Abigail (2024)

Ėjau su nuliniais lūkesčiais, ta proga, kad Yomayo diena ir bilietas tik 3eurai. Ir ką- pasismaginau kaip reikiant, buvo keista girdėti savo juoką (publika pasitaikė santūroka). Juokas buvo tikslingas- ne todėl, kad ekrane matyčiau visiškas nesąmones ir beliktų piktai kikenti kaip hienai, scenarijaus autorius ir norėjo, kad tau būtų smagu. Idėja aiški, buvo smalsu tik pats išpildymas, ką naujo pasiūlys žiūrovui. persisotinusiam vampyrų tematika. Filmas prasideda nuostabiais Čaikovskio akordais- mintimis grįžau prie Aronofskio Black Swan ; duodu pirštą nukirst, kad šis filmas turėjo įtakos konceptui; aha, o davai padarom.. pabaisą baleriną? :D Ji- turtingo tėvo dvylikametė duktė, kurią pagrobia šaikelė nusikaltėlių, kad gautų išpirką. Tokios komandos neteko matyti- beveik patikėjau, kad vienam nariui trūksta intelekto taškų, o kitas buvo apsinešęs viso filmavimo metu (pernai mirė perdozavęs narkotikų, tai gal ir neklystu). Autentiškas debilizmas, su kuriuo kiekvienas esam susidūrę; kada žmogus kalba tai, kas savaime suprantama, keldamas aplinkinių siutą ir patyčias. Pažiūrėjus filmą dar pagalvojau, kad čia visų grobikų filmų parodija, tačiau skoninga, šmaikšti- šauniai pavaryta rašant dialogus. Kraujo fontanų, kraujo bombų apstu, kas nenustebino, bet vistiek patiko, tekšt tekšt tekšt. Pastebėjau ir Near Dark aliuziją pabaigoje,- mylimiausias filmas apie vampyrus, ak, ačiū! Pabaisiukė faina, sarkastiška- nauja žanro figūra, kai atrodė, jog viskas matyta ir nusibodę iki gyvo kaulo.

Soylent Green (1973)

Kada norisi kokybiško produkto, visada gali atsigręžti į septintąjį dešimtmetį. Tiek nematytos klasikos! Žinoma, keista žiūrėti, iš anksto žinant esmę, bet atsitinka, kad tarp memų intike pamatai spoilerių. Tačiau reginio neapkartino, dar buvo nustebinusių sprendimų, kalbu apie ekskavatorius. Kokia galinga meninė priemonė, išreiškianti kritišką požiūrį į humanizmą. Ko per daug, tas nustoja vertės. Ir žinoma, Baldai. Baldų buvo visais laikais, dabar taipogi netrūksta, matome turtingų verslininkų, politikų, įžymybių pašonėse. Žmonių skaičius pasiekė ribą, ėmė trūkti maisto. Reikia galvoti apie alternatyvas- pažįstama situacija? Tikiu, kad vieną dieną Žemėje tikrai viršysime gyventojų skaičių ir susidursime su realia grėsme. Žmonės visur- stumdosi dėl maisto gatvėse, miega sukritę vienas ant kito laiptinėse, jų kaip skėrių aplink. Detektyvas Tornas tiria paslaptingų žmogžudysčių bylą- pagalvojus, kaip beprasmiška, ar neužtenka žmonių aplink. Pamažu atsiveria kraupi tiesa- minėtasis spoileris. Aišku, kraupu tik retam kuriam, absurdiškas noras gyventi bet kokiom sąlygom kaip gyvuliui, niekur nedings. Toliau ės žaliąjį pašarą pasičepsėdami.

Little Bone Lodge (2023)

Vaikyti, kiek čia twistų ir paslapčių, jautiesi persisotinęs ir sublogavęs. Atokiai, kalnų apsuptyje, gyvena trijų asmenų šeima. Motina, paauglė dukra ir vežimėlyje sėdintis tėvas. Iškart pajunti, kad kažkas šeimos idilėje netaip, ypač išgirdus, kad jie neturi nei mobiliųjų, nei kompiuterių. Juk ne amišai kokie. Vieną audringą naktį pasibeldžia į bėdą papuolę broliai, vienas sunkiai sužeistas, kitas protiškai atsilikęs. Motina nenoriai juos priima,- didelė klaida. Bet banditėliai nežino, kokios kortos šeimininkų saujoje. Siužetas labiau primena brolių Grimų pasaką, nežinau, kaip tokį velnišką planą reiktų fiziškai įgyvendinti, kalbu iš vaistų pusės- tokie stiprūs raminamieji ne ibuprofenas, lengvai negausi. Antroji filmo dalis prikimšta draminių elementų, kurie turėtų apeliuoti į jausmus (?), bet sukelia vien juoko bangą; lyg žiūrėtum Šekspyro pjesę- kaskart, prieš iššaunant, dar išdeklamuojamas tekstas, kad kažkas spėtų įsikišti, griūk negyvas kokios nesąmonės. Pabaiga.. dar viena skylė, iš kur babkės nekilnojamam turtui??? Pramoginis niekalas, bet Joely Richardson creepiness smagus.

Civil War (2024)

Pamatyti rekomendavo draugas, net nebuvau girdėjusi apie šį filmą. Superinė tema, žinoma, man labai patiko. Šalis, kur ginklą gali įsigyti bet kuris mankurtas, eina susinaikinimo link. Tik dabar??? Na, geriau vėliau, nei niekada. Maloniai nuteikė Kirsten Dunst vaidyba- seniai viduje mirusi fotografė, abejingai pyškinanti kasdieninį žiaurumą. Filme epizodiškai pasirodo ir jos vyras, Jesse Plemons; scena sulaiko tau kvapą, iš kur esi, klausia jis. Iš Kolorado. Teisingas atsakymas, tuo tarpu kitas herojus nesusigaudo ir lepteli Honkogas.. klaida.  Neįprastas, todėl labai įsimenantis garso takelis- kombatas repo fone, derinama makabras su nerūpestingumu, įdomus miksas, plius daug  septinto dešimtmečio muzikos. Buvo kilęs klausimas, kodėl jie imasi įamžinti šiuos klaikius kadrus, rizikuodami gyvybėmis, bet atsakymas greitai pasirodo. Jau esi šiek tiek nenormalus, išprotėjęs, TIK adrenalinas- mediatorius, varo tolyn. Yra kelios scenos, sukeliančios tokią įtampą, kad sėdi suakmenėjęs. Kol valstijų kariuomenė laikosi, dar gali skirstyti į kovojančias šalis, tačiau kada  kapituliuoja? Salėje sėdėjome trise, trys moterys :D 

Freaks (1932)

Visada norėjau pamatyti šitą cirko klasiką dideliam ekrane, be to, už bilietą žadėjo gėrimuką bare "Portobello"- daugiau argumentų ir nereikia. Tik ta "Skalvijos" salė, eikt tu šikti, kodėl ten nuolat smirdi??? Dusau senų skudurų/apipelijusio baseino smarso kokteilyje. Vaizdo kokybė- kaip mano naminio projektoriaus "Šilelis", bet ai, šalia gero kino mylėtojai, toks trumpas bendrystės jausmas, niekas popkornų nekemša, pochui. Kvapą paignorint sunkiau, bet laikykimės, dar laukia gėrimas. Filmo išleidimo metai dėjo kryžių Todo Brauningo karjerai- žmogau, drąsu pateikti žiūrovams kūno išsigimimus, Siamo dvynes, mikrocefalus Didžiosios depresijos periodu! Čia reikėjo Širlės Temple- gudrūs kino meistrai tuo sėkmingai pasinaudojo. Dar skaitosi žiūrovai gavo apkarpytą, cenzūruotą versiją, ech, kaip norėčiau pamatyt tuos prarastus kadrus. Istorija paprastutė- niekšinga gražuolė, akrobatė Kleo apsuka galvą Hansui, neūžaugai, kai sužino pastarąjį paveldėjus didelę sumą pinigų. Viskas vyksta buvusiai Hanso sužadėtinei, Fridai, ant akių, ji labai kankinasi. Artistai yra filmo pažibos,- Hansas ir Frida, suaugėliai vaikų veideliais- negali akių atitraukti. Juos purtančios emocijos, regis, netelpa mažame kūnelyje. Nemanau, kad čia buvo kokios eksploatacijos, daugiau- susižavėjimo paslaptingu cirko artistų gyvenimu ir jų garbės kodeksu. P.S. gautas Shankio shot'as, užskaitau.

You'll Never Find Me (2023)

Pravalas reitingas, filmas nesveikai kokybiškas ir šiurpus. Lėto vystymo, gal todėl smogė per balą nekantruoliai, užtat kaip kuriama įtampa, klasė! Audra ošia, pila kaip iš kibiro, vėjas traukia solo partiją- nenorėtum tokiu metu būti lauke; pas atsiskyrėlį vyrą užklysta jauna mergina. Šeimininkas- ne rajanasgoslingas, bet vis geriau nei stipti lauke. Tik ar nepasigailės viešnia savo sprendimo? Aš būčiau apsisukus ant kulno ir verčiau pasveikinus poną Plaučių Uždegimą :D  Kažkaip nejauku, kad viskas aišku lyg dieną, senis yra Pavojus. Bet kur tada esmė, ko laukti? Porelė pradeda seną gerą katė ir pelė partiją, abu vaidina fantastiškai. Mergiotės intencijos žadino smalsumą. Pabrėžiu- intencijos, nes kilmę perkąsti vieni juokai- basa, nieko nevalgė, o tada scena duše- kartais taip norėtųsi išjungti ilgametę siaubekų niaunsų patirtį ir pažiūrėti į turinį žaliomis akimis. Senio predatoriška filosofija sukėlė pasišlykštėjimą, tačiau kartu susimąsčiau- kartais moterys išties linkę elgtis lengvabūdiškai ir kvailai. Audros efektai maloniai dirgino klausą: traškantis braškantis namas, šešėliuoti namo užkaboriai, vis atrodė, kad jiedu nevieni chatoje. Biudžetas nedidelis, tik du aktoriai, bet kiek daug gali padaryti su mažai, jei žinai, ką daryti.

Fire in the Sky (1993)

Mėgstu senienas, bet filmas sugebėjo praslysti pro akis; galbūt dėl to, kad visada labiau orientavausi į aštuntą dešimtmetį. Ką galiu pasakyti- dvi valandos ištįsusios dramos, nulis veiksmo,  tik pabaigoje kelios nuostabios minutės, atskleidžiančios, kas iš tiesų nutiko pagrindiniam herojui. Specialieji efektai dar tik žengė pirmuosius žingsnius, todėl rezultatas atrodo dar geresnis. Kantrybės su metais daugiau neįgyji, todėl žvilgčiojau į laikrodį pastoviai, buvo išties nuobodu. Apie ką? Grupelė medkirčių patiria didelį sukrėtimą- jų akyse dingsta draugas. Dingsta turiu omeny, nenueina už krūmų pamyžti ir negrįžta, bet jį susiurbia erdvėlaivis ir tiek žinių. Parskuodę į miestelį, komanda susiduria su problema- ką sakyti aplinkiniams? Daugiau nei keistai atrodo ateivių versija, bet jie nusprendžia nemeluoti, išdėstyti tiesą. Aišku, pasigaili. Provincialai nelinkę priimti paistalų už gryną pinigą; mano, kad jie paprasčiausiai nudobė kolegą, o kūną paslėpė. Logiška. Aš irgi taip manyčiau, tik nestovėčiau bažnyčioj su teisuolės mina, pažvengčiau sau ir likčiau namie, ant visuomeninių susibūrimų man pochui yra. Medkirčių kolektyvas gerokai per didelis- yra aktorių, kuriems lyg pamiršta teksto parašyti, jų funkcija tik užimti sėdynę pikape, skuodžiančiam šviesos greičiu iš įvykio vietos. Didžiausias dėmesys- dingusiojo geriausiam draugui, jo byrančiai šeimai ir moralinėms lomkėms. Sako, paremta "tikrais" įvykiais, ką gi, norėčiau žinoti, kokių grybukų jie ten miškuose prisikramtė, kad išsirutuliojo tokia neįtikėtina istorija.

Femme (2023)

Transvestitų/gėjų tema iš įdomios perspektyvos- keršto troškimo. Transvestitą Džuls sudaužo gatvinių treninginių gauja- prisišnekėjo čiuvakas, nesileido, kad iš jo pizdavotųsi ir buvo pavaišintas spyrių kruša. Tačiau viskas tuo nesibaigia- netrukus gėjų saunoje Džuls sutinka vieną skriaudikų; jis neatpažįsta Džuls- be peruko ir spalvotų outfitų- ir prasideda įtampos kupina pažintis. Jie visai neblogai sutaria, darosi įdomu, ar auka ryšis įgyvendinti savo planą iki galo. Išpuolis paliko ne tik fizinę traumą; herojus užsisklendžia savyje, neberengia drag pasirodymų. Esu mačiusi daug filmų apie transvestitus, viena iš mano mėgstamų temų, šis gražiai papildė kolekciją. Kada matome pagrindinį herojų scenoje, persirengusį moterimi- nesveika akimirka- atrodo nuostabiai, juodaodis labai išraiškingas, tikra diva, mėgaujasi būti dėmesio centre, yra 100procentų tikras  dėl to, ką daro, yra stiprus ir galingas. Raumenų jėga nublanksta, filmo pabaiga tik įrodo, kad būti savimi yra didžiausia asmenybės jėga ir pergalė.

The Settlers (2023)

Jeigu ne  Sam Spruel veikėjas, palikęs didelį įspūdį 4-ajame "Fargo" sezone, neatsiminčiau filmo iš viso! Na taip, vietinių gyventojų žudymas, kolonistai bybčiulpiai engėjai, žiaurumai ir t.t Visgi nuostabi Čilės gamtos kinematografija negali nuslėpti fakto, kad filmas neturi normalios istorijos? Pusę laiko užima road-movie pagrindu pateikta trijų vyrų- anglų kareivio, amerikiečių kaubojaus ir vargšo metiso- kelionė. Turtingas žemvaldys davė užduotį "pravalyti" kelią link Atlanto, kad jo kaimenių nepuldinėtų įžūlūs laukiniai. Žiaurumas ekrane nebestebina, tik kažkaip neskanu žiūrėti, vos ne fetišas kažkoks tas žmonių galabijimas. Lauki, kada sukils metisas, turi juk būti intriga, ar ne; bet tuščiai, jis su viskuo susitaiko. Kada ateina eilė Spruell suvaidintam leitenantui, nutinka du netikėti dalykai, kaip minėjau, išbudino, nes visai kėdėj paskendau iš nuobodulio. Klausimas, ar radikalumo reikėjo; kuo pasitarnauja siužetui, liko mįslė. Galbūt geriausia filmo vieta- pabaiga, kada vietiniai Čilės gyventojai, įskaitant nuolankųjį metisą, pozuoja prie arbatėlės. Viva la respublica, pažiūrėkit, kokie mes išprusę ir civilizuoti, vilkim švariais baltųjų rūbais, mokam naudotis indų servizu. Tik žmona užsispiria ir gadina nuotrauką, bet žinot, moterys, turbūt jai mėnesinės.. :D Ėjau nusiteikus pamatyti gerą vesterną, gavau betvarkę, bet išspaustume septynetuką bendroj sumoj.

The Peasants (2023)

Jaučiuosi bejėgė- tinkamai išreikšti paliktą įspūdį tiesiog neįmanoma. Žodžiai tušti, išdžiūvę, bespalviai, kontrastingai ekrane matomiems vaizdams. Galva neišneša, koks milžiniškas darbas buvo atliktas, kad tapybiškos animacijos šedevras,  pagal Nobelio premijos laureato Vladislavo Reimonto romaną, išvystų dienos šviesą. 80000 paveikslų, Jėzau.. pabandykit nors vieną nutapyt, uostant dažų garus. Kūrėjai jau spėjo pavergti žiūrovų širdis su "Loving Vincent", analogiško stiliaus filmu apie nelaimingąjį olandų dailininką. Animacija suteikė magijos, jei būtų tiesiog meninis filmas, nieko ypatingo. Kaimiečių kasdienybė, vaidai dėl palikimo, meilė vedusiam  ir nepageidaujamos vedybos, takaja laif. Netrūko ir lenkiško temperamento- mergos linkę paflirtuot, akis padraskyt, vyrai greiti kibti į atlapus. Labiausiai sužavėjo šokių scenos ir kova miške- kiek ekspresijos, aistros, jungtinės kaimiečių dvasios- fantastika. Kada Antonas ir Jagna šoka suktinį- blemba, mano surambėjusi, romantikos nepripažįstanti širdis stačiai sutirpo... Ilgesingai lauksiu kitų istorijų teptuku; atsižvelgiant į triūsą, ne anksčiau kaip po 7- 8 metų :)

Sons (2024)

Pradėjau "Kino pavasarį" kraują stingdančia kalėjimo istorija. Traukia šita tema, gal praėjusiame gyvenime teko pasėdėti zonoje :D Iš seanso išėjau skaudama galva- pusantros valandos kūną laikė surakinusi įtampa. Pagrindiniai veikėjai staigiai išmeta iš komforto zonos. Galvojau, kaip sekasi krimstio popkornus šalia sėdinčioms tetoms- jų vietoje būčiau paspringusi, o gal ir pavėmusi į dėžutę.. Kalėjimo prižiūrėtoja Eva, regis, mėgsta savo darbą- gerai sutaria su kaliniais, jaučiasi draugiškumas ir tarpusavio pagarba. Kol vieną dieną neatveža naujoko, praeityje sukėlusio moteriai didelį skausmą. Nereikia klausti, kaip elgtumėtės jei jūsų valdžioje atsidurtų toks žmogus. Eva panyra į keršto transą. Bėda ta, kad blogis kaip liūnas, gali įtraukti ir tu pražuvęs. Psichologinės manipuliacijos, kaltės jausmas, apie kurį sužinome pabaigoje- emociškai labai sunkus filmas. Pagrindinė aktorė priminė, kokia gili ir įtaigi europiečių vaidyba, Holivude nerasi nieko panašaus. Kalinys taipogi nenusileidžia- nuožmus veidas, tarpelis tarp žmogaus ir gyvulio vos įžiūrimas. Sakičiau, kad filmo idėja lyg ir nuplagijuota, bet  pirmtako nesu mačiusi, todėl įspūdžio nepagadino. 

Brain Dead (1990)

Gaila, filmo plakatas klaidinantis- mielą veido skūrelę matyti vos keletą akimirkų. Paskui į gatvę išsinešė sloiniką su smegenim ir jos išsitaškė ant žemės, susistumdžius su smirdančiu valkata (!)  Tada nežinia iš kur pasirodė automobilis ir  buvo BUM.. Pasirodo, čia  pagrindinis atskaitos taškas, nuo kurio prasideda haliucinacijos, kraupūs sapnai ir absoliutus realybės praradimo jausmas. Neuro mokslų daktaras Reksas Martinas sulaukia moksladraugio prašymo padėti ekstrahuoti svarbią informaciją iš buvusio darbuotojo smegenų. Darbuotojas išprotėjo, bet gal įmanoma išgelbėti svarbius duomenis? Korporacija laukia. Įsitraukęs į šią neaiškią istoriją, Martinas pamažu pameta savo tapatybę, ryšių su tikrove ir apskritai sveiku protu.  Sakoma, kad mokslas dar neišsiaiškino, kaip dirba žmogaus smegenys ir kodėl panaudojame vos 10%jų pajėgumo. Turint tai omenyje, filmo idėja peršoka laiko barjerą- praėjus daugiau nei 30metų, vis dar neatskleidėme smegenų paslapties. Organas, patyręs traumą, išklysta iš pažįstamos trajektorijos, kiekviena improvizacija - vienodai galima. 

Brainscan (1994)

Gana rimtų filmų, pasiilgau B kategorijos nesąmonių, kur vaizduotė pramuša lubas, ko šiais laikais retai pasitaiko. Šešiolikmetis Maiklas- video žaidimų asas, siaubekų fanatikas, atsiskyrėlis, slapčiomis stebintis kaimynę. Kartais pasiseka ir papus parodo XD Akivaizdžiai tyčia kiša, wtf, mergiote!  Sykį į rankas pakliūva brutalus geimas, stulbinamai realistiškas. Pasirodo, ekrane įvykdyta žmogžudystė lygi tikrai žmogaus mirčiai. Persigandusį paauglį aplanko keista būtybė, gauta sukryžminus Alice Cooper ir frankenšteiną? Personažas, vardu Tricksteris, yra kažkas naujo mano akiai, keista, niekada apie jį negirdėjau. Norisi prunkšti, tačiau kartu viso filmo metu išlaikomas nejaukus, nepatogus jausmas. Maiklas gyvena vienas, tėvas kažkur išvažiavęs, jo vienatvė ir desperacija papuolus į rimtą bėdą, atrodo verti užuojautos. Ant kulnų ima lipti detektyvas (Frank Langella), pats atrodantis kaip maniakas, bet reikia žaisti toliau, vėl mirtys, paliekama įkalčių, kilpa neriasi. Idėja sveikintina, jau prieš 30m buvo susirūpinta dėl smurto poveikio jaunuolių pasichikai, ką jau kalbėti apie dabartinius laikus, cha cha. Efektai mažo biudžeto, todėl juos kritikuoti būtų netikslinga, užtat žiaurios smurto scenos- vyras subadomas miegantis lovoje- dvelkia šalčiu ir siaubu.

Dune, Part Two (2024)

Gerai, kad ėjau į filmą be lūkesčių. Nesu skaičiusi "Kopos"ir abejoju, ar kada imsiuosi; man patinka mokslinė fantastika, o čia yra fantastika-fantastika. Tiesiog pirmadienį laukė darbas,  nutariau pašviesinti nuotaiką gražia vizualine patirtimi Vingyje. Ėjau su pažįstama, dar vienas pliusas, nes kai nebegalėjau sutramdyti juoko, buvo kas mane palaiko. Taip, filme apstu juokingų momentų, svetimos gėdos ir klaikaus castingo. Suprantu, reikėjo žiūrėti į specialiųjų efektų galimybes, kinematografiją, spalvų kaleidoskopą, biudžetą, psichologinės dramos gylio ir negalėjo būti. Keistai paskirstytas laikas krenta į akis- pirma filmo pusė be galo ištęsta, žiauriai daug Zenday'os close-shot'ų, nė nenumanau, kas ji per viena, tas susiraukęs veidelis ėmė kelti klausimą, ar moka kitų veido išraiškų. Polo motina fremenų bendruomenėje intensyviai užsiima influencinimu, kad jos sūnus- Mesijas, sekit pas jį, ir t.t. Priežastys aiškios, bet procesas ilgokas, užknisa. Kai pamačiau jos tatuiruotą veidą, prieš mano valią mintyse iššoko narkomano iš Gedo prospekto vaizdas. Jis taip pat turi veido tattoo, vaikšto gatvėmis kalbėdamas su savimi, repuodamas ir visada nešasi bambalį- viešoje vietoje, taip, niekas jam nedraudžia. Keista asociacija, bet ji asmeninė. Žiauriai keista žiūrėti į Javier Bardem; mintyse nuolat kartoju sau, kad čia Šiguras, tas pats nurautas Šiguras iš "No Country for Old Man", bet ką jis išdarinėja??? Skaičiau liaupsinant jo vaidybą, fanatiko fremenų lyderio amplua, na gerai, adoracijos matyt, reikalavo režisierius, o ispanas charizmos turi per kraštus, tai ir gavom teliūskuojantį kibirą. Bet visa tai niekai, nes antroji filmo pusė išbandė mano savitvardos galimybes, kurios šiaip yra nemenkos, turint omeny, ką dirbu. Kokių kvailysčių prisiklausau per dieną šaltu kaip akmuo veidu. Pasirodo Austin Butler herojus, kažkokia Mad Max ir Hellraiser mikso parodija. Cringe-worthy! Čia nesusiturėjau, tik užsidengiau burną ir krizenau, keldama šalia sėdinčio vyro pasipiktinimą, garantuoju. Niekuo negaliu padėt, seniuk, dar skiriu pelus nuo grūdų. Kovos scena su ryškiais russel crow gladiator vibes buvo tokia apgailėtina, kad nors stauk. Vizualiai daili, bet savo paskirtim- nuvalkiota ir suvaidinta siaubingai. Sakau, sunku suprasti, kodėl taip neproporcingai sudėliotas laikas- pabaigoje nukauti blogiečiams skiriamos kokios, 5min, durklu šmakšt šmakšt ir viskas. Skraidantį tešlių nokautuoja kaip riebią kirmėlę, o juk visa pirma Dune dalis pozicionavo, koks yra didis ir galingas piktadarys. Florence Pugh nyki, bet čia ne jos kaltė, vaidmuo blankus ir nelabai ten ką būtų parodžiusi kita aktorė. O pabaigai- grietinėlės desertas su silkės galva vietoj skėtuko. Imperatorius Christopher Walken, kurio žvilgsnyje išskaitai viena- aš pavargęs, aš mirtingai pavargęs. Buvau mafijos galva, psichopatas, Vietnamo karo veteranas, ištaškęs sau smegenis rusiškoje ruletėje, kas man nutiko??? Mūviu sumautą moterišką suknelę! Panašų pochuizmą esu mačius tik iš James Woods, Carpenterio "Vampyruose", bet ten buvo juokinga, o čia nuoširdžiai gaila garbaus amžiaus aktoriaus, išstatyto pajuokai. Išvada- trečios dalies kine, už savo pinigus, tikrai neisiu žiūrėti. Žanras ne man, nemoku mėgautis technine puse, nuolat stebiu vaidybą, istoriją, dialogus, taip veikia mano smegenys. 

Anatomy of a Fall (2023)

Filmas apie šlykščiąją šeimos santykių pusę; o ne socialiniuose tinkluose agresyviai talpinamų nuotraukų koliažuose matomus išsišiepusius veidus, sukeliančius vienišiams nevisavertiškumo kompleksą, nerimą ir depresiją. All is fake. Vienuolikmetis turi liudyti teisme, kur  motina kaltinama šaltakraujiškai išstūmusi tėvą pro langą, ko pasekoje jis užsimušė. Ima lįsti senos nuoskaudos, ėdusios sutuoktinius nuo skaudžios nelaimės, įvykusios prieš septynerius metus. Viskas, ką turime- tik motinos liudijimai, žinoma, moters interesas pasirodyti iš gerosios pusės. Pradžioje spėliojau, kalta ji ar ne, bet paskui pasidarė nebesvarbu. Jeigu ir būtų griebusis žiauraus prievartos akto,  gynybinė taktika buvo geniali. Jokių kaltinimų velioniui, norint iškelti save kaip auką. Bet nepamirškime fakto, kad ji- rašytoja, ir talentinga rašytoja, žodžiais operuoja meistriškai. Advokatas- senas gerbėjas iš jaunystės laikų, laimei, dramai tik pakenkti galėjusių "fizinių atsidėkojimų" nepamatome, nors esu tikra, kad amerikoniška versija be to neapsieitų. Bet jei leisiu sau būti atvirai, istorija mane išvargino, pažiūrėjau per du vakarus iš eilės. Šeimyninės paniatkės yra siaubingos,seniai žinau, amžini kompromisai, vadovas ir vykdytojas, buitekas, nuobodulys, rutina, amžinas DARBAS dėl buvimo kartu. Neturiu pakankamai nuolankumo ir pastovumo savyje, panašūs dalykai mane verčia vemti. 

Reptile (2023)

2023-ieji kaip reta turtingi dėmesio vertų filmų. Atrodo, vis žiūriu, žiūriu, bet krūva nemažėja! Nors kukliais paskaičiavimais, liko TIK 5-6 variantai, taigi jau tuoj, tuoj baigsis..  Pagavus kriminalinę nuotaiką su "Killer", norėjosi kažko tamsaus, brutalaus, ok, nebus fincher'iškai išbaigtas ir nepriekaištingas, tiek to, bele ne prastai atvaidintas. Žvilgsnis užkliuvo už Benicio del Toro ir- kas čia per grybas- Justino Timberlako :D Tebūnie. Vėliau perskaičiau, kad čia režisūrinis debiutas, anksčiau kurtos tik muzikinės dokumentikos, tai vertinu kaip gan tvirtą pirmąjį žingsnį į meninių filmų industriją. Nužudoma jauna brokerė. Žvilgsnis, žinoma, krypsta į pačius artimiausius- daugumoje atvejų pasidarbuoja sugyventinis. Jį suvaidino priverkmanupę Timberlakas. Niekada nemaniau, kad kada pasakysiu- popsiukas yra aktorius ne iš kelmo spirtas! Mamytės sūnelis su puvėsiais dvokiančia sąžine, ta mamytė kaip rėkiantis kaltės įrodymas. Mamyčiukai visada būna kulnus apsišikę.. Vis dėlto daugiausia dėmesio iš manęs sulaukė, stačiai įsimylėjau Benicio del Toro. Kaip čia išeina, kad su juo  praktiškai nieko nesu mačiusi? Būtinai ištaisysiu klaidą ateityje; fenimenalus. Kaip ir nieko drąstiško, įsimenamo neparodo, net visai pastangų nededa į vaidmens kūrimą. o išeina taip, kad yra kertinis filmo akmuo. Faina, kad darbo užkulisiais dalijasi su žmona,- geresnės romantikos man ekrane dar niekas neparodė: kaip virtuvėje jie atkuria dantų žymes, fainuoliai :) Remontas namuose, virtuvės krano skrolinimas telefone bylos tyrimo metu, priartina detektyvą prie žmogiškojo buiteko; šmaikštu ir simpatinga.

The Killer (2023)

Peržiūra praėjo lyg meditacija- ramiai, atsipalaidavus- klausant samdomo žudiko refleksijų apie pasaulio galinguosius, kapitalizmą, pinigus ir susitvardymą, kurio negali pamesti. Patiko naujas požiūris; esame pratę hitmanus matyti be proto kietus, nuolat skubančius, respektabiliom povyzom, nors iš kaukolės kažin ar daug košės iškabintum. Anonimiškas pagrindinis herojus pradeda nuo.. minčių apie nuobodulį. Jeigu negali atsispirti gniuždančiam nuobodulio poveikiui, šis darbas ne tau. Iš tiesų, ilgos tykojimo valandos, sustingę raumenys, iš tavęs besityčiojantis laikas, apie tai nekalbėta nė vienam ligšiol matytam filme. Michael Fassbender čia gula kaip dailiai pasiūtas drabužis- yra vienas tų aktorių, kurie mažai kalbėdami, tik savo fizionomija atskleidžia viską. Žudikas dirba metodiškai, apgalvotai, bet nėra superherojus  (vėlgi, pliusas, nors nieko čia ypatingo, tiesiog mano sąmonė vis dar infekuota džonvikiškumo :D) Sunki kova su buldogo šeimininku įrodo, kad veikėjas sužeidžiamas, rizikuoja lygiai kaip visi mirtingieji, laikomasi įsikibus realizmo virvelės. Didelis dėmesys skiriamas technologijoms- praėjo laikai, kada pakakdavo šautuvo su taikikliu, geros regos ir nevirpančių rankų, o tada mikliai tepti slides. 21amžiuje esi nuolat stebimas kamerų, pilna spynų ir apsaugos sistemų, kurias reikia įveikti. Veikėjas sumaniai downloadina ir operuoja appais, kurie man nieko nesako, bet faktas, kad informacinės technologijos prisideda prie žmogaus gyvybės atėmimo, kelia šiurpulį. Džiugiai nustebino pabaiga- pasiekęs galutinį tikslą, keršto misijos kulminaciją, herojus pasielgia labai netikėtai. Pradžioje susiraukiau, o paskui viskas pasirodė logiška. Standartinis sprendimas būtų nugramzdinęs šia stilingą, daug žadančią kriminalinę dramą istorijos užmarštin. Vadinkime tai vienu iš principų, kuriais vadovaujasi šaltas, pragmatiškas žudymo įrankis. Jis vertina sistemą, kuriai dirba, ir supranta savo vaidmenį joje, išlieka profesionalu. Tiesiog kartais pasitaiko klaidelių, kurios nebepasikartos.

Society of the Snow(2023)

Prisimenu, kaip prieš septynerius metus žiūrėdama Alive, galvojau- kodėl Urugvajaus, kurio valstybinė kalba ispanų, komandos narius vaidina amerikiečiai, Ethan Hawke, Josh Hamilton? Urugvajaus piliečiai- visai kita etninė kultūra! Man į galvą nebūtų atėję, kad galima tiesiog spjauti į tokius dalykus; kaip pernai Ridley Scottas padarė su Napoleon  Absurdas- prancūzų imperatorių vaidina Phoenixas! Būtų mano valia, istorines asmenybes atliktų tik tos pačios tautybės aktoriai, be diskusijų! Taigi, 2023-iais pagaliau ekranus pasiekė vizualiai tikslesnė 1972-aisiais įvykusios aviakatastrofos versija. Matant tiek sniego, sunku patikėti, kaip jiems pavyko, kokia temperatūra būdavo naktį, siaubas... Manau, juos išgelbėjo faktas, kad buvo sportininkai, ne vien fizine prasme, bet  ir psichologine- komandinis darbas. Turinys žinomas, nekartosiu, tik tarsiu kelis žodžius apie režisūrą. Įvykius pasakoja herojus, dėl kurio išgyvenimo žiūrovas nė kiek neabejoja- juk pabaigą žino tas, kuris išliks. Čia lyg nerašyta taisyklė. Todėl išimtis šiame filme paduria į šoną taikliai, giliai, palieka nustebusį, sutrikusį. Beje, skirtumas nuo amerikoniškos versijos,- įspūdinga kinematografija. Andų kalnai stulbinamo grožio, mirti jų apsuptyje atrodo menkniekis. Taip pat kalnuose įveiktas atstumas iki artimiausios Čilės gyvenvietės atrodo įspūdingiau; kelionė pavaizduota reikalaujanti daug pasiruošimo, sekinanti, vis stumiant šalin beviltiškas mintis. Ekrane daug patrauklių veidų, fiziškai atsižvelgiant į tikras asmenybes; labai vyriški vaikinai, man tos kelios valandos praskriejo pernelyg greitai XD

The Passenger (2023)

Filme taikliai pavaizduota slegianti būtis. Žadintuvas išplėšia iš miegų ir tėškia tave į šlykštų darbą riebaluotoje užkandinėje, kur susirinkęs atkarus kolektyvas. Manot, kad mokyklinis chuliganizmas būdingas tik paaugliams? Klystate. Prie mėmės Bredlio įkyriai priekabiauja žaliūkas tinginys; vožtum su padėklu tokiam per marmūzę ir baigtas kriukis. Tačiau Bredlis yra tobulas žertvos įsikūnijimas, nuolankiai priima patyčias ir nusileidžia skriaudikui. Velnias, tokių tylių pelyčių iš tikrųjų pilna, lengvai patikėjau slogia rytine scena. Tada reikalai pakrypsta netikėtai- kitas kolega apverčia situaciją aukštyn kojom, laiko neatsuksi atgal, tenka sprukti. Kodėl žmogus sprogsta,nežinia, bet su laisvai išduodamais ginklais Amerikoje kyla daug problemų, na, atsisuko varžtas, kas čia tokio? Bredlis tampa pamišusio bendradarbio kompanionu, nes norėdamas išlikti gyvas, turės kiek pasivažinėti. Kyle Gallner vaidina šauniai; žiūrėjau ir galvojau; ateity būtinai pasitaikys tavęs vertas scenarijus su geru režisierium, tu per geras mediocre šūdui, laikau už tave suspaustas špygas, net sąnariai traška!  Porelė atlieka Bredlio perauklėjimą pagal Maestro nušoviau tris bendradarbius ir man pochui programą.   Vyrukas, vaidinantis Bredlį, nesislapstydamas ašaroja, inkščia ir yra apgailėtinas kaip skylėtos kelnaitės. Kodėl Bensonas su juo terliojasi, nesupratau; bet galiausiai gauna  peiliu į nugarą geradaris, pabaiga. 

God's Crooked Lines (2017)

Suviliojo istorija beprotnamyje, nepabūgau ilgos trukmės. Ir ką, apvyniojo mane aplink pirštą- pabaigoje tikrai negalėjau pasakyti, ar pagrindinė herojė psichinė ligonė, ar sveika moteriškė.  Proto žaidimų, manipuliacijų čia apstu, gražu žiūrėti. Kas užkliuvo- tai kad lyja pagal užsakymą, visais kritiniais filmo momentais, net erzina; grįžta iš liūties lauke, sausais plaukais, nors ką tik permirko, lol. Šiaip intriga išlaikyta iki galo, daug simpatingų veikėjų- pvz. geriausi draugeliai milžinas ir patvirkęs neūžauga, dvyniai šizikai ir žmogus, beprotiškai bijantis vandens. Kaip tada maudosi? Nepaaiškina, na, neesminis dalykas siužetui :) Siužetas, vienu sakiniu, skamba: į durnyną savanoriškai prisistato turtinga moteris, neva tirti įtartinos draugo sūnaus savižudybės; taip, šalia turtų žarstymo tarp pirštų, ji tokia kaip ir neoficiali detektyvė! Dabar, kai rašau, vis juokingiau atrodo visa istorija, kai žiūrėjau, regis, nebuvau tokia priekabi XD Ligoninės direktoriui moteris kaip rakštis šiknoje, net mėlynuoja neigdamas bet kokius jos "sveikatos" argumentus, paskui duoda truputį elektros nervams apmaldyti, hehe. Bet moteris ne iš kelmo spirta, turi užtarėjų: metusi kelis flirto manevrus, staigiai užverbuoja akiniuotį gydytoją. Užverda Hipokratų karas. Gavosi ispaniškas gegutės lizdas su moterim protagoniste, daug lietaus ir kiaule sukčiumi sutuoktiniu, be dvasinio išsivadavimo elemento. 

Loving Adults (2022)

Santuoka kaip visuomenės konstruktas, po filmo įplieskė smegenyse chaosą. Jeigu pagrindinę heroję nurašėte kaip psichopatę, tada atmetate visą sutuoktinių "iki mirtis mus išskirs" reikalą, "šventą" santuokos sakramentą :D Užsineriat kilpą dėl savo įsitikinimų, tuo ši danų psichologinė drama stulbina ir verčia žavėtis.  Žinoma, dabar gyvenam laisviau, giminės mažiau baksnoja į tuščią vietą ant piršto ir laido koserę "tai vis dar viena, o biologinis laikrodis tiksi", bet dar pasitaiko kenčiančių panašias atakas prie švenčių stalo. Viskas, apie ką dabar galiu galvoti. kaip ,nesveika ir patologiška būti su vienu ir tuo pačiu žmogumi, kai kurių gyvenimas, medicinos dėka, sieks galbūt ir 90+ metų. Kas planuoja turėti vaikų, deja, geresnės santvarkos dar niekas neišrado, bet kaip rodo patirtis, tose pačiose šeimose taip pat išauga nevykėliai, ligoniai, nusikaltėliai; destruktyvus motinų santuokų pavyzdys (kas trečia lupama), vėliau atsispindi ir dukrų gyvenimuose, nes smurtą priima kaip normą. Tačiau aš nuklydau į lankas, grįžtu prie siužeto. Sužinojusi, kad vyras neištikimas su jaunesne bendradarbe, Leonora tučtuojau užima gynybinę poziciją. Kas priklauso jai, niekada nepriklausys kitai. Prasideda arši kova tarp sutuoktinių, materialinė gerovė suvaidina ne paskutinį vaidmenį. Kodėl turėtum atsisakyti patogaus gerbūvio, viską atiduoti  kažkokiai mergšei? Pragmatinis požiūris man labai patiko, paprastai moterims pakiša koją įžeisti jausmai ir jos "kilniai" perleidžia vyrą meilužei. Vyras- anaiptol ne auka, jo sprendimas išprovokuoja negrįžtamas pasekmes, veikiančias žymiai efektyviau nei santuokinis žiedas :D Kas laukia šios poros? Įvykius detektyvas pasakoja savo dukrai- kaip tyrė mįslingas porą lydėjusias mirtis, bet nieko tikro įrodyti negalėjęs. 

Nefarious (2023)

Lietingą ir bjaurų sekmadienį pamatyti du nuostabius filmus iš eilės, kokia sėkmė! Jei gerai prisimenu, abu radau facebook siaubo fanų groupse; pasižymiu ateičiai, kad ir toliau jį sekčiau. Apie ką? Siužetas pernelyg nežadina vaizduotės; pasitenkinimu savimi springstantis psichiatras atvyksta į kalėjimą galutinei ekspertizei nustatyti, ar kalinys pakaltinamas. Mirties bausmė- vos už kelių valandų. Daktarėlis parinktas tobulai- teisuolis krakmolytais marškinukais, tokio aplink pirštą neapsuks joks pašlemėka!:D Deja, kas pradžioje atrodė juokų darbas- kalinys akivaizdžiai kenčia nuo asmenybės susidvejinimo, greitai virsta nerimą keliančiu klausimu: kas po velnių dedasi?? Sean Patrick Flanery, apie kurį negirdėjau nuo The Boondock Saints laikų, netikėtai sukūrė kompleksišką, solidų vaidmenį. Mirkčiojantis, pašaipiai kikenantis zekas, heh. Didžioji filmo dalis praeina jiems besikalbant, todėl jau matau visus, kurie suvarpė reitingą žemų įverčių kulkomis. Juk tik šneka šneka šneka, kaip neįdomu.. Priešingai, pokalbis dar ilgai lieka mintyse, verčia susimąstyti apie blogį, kurį taip lengvai, kartais net nepastebimai renkamės kasdieniniame gyvenime. Kalčių vis daugėja, kol sąžinė virsta triperiuotos kekšės putką. Velnio pasiuntinys turi konkretų tikslą, todėl beveik gaila psichiatro, nes jį sutaršo kaip šiltą vilną; žmonijos laukia pražūtis, paklausius šnekos, panašu, kad yra tiesos. Žavu, koks stiprus koziris mažo biudžeto filme yra išmintinga herojų kalba, daug visko apie Bibliją, tikėjimą. Nereikia jokių lakstančių kėdžių, savaime užsidegančių patalpų ir panašaus okultinio mėšlo. Priminė prieš keletą metų žiūrėtą Fallen , sutapimas (?), ten nelabasis irgi siautėjo kalinio kūne. Faktas, kad neįvyksta nieko antgamtiško, palieka abejonę, kad čia tikrai šizofreniko kliedesiai prieš mirtį, ir vis dėlto... 

Paper Moon (1973)

Faina, kai dideliame ekrane gauni progą pažiūrėti filmą, prie kurio vargu ar būtum kada priėjusi (jų paprasčiausiai per daug, o laiko per mažai). Taigi, "Pamatyk kine" iniciatyva, susipažinau su Popieriniu mėnuliu. Žinojau, čia nusifilmavo jauniausia istorijoje "Oskaro" laureatė Tatum O'Neal. Vos devynerių  parodė stulbinamą aktorinį meistriškumą.; visada kamavo smalsumas, kuo ji sužavėjo komisiją. Ar dabar jau žinau? O, žmogau, taip! Čia buvo geriausias vaiko pasirodymas, kokį teko patirti regėjimo organais! Lyg mažas crime-bosas, kiek autoriteto, valios, sumanumo toje kombinezuotoje žmogystoje. Sukčius Mozė užsuka į senos draugužės laidotuves Kanzase, kur jam akimirksniu "prisiuva" našlaitę tapusią Edę. Jam reikės nugabenti vaiką į Misurį, pas giminaitę,žinoma, ne už dyką. Vyrukas nesužavėtas atsakomybės, bet jiedu iškeliauja. Mozė verčiasi brangiu Biblijų prakišinėjimu neseniai našlėmis tapusioms moterims; Amerikoje dabar Didžioji depresija, reikia kažkaip suktis. Ko jis dar nežino, tai kad Edė yra Dievo duota dovana, nes dabar pajamos šauna į viršų. Mergaitė apsukri, pastabi, greitai mato, kiek bus galima uždirbti. Žinoma, jos charakteris ne toks, kokį esam įpratę matyti, tai nėra apsiseilėjusi, infantilė mamytės dukrelė, ji net rūko! Įsivaizduoju, kaip tai atrodė septyniasdešimtaisiais, cigaretę traukianti mažametė, skandalas! Edė įsitikinusi, kad Mozė- jos tėtis- ta pati žandikaulio linija!- juk susipažino su mama bare, o tokiom aplinkybėm gali nutikti bet kas. Logika nuo pat jaunų dienų! Todėl mergaitė stengiasi, kad jie liktų kartu. Klajokliškas gyvenimo būdas šaunus, bet iškyla grėsmė, scenoje pasirodžius palaido būdo šokėjai. Filme daug juoko, gero sąmojo, yra šiltų momentų, ir skaudžių nesėkmių. Džiaugiuosi pamačiusi šią juostą, pakylėjo po sunkaus darbo savaitgalio.

American Splendor (2003)

Prireikė laiko, kol susigaudžiau struktūroje. Kada įpaniota animacija, visada užtrunka laiko; vis stabdai kadrą, kad perskaitytum kas ten parašyta "debesėlyje". Ne iškart supratau, kas tasai vyresnis vyras, kurį kalbina filmavimo studijoje. Harvey Pekar, žmogus, iš savo niūrios prizmės fokusuojantis absurdišką, bet tokį pažįstamą nepakeliamos buities lengvybės turinį komiksuose "American Splendor", dailininkas- Robertas Krumbas. Situacijos pažįstamos, pagrindinis herojus neįtikėtinai artimas. Dabar, važiuojant viešuoju transportu ir eilinį sykį susidūrus su babce, apsimyžusia iki ausų, tempiančią "Maximos" krepšius, prikrautus šlamšto, visada pagalvoju: kaip šitai būtų įamžinta komiksuose? :) Medžiaga sodri, net akis graužia! Paul Giamatti, dėl kurio ir susiradau šį filmą, kerinčiai suvaidino H.P., niurgzlį, muzikos plokštelių kolekcionierių, kurio apatija ir pesimistiška natūra ką tik išmušė antrosios žmonos saugiklius. Niūrus tipas, žinoma, nepralinksmėja, vienatvė jį žudo. Ir štai vieną dieną gauna lemtingą gerbėjos laišką. Filme žaismingai susidėlioja biografiniai faktai ir laki vaizduotė, rezultate išeina linskmai- liūdnas meno kūrinys, geriausiai atspindintis, su kuo susiduria žmonės, gyvenantys nuobodų, monotonišką gyvenimą, ir patys tą puikiai suvokiantys.

The Holdovers (2023)

Asmeniškai labiausiai patikęs 2023-ių metų filmas. Fantastiškai atkurtas septintasis dešimtmetis, atmosfera, muzika, herojai, vaidyba, pagrindinė mintis. Grynas auksas. Labiausiai sužavėjo Paul Giamatti, susizgribau, kad praktiškai nesu mačiusi jo niekur vaidinant? O vaidina aktorius nuostabiai; žuvim atsiduodantis, mokinių ir kolegų nekenčiamas mokytojas, linkęs į alkoholizmą ir sarkazmą, nu jėga :D Taip jau išeina, kad šįmet Kalėdoms privačioje mokykloje liks rakštis subinėje Angus Tulis, mokinys geras, bet didelis išsišokėlis, provokatorius ir kitaip bėdų linkęs prisidaryti jaunuolis, kuriam gresia dar vienas pašaliniūmas, o tada jau- tiesiai į armiją. Mokytojas atsakingas už jo saugumą ir gerovę, tad jų laukia ilgas ir bjaurus šventinis laikotarpis. Bet sudėtingos asmenybės dažniausiai susiformuoja sunkiose sąlygose, todėl pabaigoje pamilsti juos abu. Šauni ir antraeiė veikėja- Vietname žuvusio sūnaus gedinti juodaodė mokyklos virėja. Vieta, kur ji prisigeria vakarėlyje ir neleidžia niekam prisiartinti prie patefono- skamba sūnui patikusi daina, ech, sugraudino. Jokio nereikalingo dialogo, akylai stebėjau paskutinę sceną- negi neišlįs koks cheasy american banalybė, herojams išsiskiriant? Ne. Tonas išlaikytas iki galo; nenuorama paauglys neprabyla Sokrato išmintimi. Vien kūno kalba, žvilgsniu atsidėkoja, kaip normaliam gyvenime greičiausiai ir įvyktų. 

Saltburn (2023)

Turint omenyje, kiek apie jį tarška facebooko filmų fanų grupėse, likau nusivylusi rezultatu. Sukau galvą, ko būtent pristigo. Neišvengiamai lyginamas su "Talentinguoju misteriu Ripliu", kurio nemačiau, tai dar dzin, bet trūksta ryškesnių buržua veikėjų, prie kurių taip smarkiai šliejasi Oliveris- čia jau blogai. Jie blankūs, tušti, stereotipiški, ypač Feliksas, nabagėlio Oliverio moksladraugis, kurio dėka herojus atvyksta į vilą. Dėl išvaizdos ir socialinio statuso jį dievina merginos, o bare prie stalo visada spiečiasi draugų būrys- nupirkti išgerti chebrai nekelia jokių sunkumų. O charizma- kur? Nėra, pistacijos riešuto kevalas tuščias. Truputį išsiskiria Farleigh, šeimos globojamas giminaitis, iškart perkandęs Oliverio užmačias ir visaip besistengiantis įgelti- konkurentų jam nereikia. Visi likusieji- turtingi mėmės, jų familiarus, netgi stačiokiškas bendravimo būdas verčia vemti, jeigu kažkam atrodo kieta, ką gi, dar jauni esat. Užtat Barry Keoghan- fantastiškas, nuo šiol seksiu jo karjeros kelionę, bičas turi daug tamsios medžiagos, kuria tapo vieną įsimintiną veikėją po kito. Filme yra kelios šlykščios seksualinės scenos, kurios labai kontrastuoja su likusiu turiniu, spėju, pastarąjį greitai pamiršiu, o va kapo dirvožemio baksnojimą minėsiu ilgai:D Šokis pabaigoje pagal Sophie Ellis-Bextor hitą "Murder on the Dance Floor" pagirtinas. Žodžiu, yra keletas patrauklių scenų, maladiec airis Barry ir jo indėlis, bet nykoki aristokratai, pernelyg ilgas tikslo siekimas(?) smarkiai gesino beįsiplieksiančią liepsną.

The Killing of a Sacred Deer (2017)

Noriu pažiūrėti "Saltburn" dėl Barry Keoghan dalyvavimo; bet prieš tai padariau apšilimą su šituo. Uh, ką galiu pasakyti- nejauka maksimaliu laipsniu; Keoghan fenomenaliai suvaidino keistą, nenormalų prielipą paauglį, kuris pamažu ima ėsti ramų ir nusistovėjusį daktaro Styveno šeimos gyvenimą. Mistinis momentas, turiu omeny nepaaiškinamą medicininį sutrikimą, kuris ištinka vaikus, lengvai praleidi per daug nesigilindamas, priežastis- visiškai nesvarbi. Svarbu, ar daktarėlis bus pasirengęs sumokėti nustatytą kainą. Kad prisidirbo operacinėje, nebuvo sunku nuspėti. Viso filmo metu tvyro įtampa, ją dar labiau paaštrina autistiška (?) vaidyba; šeimos nariai elgiasi vienas su kitu lyg robotai, labai įdomu stebėti. Nicole Kidman, ir ta nepasišiukšlina, įsipaišo į bendrą foną. Akis už akį- niūriausia graikų režisieriaus drama.

Leave the World Behind (2023)

Žiūrovų vertinimas internete smarkiai išsiskyrė, vieni liaupsina, kiti su šūdais maišo, intriga! Visada įtariai dėbčioju į filmus, surinkusius seką dvejetų, trejetų- mano patirtyje negailestingi vertintojai iš anksto įspėdavo apie mėšliną laiko švaistymą prie ekrano. Bet prasukau, ir užkabino dantų byrėjimo scena, galvoju, viskas, vien dėl jos griebiu, kūno deformacijos- mano arkliukas. Keturių asmenų šeima netikėtai nutaria paatostogauti už miesto. Žmona išnuomoja namą netoli paplūdimio ir jie išrūksta. Tipiški amerikiečiai- vartotojai; paaugliai neiškiša nosies iš mobilekų, planšečių- nors faktas, kad mergaitė žiūri "Friends" ir rūpinasi dėl Roso ir Reičel santykių atomazgos, pasirodė visai miela :D Jau matau, kaip lengvesnės kategorijos aktorė nei Julia Robertas būtų pavertus istoriją į buitinį niekalą, nuo kurio norėtųsi vemti, o čia buvo  suvaidinta stambaus kalibro įtari pyzdą; maloniai nustebinai, Julia. Tėvas (Ethan Hawke)- simpletonas, net suabejoji, ar tikrai jis profesorius universitete?.. Jau greičiau kasininkas, lol. Šeimynėlė chillina neilgai; staiga dingsta interneto ryšys, o tada į namus prisistato nuomotojai. Namas jų, negi neturi teisės apsistoti, kada susiklosto neeilinė situacija? Rutuliojantis siužetui, supratau, iš kur atsirado neigiami vertinimai- išdidūs amerikiečiai negali pripažinti fakto, kad jų pasaulis sugriūtų būtent taip- dingus internetui ir užgesus televizoriaus akiai. Chaosas, baimė, įtarumas nuveiktų likusį darbą. Bravo. Pasaulio pabaiga praradus tai, be ko žmonės vertėsi tūkstančius metų. Cha cha cha.

El Topo (1970)

Smegenys netikėtai sugretino pagrindinį herojų su Lietuvos dainininku Justinu Jaručiu (blemba, kodėl man žinomos panašios ypatos??) kurio labai nemėgstu ir bjauriuosi- taip filmas žiūrėjosi dar keisčiau; nors keistumo ir taip netrūko? Avangardas nuostabus, nesensta- 53 metų filmas, o ištisas dvi valandas stebiesi, juokiesi, gūžčioji- dėmesys neslopsta nė akimirkai. Vienišas klajūnas su nuogu vaiku (!) keliauja po šalį, sutikdamas kitų nurautų veikėjų, dialogus pavadinčiau absurdo filosofijos tauškalais. Kiekvienas priešininkas- laukinės vaizduotės vaisius, bet labiausiai patiko "pilno žmogaus komplektas" iš bekojo ir berankio vyrų, kreizuva ... Pirma dalis rodo, koks pagrindinis veikėjas kietas- kaip įprasta vesternuose, nugali konkurentus jei ne jėga, tai klasta ir gudrumu. Buvo gaila kiekvieno iš jų, negailestingas gyvybių atėmimas be jokios priežasties, tenorint pasimieruot, kas kietesnis. Nebūtų panašumo į Jarutį, nebūčiau taip rūstavus :D  Smurtui kursto į mazochizmą linkusi partnerė, kurią paskui nuvilioja kita moteris! Antra dalis- praeities  kalčių išpirkimas (?), kada jį, sužeistą ir paliktą likimo valiai, priglaudžia luošiai. Finale dar viena smurto salvė, uždanga nusileidžia, kraipai galvą, ką čia matei, tik žinai, kad patiko :)

Timecrimes (2007)

Laiko tėkmės betvarkės istorijos man labai patinka, nors sunku suvokti, kaip ten viskas klostosi. Vyras su žmona, įsirenginėja namą, vyras grįžta iš parduotuvės, jopšikmat, pirkiniai išsibarsto iš prasivėrusios bagažinės. Susinervinęs nueina prigulti, paskui maloniai tyso kiemely relaksuodamas. Čia jis pastebi kažką neįprasta krūmuose- ir smalsumas pražudo kalakutą. Tiek rašau apie pradžią, kad susidarytumėt įspūdį, koks paprastas, buitiškas buvo gyvenimėlis. Dabar prasideda katės ir pelės žaidimas su kaukėtu užpuoliku, jį identifikavau ganėtinai greitai. Dabar pagalvojus, juokinga, kad užpuolikas pasirinko tokį dėmesio atkreipimo būdą, bet kas pažįsta tave geriau, nei tu pats? :D Kiek kartų reikėtų peržiūrėti filmą, kad susigaudyčiau sekoje? Geriau neskaičiuoti. Esmė- kokybiškai ispanų suręstas trileris apie laiko mašinos pokštus, kurią įjungia nekantrus mokslininkas. Turint omeny, koks choleriškas pagrindinis herojus, nerdas atsipirko lengvu apstumdymu, įkrėsčiau smarkiau. Pabaigą supratau vienaip- dingo susidomėjimo šaltinis, ir seka namai- krūmas sustoja? Mielai padiskutuočiau, jei kas matėt ir turit įžvalgų :)