2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Transamerica (2005)

Kažin koks jausmas moteriai- aktorei, kuriai pasiūlo vaidinti transeksualą? Puiki galimybė išbandyti gebėjimus,  Felicity Hoffman  šauniai susitvarkė su užduotim. Stenas laukia lyties keitimo operacijos, kai netikėtai paskambina ir praneša, kad jis turi sūnų. Planai ima byrėti, psichologė nesutinka pasirašyti sutikimo, kol Stenas neišsiaiškins asmeninių reikalų. Pasirodo, koledže ne visi santykiai buvo tokie jau lesbietiški. Su maištaujančiu septyniolikmečiu juodu leidžiasi į kelionę, per kurią šį tą sužino vienas apie kitą. Neglostė gyvenimas Tobio.. Daug komiškų situacijų, nors visumoje- daugiau liūdnas, nei linksmas filmas, AK, tos Bree manieros- transvestitai nuolat perspaudžia, vaizduodami moterį- tai taip gerai užfiksuota, gaila, negavo "Oskaro"... Pabaiga irgi nepagražinta, niekas nieko "neišgelbėja", saldžios Holivudinės pabaigos nėra. Du vieniši žmonės negali paneigti, kad užmezgė ryšį, tvirtesnį už bet kokią draugystę; visgi jie- šeima..

2016 m. lapkričio 29 d., antradienis

Alive (1993)

Apie šį filmą sužinojau perskaičius labai apetitą žadinančią knygutę Cannibals. Nuo maorių ir actekų iki 21-ojo amžiaus užkandžiautojų Čikatilos ir Dahmerio. Skanumėlis! Dar ten buvo apie mažiau psichiškai pakenktą regbio komandą iš Urugvajaus, kurių lėktuvas  1972m sudužo Anduose. Kritimo scena priminė pirmąjį "Lost" sezoną, šiurpu, baisu, kraujas stingsta gyslose, vargšai žmonės skrieja milžinišku greičiu į mirtį. Tiems, kuriems pavyksta išsigelbėti, tenka susidurti su šalčiu, neviltim ir maisto stygiumi. Komanda surinkta labai maloni moters akiai, daug gražių veidelių, tai žiūrėt buvo ne taip depresova, ai, negi tokie gražūs pražus :D Labiausiai patiko Felipe ir Canessa, "sirgau" už juos visą filmą. Vyrai laikėsi tikrai šauniai, nenoriu būt kokios feministės išprievartauta, visgi mesiu akmenį mūsų daržan- moteriškai lyčiai būtų buvus pizda...Nors riebalų sluoksnis  saugo nuo šalčio, beje- bado metu moterims netgi labai praversdavęs: "gelbėjimosi ratas" atlikdavo savo tikrąją paskirtį. Tačiau isterija, ašaros, racionalaus proto stoka nieko gero neatneštų. Alpėse jie išbuvo 70 dienų! Gyvųjų gretos praretėjo, bet patys ištvermingiausi sugebėjo grįžti. Kaip? Pasibaigus šokoladui ir vynui, kuo gi mito dvi dešimtys alkanų sportsmenų? Na, teko priimti sunkų sprendimą, ir užkąsti šio to pikantiško.. Beje, kanibalizmo problema aštri tik svarstymo metu, paskui visi laisvai atsipjauna šmotą ir žiaumoja. Svarbiausia išgyventi, neprarasti vilties. Gražu žiūrėti, kokie vyrai vieningi ir palaikantys vienas kitą, faktas, kad dirbo kaip komanda ne tik žaidimo aikštelėje, išgelbėjo tų nelaimingųjų gyvybes.

Zoology (2016)

Kaip stebuklingai meilė keičia žmogų- skrupulingieji, aišku, pasakys, kad be uodegos nieko nebūtų, taigi nuopelnai iš tikrųjų keliauja  ilgajai. Vienišai, pusamžei  zoologijos sodo darbuotojai, netikėtai užauga uodega. Sukau galvą, kaip jie padarė ją tokią tikrovišką- juda, rangosi, storio sulig moters ranka. Rusija neatrodo stipri specialiaisiais efektais ar grimu, hmmm.. Prasideda beviltiški lankymaisi poliklinikoje, rentgenai, rankom skėsčiojantys placebiniai daktarai. Gydymo įstaigų virtuvė daugiau nei pažįstama, kikenau susiėmusi už pilvo- nieko doro ten neišgirsi, aparatūra labai primena mūsiškę, caro ruriko laikų metaliniai griozdai. Tačiau ne viskas taip niūru- rentgeno kabinete moteris susipažįsta su simpatišku, daug jaunesniu vyriškiu. Momentaliai- šmurkšt į kirpyklą, von senus skudurus, capt makiažo priemonių arsenalą..Prasideda laimingasis periodas, kurio, deja, aplinkiniai juodai pavydi... Filmas alegorinis, pavaizduota, koks siaubas gyventi Rusijoj, kai esi kitoks. Kai tikra motina namie kryžium visą butą aprašinėja, baidydamasi "velnio su uodega". Beje, dar vienas juokingas "paciento paslapties" saugojimo pavyzdys- visas miestas šneka apie uodeguotoją! :D

2016 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Des nouvelles de la planète Mars (2016)

Labai užgaišau su aprašymais, bet taip jau būna, kai per trumpą laiką pažiūriu keletą filmų. Dar vienas Scanoramos saldėsis, atleidęs įtampą po tos našlaičių dramos- sush'iai tarp peržiūrų irgi nepamaišė; ne veltui stresuojantys žmonės atakuoja šaldytuvą. Prancūzų komedijos tokios savotiškos, kad atleidi kvailystes, į kurias negalėtum žiūrėti Holivudiškoj versijoj. Jie mažiau maivosi, netgi priešingai- vaidina įprastai, rimta vedo išraiška, kas sukuria tą komišką efektą. Programuotojas Filipas gauna naują kolegą- ekscentriškąjį Žeromą. Nneuspėjamo elgesio bendradarbis sukelia sąmyšį darbe, ir yra išvežamas į psichiatrinę. Spėkit, pas ką kreipiasi, iš jos pabėgęs?.. Filipo namuose tvyro chaosas- buvusi žmona numeta jam vaikus, hormonų užvaldytus paauglius, draugas atsikviečia naują "ligoninės meilę", o be to, po kojom cypauja šlykštus sesers paliktas šunėkas. Ilgai taip tęstis negali. Žiauriai juokinga, kaip žmonės atpažįsta silpnesnį- nemokantį pasakyti  griežto "ne"- nors aktorius Francois Damien taip ir neatrodo. Balaganas vyksta mažam bute, jauti, kad greitai viskas sprogs ir išsitaškys, Filipo nervai ilgai nelaikys. O čia dar "genialūs" protai sugalvoja bombarduoti naują viščiukų mėsos fabriką. Sutinku, vienam žmogui kiek per daug tų nesąmonių :D Isteriška, crazy komedija.

2016 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Der kommer en dag (2016)

Prasidėjo Scanorama, iš to džiaugsmo, kad nereikia dirbti, kas nutiko pernai, apsidovanojau 3 bilietais, kas čia žino, paskui gal visai paleisiu finansines vadžias :D "Kelionė į mėnulį"- našlaičių prieglaudos kasdienybė. Skandinavai moka kept tokius šaltus, niūrius filmus, kažkas yra jų kraujyje, net moterys robotiškos, bejausmės. Pamačiau viską, kas siaubingo gali ištikt bėjėgius, niekieno neginamus berniukus. Kai kurios vietos priverčia sudrebėt, ypač, kai nežinai, kur link krypsta istorijos finalas; traukt "Tempo" nosinaites ar stengtis būit "vyru".. Moteris sėdėjusi per kelias vietas nuo manęs, nesitvardė... Du broliai atsiduria tikram nužmoginimo ceche, kur stengiamasi palaužt asmenybę, įtikint, kad esi tuščia vieta ir niekam tavęs nereikia. Smurtas, patyčios, išnaudojimas, o Dieve.. Graudulys akys graužė. Šiaip nesu vaikų mylėtoja, bet po šito filmo niekada nepakelsiu rankos prieš juos. Kokie puikūs aktoriai, ypač mažesnysis, Elmeris. Jį gelbsti laki vaizduotė- "nes jei gali nuskristi į Mėnulį, gali nutikti bet kas". Elmerio draugų laiškų skaitymai man priminė Džeinės Eir vaikystę internate, kokia žodžio galia! Žiaurios sąlygos negali palaužti tokių kovotojų, ypač, kai juos jungia stipri broliška meilė. Nuostabiai panaudota Kubrick'o "2001: A Space Odyssey" intro finalinėje scenoje, wow..Turint omeny, kad remtasi tikrais įvykiais, pasidaro liūdna. Tokie dalykai vyko, ir tebevyksta, o iš tikrųjų tokių kaip Elmeris ir Erikas juk nėra. Vaikai tėra vaikai...Išėjau kaip maišu trenkta.

The Ninth Configuration (1980)

Retai filmas taip pagauna, pribloškia ir įsirėžia į atmintį. Gerai išdūrė žanras "komedija", ok, gal ir buvo keletas juokingų momentų, bet paskui istorija pakrypo visai nelinksmai. Šįkart nepasakosiu siužeto, trumpai- į karo veteranų psichiatrinę ligoninę atvyksta naujas gydytojas. Kadangi šį filmą radau savo imdb watchlist'e, neilgai trukus supratau, kodėl ten buvo įdėtas. Čia vaidina Stacey Keach, jau matytas End of the Road ir palikęs neišdildomą įspūdį kaip aktorius. Mane traukia keisti, šiurpūs veidai, randuoti, ar turintys kokių išsiskiriančių fizinių ypatybių (Woody Harelson, Willem Defo, Christopher Walken) Stacey aiškiai turėjo "kiškio lūpą", gal dėl prastos filmo kokybės tada nepamačiau, bet šitoj juostoj abejonių nelieka. Plonos lūpos, sustingęs veidas, galima sakyti, jis nevaidina, o tiesiog..kalba ir tiek. Bet kaip kalba! Lyg kūnas tebūtų indas, o viduje blaškytųsi demonas. Vien metęs akį į jį, supranti, kad tai ypatingas žmogus, ne toks, kaip kiti. Viduje plešosi kančia, kuri pabaigoje sudrasko vyrą į skutelius...Praėjo beveik 40 metų nuo sukūrimo, radosi modernios kameros, mandri garso takeliai, aktoriai uždirba neįsivaizduojamas sumas. Daug kam nepatinka seni filmai- fee, ten viskas beviltiškai atsilikę ir kelia juoką. Man juokingas buvo tik akis išsidažęs gaujos lyderis, bet greit jo veiksmai šypseną nutrynė. Daug kas liko pražiūrėta, praklausyta, ateityje labai norėčiau dar kartą pamatyti, nes tai gilus psichologinis masterpysas.

2016 m. lapkričio 1 d., antradienis

The Silence (2010)

Aptarsiu, ką mačiau tik iš psichologinės pusės, konkrečiai- dviejų iškrypėlių ryšį. Bylos eiga, kai kurie pareigūnų sprendimai kelia per daug klausimų ir palinktume link kaulelių narstymo, kas niekada nesibaigia filmo naudai. Tiek to. 1986-aisiais susipažįsta du pedofilinių polinkių turintys vyriškiai, "praktikos" turintis ir stebėtojas. Prieš Timo akis draugelis išprievartauja ir pasmaugia 11-etę. Baisu, kaip šis sėdi mašinoje  lyg suparaližuotas ir nieko nedaro, aplink- plyni laukai, nei gyvos dvasios...Sukrėstas, išsigandęs, jis išvyksta iš miesto, stengiasi pamiršti, kas buvo, sukuria šeimą. Po 23-ejų metų, lygiai toje pačioje vietoje, nutinka tokia pat nelaimė- dingsta nepilnametė..Kas ir kodėl tai padarė? Policija karštligiškai stengiasi rasti nusikaltėlį, padėti tašką šioje siaubingoje istorijoje. O ramus, taikus Timo gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo; praeitis pasiveja ir jį sužlugdo. Peer ir Timo santykiai, lyg mokytojo ir mokinio, Peer primeta savo valią, labai slogu ir nejauku žiūrėti. Kaip žalingas įprotis ta jų draugystė, be kurio negali, nes vienatvė- nepakeliama. Nepatogus, slegiantis filmas, tik vokiečiai ir gali tokį išgimdyt. Beje, labai neįprastas tėvų gedėjimas, jokių isterijų. Šalti, santūrūs veidai, nulis emocijų, kas man užkliuvo žymiai labiau už pačius nusikaltimus; jie gal robotai?