2010 m. birželio 14 d., pirmadienis

Strictly Ballroom (1992)

Iškart matyti, kad ne amerikiečių statybos namelis. Humoras, siužetas, viskas kitaip, nenuostabu- australas Baz'as Lurman'as padirbėjo. Visada smagu žiūrėti , kaip žmonės šoka, ypač kai pačios nieku gyvu šokti neištemptum he he :).. Taigi profesionalus šokėjas dėl kvailos priežasties lieka be partnerės, o šokių konkursas čia pat. Jo motina happy face ružavoji močiutė puola isterijon, supraskit, yra didelė garbėtroška. Kadangi sūneliui atsibodo trypti tuos pačius žingsnelius ir jis nori išreikšti save naujais judesiais, iškyla grėsmė jo karjerai. Galiausiai jis randa su kuo šokti, bet kokia ji nerangi ir nevykusi, varge..tačiau su ta pačia novatoriška dvasia ir užgniaužta simpatija. Kas man patiko, nors žanras romance, jis parodytas ne tuo primityviu lygiu pasilaižymas, pasimylėjimas, susipykimas, tada susitaikymas, vėl laižiakas.. Meilė, aistra, šiaip emocijos parodytos per šokį. Čia pasadoblis?- nusišaipo pabaisiukės tėvas ir sutrypia pasadoblį ispaniška dvasia. Svarbu ne šoki, o kaip.

2010 m. birželio 11 d., penktadienis

Bastard out of Carolina (1996)

Sveikas, mano neegzistuojantis blog'o skaitytojau, vėl tave informuoju. Šiandien pažiūrėjau vieną baisiausių filmų. Ne siaubo, ne kokybės, o temos prasme. Prisipažinsiu, nesu didelė vaikų mylėtoja, jie kelia man susierzinimą, tas jų įkyrumas ir pastovus išsidirbinėjimas, lyg žiūrėtum į buožgalvį- bus varlė, bet turi nukrist ta šlykšti uodega. Jen'os Malone herojei filme kokie 7-9 metai, tad nėra dar taip blogai. O ir vaidina puikiai. Klausiat kur baisumas tada? Šakės, gali nemėgt vaikų, bet šitaip mušti yra nedovanotina. Bet čia dar ne blogiausia. Vieniša mama su dviem mažom dukrom desperatiškai ieško globėjo, šeimos rūpintojėlio, nu ir pasipainioja toks Glenas. Kuriam baisiai nepatinka vyresnioji mergaitė, tik pasitaikius progai patėvis griebiasi diržo. Nesu mačius filmų, kur prieš vaikus imasi smurto, todėl žiūrėt buvo sunku. Kas keisčiausia, kad motina nesiėmė jokių kraštutinių priemonių, kitaip nei mergaitės dėdė- netikėtas Michaelo Rooker amplua (atminty nedyla brutalus ir tikras psichopatas Henris). Liko daug klausimų- ar daug tokių motinų pasauly- teikiančių pirmenybę šiukšlei, ne žmogui? Vienas paskutinių kadrų- Rooker herojus žiūri į seserį, o žvilgsnyje tiek pasibjaurėjimo ir neapykantos; nuo šiol jis jai nebe giminė. Bet būtent tai mane ir jaudina- išjudinkit mane, priverskit aikčiot, smerkti, nekęsti! Man patinka filmai, kurie sukelia tikrą sumaištį galvoje, o ne pasyviai nuplazdena i recycle bin'ą taip ir nepalikę įrašo atminties bibliotekoj. Abejoju, ar dar kada žiūrėsiu Bastard out of Carolina.. Bet ir nepamiršiu.