2021 m. gegužės 29 d., šeštadienis

The Gift (2015)

Išvysti seniai matytus klasiokus ne visada malonu, cha, aš prunkštelčiau ir nudrožčiau nosies tiesumu, jei užkalbintų kokia praeities šmėkla iš gimnazijos. Saimonas jaučiasi nejaukiai, kai jį entuziastingai sutinka buvęs moksladraugis. Peršasi įkompaniją, įsiprašo į svečius, palikinėja Saimonui ir žmonai dovanėles prie durų. Įkyrumas dvelkia manija, jaučiasi įtampa, kurios nesupranta tik žioplė žmona, su Rebekos Hall kaip aktorės pasirinkimu, žiauriai prašauta. Lyg lesbietę kas verstų vaidinti heteroseksualę prieš jos valią, arba žuvis mėgintų dramatizuoti. Kaip ir reikėjo tikėtis, ne viskas praeityje buvo vaikiškos išdaigos ir nuotykiai, Saimonas ir Gordonas kadaise atsidūrė itin keistoje situacijoje, kas turėjo rimtų pasekmių vieno jų gyvenimui. Žmonelė pabunda iš vėpletargo, ima knistis po praeitį ir sužino, kur šuo pakastas. Filmas įtraukia ir nuolat spėlioji, koks Gordono galutinis planas, ką jis sumanė? Kada laukti smūgio? Finalas genialus. Tvirtai suręstas aktoriaus Joel Edgerton režisūrinis debiutas.

Saint Maud (2020)

Pradėsiu paprastai. Nes laukimas, kol mintys susidėlios ir rėšiu kažką įspūdingo, nedavė vaisių. Laikas ištįso, nuvingiavo, dar nesu taip klaikiai vėlavusi pateikti aprašymą, o filmas nenusipelnė tokio ištižimo ir atidėliojimo. Buvo nuostabu. Nepraeina diena, kad neprisiminčiau Modės. Slow burn horror'as, religinės fanatikės šizoidinės būklės blogėjimas. Lėtumą įvardinčiau kaip didelį pliusą, galima atidžiau įsižiūrėti į Modę. Vaidmeniui parinkta tobula aktorė, nesu jos mačiusi anksčiau, bet žinau, kad seksiu jos pasiekimus kine ateityje. Uždaras, atšiaurus veidas, gero nežadantis, palaptingas žvilgsnis. Modė, jauna mergina, su polinkiu į savidestrukciją, kenčia dėl socialinių įgūdžių trūkumo, gyvena skurdžiai apstatytame kambarėlyje, ir pasaulyje yra viena kaip pirštas. Jos pašnekovas- Dievas (komentarų nebus)... Atradusi save hospiso slaugos srityje, pagaliau atranda prasmę gyvenime. Slaugydama sunkiai sergančią, buvusią šokėją  ir vakarėlių liūtę, išgyvena laimingiausias akimirkas. Jaučiasi reikalinga. Svarbi. Nepakeičiama. Tačiau gerų norų neužtenka, jos principai kertasi su audringu pacientės gyvenimo būdu. Kyla akibrokštas. Gaila, pašykštėta detalių apie ankstesnį Modės gyvenimą, pvz, kur jos tėvai? Antrojoje dalyje matome merginos pastangas praplėsti pažįstamų ratą, rasti draugiją. Čia geriausia vieta, emberesmentas smogia žemiau juostos, nejauku žiūrėti. Tiesa tokia- niekas neskuba pažindintis su keista,  vieniša mergina bare, atomazga- purvina, dar žemiau timptelėjama savivertė. Modei lieka vienintelė išeitis, jos kenčiantis protas mato šviesą tunelio gale...

2021 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Hellraiser (1987)

Vienas iš vaikystės siaubekų, likęs atmintyje dėl įspūdingos pragaro monstrų išvaizdos. Užtat absoliučiai pamiršau turinį- apie ką filmas? :D Patogiai susirangius ant sofutės, paleidau seną draugą šviesti ant sienos per projektorių, idant sugrįžtų prisiminimai. Beje, puikus vaistas, patiriantiems stresą darbe, nervuotiems, gyvenimo užpistiems -nerkit į horror'ą. Spjaukit į visus "aš bijau, paskui sapnuosiu košmarus" ir panašius tralala ,- tavo darbas, kasdieniai rūpesčiai yra pakankamas siaubo karnavalas, ką jau naujo pamatysi ekrane, kad pakrautum šokolado į triusikus? Nieko. Užtat kokia piktdžiuga apima matant, kaip kamuojami naivūs/tūpi veikėjai, kaip bobos klykia it skerdžiamos paršavedės. Pasijunti truputėlį geriau,- nuleidi garą. O filmo idėja ypatinga- dvasios nuopuolis vardan aistros. Pakursčius senos meilės pelenus, ištekėjusi moteris pradeda šiurpių žmogžudysčių ciklą, kad išgelbėtų smarkiai įklimpusį meilužį. Bėda ta, kad meilužis prisižaidė su tamsiomis jėgomis, kad patenkintų savo ištvirkėliškus polinkius, ir turėjo sumokėti gyvybe. Flashback'ai apie jųdviejų aistringo romano priešistorę turi kadaise populiarių  erotinių vaizdajuosčių stilistikos elementų, cha cha. O dabar filmo "vinis", pagrindinė priežastis, kodėl siaubo filmų hierarchijoje užima svarbią vietą. Aišku, jei yra tokių, kuriems išgirdus "Hellraiser" nekyla  asociacijų, o Dieve, eikit šviestis, vaikai... Aštuntasis dešimtmetis turėjo tiek nuostabių siaubekų figūrų- Fredį Kriugerį, Odaveidį (Leatherface), Mike Myers'ą, Svetimą (Alien), lėlę Čiakį... Šįkart kalbu apie Pinhead (Viniagalvis gal būtų tiksliausias vertimas). Kokia fantazija, stilius, klasė! "Mes suplėšysim tavo sielą"-  prasideda goro festas, iš visų pusių svysčioja kabliai, oda tempiasi kaip guma, taškosi kraujas,- šlykštu ir nuostabu vienu metu. Daugiau nežinau  siaubeko, kuris turėtų analogiškai stiprų psichoseksualinį efektą žiūrovo sąmonei.

2021 m. gegužės 7 d., penktadienis

The Ritual (2017)

Keturi draugai, praėjus pusmečiui po tragiškos bičiulio mirties, išsiruošia į žygį Švedijos miškuose, na ir  prasideda... Kelienio trauma, mėginimas trumpinti kelią per baugias miško platybes, pamažu auganti paranoja ir neviltis. Puikiai išnaudotas perdėtas vyrų pasitikėjimas savimi, situacijos šeimininko pozicijoje, kai iš tikrųjų jums pyzda, draugužiai. Gamtos siaubas man ypač patinka, kas gali būt žiauriau už naktį miške? Pauglystėje vasarą važiuodavom atostogaut į kaimą- vienkiemį miškų apsuptyje. Vieną naktį prisisapnavo, kaip atsidaro langas ir į mane tiesiasi kažkieno ranka, Kristau... Gerai, kad šlapimo pūslės raumenys buvo tvirti, kitaip būčiau apsimyžus... Paslaptingi šnarėjimai, krebždėjimai, lūžtančios šakelės, kažkam sliūkinant pro šalį..  Nė nekalbu apie paklydimą miške, vienas klaikiausių košmarų, kokius gali sukurti mano vaizduotė. Ketvertas aptinka trobelę miške, ir sulenda vidun, slėpdamiesi nuo audros. Klaida, didelė klaida. Panašu, kad turi reikalą su kultu, garbinančiu antgamtišką padarą. Prasideda šiurpi odisėja nakties aky, jėgos senka, draugija retėja... Galiausiai pamačius monstrą, lig tol tik staugusį tolumoje ir šmėžavusį šešėliuose, šypteli. Ne veltui sakoma, kad baisiausia yra vaizduotės produkcija. Įdomiai įterpiami vieno draugų flashback'ai iš liūdnai pasibaigusio parduotuvės apiplėšimo, kur jis pasirodė paskutinis bailys, nevertas nė pažįstamo vardo. Kaltės, sąžinės graužaties kirminas griaužiasi  pasąmonėje. Gal viskas, kas įvyko, tebuvo psicho-tripinimas? Vienaip ar kitaip, šimtą kartų geresnis už prieš tai matytą chaosą, kriokiant prasirūkusiam seniui.

The Conjuring 2 (2016)

Pastebėjau, kad prasprūdo antroji "The Conjuring" dalis! Matyt, vis atidėliojau, o ėmė ir prabėgo penkeri metai nuo pastatymo. Šakės, kaip pasikeitė mano siaubo receptoriai, vien žvengiau ir kritikavau veikėjų elgesį. Dieve mano, išgirsti naktį neaiškų bruzdesį pirmame aukšte, ir ką darai? Nagi leidiesi tekina pažiet, kas ten dedasi :D Kas taip elgiasi, rimtai? Aš suprantu, kad čia pagrindinė siaubekų fabula, žmogus tipena nežinioje, įtampa auga, baubas iššoka, aaaa, šlapi triusikai. Vis dėlto erzina iki negalėjo neracionalumas. Dar viena klišė,- visokie kryžiai, amuletai, kuriuos įdavė artimieji, idant apsaugotų nuo blogio. Galvoju, šimtas procentų, kad bus iškištas kažkam kitam, jautriu momenčiuku, akurat. Ohhhh... Vienuolė su "nasrų" protezu verta ištiso apžvalgos lapo, egzistuoja atskiras siaubekas apie ją, ačiū, ne. Gerai bent, kad kritiška verbaline diarėja neapšaudžiau niekieno ausų, nekenčiu, kai kiti taip elgiasi, nebent jau visišką trydą žiūrim. Galvojau, kas man darosi, gal jau skiepo šalutinis poveikis lenda, kad nervina kiekviena detalė?  Ai, pasigedau mirčių. Negi ir pirmoje dalyje niekas nežūva? Biški pamėto demonas po kambarį, pasikeikia tavo lūpomis, ir viskas?  Ekstrasensų porelė saldi kaip cukraus vata, keliolikos metų santuokos trukmė neiškvietė buities demono, give me a break. Su Holivudo horror'u, regis, laikas atsisveikinti.

2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Beginners (2010)

Suėmė begalinis smalsumas, sužinojus, kad Anthony Hopkinsas, vos vieneriais metais lenkia rekordininką vyriausio aktoriaus, kada nors gavusio "Oskarą", kategorijoje. Christopher Plummer netikėtame vaidmenyje- po žmonos mirties, garbaus amžiaus vyras pagaliau  atskleidžia ilgai slėptą meilę.. vyrams. Sūnui šokas: tėvelyzas susiranda dvigubai jaunesnį draugą, siautėja klubuose, rengia pašėlusius vakarėlius. Net sužinojęs apie ketvirtos stadijos vėžį, atžalos nuostabai (?) gyvena, lyg būtų ir penkta stadija- sūnelis labai neetiškai primena, kad jos nėra. Gauname nedidelę paskaitą apie LGBT bendruomenę, gėjų teises (tiksliau, jų nebuvimą), persekiojimus, slapstymąsi santuokoje. Būtent šis suvokimas išmuša iš vėžių jautrios prigimties sūnų. Jį ima draskyti egzistencinė krizė- maždaug jeigu esu gėjaus su moterimi TIESIOGIAI pradėtas, kokia mano vieta pasaulyje, kokia prasmė, lia lia lia. Nekenčiu filosofinių virkavimų, bet Ewan McGregor čia tinka idealiai, mielas, simpatiškas myžniukas. Mąstymai pamąstymai nepadeda ir susipažinus su ekcentriška aktore, bet greit matome, kad santykiuose jis visada susiknisdavo. Filme daug piešimo- retai pasitaikantis efektas, kuris man labai patinka, artsy fartsy :) Pabaigai grįžtu prie Plumerio- spinduliuoja akinantį gyvenimo džiaugsmą, net pavydas dilgteli,-  anei vieno skundo, kad teko nugyventi gyvenimą, slepiant tikrąjį save, kad užklupo liga, žodžiu, pesimisto akim žiūrint, tragedija. Pensininko etalonas, pakerėjo. Mirė šįmet, vasario 5 dieną, Konektikute. Tikiuosi, jo senatvė buvo tokia pat optimistiška ir įkvepianti. Ilsėkis ramybėje, tėveliuk.