2018 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Kodachrome (2018)

Labai nuspėjamas, betgi įdomią idėją nešęs filmas. Juostelinių fotoaparatų eros pabaiga, talentingo menininko ir siaubingo tėvo modelio autoriaus- gyvenimo pabaiga. Gaila, kad smarkiai šlubavo vaidyba, filmas galėjo būti žyyymiai geresnis. Sūnaus- tėvo santykio dramatizmo nesijautė. Bereikalinga, pritempta romantinė linija- grynai sliekas didesnei žiūrovų įvairovei sužvejoti, ech. Iš mano pusės, kaltas Last Man on Earth perdozavimas; Jason Sudeikis sarkazmina kur reikia, kur nereikia, rodos, normaliai vaidinti jam nebeišeina. Elizabeth Olsen negalėjo būti holivudiškesnė,  standartinis vaipymasis ir debiliškos šypsenos vertė vemti. Užtat Ed Harris,  kino vilkas, savo rolę iškaukė gerai. Senas šiknius, netgi mirties akivaizdoje, pelenais galvos nesibarsto, prisiima atsakomybę už priimtus sprendimus, nevirkauja. Užtat virkavau aš, bet kaltinu bemiegę naktį oro uoste, dėl to išsibalansavo nervų sistema, hehe. Labai stiprus garso takelis, galėčiau prisiekt kad girdėjau Pearl Jam! Žodžiu, kai esi jaunas, niekam nežinomas režisierius, įžymybės nesiveržia filmuotis tavo juostose. Reikia būti dėkingas ir už tas kelias dalinai žymias pavardes.

2018 m. birželio 13 d., trečiadienis

Vampires (1998)

Guilty pleasure. Nuo pirmųjų kadrų matosi- skriptas parašytas lyg aštuonmečio,  kiek padedamas Johno Carpenterio. Paskutinis sąlyginai normalus jo režisuotas filmas; "Halloween", "The Thing" šlovė- seniai praeity. Keista, jam tebuvo 50 metų, kai statė Vampyrus, kur tasai tamsus polėkis išgaravo? Linksma stebėti į nepavydėtiną situaciją pastatytą James Woods. Povyza tarytum sako: į kokį čia bliat šūdą įsivėliau; dėjau skersą, kaip išeis, taip bus gerai, per daug nesistengsiu. Tačiau ką reiškia geras aktorius kakutiškam filme- išvelka valandą keturiasdešimt minučių nonsenso, iš serijos taip blogai, kad net gerai. Vampyrų medžiotojas Jack Crow ir jo šutvė užtinka išperų lizdelį, neblogai pasidarbuoja, nors neranda vado. Po to seka smagus afterpartis su negražiom  kekšėm, bet  daug alkoholio. Vyrai nusitašo, ir tampa puikiu grobiu atskridusiam gotų mastermaindui, tfu, vampyrų vierchui Valekui. Komiškas personažas, klykiau iš juoko, kai kekšei kažkur palei kirkšnį įkando, kinky bastard :D Nesinori čia išspoilinti visko, bet daug dalykų, kurių nepamatysi kasdien- kunigui šikna išspardoma, skerdynės vienuolyne, kaip prisidegint žaizdą kakle, blyn, kakle:D
Regarding when Anthony Montoya (Daniel Baldwin's character) fires a short burst through the sub machine-gun and then uses the barrel to cauterize his neck wounds; there's no way such a short burst would produce the kind of heat needed to cauterize a wound like that.
Čia tų klaidų ir daugiau, jomajo, ai bet nesigilinkim, ne pasmerkt norėjau. Prisijuokiau, ir ačiū už tai. Beveik viskas, kas vyksta dykrų apsupty: vien kaktusai, smėlis, ir vienišos degalinės, pavergia mano širdį. 

Olivier, Olivier (1992)

Jausmas, lyg ant kūno ropotų vabalas, kurio negali nusipurtyti-  šlykštu, nors  nepavojinga. Prancūziška perdėtos motinos meilės istorija ir tragedija. Olivjė- devynmetis mamytės popinamas sūnelis, vyresnė dukra nė iš tolo nesulaukia tiek šiltų jausmų. Dar kartą pasitvirtina- pagimdžiusi vyriškos lyties kūdikį, moteris mato jame vyro atitikmenį. Iškrypėliška, neteisinga, tačiau realu. Staiga, pakeliui pas močiutę, berniukas dingsta. Mama taip ir nesusitaiko, šeima išyra- tėvas iškeliauja, lieka duktė, pagaliau sulaukusi dėmesio valandos. Praėjus šešeriems metams, vaikas.. atsiranda. Bet ar tai tas pats Olivjė? Žiūrovas  vedžiojamas už nosies, nors gal persiduoda aršus ir beatodairiškas mamos tikėjimas. Tikime ir mes. Čia jos vaikas, ir visa kita nesvarbu. Man sukėlė chaosą. Wow.

2018 m. birželio 12 d., antradienis

Maurice (1987)

Dedu varnelę ties "pažintis su James Ivory kūryba" ir esu linkusi pamiršti režisierių. Kodėl? Nuobodu iki kaulų smegenų, nusižiovavau kokius septyniasdešimt tris kartus, skruostai paskaudo. Buržua sąmojus žarsto, arbatą geria, susitaria dėl sekančios arbatos, šūdą mala, ir taip dvi su puse valandos.. Tema gal ir įdomi- gėjų padėtis XXa. Anglijoje. Meilės objektas tobulas- elegantiškas garbanius Hugh Grantas, kurį Maurice dievina. Bet tenka susitaikyti- dviejų vyrų jausmai yra amoralus, visuomenei nepriimtinas dalykas., gresiantis kalėjimu ir garbės praradimu visiems laikams. Blondinas, vaidinantis Maurice, nuoširdus, atviras, rūpestingas, degančia širdimi. Pastangos jį perauklėti į heteroseksualą ir juokingos, ir šiurpios- nesirodo vyrukui damos žavingos, ir gana. Tuo tarpu Hugh Grantas- komformistas, bailys, antrojoje filmo dalyje laikai špygą, kad Maurice galų gale išsivaduotų nuo neverto žmogaus. Slopinama aistra tarp dviejų pagrindinių veikėjų, turėjo pereiti į frustraciją, iššauti kaip patranka, bet ne- štai kuo negalėjau patikėti. Negi anglai išties tokie šalti silkės pilvai?! Tiesa, gaunam kelias scenas lovoj, net bybutis pašmėžuoja, tačiau ne balandėliai burkavo!

2018 m. birželio 1 d., penktadienis

Videodrome (1983)

Sykį užkibau už Woods, peržiūrėjau seną klasiką; Cronenbergas, reiškia bus kažkas kūniško, šlykštaus ir surrealistiško. Taigi, iš karto sakau- absoliučiai nesupratau apie ką filmas.. Maksui Renui priklauso nedidelis televizijos kanalas, orientuotas į seksą ir prievartą. Reikia nuolat ieškoti kuo nustebinti, sukrėsti smurto ir pornuškių ištroškusį žiūrovą. Į jo rankas patenka keista vaizdajuostė, kurioje užfiksuotas kankinimas ir galų gale, žmogždudystė. Turinio nėra, viskas velniškai tikroviška. Maksas pradeda ieškoti vaizdajuostės autoriaus, ir pamažu pradeda trintis riba tarp realybės ir haliucinacijų. Kaip ir mano supratimo, kas po velnių, čia vyksta :D Net jei pamiršiu siužetą, visad prisiminsiu kiaurymę Makso pilve, ir kaip ginklas suaugo su jo ranka- vaizdas šlykštus, bet įtraukiantis. Beje, tamsiaplaukė femme fatale- Blondie vokalistė!

The Onion Field (1979)

Nors James Woods garsi pavardė Holivude, žinau tik kaip kviestinį Family Guy personažą, kurio vardu net mokyklą pavadina :D Absoliučiai neįsivaizdavau, koks tai aktorius, tik girdėtas balsas vertė krizenti. Persona neeilinė- ilgas, mąslus veidas, liesas sudėjimas ir maniakiškas žvilgsnis kalba- nekrėsk juokų su manimi. Gaila, to nežino du policijos pareigūnai- Kempbelas ir Hetingeris, kai patruliuodami sustabdo jo mašiną. Įvykiai greitai pasidaro nevaldomi, ir Powelas nušauna vieną iš jų svogūnų laukuose. Pist, ir kūnas sukniumba ant žemės. Žmogžudystė netikėta, neišprovokuota neprotingo elegesio, todėl dar labiau sukrečia. Powelą ir pagalbininką greitai sučiumpa, prasideda ilgas, įstatymų spragų kupinas ir nusikaltėliams palankus teismo procesas. Likusį gyvą pareigūną` kamuoja išgyvenusiojo kaltė, kvestionuojami jo veiksmai, vyrui pašlyja psichika. Istorija paremta tikrais įvykiais, visuomenę papiktino netobula teisės sistema, leidžianti iš naujo ir iš naujo apskųsti teismo sprendimą, tokiu būdu išvengiant mirties bausmės, netgi randasi viltis išeiti į laisvę.