2019 m. liepos 30 d., antradienis

Shadow of the Vampire (2000)

Sako, būna nušokusių nuo proto režisierių, kurie strojina aktorius kaip pašėlę; bet kad kas pasikviestų į filmavimo aikštelę tikrą vampyrą... Bent psichotinė meninė vizija, ką? :D Įdomu stebėti Willem Defo, kurio ir taip išskirtinius veido bruožus tereikėjo paryškinti, ir gaunam vampyrą anoreksiką, kuris kaip mažas vaikas, aikštijasi prieš Friedrichą, režisierių, kur ne kur nugnybdamas filmavimo grupės narį. Didybės manijos užvaldytas Friedrichas laiko save didžiu Vokietijos menininku, ir užsimoja sukurti geriausią siaubo juostą, maksimaliai tikrovišką. Net jei dėl to reikia sudaryti sandėrį su monstru..  Matai, kur link vairuoja siužetas, bet pabaiga buvo kitokia, nei tikėjausi. Nors tai priskirta siaubo žanrui , niekaip nepavyko susikaupti. Tie vampyro žvilgsniukai, gašlūs vypsniai, spragsėjimas nagais,  mirk iš juoko :D 

2019 m. liepos 28 d., sekmadienis

Housekeeping (1987)

Dvi seserys mėtomos nuo vienų giminaičių sprando ant kitų, nors moralkės neleidžia apleisti savo kraujo, iš esmės niekam mergaičių nereikia. Galiausiai jų gyvenime pasirodo teta Silvija. Džiugi, nuolat besišypsanti, nuo realybės atitrūkusi siela. Seserys nudžiunga, ištrūkusios iš senų tetulių priežiūros, bet laimė netrunka. Matot, Silvijai ne visi namie. Ji valandų valandas klaidžioja laukuose, svajoja, jau nekalbant, kad nesirūpina buitimi. Namą apsėmė, bet teta lyg nemato, kasdien pusryčiauja, kulšnims mirkstant vandenyje. Jaunesnioji Liucile kaip mat suvokia, kur šuo pakastas, nesitveria kailyje iš nevilties. Juokinga ir graudu matyti, kaip greitai privalo suaugti jaunas žmogus, ką ten suaugti,- kovoti už išlikimą. Tuo tarpu Ruth turi daug daugiau bendro su teta, nei galėjo įsivaizduoti. Filmas apie baltos varnos geną, kurį nešioja ištisos kartos. Niekas jų nesupranta, jie gyvena tarp mūsų, bet kartu- toli, kitoje dimensijoje. 

2019 m. liepos 23 d., antradienis

King of New York (1990)

Man labai patinka aktorius Christopheris Walkenas. Ypatinga išvaizda iš karto suteikia filmui paslapties, grėsmės pojūtį, žinai, kad laukia kažkas nepaprasto. Dėl tos priežasties niekada nežiūriu komedijų, kur jis vaidina, būtų lyg šilku grindis plauti. Mano kuklia nuomone, čia geriausias Walkeno pasirodymas didžiajame ekrane. Nors gavo "Oskarą" už 1979-ųjų Deer Hunter, tik čia pilnai realizuoja turimą potencialą, panyrame į  tamsą, kuri gaubia enigmatiškąjį artistą. Atkreipkite dėmesį į kadrus, kur stambiu planu rodomas aktoriaus veidas važiuojant automobiliu po naktinį Niujorką. Purviną, pavojingą, degraduojantį; kol sėdėjo kalėjime, miestas gerokai smuko. Frank'as White'as anaiptol ne šventasis, bet turi principus, kuriais vadovaujasi pogrindyje. Tai jį išskiria iš kitų gaujų vadeivų, neturinčių jokio garbės, lojalumo kodekso. Farams jis- lyg aktyvus hemorojus, iš kailio neriasi, kad galėtų nuversti nuo sosto vieną svarbiausių Niujorko kriminalinių figūrų. Ypač David Caruso veikėjas spinduliuoja neapykantą ir žiurkės klastą, pasišlykštėtinas, desperatiškas tipas. Būna tokių vyrų, kurie paklaiksta, priėję savo maskulininių galimybių ribą. Puikiai suvaidinta. Veiksmas vyksta naktį, judrios gatvės, netylančios greituškių sirenos, akį rėžiančios iškabos, gausybė kažkur skubančių žmonių- užsikreti noru praleisti 90-ųjų Niujorke nors akimirką, bent dešimt minučių...

2019 m. liepos 16 d., antradienis

L'argent (1983)

Su padirbtom šaibom susidūriau tik kartą gyvenime. Picerijoje atmetė duotą šimtinę, prisimenat, su Daukanto plike. Paskui nunešėm į viešbutį kad patikrintų, po velniais, nu netikra, gyvatė. Galiausiai iškišom vairuotojui, važiuodami į kaimą. Žiūrėdama filmą biškį užparanojinau, blyn, tikiuos vargšas netapo siaubingų aplinkybių auka, kaip nutinka čia. Jaunas santechnikas įsisuka į nesėkmių verpetą, kai rėmelių dirbtuvės savininkas iškiša jam padirbtas kupiūras. Situacija eina vis blogyn, eskaluoja žaibo greičiu, dar spėji pagalvoti, ar čia nelemta dalia, ar patį vyrą jau buvo užėdusi santuokinė monotonija. Būtent pinigai sugriovė gyvenimą, ironiška, herojus taip pat nenori likti skolingas, pabaigoje prieinama iki tragiškų įvykių. Ir viskas per paauglį suaugusiais antakiais, o palaimintasis Pincete, šis pagonis tau nesimeldė :D Dar įdomu tai, kad veikėjai regisi kažkokie bespalviai, be emocijų. Pinigai valdo mus, esam tik bejėgės marionetės?

2019 m. liepos 15 d., pirmadienis

Loulou (1980)

Tai- pragmatiškos moters košmaras ir  barakudos pragaras; nelaimingoji rautųsi peroksidinius plaukus, klyksmui iškreipus botulinines lūpas. Kaip, savo noru, atsiriboti nuo turtingo vyro, ir mestis nevykėliui į glėbį??? Kurį, priedo, išlaikai, nes begėdis niekur nedirba. Net praėjus keturiasdešimčiai metų, ši įžūlybė vis dar verčia aiktelėti, savo laiku tiesiog pribloškė visuomenę. Vyro- maitintojo įvaizdis mūsų sąmonėje iškaltas nelyg marmure. Perdant magnifique vaidina Gerard Depardieu, nuoširdus veltėdžio pripažinimas, kad darbo neturėjimas jo absoliučiai nejaudina, sužavėjo. Laisvamanystė ir pakeri moterį, vyras patenkina ją seksualiai, yra visada prieinamas. Svarbiausia- susidėlioti prioritetus, ar ne? Tiesa, pagrindinė herojė nelengvai išsivaduoja nuo sutuoktinio- muštynės gatvėje, tampymas už drabužių, riksmai- bet nuobodulys galutinai pergraužė santuokinį kamieną. Žinoma, tai netrukdo palaikyti su buvusiuoju draugiškus santykius, Isabelle Huppert lyg sirena, užerzinanti paklaikusį gerbėją iki paklaikimo :) Lietuvoje, paminėjus ex'us, pamatysi sučiauptas lūpas arba išgirsi keiksmų krušą, kas atrodo natūraliau, nei pvz, garsios mūsų pop atlikėjos dalyvavimas buvusio vyro vestuvėse, ir vaiko pažindinimas su migruojančiom ex'o paukštytėm. Herojė priima ir dar vieną neatšaukiamą sprendimą, kai paaiškėja priežastis, lieki šokiruotas. Bet ji tvirta dėl pasirinkto gyvenimo būdo, o ryžtingi, žinantys savo tikslus veikėjai visad pelno mano pagarbą. Jie žygiuoja spygliuotais takais, kurių silpnųjų padai niekada nemins.

Delicatessen (1991)

Postapokaliptinė- kanibalistinė prancūzų šiza, įeina į keisčiausių mano matytų TOP'ą. Tik filmavimo maniera panašu į Tuvalu, daugiau jokių asociacijų nekelia. Europiečiams pavyksta lengvai, nerūpestingai pažvelgti į užkandžiavimą žmogiena, tuo tarpu amerikietiškuose, net komedijose, neatsikratoma sąžinės pabezdėjimų. Mėsininkas tvirtai laiko kumštyje nuomininkus- jo parduotuvėlė tiekia deficitą- spėkit, kieno mėsą. Žmogeliai atsiskaitinėja kurioziška valiuta- lyg ir kukurūzų kruopos. Bet jei likę grūdinių kultūrų, kodėl... Na, nesvarbu, visi čia daužti. Sudirgusi moteriškė, nesėkmingai mėginanti nusižudyti- būdai afigieni, tikri meno šedevrai, ale vis pist ir sukliudo kokia nesąmonė. Kitas kaimynas gyvena apsemtam bute su varlėm ir sraigėm, kartu ir kompanionės, ir maisto šaltinis. Kaip sykis, atsikelia naujas gyventojas, buvęs klounas Louison. Jis dar nesuvokia, kad yra tiksintis karbonadas, užtat viską žino mėsininko duktė Julie, akiniuota intelektualė. Pasitelkus revoliucionierius iš kanalizacijos, ji gelbsti mylimąjį, namas byra kaip senas šakotis, chaosas, bet žiūrėti be galo smagu :)

2019 m. liepos 8 d., pirmadienis

Story of Women (1988)

Žiūrint į Isabelle Huppert, laiko matmuo netenka prasmės. Nežinau, kokia jos sveikatos būklė (tikiuosi, puiki), tačiau ar dešimt, ar trisdešimt metų atgal paėmus, prancūzė atrodo nepriekaištingai. Išlaikyta, ori, charizmatiška, stilinga iki žalio pavydo. Kuri iš mūsų atrodytų klasiškai su patalynės ornamentų suknele??? Žinot,  klaikios gėlės gelstelėjusiame, kadaise baltame fone, buitiako karalienės migio puošmena. O lūpdažiu brūkšt, plaukus atgal krest- ir prieš mus stoja ikona. Huppert vaidina geresnio gyvenimo siekiančią  namų šeimininkę. Laikotarpis nelengvas- Antras pasaulinis karas; iš fronti grįžęs vyras prastos sveikatos, dirbti nebegali, o vaikus maitinti reikia. Sumani herojė randa būdą. Moterys be karan išėjusių vyrų ilgai vienišos neištveria, puola vokiečiams glėbin. Rezultate- vaisius, kurio atsiradimas iki nekalto prasidėjimo netraukia. Vadinasi, abortas. Nors ir kiek ieškojau, taikomo metodo neradau, kita vertus, šarmai ne pats draugiškiausias skystis.Finansinė padėtis taisosi, moters savivertė ir puikybė auga, priešingai josios sutuoktinio patriarchatiniam nuosmukiui. Bobelė ant tiek nagla, kad eidama susitikti su meilužiu, ima vaikus. Moraliniu atžvilgiu teiskit patys, šaunieji. Ekstremali situacija verčia ieškoti išeičių, išlikimo instinktas gyvuliškas. Pats žmogus yra gyvulys, ir aš nesmerkiu.