozuoja prie arbatėlės. Viva la respublica, pažiūrėkit, kokie mes išprusę ir civilizuoti, vilkim švariais baltųjų rūbais, mokam naudotis indų servizu. Tik žmona užsispiria ir gadina nuotrauką, bet žinot, moterys, turbūt jai mėnesinės.. :D Ėjau nusiteikus pamatyti gerą vesterną, gavau betvarkę, bet išspaustume septynetuką bendroj sumoj.

The Peasants (2023)

Jaučiuosi bejėgė- tinkamai išreikšti paliktą įspūdį tiesiog neįmanoma. Žodžiai tušti, išdžiūvę, bespalviai, kontrastingai ekrane matomiems vaizdams. Galva neišneša, koks milžiniškas darbas buvo atliktas, kad tapybiškos animacijos šedevras,  pagal Nobelio premijos laureato Vladislavo Reimonto romaną, išvystų dienos šviesą. 80000 paveikslų, Jėzau.. pabandykit nors vieną nutapyt, uostant dažų garus. Kūrėjai jau spėjo pavergti žiūrovų širdis su "Loving Vincent", analogiško stiliaus filmu apie nelaimingąjį olandų dailininką. Animacija suteikė magijos, jei būtų tiesiog meninis filmas, nieko ypatingo. Kaimiečių kasdienybė, vaidai dėl palikimo, meilė vedusiam  ir nepageidaujamos vedybos, takaja laif. Netrūko ir lenkiško temperamento- mergos linkę paflirtuot, akis padraskyt, vyrai greiti kibti į atlapus. Labiausiai sužavėjo šokių scenos ir kova miške- kiek ekspresijos, aistros, jungtinės kaimiečių dvasios- fantastika. Kada Antonas ir Jagna šoka suktinį- blemba, mano surambėjusi, romantikos nepripažįstanti širdis stačiai sutirpo... Ilgesingai lauksiu kitų istorijų teptuku; atsižvelgiant į triūsą, ne anksčiau kaip po 7- 8 metų :)

Sons (2024)

Pradėjau "Kino pavasarį" kraują stingdančia kalėjimo istorija. Traukia šita tema, gal praėjusiame gyvenime teko pasėdėti zonoje :D Iš seanso išėjau skaudama galva- pusantros valandos kūną laikė surakinusi įtampa. Pagrindiniai veikėjai staigiai išmeta iš komforto zonos. Galvojau, kaip sekasi krimstio popkornus šalia sėdinčioms tetoms- jų vietoje būčiau paspringusi, o gal ir pavėmusi į dėžutę.. Kalėjimo prižiūrėtoja Eva, regis, mėgsta savo darbą- gerai sutaria su kaliniais, jaučiasi draugiškumas ir tarpusavio pagarba. Kol vieną dieną neatveža naujoko, praeityje sukėlusio moteriai didelį skausmą. Nereikia klausti, kaip elgtumėtės jei jūsų valdžioje atsidurtų toks žmogus. Eva panyra į keršto transą. Bėda ta, kad blogis kaip liūnas, gali įtraukti ir tu pražuvęs. Psichologinės manipuliacijos, kaltės jausmas, apie kurį sužinome pabaigoje- emociškai labai sunkus filmas. Pagrindinė aktorė priminė, kokia gili ir įtaigi europiečių vaidyba, Holivude nerasi nieko panašaus. Kalinys taipogi nenusileidžia- nuožmus veidas, tarpelis tarp žmogaus ir gyvulio vos įžiūrimas. Sakičiau, kad filmo idėja lyg ir nuplagijuota, bet  pirmtako nesu mačiusi, todėl įspūdžio nepagadino. 

Brain Dead (1990)

Gaila, filmo plakatas klaidinantis- mielą veido skūrelę matyti vos keletą akimirkų. Paskui į gatvę išsinešė sloiniką su smegenim ir jos išsitaškė ant žemės, susistumdžius su smirdančiu valkata (!)  Tada nežinia iš kur pasirodė automobilis ir  buvo BUM.. Pasirodo, čia  pagrindinis atskaitos taškas, nuo kurio prasideda haliucinacijos, kraupūs sapnai ir absoliutus realybės praradimo jausmas. Neuro mokslų daktaras Reksas Martinas sulaukia moksladraugio prašymo padėti ekstrahuoti svarbią informaciją iš buvusio darbuotojo smegenų. Darbuotojas išprotėjo, bet gal įmanoma išgelbėti svarbius duomenis? Korporacija laukia. Įsitraukęs į šią neaiškią istoriją, Martinas pamažu pameta savo tapatybę, ryšių su tikrove ir apskritai sveiku protu.  Sakoma, kad mokslas dar neišsiaiškino, kaip dirba žmogaus smegenys ir kodėl panaudojame vos 10%jų pajėgumo. Turint tai omenyje, filmo idėja peršoka laiko barjerą- praėjus daugiau nei 30metų, vis dar neatskleidėme smegenų paslapties. Organas, patyręs traumą, išklysta iš pažįstamos trajektorijos, kiekviena improvizacija - vienodai galima. 

Brainscan (1994)

Gana rimtų filmų, pasiilgau B kategorijos nesąmonių, kur vaizduotė pramuša lubas, ko šiais laikais retai pasitaiko. Šešiolikmetis Maiklas- video žaidimų asas, siaubekų fanatikas, atsiskyrėlis, slapčiomis stebintis kaimynę. Kartais pasiseka ir papus parodo XD Akivaizdžiai tyčia kiša, wtf, mergiote!  Sykį į rankas pakliūva brutalus geimas, stulbinamai realistiškas. Pasirodo, ekrane įvykdyta žmogžudystė lygi tikrai žmogaus mirčiai. Persigandusį paauglį aplanko keista būtybė, gauta sukryžminus Alice Cooper ir frankenšteiną? Personažas, vardu Tricksteris, yra kažkas naujo mano akiai, keista, niekada apie jį negirdėjau. Norisi prunkšti, tačiau kartu viso filmo metu išlaikomas nejaukus, nepatogus jausmas. Maiklas gyvena vienas, tėvas kažkur išvažiavęs, jo vienatvė ir desperacija papuolus į rimtą bėdą, atrodo verti užuojautos. Ant kulnų ima lipti detektyvas (Frank Langella), pats atrodantis kaip maniakas, bet reikia žaisti toliau, vėl mirtys, paliekama įkalčių, kilpa neriasi. Idėja sveikintina, jau prieš 30m buvo susirūpinta dėl smurto poveikio jaunuolių pasichikai, ką jau kalbėti apie dabartinius laikus, cha cha. Efektai mažo biudžeto, todėl juos kritikuoti būtų netikslinga, užtat žiaurios smurto scenos- vyras subadomas miegantis lovoje- dvelkia šalčiu ir siaubu.

Dune, Part Two (2024)

Gerai, kad ėjau į filmą be lūkesčių. Nesu skaičiusi "Kopos"ir abejoju, ar kada imsiuosi; man patinka mokslinė fantastika, o čia yra fantastika-fantastika. Tiesiog pirmadienį laukė darbas,  nutariau pašviesinti nuotaiką gražia vizualine patirtimi Vingyje. Ėjau su pažįstama, dar vienas pliusas, nes kai nebegalėjau sutramdyti juoko, buvo kas mane palaiko. Taip, filme apstu juokingų momentų, svetimos gėdos ir klaikaus castingo. Suprantu, reikėjo žiūrėti į specialiųjų efektų galimybes, kinematografiją, spalvų kaleidoskopą, biudžetą, psichologinės dramos gylio ir negalėjo būti. Keistai paskirstytas laikas krenta į akis- pirma filmo pusė be galo ištęsta, žiauriai daug Zenday'os close-shot'ų, nė nenumanau, kas ji per viena, tas susiraukęs veidelis ėmė kelti klausimą, ar moka kitų veido išraiškų. Polo motina fremenų bendruomenėje intensyviai užsiima influencinimu, kad jos sūnus- Mesijas, sekit pas jį, ir t.t. Priežastys aiškios, bet procesas ilgokas, užknisa. Kai pamačiau jos tatuiruotą veidą, prieš mano valią mintyse iššoko narkomano iš Gedo prospekto vaizdas. Jis taip pat turi veido tattoo, vaikšto gatvėmis kalbėdamas su savimi, repuodamas ir visada nešasi bambalį- viešoje vietoje, taip, niekas jam nedraudžia. Keista asociacija, bet ji asmeninė. Žiauriai keista žiūrėti į Javier Bardem; mintyse nuolat kartoju sau, kad čia Šiguras, tas pats nurautas Šiguras iš "No Country for Old Man", bet ką jis išdarinėja??? Skaičiau liaupsinant jo vaidybą, fanatiko fremenų lyderio amplua, na gerai, adoracijos matyt, reikalavo režisierius, o ispanas charizmos turi per kraštus, tai ir gavom teliūskuojantį kibirą. Bet visa tai niekai, nes antroji filmo pusė išbandė mano savitvardos galimybes, kurios šiaip yra nemenkos, turint omeny, ką dirbu. Kokių kvailysčių prisiklausau per dieną šaltu kaip akmuo veidu. Pasirodo Austin Butler herojus, kažkokia Mad Max ir Hellraiser mikso parodija. Cringe-worthy! Čia nesusiturėjau, tik užsidengiau burną ir krizenau, keldama šalia sėdinčio vyro pasipiktinimą, garantuoju. Niekuo negaliu padėt, seniuk, dar skiriu pelus nuo grūdų. Kovos scena su ryškiais russel crow gladiator vibes buvo tokia apgailėtina, kad nors stauk. Vizualiai daili, bet savo paskirtim- nuvalkiota ir suvaidinta siaubingai. Sakau, sunku suprasti, kodėl taip neproporcingai sudėliotas laikas- pabaigoje nukauti blogiečiams skiriamos kokios, 5min, durklu šmakšt šmakšt ir viskas. Skraidantį tešlių nokautuoja kaip riebią kirmėlę, o juk visa pirma Dune dalis pozicionavo, koks yra didis ir galingas piktadarys. Florence Pugh nyki, bet čia ne jos kaltė, vaidmuo blankus ir nelabai ten ką būtų parodžiusi kita aktorė. O pabaigai- grietinėlės desertas su silkės galva vietoj skėtuko. Imperatorius Christopher Walken, kurio žvilgsnyje išskaitai viena- aš pavargęs, aš mirtingai pavargęs. Buvau mafijos galva, psichopatas, Vietnamo karo veteranas, ištaškęs sau smegenis rusiškoje ruletėje, kas man nutiko??? Mūviu sumautą moterišką suknelę! Panašų pochuizmą esu mačius tik iš James Woods, Carpenterio "Vampyruose", bet ten buvo juokinga, o čia nuoširdžiai gaila garbaus amžiaus aktoriaus, išstatyto pajuokai. Išvada- trečios dalies kine, už savo pinigus, tikrai neisiu žiūrėti. Žanras ne man, nemoku mėgautis technine puse, nuolat stebiu vaidybą, istoriją, dialogus, taip veikia mano smegenys.