2018 m. kovo 30 d., penktadienis

The Unknown Woman (2006)

Stebime ukrainietę moterį, kuri užtikrintai skinasi kelią į tikslą- įsidarbinti tarnaite juvelyrų šeimoje, auginančioje mažą mergaitę. Pinigų turi kaip šieno, tad ne finansinė pusė ją vilioja. Heroję kankina siaubingi prisiminimai- kadaise dirbo prostitute, mirga marga prievartos scenos, ašaros, pažeminimas.  Deja, praeitis niekur nedingo, Irena sutinka buvusį sutenerį.  Klausimas vienas- ko būtent ji siekia? Man greitai paaiškėjo. Šokiruoja, kaip lengvai nepažįstamui galima įsilieti į šeimos gyvenimą, tapti nepakeičiamu, kai šeimininkė užsinori pasimatyt su meilužiu. Palikti vaiką svetimo priežiūrai.. Viskas buvo bandymas kabintis už šiaudo, pradėti iš naujo, kai visas gyvenimas tik šiukšlių krūva. Sunku žiūrėti, bet įtempto siužeto italų trileris įtraukia akimirksniu. Pagrindinė mintis pačioje pabaigoje.. Keistoka, bet šitam iškrypėlių pasaulyje niekuo nebenustebinsi.

Mug (2018)

O Dieve, išgirdus Gigi D'Agostino "I'll Fly With You" pasijunti iškasena, primeskit- gabalui beveik dvidešimt metų! Treningai su trim paloskėm, skustos galvos, siemkės ir banglų persekiojimas- nostalgijos 2000-iesiems nejaučiu, tai buvo ypatingi laikai. Jacekas- maištingos prigimties jaunuolis, nešiojantis ilgus plaukus, klausantis metalo ir dievinantis larioke alchašus girdančią savo merginą. Vyrukas kategoriškai atsisako ištirpti slogiam provincijos rūke- pritapti prie kitų vidutinybių. Kai dideliu greičiu nevažinėja visu garsu pasileidęs "Metalicos", jis skaptuoja Jėzaus veidą; miestelis stato Išganytojo skulptūrą, kuri dydžiu turi perspjauti pirmtaką Rio de Ženeire. Bažnyčios vaidmuo filme neįprastas mūsiškam lietuviškam mentalitetui, kur ją telanko pensininkai. Vieną dieną Jaceką ištinka skaudi nelaimė- susižaloja darbe, prireikia sudėtingos veido operacijos. Ir reikalai pakrypsta 180 laipsnių.. Kaip reikėjo tikėtis, fizinė išvaizda suvaidina lemiamą vaidmenį, sužadėtinė atsifutbolina, dėl sveikatos vyras nebegali dirbti, tikra motina sūnaus nebepažįsta ir užsako egzorcizmą.. Visgi žiūrovas nėra panardinamas į depresijos ir nevilties liūną. Priešingai, režisierius šaiposi iš žmonių tamsumo, išvaizdos kulto, savanaudiškų reklamos kūrėjų. Neatsimenu, ar esu mačius filmą, kur tarpusavy kaitaliotųsi prieštaringos emocijos, čia verki, čia juokiesi. Lenkų verbaliniu perlu virtęs kurwa, muštynės  prie nabašniko dėl palikimo, vaikų žaidimai su kiaulės galva ir begėdiškas taškymas diskotekoje. Šokti nemoki, bet pochui, taip dar įdomiau. Puikus festivalio užbaigimas, nekantriai lauksim sekančių metų!

2018 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Sweet Country (2017)

Gerai, kad seanso metu  palaikiau pastovų cukraus kiekį kraujyje- kaimyno iš kairės didžiam nusivylimui, traškinau Candy King gėrybes- mat reginys nublokštų į depresijos dugną. Žinojau, kad laukia sunki, smurto ir neteisybės  persunkta Australijos čiabuvių kolonizavimo studija, tačiau vis dėlto.. kartais negali pasiruošti. 1929-ieji. Gindamasis nuo įsisiautėjusio girto baltojo, aborigenas Semas Kelis nušauna pašlemėką ir bėga slėptis su žmona į Australijos gilumą. Seržantas suburia paieškos grupę, kurios vedlys- kitas aborigenas; galutinai palaužtas ir parsidavęs. Vyrams teks susidurti su karščiu, laukiniais ir faktu, kad jie- klaidžioti pasmerkti nevykėliai, o ne medžiotojai. Esama vesterno elementų,  fantastiška žemyno panorama. "Ne baltojo nosiai mane pagauti",- sako Semas, ir jis teisus. Tūkstančius metų gyvenę laukinėje gamtoje, aborigenai čia jaučiasi kaip namie, išnykti gimtos žemės glėbyje- jokių problemų. Šalia rutuliojama kita pavergimo istorija- ne paslaptis, kad baltieji prievartaudavę aborigenų moteris, gimdavo vaikai. Filomakas- vergas savo tėvo namuose; paauglys linkęs vagiliauti, nebijo fizinių bausmių, kitaip tariant- maištinga siela. Semo nusikaltimas sužavi vaikiną, solidarumas dar neapleido. Kol kas..

Silent Night (2017)

Baigėsi "Kino pavasaris", tuo tarpu sezoninis niekaip nesugeba prasidėti- šalta, pučia, brr, todėl sėdžiu ir pilu įspūdžius. Šįmet nustebino lenkai- filmai artimi dūšiai, nes reflektuoja kasdienybę, panašią į mūsų- emigracija, šeimos ryšiai, šventinis stalas, kivirčai, šiurkštus nacionalizmas. Lenkai išvažiuoja svetur sunkia širdimi, taip niekada ir neasimiliuoja. Adamas grįžta Kalėdoms namo. Šeimyna milžiniška, triukšmas, šuns lojimas, geriantis dieduška, susirūpinusi motina ir užsisklendęs, anksčiau laiko iš Anglijos parvykęs brolis, dar tuntas kitų giminių. Susikalbėti sunku, o tą padaryti reikia,- Adamas turi planų dėl palikimo. Nudžiugino, kad negaliu pasigirti artimu ryšiu su gimine, neištverčiau vakarienės su aibe isterikų ir karštakošių, kurie nesugeba nė minutės tyliai pabūti. Chaoso fone Adamas filmuoja medžiagą būsimai atžalai- su drauge greit susilauks vaiko. Turint omeny, kokia linkme pakrypsta įvykiai, juosta būtų tik stiprių nervų žiūrovams. Labai ironiškas pavadinimas, pagal Kalėdinę giesmę, mažiausiai giminės atstovei nepavyksta jos sugriežti niekieno nepertrauktai :D Teisingai sako, kad šeimos gražiai atrodo tik nuotraukose, o taip juk reikia dar jas išgyventi...

2018 m. kovo 21 d., trečiadienis

Strangled (2016)

Klaikus filmas, pastatytas remiantis tikrais įvykiais, nutikusiais socialistinėje Vengrijoje, 6-ajame dešimtmetyje. Mažą miestelį sudrebina beprecedentis nusikaltimas- užpulta mergina, pasmaugta, paskui išprievartauta. Matome, kaip žudikas pasakoja detales, tada teismas,  jis sėda iki gyvos galvos. Bet kažkas čia ne taip... Amerikiečiai parinktų simpatiškų herojų, kad imtum iškrypėliškai simpatizuoti žudikui, dar pridėkim keletą bajerių, kad nesijaustum pernelyg traumuotas.. O čia smogia realizmas, sunku patikėti, kad matome tik vaidybą: atkarus, bejausmis veidas, moterų kančia ir nekalto žmogaus paaukojimas, idant nebūtų suabejota uoliu teisingumo darbu.. Veikėjai- lyg paimti iš gatvės, turiu omenyje- natūralūs. Ryžtingas jaunas detektyvas stengiasi atrasti siūlo galą tarp žmogžudystės, nutikusios prieš septynerius metus ir dabarties - kartojasi panašus modus operandi, nori pakelti seną bylą, bet prasideda biurokratinė mašinerija. Kas bjauriau- moterims grėsmę keliantis pabaisa, ar teisėtvarka, veikianti iškreiptais metodais, neleisianti suabejoti jos autoritetu? Šaltas, tamsus, priverčiantis kraują stingti gyslose, tik stiprių nervų žiūrovams.

Vagabond (1985)

Skaitau Simone de Beauvoir "Antrąją lytį", apie tragišką moters padėtį įvairiose epochose, apie absoliutų visuomenės paribį, į kurį ji nustumta, apie vištos laktą, kur tiek amžių pratupėta. Lyg tyčia akiratin papuolė prancūziška drama apie moterį- valkatą. Jos nesaisto šeiminiai įsipareigojimai, meilės pančiai, prieš akis- tik kelias. Mona klajoja iš vienos vietos į kitą pakeleivingomis mašinomis, dirba atsitiktinius darbus, maudosi lediniam jūros vandeny. Ji- laisva kaip paukštis, trumpais savo viešnagės blyksniais paliekanti atsiminimą sutiktų žmonių sąmonėje. Kokie vargani, materijos prispausti jie atrodo, palyginus su smirdančia Mona. Vienatvė, godulys, visuomeninės padėties teikiami privalumai verčia žmogų ieškoti skruzdėlės darbo milijardinėje populiacijoje, tuo amžinai atisakant asmens laisvės idėjos. Žinoma, ne viskas taip gražu- šaltos naktys, moters tykantys pavojai, alkis. Nieko nežinome apie ankstesnį Monos gyvenimą, kas lėmė drastišką sprendimą atsiriboti nuo vartotojiškos visuomenės. Štai kokia moteris galėtų būti, jei atsiribotų nuo jai primestų vaidmenų, būtų žmogus, o ne lytis. Sukrėtė, nes potekstė aiški.

2018 m. kovo 19 d., pirmadienis

Ravens (2017)

Tikėjausi buitinio smurto šeimoje atvejo, ypač po pirmųjų kadrų su randais ant jaunuolio veido. Bet režisierius tik pavedžiojo už nosies, viskas daug sudėtingiau - dėl to filmas tik puikesnis. Desperacijos apimtas tėvas Agnė stengiasi išsaugoti ūkį nuomojamoje žemėje-  jo vieno pastangų neužtenka, nors vyras plėšosi negailėdamas savęs, stimpa karvės, darbai lipa ant galvos ir varo neviltin. Vyras visaip mėgina patraukti savo pusėn vyresnįjį sūnų Klasą, bet paaugliui terūpi paukščiai. Galvoju, gal būtų užtekę nuoširdaus pokalbio; tačiau vyrai neprašo...Lėto vystymo, vis tikiesi nutiksiant kažką baisaus, šlykštaus,  ilgai po filmo jautėsi slogutis. Yra net dvi nusipurtyti privertusios scenos- lentpjūvėje ir sutuoktinių lovoje. Agnė nėra blogas žmogus, jis- auka, kurią galutinai pribaigia užsispyrimas.  Karta iš kartos sekti tėvų pėdomis- toli gražu ne sveikintina, o žmogų luošinanti tradicija. 

2018 m. kovo 15 d., ketvirtadienis

Ava (2017)

Ava- trylikametė, patirianti nuolatinį emberesmentą dėl seksualiai aktyvios motinos elgesio. Paauglystėje esi linkęs užsisklęsti, susitaikyti su "plaukais ne vietoje" ir visokiais į neviltį varančiais atsikišimais. O gimdytoja elgiasi  provokuojančiai/vulgariai, staiposi nuoga, skatina atvirauti apie meilę arba štai, skleidžia aimanas iš savo miegamojo... Be to, Ava sužino, kad greitai apaks- regėjimas jau silpsta prietemoje, tačiau ir dienos šviesa tuoj užges. Paskutinė vasara, kai matai į krantą atsimušančias bangas,  saulėje įdegančią savo odą.. Motina stengiasi nuduoti, kad viskas ok'ei, bet dukros kitas požiūris. Psichologiškai sunkios aplinkybės pastūmėja į pažintį su Chuanu, kurio šunį ji pavagia, būsimos neregės pratyboms. Šuo gerai, bet šeimininkas dar įdomesnis- tipiškas blogo berniuko įvaizdis, traukiantis paaugles kaip magnetas; pripažinkim- vaikštantys į bažnyčią knygų knysliai nei vienai širdies kertelių nevirpino. Jeigu tuoj prarasi pagrindinį ryšį su pasauliu, verčiau nuveikti šį tą įsimenančio. Prasideda Boni ir Klaido istorija, nugludinus aštrius kampus. Žiūrovas seka pirmosios meilės viražus neaiškia pabaiga, paplūdimys žadina vasaros ilgesį, o ausyse skamba Amaduo& Mariam -"Sabali".. Puikus "Kino pavasario" startas!

2018 m. kovo 6 d., antradienis

Vigil (1984)

Atšiaurus, klaustrofobiškais tonais skambantis Naujosios Zelandijos filmas apie coming of age. Tragiškai žuvus tėvui, Tosia užsisklendžia savyje. Ją gąsdina mirtis, besibaigianti vaikystė, būsimi gyvenimo pokyčiai;  mergaitė užsimaukšlina šlykščią skafandro formos kepurę- pasislepia. Šis įvykis neišvengiamai daro įtaką nusistovėjusiam šeimos gyvenimui- mama jau seniai nori parduoti ūkį, o be vyro nebesusitvarkys. Tam nepritaria archajiškų vertybių rėmuose tūnąs senelis. Paslaptingas nepažįstamasis yra  paskutinė vinis į nusistovėjusio gyvenimo karstą. Ore sklandant naujiems permainų vėjams, Tosia mėgina susisiekti su tėvo dvasia- ritualines apeigas primenantis medžio sodinimas, laistant avies krauju. Bet tikėjimas susvyruos- šmaikšti, ir kartu liūdna pupų kruša- beans to God, beans to God. Beje, ar man pasirodė, ar būta pedofilinių užuominų? Lyg tyčia akyse stovi neseniai matyta de Niro ir Julliete Lewis pervoerotikaCape Fear. Visgi būčiau linkusi nepasiduoti šlykščioms mintims, jis tenorėjo ištraukti Tosią į dienos šviesą.

2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Something Wicked This Way Comes (1983)

Gaila, kada įdomus scenarijus, puiki vaidyba, puiki scenografija nukenčia dėl silpnų specialiųjų efektų; dabar, praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, tai  nebe problema. Atvirkščiai, tobulinant kompiuterinę grafiką, senka vaizduotės klodai, ir pompastiškais efektais stengiamasi užmaskuoti skurdų turinį. Filmas patiko, todėl orientuosiuosi į stipriąsias puses. Cirko tematika- viena iš favoričių mano pasirinkimų piramidėje. Žavi pati cirko koncepcija- susibūrusi visuomenės nuošalė, teikianti pirmenybę klajokliškam gyvenimo būdui arba dėl išvaizdos/fizinės ydos negalinti funkcionuoti tarp žmonių, priverčia žiūrovus plūsti į pasirodymus, aikčioti iš nuostabos ir... mokėti grynuosius. Uždaras pasaulis, keliantis baugulį, apipintas paslaptimi ir magija. Faktas, kad trupė atkeliauja į miestelį gūdžią naktį, ne sezono metu pranašauja- tai nepaprastas cirkas. Du smalsūs berniūkščiai išsiaiškina nedorus ketinimus- miesteliui gresia pavojus. Jason Robards ir Jonahtan Price- ilgamečiai kortuotojai aktorystės žaidime, jų dialogas bibliotekoje- šiurpina ir kelia susižavėjimą. Ar pavyks dvylikamečiams įveikti tamsos kunigaikštį?  Nors ir Disney studijos, vaikiškas, bet kategorijai atstovauja oriai. Ne taip, kaip pusantros valandos tavo šlapimo pūslę bandantis Vampire Circus :D