Olivier, Olivier (1992)

Jausmas, lyg ant kūno ropotų vabalas, kurio negali nusipurtyti-  šlykštu, nors  nepavojinga. Prancūziška perdėtos motinos meilės istorija ir tragedija. Olivjė- devynmetis mamytės popinamas sūnelis, vyresnė dukra nė iš tolo nesulaukia tiek šiltų jausmų. Dar kartą pasitvirtina- pagimdžiusi vyriškos lyties kūdikį, moteris mato jame vyro atitikmenį. Iškrypėliška, neteisinga, tačiau realu. Staiga, pakeliui pas močiutę, berniukas dingsta. Mama taip ir nesusitaiko, šeima išyra- tėvas iškeliauja, lieka duktė, pagaliau sulaukusi dėmesio valandos. Praėjus šešeriems metams, vaikas.. atsiranda. Bet ar tai tas pats Olivjė? Žiūrovas  vedžiojamas už nosies, nors gal persiduoda aršus ir beatodairiškas mamos tikėjimas. Tikime ir mes. Čia jos vaikas, ir visa kita nesvarbu. Man sukėlė chaosą. Wow.