Once Upon a Time in the West (1968)

Pasirodo, įmanoma peržiūrėti beveik 3val filmą namuose vienu ypu, jeigu tai vesternas :D Nė minties nebuvo skaldyti dalimis, pasilikti kitai dienai- įtraukė nuo pat pradžių, stačiai įsiurbė mane į laukinius vakarus, nebejaučiau nė kėdės po užpakaliu. Štai kokia stipri kinematografija ir muzika, suręsta paties Ennio Morricone. Daug galvojau apie jį- kas tai buvo per žmogus, gebėjęs kurti tiesiog stebuklingą, nostalgiją keliančią muziką? Pirmieji kadrai- trys banditai lūkuriuoja stotyje; įžūlus seniokas dar bando priversti juos nusipirkti bilietus. Senelyzai, nejaugi nebijai mirties, jau alsuojančios tau į veidą? Scena, kur vienas jų bando nusipūsti įkyrią musę, prilipusią prie lūpų, o paskui įkalina ją šautuvo vamzdyje, klausydamas lyg muzikos,- koks kūrybiškumas! Istorija- našlė, paveldėjusi stotį, per kurią bus tiesiamas geležinkelis, atsiduria godaus šmikio taikinyje, ir ant jos užsiundo negailestingą Frenko gaują. Vaizdelis, kaip ištaškoma ryžikų šeima- dėl ko ir tampa našle- šiurpokas, man labai patinka oranžiniai plaukai, o čia tiek nuostolio iškart! Abidakas, atvažiuoji iš Naujojo Orleano, tikėdamasi pagaliau pasidžiaugti garbiu sutuoktinės statusu, o čia keturi lavonai.. Visgi užversti našlę nebus paprasta, nes turime Cheyenne ir paslaptingą ūsorių grojantį armonika- Charles Bronson. Esu girdėjusi, kad aktorius kilęs iš Lietuvos, kaip gera buvo jį matyti kietoje rolėje, širdis salo iš pasididžiavimo! Sunku pasakyti pradžioje, kas čia sąlyginiai geriečiai; netgi našlė- buvusi prostitutė, viską padarysianti, kad išneštų sveiką kailį, o kaip kitaip? :) Kiekvienas turi savų užmačių, išskaičiavimų. Nuolat matome kadrus iš arti su primerktom akim, žaibiškai ištraukiamus ginklus, ausis linksmina kandūs dialogai. Keršto misija paliekama pabaigai, iki tol priešui džentelmeniškai padedama, kad tik jo nenukeptų netyčia! Negalėjau apsispręsti, kas man patiko labiau, Bronsonas ar Jason Robards, šmaikščiojo apsukruolio Cheyenne vaidmenyje,aišku viena- čia dar du rubuiliai pliusai.

Oppenheimer (2023)

Laukiau filmo dėl pagrindinio aktoriaus, Cillian Murphy, gražiausio vyro žemėje, amen. Jo išvaizda bauginančiai antgamtiška,- lyg žiūrėtum į angelo veidą. Taipgi susipažinau su atominės bombos kūrėjo istorija. Man buvo smalsu, ar aktoriui pavyks nusikratyti Peaky Blinders auros, ar sukurs kažką naujo? Taigi taigi, Tomio Šelbio nė kvapo neliko. Vien kiek svorio numesta, turint omeny, kad jis ir taip kūdas. Būsena, viena koja stovint fizikos teorijų, kita- realiame pasaulyje, spaudžiant būtinybei aplenkti nacius- perteikta puikiai. Žiūrovo dėmesys bombarduojamas gausybe scenų iš jaunystės laikų, bombos kūrimo Alamose, asmeninio gyvenimo detalių, bombos testavimas, blyn, kaip tvojo per ausis! scenų, kaip šlykšti veidmainė Amerika atsisuka prieš mokslininką, bando kalti jį prie kryžiaus. Žodžiu, daug neteisybės jausmo ir peno apmąstymams. Ar esi atsakingas už savo išradimą? Pasirodė daug puikių aktorių, neužtikau nei vienos klaidos. Emily Blunt sužavėjo alkoholikės, užsiknisusios su mažais vaikais amplua- kaip tikroviška, skaudu, atvira. Maloniai nustebino Matt Damon, su amžiumi pagaliau kilstelėjo vaidybos kokybė, nebereiks vengti kaip Ben Affleck. Pabaiga labai graži- Alberto Einšteino pranašystė, nusakanti išradimo svorį ir pasekmes.

La Haine (1995)

Sunku dabar bus rimtai žiūrėti į aktorių Vincent Cassel- koks jis čia juokingas, o Dieve :D Atvirai reiškiantis neapykantą policijai, besispjaudantis, laužiantis kietą, o iš tikrųjų tai rėksnys varlius:D Stebime tris draugus- Vincą, Hubertą ir Saidą, veiksmas trunka vieną parą. Ekrane karts nuo karto matyti laikrodis. Tądien įvyksta baisus susirėmimas tarp priemiesčių jaunimo ir policijos, minėto trejeto draugas atsiduria ligoninėje. Šaika slampinėja po rajoną, rūko, tauškia niekus. Jaučiau, kad man trūksta konteksto- koks čia laikotarpis Prancūzijoje, kodėl tiek dykaduonių šlaistūnų, kodėl niekas nedirba? Bet nuostabus lietuviškas vertimas vertė stumtis tolyn- spalvingi posakiai kaip: tavo motina geria myžalus, šikna pilna morkų, duok franką, nedūsavus , kaip dinozaurė :D Nufilmuotai tikroviškai, net susimąstai, kas čia tikri aktoriai, o kas- grynakraujai pacanai. Laiko tiksėjimas sufleruoja, kad artinasi kažkas skausmingo, šiurpaus, su draugeliu susilažinom, kurį šūdmalį muškietininką ištiks bėda, aš laimėjau. O šiaip seansasilgam įsimins, nes 1.30val gavau žiūrėti stovėdama Lukiškėse, lol, bent buvo verta :)

Upgrade (2018)

Idėja sukurti mašinos ir žmogaus hibridą verčia krykštauti vaiką manyje, juk tai nuostabu! Vikresnis, greitesnis, pastabesnis! Ginklai, įmontuoti kūne, vyzdžiai, skrodžiantys kiaurai, kovos menai, kurių neatremsi, juk wow! Efektai! Po tragiško užpuolimo, Grėjus lieka paralyžuotas, o žmona miršta. Po kelių mėnesių vyras gauna stulbinantį pasiūlymą iš pažįstamo, net nežinau kaip pavadint, inžinieriaus, technofilo?- įsiuvus implantą, jo nugaros smegenys atgis ir Grėjus vėl galės vaikščioti. Žinoma, būtinas visiškas konfidencialumas, eksperimentinių zbitkų su žmonėm dar niekas nedaro. Ką mūsų herojus gali prarasti?  Jame verda žūtbūtinis pasiryžimas rasti mylimosios žudikus- ryškus džono viko vaibas, turint omeny, kokius fokusus jis dabar išdarinėja su savo kūnu :D Operacija sukėlė juoko bangą- įmontuojama achujiena įranga, mokslo stebuklas, o tada pjūvis prišaudomas sąvaržėlėm, su kanceliariniu krokodilu, čekšt čekšt čekšt XD  Beje, implantas ima kalbėti! Vardu Stemas, ir jis turi labai naudingų patarimų, kaip sudoroti priešą, į ką atkreipti dėmesį pavojaus akivaizdoje- lyg teigiama šizofrenija :D Būdamas invalidas, patraukia bylą tiriančios detektyvės dėmesį. Anoji prilimpa kaip lapas prie šiknos.Nuobodžiauti nėra kada, net keli geri bajeriukai pirsteli, o pabaiga pateikia staigmeną. Kadangi nežiūrėjau į filmą rimtai, užklupo netikėtai ir nustebino! 

Barbie (2023)

Ak, barbė.. Vaikystėje skaičiuodavau, kiek jų turėjau, nes rotacija negailestinga- naują gauni, su sena atsisveikini. Egzistavo kategorijos "tikra" ir "netikra" barbė. "Tikra"- tai kojos ne iš tuščiavidurės plastmasės, o gumos, besilankstančios per kelio sąnarį, plaukai kokybiškesni. Grynas prestižas, nes brangoka buvo :D Per rankas perėjo tuzinas plastmasinių baidyklių, kaip nekeista, mielesnių širdžiai už tikrąją, nes jų veidukai būdavo įdomesni, charakteringi, jei taip galima pasakyti. Filme pamačius keistą barbę, prisiminiau sesės Laimą, kuri perėjo extreme make-over:  flomasterio makiažą, nurėžtus plaukus, žaislas atrodė kaip pabėgęs iš psichūškės :D O šiaip ėjau nieko nesitikėdama, na gal truputį, visgi Greta Gerwig mano akyse jau užsitarnavus gerą vardą. Ir buvo fantastiška! Jau pirmieji kadrai vaišina gero skonio aperityvu, žadėdami nusisekusį pagrindinį patiekalą. Barbė šauni, bet tiesą sakant, likau pakerėta Keno- Ryan Gosling. Prisiminiau, kaip jį mėgau kadaise, tūpo blondino vaidmuo praplėtė jo aktorinį dosjė, kam čia jis atrodė per senas??? Norėčiau pamatyti kritikų six-pack'us, nagi pasirodom, lašininiai, pasirodom. Filme buvo ir feministinės dvasios, psichologinė moters padėties visuomenėje kontraversija tarsi padėjo galutinį tašką- juostos neįmanoma nemėgti, jei esi moteriškos lyties. Čia kaip varyt pačiai ant savęs, nei šis, nei tas. Smagu pamatyti ir Wilą Ferelą, kitą seną favoritą, vis dar ištikimas absurdiškam humorui. O pabaiga- užklupo iš netyčių; žvengdama pradėjau, žvengdama ir baigiau žiūrėti :D Nuostabus stresinės dienos prizas.

Once Upon a Time in America (1984)

Šedevras. Kaip gerai, kad perskaičiau  Harry Grey "Kartą Amerikoje" ir tučtuojau norėjau pamatyti ekranizaciją, kol atmintis gyva, o tai nežinau, kiek laiko filmas dar būtų trūnijęs sekcijoje- "na, gal kada nors, juk toks ilgas".. Net suvirpu nuo šito beprasmio atidėliojimo, juk čia buvo viena geriausių mano vizualinių patirčių! Labai įdomu patyrinėti, ką scenaristas nusprendė pasilikti, o ko atsisakė. Viena aišku iš karto- filmas žymiai geresnis už romaną. Vaidyba- top notch, Robertas de Niro, vardas kalbantis pats už save, o James Woods, jei ir kėlė nerimą kaip variantas vaidinti Maksui, viršijo bet kokius lūkesčius. Įtampa tarp herojų, prasidėjusi dar paauglystėje, perteikta nuostabiai- gero nežadantis Woodso žvilgsnis, nuo kurio net tarakonai išsibėgiotų. Knygoje ketveriukė- tik šaikelė banditėlių, kurie daug maivosi ir demonstruoja galią, norisi juoktis. O ekrane visi atrodo solidžiai, man labai patiko Žvairys,- ta amžinai primerkta akis :D . O pabaiga- absoliučiai pakeista scenarijaus autoriaus nuožiūra- ir paskutinis dialogas baliuje, tirpsti iš susižavėjimo. Kiek orumo, išminties- geriausias kerštas iš visų matytų. Ilga trukmė- vieni niekai,  trokšti, kad filmas niekada nesibaigtų. Muzikos takelis patikėtas genijui Ennio Moricone, du motyvai kartojasi viso filmo metu, neįmanoma atsiklausyti koks grožis. Ir žinoma, liūdnos meilės istorija, kokios labiausiai patinka. Nuostabiai parinktos aktorės, jaunoji Jennifer Conelly ir Elizabeth McGovern, vaidina Deborą, paauglystėje ir jau suaugusią moterį. Protingą, ambicingą, ryžtingą, būtų buvus puiki pora, jei ne nesuderinami pasirinkimai. Purvini mafiozų darbeliai prohibicijos apimtoje Amerikoje- su begaline nostalgija Niujorkui ir praijusiems laikams, kada turėjai būti greitas, antraip būtum negyvas. 

After Yang (2021)

Minimalistinis mokslinės fantastikos darbas apie ateitį, kai jausmų arsenalas bus ant tiek sunykęs, kad reikės pasitelkti į pagalbą dirbtinį intelektą. Bent taip supratau esminę filmo idėją. Trijų asmenų šeima, vyras, moteris ir vaikas, laiko namuose auklės atitikmenį- robotą Yangą. Pagrindinė jo paskirtis- supažindinti įsivaikintą mergaitę iš Kinijos, su jos gimtosios šalies kultūra. Nejučia kyla klausimas- o patys negalėtų to padaryti? Pasėdėjai porą vakarų internete, ir gatava. Bet stebint šeimą, pastebi, kad jie kažkokie keisti. Vyras ir žmona nerodo absoliučiai jokio fizinio kontaktavimo- bučiniai, apkabinimai, lytėjimas- tik įnikę į savo darbus. Moters pareigos akivaizdžiai aukštesnės ir jaučiasi šioks toks psichologinio pranašumo manifestavimas. Kur čia arbatėlę pilstyt, o kur susirinkimai, darbas per naktį, oi kokia aš svarbi. Tiktai duktė dar rodo žmogiškumo likučius- jai vienintelei iš tikrųjų rūpi Yango likimas, kai vieną dieną robotas užlūžta. Tėvas vežioja Yango kūną po remontus, iš meilės dukteriai, kuri labai prisirišusi prie roboto; nes kaip sakiau, emocinio ryšio su tėvais nėra. Kaip dažnai pasitaiko istorijose apie dirbtinį intelektą, be abejo, Yangas turi sąmonę ir didžiulę atminties bazę, kurią atranda kaip usb analogą, jį atidarę. Čia AI galutinai triumfuoja prieš žmogų- meilė, ilgesys, prisirišimas- tūkstantį kartų stipresni nei nūdienos pasaulio žmonių. 

Enter the Void (2009)

Trys vakarai iš eilės ir veikiau šitą narkomano tripą gyvųjų ir mirusiųjų pasaulyje. Garbės žodis, jei kas žiūrint būtų man davęs kokią tabletėlę vaizduotei atpalaiduoti, gal būtų lengviau ėję, vizualinį kaifą patirčiau. O dabar pagavau save, kad pradėjo kaltis ADHD daigai- nuolat klaidžiojanti kamera, daug mirgėjimo, šarangių varangių ekrane,- vienu ypu peržiūrėti nėra jokių šansų, silpnumo akimirką net prasukdavau, ko šiaip nedarau. Bet šis neįprastas, šokinėjantis filmavimo būdas išskiria filmą iš kitų, patirtis su niekuo nesulyginama. Herojai visi iki vieno šlykštūs, flashbackai turėjo sužadinti bent minimalų gailestį užuojautą, tačiau mano širdies nesuvirpino. Narkomanais bjauriuosi, nepadėjo ir neseniai perskaityta Kaifuotoja. Naktinio Tokijo vaizdai- stipri vaizdinė medžiaga, kol dėmesys nenuslopo, buvo visai faina paklaidžioti spalvingomis jo gatvėmis su pagrindinio veikėjo dvasia, kuri po tragiškos baigties tualete, toliau lanko savo artimuosius. Kalbant apie vaidyba, viskas atrodė nutraukta vieno dublio metu- pokalbiai improvizuoti ir nykūs, kas yra, emmm, autentiška, turint omeny kad stebime amerikiečių moralinį puvimą Japonijoje.

The Stepfather (1987)

Patėvis man turi pornografinę kanotaciją- atitinkamuose puslapiuose slypi ypač daug medžiagos po šiuo raktiniu žodžiu. Truputį pakrizenau, įsijungiau ir pradėjau laukti erotinio motyvo. Labai pritemptas, jis vis dėlto buvo, tik kitoks, nei įsivaizdavau. Maniakas, kurį vaidina Terry O'Quinn, turi fetišą.. tobulai šeimai! Jis lenda į teisingus triusikus, jokio seksualinio smurto prieš nepilnametes, va tai tau. Bet šeimai nepateisinus lūkesčių, bus prastai, tiesiog šakės. Filmas lėtokas, 89min man spėjo prailgti, bet 80'ųjų nostalgija- šukuosenos, džemperiai, seni automobiliai- privertė peržiūrėti iki pabaigos, be to, norėjau sužinoti, ar išsuks uodegas paskutinės aukos. Įdukra nepasitiki naujuoju tėčiu, nors aš labiau skersakiuočiau į motiną, kuri vos metams po sutuoktinio mirties, išteka antrąsyk! Nebuvo jokių implikacijų, kad buvusysis- šūdinas vyras, alhašas ar snukelių plekšnotojas,- iš kur tada skuba?? Bus tau skunbėti, mamyte :D Čia vienintelė man kliuvusi dalis scenarijuje, šiaip Terry įspūdingai atvaidino, aktorius turi unikalų creepy vaibą, kurį po beveik dvidešimties metų panaudos seriale Lost; čia jį sutikau pirmą kartą ir atidaviau pagarbą. 

A Fish Called Wanda (1988)

Dar vienas puikus seno gero vyno pavyzdys, kurio neteko paragauti anksčiau. Britų komedija pie sukčių ketveriukę, nutarusią apiplėšti banką ir vienas kitą išdurti, progai pasitaikius. Centre- vilioklė Vanda, nuostabiosios Jamie Lee Curtis rankose. Aktorė amžinai bus siejama su "Halloween" frančize, kuri ją išgarsino, bet Dievas mato, čia ji dar nuostabesnė. Žodžio kišenėje neieškanti, flirto virtuozė, ji aplink pirštą suka kiekvieną, pasitaikiusių kelyje, keldama žiaurų, šulo stokojantį, meilužio Oto pavydą. O ką daryti moteriai, debilų vyrų pasaulyje? Plėšimas pavyksta puikiai, bet prasideda machinacijos, išdavystės ir įsuka verpetas- kas laimės milijoną? Vienam iš ketverto sėdus į kaliūzę, likę trys mėgina rasti, kur kipšas paslėpė pinigus. Vanda prisigretina prie kaltinamojo advokato, drovaus, kuklaus John Cleese veikėjo, tikėdamasi išpešti informacijos. Keliaujame iš vienos kuriozinės situacijos į kitą, pagaliau pamačiau garsiąją sceną su rėmeliu pridentom genitalijom, iš tikrųjų žiaurią, bet labai juokingą Oto vedamą kvotą, palaipsniui naikinant akvariumo turinį ir nesėkmingą senutės liudininkės užplumpinimo operaciją :D Vėlgi, aplankė jausmas, kokios naivios, geraširdiškos komedijos buvo kuriamos kadaise. Jokio vulgarumo, žemo lygio brukimo žiūrovui į gerklę,atsikertant brutalios realybės argumentu- kaip to pasiilgstu dabartiniuose filmuose!

Une vie demente (2020)

Netikėtai malonus siurprizas iš Belgijos. Liepos mėnesį Lukiškėse, regis, filmų kokybė smarkiai kilstelėta už pakarpos. Filme iškart ryški aliuzija į "Garden State", atsimenate  bahūrą margais marškiniais, stovintį to paties rašto tapetų fone? Čia daug scenų, kur veikėjų drabužiai ištirpsta aplinkos fone, jie netgi rengiasi vienodai, vyras ir moteris. Galvojau, kokia efekto paskirtis; nusprendžiau, kad žmogaus problemos pasmerktos ištirpti kasdienybėje. Pora planuoja susilaukti vaiko, bet staiga užgriūva senatvės vežimo turinys- vyro motinai diagnozuojama semantinė demencija. Kam teko susidurti su negalavimu, ištikusiu artimą žmogų, supras, kokia varginanti, nervus tampanti yra demencija. Atmintis nyksta, gauni tą patį klausimą 50k per dieną, ligonis stebėtinai aktyvus, painiojasi po kojom..galima išprotėti. Mamytė- buvusi meno pasaulio atstovė, jos kuriami nesklandumai verčia šypsotis prisidengus burną; geras, nemaniau , kad galima pavaizduoti procesą linksmai. Apskritai veikėja- gyvenimo džiaugsmu trykštanti, entuziastinga moteris, pakirtusi problema verčia ne gailėtis, o linkėti geros kloties jai ir šeimai. Porai, žinoma, stoja keblus metas, kokie dar vaiko planavimai, kai aplink zuja nekontrojamas 70metis vaikas, galintis bet ką iškrėsti? Santykių dinamika keičiasi į blogąją pusę. Išėjus iš filmo girdėjau žiūrovių kaltinimus žmonai, kad reiškė savo norus garsiai, alio, rimtai? Priešingu atveju vyras nebūtų atsikvošėjęs ir susitaikęs, negalėjęs toliau rutulioti savo gyvenimo. Jo situacijos neigimas- pagrindinė filmo ašis, nes reikalai niekada nesistabilizuos, teks išmokti gyventi su bėda, nepamirštant savų interesų.  Gavau gero humoro dozę ir humanizmo kokteilį, buvo labai skanu :)