Trys vakarai iš eilės ir veikiau šitą narkomano tripą gyvųjų ir mirusiųjų pasaulyje. Garbės žodis, jei kas žiūrint būtų man davęs kokią tabletėlę vaizduotei atpalaiduoti, gal būtų lengviau ėję, vizualinį kaifą patirčiau. O dabar pagavau save, kad pradėjo kaltis ADHD daigai- nuolat klaidžiojanti kamera, daug mirgėjimo, šarangių varangių ekrane,- vienu ypu peržiūrėti nėra jokių šansų, silpnumo akimirką net prasukdavau, ko šiaip nedarau. Bet šis neįprastas, šokinėjantis filmavimo būdas išskiria filmą iš kitų, patirtis su niekuo nesulyginama. Herojai visi iki vieno šlykštūs, flashbackai turėjo sužadinti bent minimalų gailestį užuojautą, tačiau mano širdies nesuvirpino. Narkomanais bjauriuosi, nepadėjo ir neseniai perskaityta
Kaifuotoja. Naktinio Tokijo vaizdai- stipri vaizdinė medžiaga, kol dėmesys nenuslopo, buvo visai faina paklaidžioti spalvingomis jo gatvėmis su pagrindinio veikėjo dvasia, kuri po tragiškos baigties tualete, toliau lanko savo artimuosius. Kalbant apie vaidyba, viskas atrodė nutraukta vieno dublio metu- pokalbiai improvizuoti ir nykūs, kas yra, emmm, autentiška, turint omeny kad stebime amerikiečių moralinį puvimą Japonijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą