Get Out (2017)

Neįtikino, todėl patiko žymiai mažiau nei "Us". Kad statistinis Amerikos baltasis imtųsi čia deklaruojamų radikalizmų, not in a million years, sorry. Net apklausą magėjo sukurti pažįstamų rate, bet patingėjau. Taigi juodaodis Krisas atvažiuoja susipažinti su savo baltaodės merginos tėvais. Vos atvažiavęs, pamato, kad šeima laiko tarnus, spėkit, kokios rasės? Tai čia, tai ten rasistiniai pajuokavimai išlenda, kaip grybukai po lietaus, ne baravykai, bet kepuraitės aiškiai matyti. Ką būčiau dariusi Kriso vietoje? Vyniočiau iš ten meškeres, ir kuo greičiau. Pochui  mergina, gi liktų tarp savų, ne vakaruškoje, kur nieko nepažįsta ir kas kėsintųsi išprievartauti. Bet vaikinas turi savų vaiduoklių spintoje, iš ko išplaukia, kad jo asmenybė nėra tvirta, savimi pasitikinti ir save gerbianti. Jis LIEKA. Nuo šios akimirkos man įsijungė visiškas pochui Kriso likimui, nes kvailys prisiprašė pats, o va šeimynėlę stebiu susidomėjusi. Ypatingo dėmesio sulaukė motina, nuostabioji Catherine Keener, ir brolis, Caleb Landry Jones. Jo povyza nežada nieko gero, man labai patinka šis aktorius, seksiu jo karjerą su įkarščiu. Absoliutus psichas, nė nereikia daug stengtis, vien žvilgsnis kraują gyslose stingdo. Būtų mano valia, reitingus sukeisčiau vietomis, čia koks 6,8 balo geriausiu atveju, o "Us"- 7,5 :)

Us (2019)

Nuskambės keistai, bet iki šiol nebuvau susipažinus su Jordan Peele. Turėjau tam savų priežasčių, bet viskas išėjo į gera- kai stojo absoliutus filmų badas, štai prieš akis- du siaubekai, ir reitingai sufleruoja, kad neprasti! Dabar, jau peržiūrėjus abu, simpatijas vis dėlto atiduodu "Us". Idėja, kad tave persekioja ir kėsinasi nužudyti pamišėliškas tavo klonas- labai patraukli. Prileisčiau į kelnes iš pasididžiavimo ir leisčiau dirbti savo darbą, cha cha cha. Šeima pasirodo nepėsčia, be kovos nepasiduos, vaikai ne mėmės, tėvelyzas net akinių sugeba nepamesti, o motina- pagrindinis bosas. Vaikystėje ji patyrė sukrėtimą, nesunku suprasti, kad viskas slypi ten. Twistas pabaigoje nenustebino, kažko panašaus tikėjausi, bet turinio nė kiek nesugadino. Sugalvoti gerą temą siaubekui- nemenkas iššūkis šiais laikais, todėl labai smagu, kai reginys nenuvilia ir dar turim originalių kūrėjų. 

In the Bedroom (2001)

Vakar norėjosi kokybiško, profesionalaus darbo, padabinto apdovanojimais ir pan. todėl pažiūrėjau Tod'o Field'o "In the Bedroom". Vėl Nick Stahl, nesu  fanė, bet darosi juokinga, kaip dažnai jis šmėžuoja man akyse. Čia daug įdomesni Tom Wilkinson ir Sissy Spacek. Ak, Sissy.. Kai pagalvoji, ypatingo veido moterys gali nebijoti senatvės. Tiek 1976-aisiais, "Kerėje", tiek  2001-aisiais užtenka vieno jos žvilgsnio ir kraujas sustingsta nelaimėlio gyslose. Vieta, kai ji ploja antausį Marisos Tomei herojei... beveik asmeniškai suskaudo :D Pora turi sūnų, kuris susitikinėja su moterimi, auginančia du mažus berniukus. Ne pati geriausia partija atžalai, kuriai dar prieš akis koledžas, ateitis, galimybės. Bet tėvai ne kokie stuobriai, atvirai neknisa proto, remia sūnų- išankstinių nuostatų neturi, netgi priima tuos vaikus į šeimos šventes ir t.t. Blogiausia, kad moteris turi prastos reputacijos vyrą, kuris nuolat šmėžuoja poros gyvenime, nėra linkęs užleisti pozicijų. Labai sunku dabar susilaikyti neatskleidus siužeto paslapčių, išsitarsiu tiek, kad čia svarbu filmo pradžia, ir paskutinės 20 minučių. Čia matome veiksmo. O tarpe- daug tąsios, lipnios masės, kai nieko nevyksta, bet tas tarpas nufilmuotas meistriškai. Kasdienė kelionė iš darbo į namus, tyla, cigaretės, televizorius. 

The Invitation (2015)

Moralas būtų- ginkdieve neik į savo eks organizuojamus vakarėlius, gero tai niekada neatneš. Negalėčiau pritarti labiau, man ši tema ypač artima, nes dėl savo keisto charakterio,  nutraukti ryšių galutinai su kadaise artimu negalėjau ir aš. Ok, psichoanalizės seanso čia nepradėsim, pasidžiaukim, kad nepatekau į situaciją kaip filmo herojus, mamamia :D Žodžiu, vyras su dabartine drauge varo į random suruoštą buvusios žmonos Eden vakarėlį draugams. Dabar ji turi antrąją pusę, šizoidinį debiliškai besišypsantį Deividą.  Jiedu buvo dingę iš akiračio dviems metams, todėl draugai suguža smalsumo vedini. Vilas  su Eden išgyveno tragediją- mirė jų sūnus. Bet motina atrodo keistai išlaisvėjusi iš sielvarto gniaužtų, netgi agresyviai laiminga. Vaidyba kirto man per pakinklius, labai skystai, labai :( Gal tik pagrindinis herojus laikosi kaip ir pridera panašiom aplinkybėm- juk vaikštai po buvusius namus, lenda prisiminimai, sunku trykšti entuaziazmu ir spinduliuoti draugiškumą. Sliūkina kaip medinis, įtariai dėbso, knisasi po daiktus. Po šlykščia barzda ir Jėzaus karčiais slepiasi gražus vyras, tikra kiaulystė, kad jį matome tik flashbackuose  :D Keli nepažįstami svečiai sustiprina įtarimus, kad kažkas labai negerai su šiuo pavakarojimu. Paranoja auga, auga ilgai, pize, gal valandą nieko nenutinka, tik veikėjai malasi iš kambario į kambarį ir sutriestai vaiposi, nupezę aktoriūkščiai. Kai prasideda judesys, tai jau laikykis. Galutinis išrišimas ir twistas išgelbsti nuo šūdino siaubeko statuso ir reitingas, mano manymu tikslus, grynai 6,6 balo. 

On the Count of Three (2021)

Sunku patikėti, kaip smarkiai mane paveikė šis filmas. Atrodo, nieko ypatingo, bet pala, paskutinė tavo gyvenimo diena visada  ypatinga. Du geriausi draugai ryžtasi sunkiam žingsniui- kartu nusižudyti, šauti vienam į kitą tuo pačiu metu. Kevinas jau daug kartų mėgino pasitraukti iš gyvenimo, psichinės problemos jį lydi nuo vaikystės, Valui- depresija, niekas nebeteikia džiaugsmo. Jie duoda sau paskutinę dieną. Aplanko seną darbovietę, niekšingą tėvą, draugę, buvusį psichiatrą. Reikalai staiga pakrypsta pavojinga linkme, kai nebėra rytojaus, ribų taipogi nėra. Vakaro pabaigoje situacija smarkiai komplikuojasi. Kiek daug čia širdies įdėta, aktorių sukurtas tarpusavio ryšys pribloškia nuoširdumu, bendra kančia, kai žinai, kad geriau nebus niekada. Skaudu, liūdna, bet visi, kas gyvenime buvo palytėti depresijos, o gal susigūžę tebekiurkso jos gniaužtuose, pažins dalelę savęs. Kevinas ir Valas švaistosi ginklais, bet apsiginti vistiek negali,  jėga ne jų pusėje- scenos sukurtos itin artimos kasdienybei, iš serijos- what could possibly go wrong, always does. Tikroviškumas- viena iš priežasčių, kodėl filmas puikus. Scena kur Kevinas susitinka buvusį bendraklasį, o paskui girtas stebi jo šeimą,- kaip praleimėtojas loterijoje, kurioje nė negavo dalyvauti. Čia ne koks hipsterinis šūdas,nors  komedija, bet juokeliai santūrūs, kaip ir dera liečiant jautrią temą, neperspaudžiant, dozuotė tiksli, griežta. Keistai atrodytų, jei lūžtum bežvengdamas, o tada filmas baigtųsi taip, kaip baigiasi.

High Tension (2003)

 

Jautėsi stipri Tobe Hopper klasikos "Texas Chainsaw Massacre" įtaka- nuo pat pirmųjų kadrų atvykus į vasarnamį. Akcentų pabrėžimas, nakties garsų fiksavimas, paskui šiurpios gaudynės blaškantis po namą... Tik užpuoliko veidą matome visąlaik, kas mažumėlę trikdė, jokios paslapties, wtf,  bet čia ir yra viena didžiausių kiaulysčių žiūrovui, išdūrė gerai. Aišku, čia europietiškas produktas, prancūzai rimtesni, nebuvo debiliško holivudiško veikėjų plaikstymosi ir į neviltį varančio neracionalaus elgesio ištikus krizei, kas minėtoje klasikoje mane prijuokino iki ašarų. Taigi dvi draugės studentės atvažiuoja pas vienos jų tėvus kad pasimokytų per savaitgalį, bet kur tau, nė knygos nespėja atsiversti. Į namus įsiveržia neaiškus tipas ir pradeda visus slashint. Protas veikia taip, kad visada mėginu įspėti, kur čia šuo pakastas, be to, skaičiau, kad pabaigoje laukia netikėtumas. Mano moto "filme nieko nerodo šiaip sau" pasiteisino, tačiau girtis, kad išgliaudžiau be priekaišto, negalėčiau tvirtinti. 

Dinner in America (2020)

Garažinio pankroko atlikėjas, su daug įniršio bei aistra padeginėti ir akiniuota, sutrikusios raidos mergina, nelaimingas pašaipų objektas,  kas tarp jų bendro? Muzika. Keista istorija prikaustė dėmesį, tarp juoko ir ašarų. Visgi esu skeptiška dėl to, kad žinau, koks būna žmogus, geriantis tokius kiekius vaistų "galvai tvarkyti", nepykite, bet romantiškų santykių su juo nenorėtumėt, antrasis turi būti irgi iš to paties antipsichozinių vaistų vartotojų rato. Pagrindinis aktorius, Kylle Gallner, ypač pasistengė. Saimonas- vietoje nunustygstantis, trokštantis išgarsėti, bet su principais- jie nepasirodys nekenčiamos grupės koncerto metu, ir viskas. Jis nekenčia savo šeimos, pinigų nuolat stinga, bet maištininko dvasia turi ir šviesiąją pusę- paskatina Pati neieškoti purvinų, menkai apmokamų darbų, plius apgina nuo skriaudėjų. Kerštas dviems šlykštiems sportininkams buvo topinis, kas per fantazija, o dar katės gaišena :D