2022 m. vasario 28 d., pirmadienis

Death Proof (2007)

Neslėpsiu, amerikiečių merginų bendravimo ypatumai, nuolat pasitelkiant kreipinį "kale".. Iš pradžių prinkštelėdavau, o paskui suėmė lengvas pavydas. Su kuo galėčiau taip betarpiškai laisvai blevyzgoti, nesibaiminant, kad bus įžeisti kieno nors jausmai? :D Žiūrėjau su lietuvišku įgarsinimu, turint omeny pokalbių absurdiškumą, racionalus sprendimas . Važiuodamos automobiliu, padruškės peza apie seksą, bernus, kur gauti žolės ir kokie savaitgalio planai. Ne itin prasminga. Po to užsuka į barą apšilimui, prieš tūsovkę namely prie ežero. Nelaimei, jas nusižiūrėjęs kelių maniakas,- ne kas kitas, o Kurtas Russellas. Jei pradžioje kiek stinga veiksmo ir norėsi greičiau pamatyti Tarantiniškas grožybes, tai už kantrybę esi apdovanojamas- šiurpusis Maikas, savo amato virtuozas. Kam patinka puzzle dėlioti, gal ir surinktų, kur buvo Arlenė, o kur Džulija XD Antrojoje filmo dalyje siaubūnas nusižiųrėjes kitą jaunų merginų grupelę, tik čia vilkas pataikė ant meškos. Mergiotės ne tik tuščiai liežuviais pliaukšti moka, bet ir meistriškai valdo automobilį. Gaudynės pabaigoje žavingos, ypač turint omeny, kad dalyvauja tikra kaskadininkė. Labai įdomi filmavimo kamera, atrodo kaip pigus B kategorijos trashas, vaizdas trūkinėja, dingsta spalvos, bet priduoda autentikos.

2022 m. vasario 25 d., penktadienis

The Hateful Eight (2015)

Juokinga dabar dėl savęs- galvojau skelti ir pažiūrėti per dvi dienas, visgi trukmė meta iššūkį- beveik trys valandos. Quentino Tarantino filmą, cha cha cha, gabalais lyg serialą sutriestą, cha cha cha. Įtraukė mane lyg verpetas šapelį, suko ir suko, neatsipalaidavau nė minutei, net kažkokia mažytė aliuzija į  Agatos Christi braižą blykstelėjo sekundėlei. Jopšikmat, kas man sukliudė jį kine pamatyti?! Lyg ir menu kažkokią filmų naktį "Multikino", iš kurios būtų reikėję gaudytis taksi vidury nakties, ale negi normalių seansų nebuvo? Bet  palikim seną randą, nekrapštykim.  Labiausiai  nudžiugino sena patikrinta Tarantino šaika- Samuel L. Jackson, Tim Roth ir žinoma, Michael Madsen. Kaip aš džiaugiuosi, kad režisierius sukūrė nišą, kur galėjo pademonstruoti savo vienintelį kailį, nes skūrų kaitalioti jis negali- vien lemiantis pikta bičas iš pragaro, fantastiškai žemu balsu. Ok, čia ne įsimintiniausia jo rolė, bet pažiūrėkit, kaip jis šoka "Reservoir Dogs", toji scena ir jos aplinkybės- nepamirštamos. Visi kiti Madseno filmai atvirai sakant, šūdas, vos siekia penketą, kaip neteisinga. Jei reikėtų įvardyti įsimintiniausią vietą, tai be konkurencijos- Samuel L. Jackson "kerštas" sniegynuose, buvau pamiršus, koks juodas humoras pas Q.T. O kas yra didžioji žvaigždė aštuonete?- ogi Jennifer Jason Leigh, nusikaltėlė, kurios pergabenimas į kartuves sukelia tiek nemalonumų ir netgi nukerta "Oskaro"nominaciją.  Prilygsta vyrui- neverkšlena gavus į nosį, o keikiasi ir pyzdavojasi kaip paskutinė padugnė, šaunuolė! Nesveikai geras vesternas paskutinėms žiemos akimirkoms, nes ir ten sniegai pusto padėk Dieve, ir pakreipia įvykių eigą įdomia linkme :)

2022 m. vasario 19 d., šeštadienis

The Lost Daughter (2021)

Filmo metu justi silpna elektros įtampa, kuri tvyro ore, išprovokuota, rodos, nekalto Olivios Colman herojės, egzistavimo fakto? Profesorė Leda atvyksta į Graikijos kurortą padirbėti, išsinuomoja namą. Deja, ramybe pasidžiaugti ilgai netenka, šalia atostogauja gausi giminė, kurios centre- jauna motina Nina. Ledai neišvengiamai kyla skaudžių prisiminimų iš asmeninės patirties, kada augino dvi mergaitės, tuo pačiu mėgindama suderinti akademines ambicijas. Vaikų turėjimas čia pavaizduotas pačiu brutaliausiu būdu- jie čiulpia paskutinius kantrybės lašus, neleidžia atsipūsti nė akimirkai, šaltis purtė žiūrint. Tarp Ledos ir Ninos giminės tučtuojau perbėga juoda katė- negelbsti nė moters geras darbas. Paskui susimąsčiau- Graikija ryškiai patriarchalinė šalis, galbūt tas nerimas kyla dėl to, kad Leda viena? Savarankiška, savo nuomonę turinti vieniša moteris lyg krislas akyje. Nina akivaizdžiai kamuojama depresijos- ankstyvas nėštumas, santuoka, amžinai besitrinantys aplink vyro giminės varo iš proto, jauti, kaip pavydi Ledai. Filme daug nepatogių, komiškų situacijų, į kurias papuola vieniša atostogautoja- labai realistiška. Ko pritrūko, tai kulminacija- per dvi valandas taip ir nieko neįvyksta, lieka neaišku, kokia buvo pagrindinė mintis. Motinystės našta,  moters socialinės padėties sunkumai santuokoje? Galbūt. Tačiaus dėl minėtos nerimo persunktos atmosferos, drama pagauna žiūrovo  dėmesį ir sugeba išlaikyti iki pabaigos. "Oskaro" nominacijos  už scenarijų, Colman ir Jessie Buckley vaidybą... Kągi, dėl Colman sutinku, jos charakterio emberesmentas preciziškas, tobulas, bet Jessie  visuose filmuose vienoda, nors man ji patinka. Susumavus, kaip režisūrinis debiutas, visai neblogai iš Maggie Gyllenhaal pusės.

The Machinist (2004)

Apmaudu, kad žodžiais neapsakomas Christian Bale atsidavimas vaidmeniui- atsikratyta 27 kg svorio, ir ne kokių lašinių, o sveiko vyro kūno svorio- liko be jokių apdovanojimų. Sutinku, vaidmuo nebuvo kažkokia dramatiškai sukrečianti, neatskleidė dvasinės kelionės gelmių, bet vis dėlto. Jis čia gyvas skeletas, jėzau šventas. Tuno skardinė ir obuolys per dieną padėjo pasiekti šiurpą keliančią transformaciją, ir žinoma, daug daug cigarečių apetitui malšinti. Aktorius atskleidė, kad scena, kur jis pabėga iš policijos nuovados, pareikalavo iš jo milžiniškų pastangų- kojų raumenys nuo badavimo beviltiškai sunyko. Trevoras Reznikas dirba gamykloje, ir jau metus negali užmigti. Keista, kad tik po metų (?), bet darbo vietoje nutinka nelaimė dėl Trevoro kaltės.  Dėl išvaizdos ir taip sulaukdavo nepatogių klausimų- "kvaišiniesi?", bet po nelaimės  kolegos ima atvirai nekęsti Trevoro. Vienintelis žmogus, su kuriuo vyras palaiko socialinius ryšius- prostitutė Stevie, kuri vadina jį "geriausiu savo klientu". Kaip kaulų maišas dar sugeba atlikti lytinį aktą, istorija nutyli. Blogiausia, kad Trevorui ima rodytis plikas vyrukas, kurį jis įtaria esant pagrindinį savo nelaimių šaltinį. Prasideda siurrealistinė kelionė, nebesupranti, kas tikra, kas ne, bet ilgainiui ima aiškėti, kur šuo pakastas. Ir ačiū dievui, atsibodo kas kartą knistis internete mėginant rasti atsakymus ir narplioti pateiktus siužeto rebusus :D

2022 m. vasario 15 d., antradienis

Heaven Knows What (2014)

Žiūriu į Ilya Leontyev - filmo pabaigoje matome, kad skirtas jo atminimui. Premjeros metu dar buvo gyvas, vėliau rastas negyvas Centriniame parke, Niujorke. Kiek metų duotumėte? Praskeltas antakis, lūžusi nosis, riebaluoti plaukai, tuščias žvilgsnis- narkomanas, bet žmogus, vis dėlto. Gražu, ką broliai Safdie padarė- sužmogino visuomenės atstumtuosius, nemoralizavo, neprimetė nuomonės, o parodė, kaip žiauriai kartais nepasiseka kažkieno sūnui, dukrai, sesei, broliui.. Jie tampa vaikštančiais  numirėliais, tiksinčiomis bombomis. Aktorius Caleb Landry Jones su Ilya praleisdavo neišpasakytai daug laiko, kad  geriau įsijaustų į priklausomybę turinčio asmens kailį. Filmo metu neapleido jausmas, kad be minėtojo Jones, čia daugiau aktorių NĖRA. Nuojauta neapgavo; operatoriai iš toli stebėjo grupeles valkatų, kad jų netrikdytų, perduotų mums tiesą, žalią it mėsa tiesą. Galėtų rodyti mokyklose, vietoj nesąmoningų etikos pamokų, gal padėtų kai kuriems "maištaujantiems paaugliams" nenuklysti į lankas?  Sužavėjo garso takelis ir filmavimo būdas, Niujorkas be spindesio ir dangoraižių, o su kartono lakštais, nešvariais rūbais ir juodom panagėm. Paremta narkomanės, Leontyev'o draugės Harley, prisiminimais.  Ją režisierius užkalbino tiesiog gatvėje ir gimė ši istorija.

2022 m. vasario 11 d., penktadienis

Text (2019)

Sunkus atodūsis, atėjus filmo pabaigai.  Įveikiau, po perkūnais! Eina sau, per daugiau nei dvylika metų, yra tekę žiūrėti filmą per du prisėdimus. Priežastys- per ilga trukmė, neįdomu, sunkus turinys, nesusikaupiu. Šiaip nepraktikuoju, tokie atvejai- vienetiniai. Bet trys vakarai?! Prieš tai skaičiau knygą, labai įdomu buvo, kaip atrodys ekranizacija. O ji pasirodė slegianti kaip pensininko rypavimai, kaip atšalę balandėliai, kaip sudrėkus daugiabučio siena sausio vidury, kai saulę paskutinį kartą matei spalį. Bravo už penkiasdešimt nevilties atspalvių, vilku kaukti norėjosi žiūrint. Nuolat matomi, iki kraujo pažįstami pilki Rusijos daugiaaukščiai, tokie artimi mums, lietuviams, pakišo klausimą. Kažin ką pamanytų kitų žemynų žiūrovai apie čia vaizduojamą gyvenamąją vietą; precedento neturintis architektūrinis skreplys.  Kaimynka, beje, šauni boba- Rusijos nacionalinis veidas:D Kas neskaitė, patariu pirma pažiūrėti filmą, bus įdomiau. Scenarijus pasirodė sausokas, tie pasikartojimai slopino budrumą, noras miegoti užeidavo, todėl ir užtruko laiko peržiūrėti. Beje, kas man labiausiai nepatiko, tai knygoje Piotro Kazino nužudymas buvo sąmoningas veiksmas, o čia kažkoks netyčinis. Plius, pasigedau Iljos maniakiško domėjimosi savo skriaudėju kalėjime- mobiliakas ten brangi valiuta, o jis naudojosi, kad nepaleistų iš akių, sekė socialiniuose tinkluose. Filme net nebuvo eilutės "po septynerių metų", kadras kaip pasodina, sekantis- jau Ilja namo darda, wtf :D

Hesher (2010)

Kai pamačiau, kad istorija sukasi apie vaiką, maniau, nebaigsiu žiūrėti. Nuobodu man mažamečių reikalai, nebent kas su asocialia aplinka susiję- alchašų, narkomanų, kekšių pypliai. Bet kai pasirodė Joseph Gordon-Levitt, situacija  pagerėjo. Nenuspėjamas jo elgesys, kartais balansuojantis ant sveiko proto ribos, buvo tai, kas išmušė iš sąstingio pagrindinį herojų ir antidepresantus ryjantį tėvą. Ir prikaustė tave, žiūrove, prie ekrano. Tėvukas buvo kaip reikiant įklimpęs-  nelabai sureagavo, į namus atsikrausčius kažkokiam valkatai :D,sutaršė žmogų depresija. Berniūkštis vienumoje gedi tragiškai žuvusios mamos, beviltiškai stengdamasis išsaugoti paskutinį jo atminimą- avarijoje suniokotą automobilį. Kada ne kada jį įvaro į kampą mokyklos peštukas, bet vaikas ne itin kvaršina  galvą, yra didesnių problemų. Čia ir įsikiša Hesher'is. Jo metodai padėti šeimai susidoroti su širdgėla itin  savotiški, bet juk svarbiausia geri norai, tiesa?