Sunkus atodūsis, atėjus filmo pabaigai. Įveikiau, po perkūnais! Eina sau, per daugiau nei dvylika metų, yra tekę žiūrėti filmą per du prisėdimus. Priežastys- per ilga trukmė, neįdomu, sunkus turinys, nesusikaupiu. Šiaip nepraktikuoju, tokie atvejai- vienetiniai. Bet trys vakarai?! Prieš tai skaičiau knygą, labai įdomu buvo, kaip atrodys ekranizacija. O ji pasirodė slegianti kaip pensininko rypavimai, kaip atšalę balandėliai, kaip sudrėkus daugiabučio siena sausio vidury, kai saulę paskutinį kartą matei spalį. Bravo už penkiasdešimt nevilties atspalvių, vilku kaukti norėjosi žiūrint. Nuolat matomi, iki kraujo pažįstami pilki Rusijos daugiaaukščiai, tokie artimi mums, lietuviams, pakišo klausimą. Kažin ką pamanytų kitų žemynų žiūrovai apie čia vaizduojamą gyvenamąją vietą; precedento neturintis architektūrinis skreplys. Kaimynka, beje, šauni boba- Rusijos nacionalinis veidas:D Kas neskaitė, patariu pirma pažiūrėti filmą, bus įdomiau. Scenarijus pasirodė sausokas, tie pasikartojimai slopino budrumą, noras miegoti užeidavo, todėl ir užtruko laiko peržiūrėti. Beje, kas man labiausiai nepatiko, tai knygoje Piotro Kazino nužudymas buvo sąmoningas veiksmas, o čia kažkoks netyčinis. Plius, pasigedau Iljos maniakiško domėjimosi savo skriaudėju kalėjime- mobiliakas ten brangi valiuta, o jis naudojosi, kad nepaleistų iš akių, sekė socialiniuose tinkluose. Filme net nebuvo eilutės "po septynerių metų", kadras kaip pasodina, sekantis- jau Ilja namo darda, wtf :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą