2001: A Space Odyssey (1968)

Po dviejų dienų pastangų, išsilavinimo spraga užlopyta. Nelengva įveikti, bet filmas turi savybę įsitvirtinti atmintyje, vis grįžti prie jo mintimis. Neįtikėtina, kad sukurtas 1968-aisiais;  kada buvo likę dar metai iki žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje (!) Kubrickas pavaizdavo žmogų, laisvai laigantį kosmoso platybėse, lyg čia būtų paprastas nuėjimas į parduotuvę. Specialieji efektai, kosminio laivo vidus- viskas be priekaišto. Mane žavi filmai apie kosmosą, planetas- puikus būdas atitrūkti nuo buitiako ir žemiškų nesąmonių, viskas taip menka, kai palygini savo aplinkos ir galaktikų dydžio santykį.  Dirbtinis intelektas- paslaptingasis kompiuteris HAL 9000- sukūrė nejaukumo, įtampos lauką, į kurį įtraukiamas žiūrovas. Siaubas, kad technika pergudravo žmogaus smegenis, apima ir tave, sėdintį prieš ekraną, čia viena labiausiai man patikusių vietų. O kai dirbtinė sąmonė išjungiama- pamažu lėtėjantis balsas, keičiantis tembrui, galiausiai virstantis gerkliniu gromulavimu, skambant lėkštai dainelei, man net pagaugai nugara nuėjo, jausmas, kuriam neturiu žodinio atitikmens. Žinoma, teko googlinti, ką aš čia žiūrėjau, kažką pavyko perkąsti pačiai, bet pabaiga uždavė pernelyg stiprią mįslę. Tik va nesu tikra, ar gavau atsakymus. 

Bloody Hell (2020)

Zajebys buvo šis filmas, nuo pat pradžių žiūri ir negali atsistebėt- kokia čia pekla?? :D Žmogus didvyriškai išgelbsti žmonių gyvybes, o įkiša į kaliūzę, merga iš dėkingumo aplanko vos kartą ir dingsta iš akiračio, ir laukia aštuoneri metai nelaisvės, Amerika ahujel.. Turiu pasakyti, kad jei mane toks Saldainiukas (skonio receptorių išraiškoje tebūnie "Sostinės" atitikmuo) aplankytų darbe, o paskui TAIP pasirodytų, aš ten ble kryžium prie kalėjimo gulėčiau, my hero forever and ever :D  Panaudojama daug filmų referencų, kuriuos smagu gaudyti, gaunasi kaip koks pagarbos atidavimas. Faina tai, kad filmas gavosi kratinys- žiauriai geri kameros manevrai ir pan., originaliai pateikta, o paskui lenda kažkoks lengvas tūpumas, cringe giminaitis, bet gerąja prasme. Tipo, nedarom čia dar vieno supermeno. Dar neteko matyti, kad Sąžinei suteiktų žmogaus pavidalą, tik visokiom  fightclubų šizom, o ji tokia, hmmm, keistų pasiūlymų turi, dėl kurių įklimpsti į bėdas. Taigi vyrukas, išėjęs iš kalėjimo, patraukia visiškai random, į Suomiją. Namuose vistiek paparacai ramybės neduoda, nėr gyvenimo, o čia pradės viską iš naujo. Ir blembački, patenka kažkokiem psichopatams į rankas. Suomius vaizduodami jie čia gerookai persūdė, vien balti plaukai ko verti, bet tai visiškai nesvarbu. Herojaus priešistorė ne veltui ištransliuota, žiūrovui aišku, kad grobikai susidūrė su neeiline auka, belieka stebėti, kaip rutuliosis veiksmas. Filmas ir festivaliui gėdos nepadarytų, labai fainai praleidau laiką.

What Have I Done To Deserve This? (1984)

Kada nežinau, ką žiūrėti, jungiu Almodovarą- jo isteriški, nenuspėjami veikėjai ir buities keliamas siaubas būna įvilkti į patrauklų, stilingą drabužį. Čia, pavyzdžiui, hiperbolizuota, prunkšti verčianti namų šeimininkės kasdienybė. Jos didelė šeima- du paaugliai, vyras ir anyta- gyvena susigrūdę mažame bute, pastoviai sėdami netvarką ir vedantys stropiąją Gloriją (mano pamėgta Carmen Maura) iš proto. Norėdama  kaip nors išsilaikyti ant kojų, moteris be saiko ryja "NO-DOSE" tabletes- kofeinas. Sakyčiau, labai nekalta atspirtis, turint omeny šeimos narius, kuriuos turi pakęsti. Sutuoktinis- taksistas ir rašto padirbinėtojas, primeta, kad daug dirba, bet nebent liežuviu. Nuolat matome jį besitrinantį namuose ir gainiojantį žmoną dėl vakarienės ar marškinių lyginimo. Jis svaigsta dėl vokiečių dainininkės, kuriai kadaise dirbo Vokietijoje.  Dedasi šeimos maitintoju, bet pinigų nelabai parneša, Glorija turi eiti valyti žmonių butus. Vyresnis sūnus, 14metis,   platina žolę, jaunesnis- gėjus (!). Atvirai kalbama, kaip jis pamėgęs lankytis moksladraugio namuose, kad pasėdėtų jo tėvui ant kelių, kąąąąą??? Paskui epizodas su dantistu, žiūri suraukęs antakius, gaudai tuos groteskus kaip varlė uodus, priimi kaip avangardą ir tiek. Anyta mielai užpisanti močiutėlė, priklausoma nuo keksiukų ir mineralinio, atviros neapykantos marčiai nerodo, bet įtampos giją gali užčiuopti. Glorijos draugės- geros širdies prostitutė Kristal, susibičiliavusi su vyresniuoju sūnumi (!) ir kaimynė, auginanti telekinezės galią turinčią dukterį, kurios nekenčia visa širdimi. Visas filmas- veikėjai veikėjai veikėjai- jų beprotybė ir ekstremumai; juokinga ir be galo keista. Kunkuliuoja rimtos problemos, kurias visi mato, bet abejingai ignoruoja , o tau belieka juoktis (?). 

Basic Instinct (1992)

Nustebau radusi gausiai nusėstą Lukiškių kalėjimo kiemą; "Ramstain" koncertas Vingio parke, regis,  sugundė ne visus. O suviliojo pamatyti garsiąją Sharon Stone pyzdutę stambiu planu? Jeigu rimtai, niekada nesu mačiusi "Esminio instinkto", tik girdėjusi apie įžūlų tarpkojo  epizodą. Filmas patraukė dėmesį nuo pirmųjų minučių- šmaikštūs dialogai tarp detektyvų buvo puiki įžanga, priminė kriminalinių romanų pradžias, kur visi teisėsaugininkai matuojasi kotus. Turiu omeny, rodo vienas kitam, kuris viršesnis: pasistenk, ši byla sulauks daug dėmesio iš aukštesnių sluoksnių. Detektyvas, turintis ilgametį streso, alkoholio vartojimo ir rūkymo, bei polinkio į šiurkštų seksą bagažą, kaip tik panašų ujimą ir nori išgirsti :D Michael Douglas nesivaldo tiesiog žavingai, Holivudo mergišius matyt per daug nesistengė- tiesiog buvo savimi.  Nužudomas turtuolis-  žiauriai subadomas ledo kirtikliu lovoje, audringos sueities įkarštyje. Pagrindinė įtariamoji- jo meilužė, turtinga rašytoja, ironiška- tiksliai aprašiusi šį epizodą savo romane, keleri metai atgal. Vadinasi, turi alibi. Moteris paslaptinga, linkusi į manipuliacijas, viliokė, akiplėšiškai flirtuoja ir pasižymi plieniniu pasitikėjimu savimi. Net pavydu žiūrint. Jos nuogybės įvairiais rakursais pateikiamos žiūrovui; riba tarp trilerio ir erotikos lengvai išslysta iš rankų. Garantuoju, kad porelė, sėdėjusi šalia, spruko tenkinti geidulių, filmui vos įpusėjus, nes neįdomiu jo pavadinti liežuvis neapsiverstų. Jau greičiau stiebas kelnėse veržėsi į laisvę :D Džiaugiausi, kad nuspėjau žmogžudį teisingai, nors scenarijus pabaigoje ir nori pasėti abejonę.

First Reformed (2017)

Ethan'as Hawke'as- pastorius- žiūrėjosi atgrasiai, nes amžiams įstrigo jo šlykštaus vaikų žudiko amplua "Black Phone"; toks be 5minučių prievartautojas, neičiau pas jį išpažinties, lol. Bet čia mano asmeninės asociacijos, tinklaraštis irgi  mano, todėl rašau viską, kas ateina į galvą. Pastorius laiko mišias  nuobodulyje skęstančioje bažnyčioje- parapijiečių tesusirenka 4-5, o ir tie patys dėl to, kad čia kažkoks turistinis objektas. Paskui rašo dienoraštį, geria daug svaigalų ir myža raudonai- sveikata muša varpais, bet jam pochui. Tikėjimą, kaip supratau, praradęs, vien iš inercijos atlieka dvasiškio pareigas. Neveltui sakoma: sveikame kūne- sveika siela. Artėja bažnyčios jubiliejus, rengiamos iškilmės, tai dar labiau slegia išgverusį sielų ganytoją. Vieną dieną pagalbos paprašo jauna moteris, nerimaujanti dėl savo vyro elgesio. Jiems gims kūdikis, bet panašu, kad džiaugiasi tik ji viena. Sutuoktinį pasiglemžusi depresija ir gyvenimo beprasmybė. Suduodamas smūgis- pastoriaus šūdina vidinė būsena dar pablogėja, pamačius kiek nuosavame kieme bjaurasties. Jis pasijunta besisukąs šlykštaus veidmainiškumo virale, kur bažnyčios rėmėjas- neatitaisomą žalą gamtai daranti milijardinė kompanija. Užimamos pareigos lyg ir reikalauja kažko imtis-  pašokininėti prieš vėjo malūnus. Dažni būsimosios mamytės vizitai ir visokių paslaugėlių prašymai atrodė  akivaizdus diedo kybinimas, prisidengiant pilvu, todėl pabaiga užduoda daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų.  Visumoje- daug dedamųjų gerokai kliudė įsijausti į rimtą tikėjimo kryžkelę.

Last Temptation of Christ (1988)

Labai sunkiai peržiūrėjau. Religinė tematika yra kažkas priverstino, nes man asocijuojasi su ėjimu į bažnyčią vaikystėje. Žvėriškai nuobodu, o dar stovėk valandą, nes apsukrios babcės jau sėkmingai užėmusios sėdimas vietas. Bet seniai norėjau pažiūrėti dėl Willem Defoe Kristaus vaidmenyje- koks avangardinis pasirinkimas; po "Silence" supratau, kad jei dabar nepažiūriu, vadinasi niekada, todėl pirmyn! Vėl  dvi valandos keturiasdešimt minučių, vargeli, reiškia dvi dienos namų darbų, be perstojo žvilgčiojant į laikrodį- nagi kada bus galima bėgti į kiemą žaisti, mama? Namų darbus paruošus, vaike. O jeigu kalbant rimtai, mane vėl pribloškė Scorceses talentas (nepamirštant Paul Schrader sudėlioto scenarijaus, remiantis to paties pvadinimo Nikos Kazantzakis knyga) Scenos didingos, muzika dirgina nervus, kursto įtampą, keliaujant liūdno finalo link, o kai įvyksta nukryžiavimas ir vis tiek lieka 40min? Įdedama pasipiktinimą sukėlusi, galimo Kristaus šeimynio gyvenimo atkarpėlė, vyro, tėvo padėtyje, jei akys nesumelavo, pasismaginant ne vien su žmona, bet ir jos seserimi. Defoe pasirodė fenomenaliai, jo nemirksintis, nuolat abejojantis, pasimetęs Mesijas- dar vienas nuostabių pasirodymų kine, o bet tačiau nepelnęs "Oskaro", kas per šventvagystė :D Beje, kalbant apie įdomius aktorių pasirinkimus, žagtelėjau pamačius Poncijų Pilotą- David Bowie rankose! 

Silence (2016)

Koks sunkus, slegiantis, bet nuostabus filmas, neįmanoma pamiršti. XVII amžius. Jėzuitai Rodrigezas ir Gerera, iš Portugalijos keliauja į tolimąją Japoniją, sužinoti, kas nutiko jų mokytojui Fererai. Laiškai nutrūko, likimas nežinomas. O nutiko tas, kad japonai nėra linkę priimti krikščionybės, čia dar švelniai pasakiau, "nelinkę", Jėzau.. Krikščionys negailestingai persekiojami, kankinami, verčiami spjaudyti ant šventųjų paveikslų, jei nori likti gyvi. Toji maža saujelė, išpažįstančių krikščionybę, mielai priima kunigus, tup pat metu labai rizikuodami. Rodrigesui kliūva sudėtingiausias išbandymas- kiek tvirtas jo Tikėjimas, kai kalbama apie kankinius? Psichologinis spaudimas žvėriškas, Inkvizitorius creepy as fuck, juokingas akcentas, kalbant angliškai, pasitarnauja dar didesnio kraupumo dėlei. Žiūrint negalėjau išmesti iš galvos, kokie protu nesuvokiami dalykai vyko, vardan ko? Vaidyba puiki, vidinę kovą Andrew Garfieldas išguldė stulbinamai įtikinančiai. Kiek jis prarado, o kai sužino atsakymą į nelemtą klausimą, kuris atvedė čionai, suvis tragedija. 

Little Joe (2019)

Kaip puiku, kad galima pamatyti filmų atviroje erdvėje ir už dyką "Lokys, liūtas šakelė" pirmadieniais organizuoja peržiūras Lukiškių kalėjime, nutariau išmėginti, kokia garso ir vaizdo kokybė. Puiki! Buvau nustebinta aukšto lygio, net pradėjęs lašnoti lietus neišbaidė. Mokslininkai išrado gėlytę, kuri skatina laimės jausmą; atradimas, iš esmės pagerinsiantis gyvenimo kokybę, sudie, antidepresantai! Visgi pradeda kilti abejonių dėl augalo saugumo- jo poveikyje nepastebimai, bet nenuneigiamai ima keistis asmenybė. Pasikeitimai ne radikalūs- nėra be galvos siautėjančių zombių ar degeneruojančios išvaizdos, tik erzinanti ramybė ir mmm, emocijų supresavimas?  Pvz, kai žmogus šypsosi, bet tai neturi nieko bendra su jo vidine savijauta. Augalas taip elgiasi, norėdamas išlikti- infekuotasis padeda apkrėsti kitus žmones, tokiu būdu flora klesti, naujosios asmenybės- tai augalai. Jauna mokslininkė ir motina, auginanti paauglį sūnų, išsigandusi, kad jis, prisiuostęs žiedadulkių, vis labiau tolsta. Tas subtilus mementas- paauglystė, kada tėvų ir vaikų santykiai atsiduria minų lauke. Sunku pasakyti, kur racionali baimė, kad mylimą vaiką perkeitė paslaptingos biologinės medžiagos, o kur vienišos motinos noras pagaliau pagyventi sau, negraužiamai kaltės, kad per mažai laiko praleidžia su sūnumi. Plonytė riba buvo sunkiai įžiūrima, todėl nutikus, kam buvo lemta nutikti, nedarai tragedijos. Man net pasirodė, kad viskas įsikalbėta- darboholikai mokslininkai, natūralu, prigeso kaip žmonės, kaip jau sakiau, riba žiauriai plona, galima ginčytis iki ryto, kaip ir kas čia vyksta. Ryškios filmo spalvos sprogdina akis- raudona, žalia, oranžinė- mirgėte mirga, man priminė  spalvingus augalų žiedus- išskirtinė vizualinė patirtis.

The Wolf of Wall Street (2013)

Prisižiūrėjus senų šūdniekių, apima kaltės jausmas, kad švaistau laiką ir regą, nori nenori, tenka grįžti į vėžes. Niekada nemačiau "Volstryto vilko", nes nemėgstu Leonardo di Caprio, bet supratau, kad niekas nepasikeis- jis man visada nepatiks. O Martin Scorcese, sakyčiau, nusipelnęs režisierius, su kuriuo reikia skaitytis, ir dėlei jo ilgamečio, įsimintino, kokybiško filmų kūrimo indėlio, užmerkti akis prieš asmeniškai nepriimtino aktoriaus pasirinkimą. Tai ar patiko? Esu konservatorė, senieji jo filmai man daug labiau prie širdies, bet negaliu sakyti, kad tos 3 valandos praėjo agonijoje. Žvėriškas apetitas pinigams, machinacijos, charizma- Jordanas Belfortas padarys viską, kad iškiltų į viršūnes. Ekonominis klausimas man liko mįslė, kaip ten įmanoma uždirbti pasakiškas sumas, per regis, neįtikėtinai trumpą laiką, bet tai nesvarbu. Scenos ištisos  prieskoninogs bakchanalijos, kai rodomi firmos vakarėliai su prostitutėmis, šniaukščiant narkotikus ir gyvenant, lyg nebūtų rytojau, išsigalvojant beprotiškų pramogų. Pavyzdžiui, neūžaugų mėtymas į taikinį arba kolegės nuskutimas plikai už pinigus, abipusiu sutarimu (?) Būtent jos užkabina nepernelyg išprususį žiūrovą ir manau, nulemia tokį aukštą reitingą. Deja, rytojus visada ateina, ir veikėjui ant kulnų lipa FTB. Taigi matome paprasto, bet ambicingo vyruko pakilimą ir nuosmukį. Antraplaniai Margot Robbie ir Jonah Hill man kompensavo atkarųjį di Caprio, ir galiu uždėti sau pliusą, kad peržiūrėjau pasiutusio maklerio viražus.

American Gothic (1987)

Pastebėjau, kad man būdingi mįslingi siaubo filmų standartai, kartais pačiai neaiškūs. Kodėl pasirenku žiūrėti vieną, o ne kitą, kas nulemia galutinį apsisprendimą? Kodėl neištvėriau nė dešimt minučių Spookies, o štai "American Gothic" sulindo lyg kaip sumuštinis su šlapenke, pusdienį neėdus? :D Yra kažkoks ryšys su balais, turi būti mažiausiai 5,5; žemiau 5 reiškia, kad byla pralošta. Čia buvo geras kaltės persmelkto malonumo pavyzdys. Pradžioje yra jautrus momentas, visai nejuokingas: per  jaunos mamos neapsižiūrėjimą, vonioje paskęsta kūdikis. Žiauriai liūdna, todėl staigus turiningumo čiūžtelėjimas traukinuku žemyn, mane smarkiai nustebino,o  netrukus jau plyšau juokais. Žvengiau, kaip draugų būrys, lėktuvėliui nusileidus nepažįstamoje vietovėje, išeina ieškoti pagalbos, ir palieka draugelį saugoti šmutkių.. dviems paroms! Jie gal pamiršo jį egzistuojant?? Šeimynėlė, kurią užtinka, verta atskiros apžvalgos. Gyvena be elektros, be patogumų, drabužiai ir apyvokos rakandai atspindi 1930-uosius. Trys vaikai, gerokai peržengę vidutinį amžių, save įsivaizduoja esant ankstyvoje paauglystėje, Fanė, penkiasdešimtmetė boba, švęs dvyliktąjį gimtadienį! Fanė- labiausiai patikusi veikėja, jos kraupus įkarštis ir infantili laikysena užtikrina vietą tarp siaubekų nevidonų. Vadinasi, užtaikyta ant visiškų psichų, bet herojams tesukelia juoką, pavojaus jie nemato, o be reikalo. Nors šeima religinga- neleidžia nesusituokusioms porelėms miegoti kartu, keiktis, bet vadovaujasi sava iškreipta logika ir prasideda žudynės. Iš salos nepabėgsi, bet kaip galima nuspėti, buvusiai mamytei skirtas ypatingas uždavinys. Pabaiga parodė, kaip galima iš išprotėjimo išeiti į kito lygio išprotėjimą, bravo, esu žingeidi. B class horror is the tits!

Prison (1987)

Pirmas matytas siaubo filmas, kur veiksmas vyksta kalėjime; ateityje galėsiu lyginti kitus, jei tokių pasitaikys, su šia mažabiuždete, bet labai vykusia 80's brangenybe. Kadangi visada buvau linkusi į B kategorijos siaubekų pasiūlą ir per gyvenimą mačiau išties nemažai, pagalvojau, kaip fainai būtų parašyti kokį rašto darbą ta tema? Šūlės laikų nostalgijus, jau vien pats faktas kelią siaubą!  Tik kas būtų mano skaitytojas ir vertintojas? Siaubeke pagrindinis pliusas,- tobulai įvaldyta niūri, šalta, atstumianti atmosfera. Dėl lėšų stygiaus teisėsaugos sistemoje (lol), valdžia priversta vėl atidaryti seniai apleistą kalėjimo pastatą. Erdvė, kur sky is the limit! Niekas nesivargina tikrinti, ar jis atitinka saugumo reikalavimus, juk zekai- visuomenės atmatos, viešbučio liukso tegul nesitiki, brudai. Vienintelė komisijos moteris  nuoširdžiai piktinasi nauja tvarka; biški juokinga, kad humaniškumą spinduliuoti stereotipiškai priskiriama silpnajai lyčiai. Viršininko pultą griebia buvęs prižiūrėtojas, kadaise čia prikrėtęs sąžinę teršiančių, nemigą provokuojančių nusikaltimų. Jo ribinė asmenybė labai tiko filme: draskymasis, rėkavimas, polinkis į sadizmą, valdžios demonstravimas- kai viskas eina šuniui ant uodegos, įsisiautėjus čia mirusio kalinio dvasiai. Efektai ir bendras psicho-fonas truputį priminė "Deathwatch", tas mažas biudžetas prasimušdavo tik kartais, iš arti pritraukus palaikų vaizdą arpiktosios dvasios veidą, surukusi, susiraukšlėjusi bulvė :D. Kaliniai faini: autoritetingas, tylus bičas, neleidžiantis šikti jam ant galvos, religinis fanatikas, senas cypės vilkas, tauškalius italas, homoseksualų porelė, sukėlusi  juoką- baikeris (?) ir koledžo berniokas, pora, palaiminta kameros grotų. Taigi kalėjime prasideda šūduva, dvasia įtūžusi, reikalaujanti keršto, nesirenka, ką galabyti- jokio solidarumo kalėjimo brolių atžvilgiu. Labiausiai patiko, kaip "apraizgo" prižiūrėtoją, vartantį pornožurnalą ir geriantį svaigiuosius.

Water for Elephants (2011)

Nors ir esu cirko tematikos fanatikė, ilgai laikiau jį atsargoje dėl plieninių abejonių. 2011-aisiais Robertas Pattisonas buvo tik neseniai iškilęs viešumon po Twilight, kas privertė atkakliai nusigręžti nuo šios istorijos- paprasčiausiai negalėjau į jį žiūrėti, neprunkšdama iš juoko :D Smagu įsitikinti, kad neklydau. Patisonas trypčioja prieš Reese Witherspoon kaip apsisnarglėjęs paauglys, jokios chemijos tarp aktorių su žiburiu nerasi. Tačiau pavyko pateikti slidaus lenkų žalčio natūrą- ateina dirbti į cirką pagalbininku, bet kiekviena proga vengia darbo ir varlinėja, žiopsodamas į mergas, pizdukas :D Dar sutrius priburia esąs veterinaras; kas nėra grynas melas, bet man pritrūko amato žinių- kad arklį teks nušauti, o tai specialistas atsirado! Pattisonas nespalvotas, nuobodus, moteriškas. Meilės istorija manęs, gelmių žuvies, nesujaudino, bent liūdną pabaigą galėjo sukurpti, vis kažkokia drama. Užtat įsiręžęs, ant pečių jungą pakabinęs, filmą "išvežė" Christopher Waltz. Darbai su Tarantino, ištraukė aktorių į dienos šviesą su aiškia intelektualaus psichopato etikete. Tironas cirko direktorius, laikantis komandą geležiniame kumštyje, priedo, nevengiantis skriausti gyvūnų. Baksnoja dramblį, labai skaudu žiūrėti. Cirkas man patinka ne dėl triukų su vargšais gyvūnais, o dėl žmonių pasirodymų ir tos apgaulėįs/mistikos vaibo. Būsiu nepopuliari- man buvo gaila cirko direktoriaus. Amerika spaudžiama Didžiosios Depresijos, bilietus perka vangiai, pinigų nuolat trūksta, nenuostabu, kad sužvėrėji dėl patiriamo streso. Ir štai ant akių akiplėša blondė žmona ir lenkas plėšia romaną, ką varlius sau leidžia??? Nesu tradicinių šeimos vertybių gynėja, bet manęs neįtikino- kas patraukė Marlenos dėmesį Jakobo asmenyje? Ar ji šiaip šavalka, kuriai vyresnis vyras atsibodo? Tas pats, kuris ją, našlaitę, pavertė pasirodymų žvaigžde? Dėkingumas kaip tualetinis popierius, pašikęs  nusišluostai ir grąžini :D 

Beau Is Afraid (2023)

Ari Aster užsitikrino originalaus, novatoriško  siaubo kūrėjo reputaciją, jo Hereditary  ir "Midsommar" arba mėgsti, arba nekenti, bet abejingu nelieki. Todėl sužinojus, kad laukia naujas filmas 2023-iaisiais, be galo apsidžiaugiau. Tiesa, išgąsdino trukmė- 3 valandos, todėl pagalvojau, na, bus gerai per kompą pažiūrėti, nebūtina salėje. Sustabdai, nueini arbatos pasidaryti, su kate pažaidi, žinutę kam parašai,- atsipūtęs per dieną ir įveiki gąsdinančią distaciją. O išėjo taip, kad laimėjom bilietą protmušyje,- vadinasi, kino salė kviečia ir nebeišsisuksi. Bo yra sutrikęs, psichologinių problemų kamuojamas, švelnių manierų vyriškis. Jis lankosi pas terapeutą, gauna vaistų- na, jo portretas kaip ir aiškus. Staiga vyras sužino, kad jo motina mirė tragiškomis aplinkybėmis, taip prasideda nurauta, kreizova, psichodelinė kelionė į jos laidotuves. Norisi vadinti Bo hipochondriku, bet aplink vykstantis chaosas lyg ir išteisina vyrą. Čia visko tiek daug,- košmariška kaimynystė, daužti velionio karo veterano tėvai, šizoidinis hipių teatras miške, mokyklos aktų salę primenančios dekoracijos, ir apsčiai  Edipo komplekso.. Teisybė, kažkieno santykiai su motina sukėlė dauug klausimų, nes kas įkvėpė tiek paranojos? :D Nenuobodžiavau per 3 valandas, nebuvo kada, kas mane pritrenkė, kad praleidau faktą- čia komedija! Nors Joaquin Phoenix herojus atrodo vargšė, traumuota, pasigailėtina būtybė ir man buvo nepatogu juoktis- ant tiek smegenis susuko Asteras. 

Aftersun (2022)

Atsikėlus ryte, filmas visai kitaip atrodo: prasmingiau, giliau, bet negaliu atleisti, tiek nuobodžių pažaidimų su kamera, aš ne geležinė. Taip, taip, jie irgi turėjo savo paskirtį- įšaldytas laikas, brangios akimirkos su tėčiu ir t.t., tiesiog sunkiai telkiau dėmesį, kai jie maivėsi prieš kamerą ir šnekėjo visokias nesąmones. Kalumas, infantilus tėvas, akivaizdžiai susilaukė dukros ankstyvame amžiuje, kai dar nebuvo  pasirengęs atsakomybei, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų. Graudžios pastangos, keliose vietose širdį spaudžia, Paul Mescal neveltui nomkę "Oskarui" gavo. Duktė balansuoja tarp išsiskyrusių tėvų, gyvena su mama, o su tėčiu atostogauja. Matome maždaug savaitę laiko, kurią jie praleidžia Turkijoje. Sofi gan savarankiška kaip vienuolikmetė mergaitė, kartais kandi, bet jųdviejų ryšys tvirtas. Tik negali nusikratyti suvokimo, kad kartu laiką leidžia du vaikai: ypač nepatogi scena prie biliardo stalo, kur juos palaiko broliu ir seseria. Mažos užuominos leidžia suprasti, kad su tėvo psichine sveikata taipogi ne viskas tvarkoje, tai ypač svarbu filmo pabaigai, nes pamečiau prasmės siūlą ir nugrybavau į tamsą. Teko skaityti analizes, kilo klausimų, tada pragiedrėjo patamsiai. Per naktį susikratė detales į savo vietas, dabar pilnai suprantu, kodėl jis liaupsinamas kritikų, tikrai labai atvira, nuoširdi, skaudi dukros-tėvo santykių studija, negali likti abejinga.