Hen (2025)

Geriausia šių metų Lukiškių kiemo patirtis! Vištos gyvenimas ir norai irgi svarbūs! Įtikino, palaikiau ir sirgau už juodąją atskalūnę! Ištrūkus iš sriubos ingredientų sąrašo, išvengus lapės gniaužtų, sudalyvavus proteste ir patyrus kitų nutrūktgalviškų nuotykių, višta galiausiai patenka į  vienos šeimos ūkį. Ir pakliūva į negailestingą kiaušinių dėjimo vergovę! Muilo operos gabaliukas su ispaniška meilės daina privertė juoktis net keletą kartų, kokie kadrai! Patupdyta į vištidę, priversta poruotis su praplikusiu, bjauriu gaidžiu, kažkokia žmogiško seks-ringo alegorija. Juokinga ir graudu, kaip ji ieško sprendimų, bando apsaugot kiaušinį, kurį vis paima ir paima... Motyvas kartojasi daug kartų- kiaušinių rietuvės turguje, animaciniam filmuke, paskui virtuvėje- virstantys kiaušiniene; vištos tikslas aiškus ir suprantamas. Šalia rutuliojasi nešvariais reikaliukais užsiimančios šeimos gyvenimas, jį supurto gan žiaurūs įvykiai, kur višta taipogi suvaidina reikšmingą vaidmenį.  Tačiau žmogus ant tiek antraplanis veikėjas, viskas kas rūpi- tai juodojo sparnuočio likimas, nuostabi struktūra, unikalus filmas. Niekingi homo sapiens ir jų godos, pff. Pabaiga- pati ironiškiausia iš matytų, bet Juode, tau pavyko, valio!

Ringu (1998)

Apsižiūrėjau, kad liko pražiopsotas "Skambučio" originalas, tai nusprendžiau išmėginti teiginį- originalas visada laimi prieš amerikietišką perdirbinį. Ką galiu pasakyt- šiuo atveju nesutinku. Pasirodė nuobodus, ištęstas, ilgaplaukė lachūdra iš teliko išlipa tik pačioje pabaigoje, visą peržiūrą Hipnas meiliai kviečiasi pas save. Yra teigiamų aspektų- niūri, blogos lemties nuojauta neapleidžia viso filmo metu. Žurnalistė, gilindamsi į keistas paauglių mirties aplinkybes, sužino apie paslaptingą kasetę. Ech, tas beatodairiškas šokimas į ugnį- kokia kita specialybė pasižymi katės prieš mešką šokinėjimo drąsa! Depresyvus buvusių sutuoktinių tandemas- prispyrus paranormaliai bėdai, kreipiesi į eksą, daugiau nėra kur, kaip žiauru! Nu gerai, jis turi kažkokių ekstrasensinių galių, gal ir neblogas sprendimas. Darboholizmas, nuolat vienas paliekamas sūnus, liūdna, liūdna. Efektai paprastučiai, daug vietos palikta vaizduotei. Buvę sutuoktiniai skuba per savaitę išnarplioti kasetėje slypinčią mįslę, nes ją jau matė ir sūnus. Beje, kad vaikas irgi kažkoks su galiom, visai neišnaudota, amerikiečiai labiau pasistengė, ir šiandien atsimenu išskirtinės išvaizdos berniuką. Susidomėjus stebėjau, kaip pabaigoje pora sausina šulinį, užtempt kibirą į viršų palieka moteriai? Čia rimtai? Norėta taip sukurti dramatišką tirpstančio laiko efektą, o laiko jie nebeturi.  Aišku, vėliau visai nesvarbu, vistiek nieko nedavė lavono iškėlimas. Kasetės kopijavimas ir paleidimas į rinką- vienas šiurpesnių momentų, čia  stipru, bet prie geriausių norų duočiau tik 6/10.

The Sadness (2021)

Juk čia alegorija į Covidą, tiesa? :D Geriau nesugalvosi, meistriškas kūrinys iš Taivano! Dar nesu patyrus, kad filmas atvirai kalbėtų į mane- Covido laikotarpį prisimenu kaip klaikiausią gyvenime. Žinoma, filme sutirštintos spalvos- apsikrėtusieji paslaptingu virusu, žmonės tampa žiauriais psichopatais, kuriems aplinkinių skausmas ir kančia- absoliutus kaifas. Metro traukinyje įvykusios skerdynės, ulialia, kiek raudonos! Ne mažiau atstumianti šlykštaus senio kabinėjimosi prie skaitančios merginos scena, moterys supras. Kai senis virsta kraujo ištroškusia išgama, tik dar klaikiau:  lig tol užgniaužti lytiniai impulsai prasiveržia iškrypusiais būdais, Įsivaizduojat tokį scenarijų vieną dieną? Viskas, kas šlykštu mumyse, bet šiaip taip tramdoma elgesio normų ir sveiko proto balso, staiga pramuša užtvaras ir išlekia laisvėn. Prezidentas prabyla į tautą tiesioginės transliacijos metu, vėliau matom išsitaškiusią jo galvą, situacija nebevaldoma. Viskas blogai ir visi mes mirsim. Depresovas kūrinys, nesveikai įtaigus, tik ką reiškia pavadinimas?

Exit 8 (2025)

Antras kartas daugiametėje filmų žiūrėjimo patirtyje, kada balta spalva įtaigiai kuria šaltumo, nejaukumo įspūdį. Tekę keliskart keliauti metro užsienyje; nuoširdžiai- gerbiu visus, kurie gaudosi ir įsėda į teisingą maršrutą, man ten visiškai neįžengiamos, neperprantamos džiunglės... Patiko, kad filmas japonų- jų nuolaidi, non-konfliktiška natūra pastiprina kuriamą psichologinį siaubą. Jaunas vaikinukas, astmatikas vargšelis, gavęs skambutį iš merginos su stipria naujiena, paklysta metro stotyje. Ką bedarytų, kaip bepasisuktų, vis atsiduria toje pačioje vietoje, nerasdamas jam reikalingo 8-ojo išėjimo. Kartojasi plakatai koridoriuje, sandėliukų durys, praeina tas pats neprakalbinamas vidutinio amžiaus vyriškis- viskas kartojasi ir kartojasi. Apvertus aštuonetą, gaunam begalybės ženklą... Istorija rodoma iš trijų perspektyvų- vyresnis vyras ir mažas berniukas irgi klaidžioja labirinte, susipažįstam su jų situacija. Na,vaiką jau nubaudžia per griežtai, gal mamos dėmesio trūko ir nutarė pakvailiot, bet griežtas auklėjimas geriau negu auklėjimas įkišus išmanųjį trimečiui į rankas. Čia psichologinė kelionė, skambučio turinys, prieš tai traukinyje įvykęs nemalonus, praignoruotas incidentas- raktai į išėjimą, bet prireiks laiko susiprasti. 

Evil Dead (2013)

Nesu perdirbinių fanė; palikim klasiką ramybėje. Pasiskolinkim biški, jei jau labai reikia, bet saikingai, pagarbiai. Gal norėta supažindinti jaunąją kartą su garsiąja frančize? Dabartiniai žiūrovai alergiški filmams, kurių gamybos data 19... Chebra atsibeldžia į miško trobelę, kad viena merga iškęstų atchodus. Kaip blogai bebūtų, niekas atgal į civilizaciją neveš, teks išsivalyti organizmą nuo kokso. Keletas šeimos dramos elementų tarp brolio ir sesės, šiek tiek įtampėlės tarp draugelių, iškart aišku, kokiais jausmais bus žaidžiama. Nuspėjamumas nėra gerai. Faktas, kad rūsyje radę krūvą kačių, nukentėjusių nuo okultinės kilmės blevyzgų, jaunimas nededa į kojas pakibeni mat iš tos šiknos skylės, galutinai užbraukė bet kokias pusėtino siaubeko viltis. Koks normalus čiuvas/mergiščia: taip nuspręstumėt pasielgt? Aišku, dar reikia  iš keistos burtų knygos garsiai paskaityt, gi nuobodu! Nu ir atlekia demonas, gerai prasineša, taip jums ir reikia, nevykėliai. Laukiau, gal visus išgalabys, kūrinio akcijos šoktelėtų. Kai demonas užvaldo narkašę, gaunam visai fainą veikėją, kas truputį kilsteli siaubeko kokybę, body horror  variacijų irgi netrūksta: nuplikymas, vinių šautuvas, peilio palaižymas iki liežuvis skyla pusiau ir t.t. Gaila,  filmas nepasižymi žaismingu sarkastišku tonu, būdingu aštuoniasdešimtiesiems,  nors viena žavinga eilutė egzistuoja: "Why don't you come down here and let me suck your cock, pretty boy?" Žanras tarp skystos dramelės, paskutinę akimirką nusprendusios būti slasheriu. Padėjo apsispręst dėl 2023 ir 2026m. produktų-  tikrai laiko negaišiu!

Colony (2026)

Kaip fainai, kad Lietuvos kinoteatrai nusprendė jį rodyti, skubėjau į salę, kol neišėmė iš repertuaro. Atsisiųsti nėra kaip, o smalsumas žudo. Dar palyginus neseniai pradėjau pažindintis su Rytų šalių kūryba, man patiko, ką jie turi pasiūlyti, siaubekai- ledas. Netgi išsemtą zombių temą papildė originaliu požiūriu, raktas- pavadinime. Išprotėjusio mokslininko kerštas galingai koorporacijai. Veiksmas sukasi milžiniškam prekybcentryje, malonios asociacijos su George Romero "Dawn of the Dead"glosto širdį. Stebint dėl išlikimo kovojančių žmonių būrelį ir augantį zombių kolektyvinį intelektą, apima toks.. beprasmybės jausmas. Žmonės gryni šūdo gabalai- savanaudžiai, pikti, pavyduoliai, nuolat siekiantys pažeminti kitą. Suprantu blogio mastermaindą- jie pasmerkti, neverti gyventi, verčiau būti menkute dalele kažko tikro, neabejotino, išsilaisvinti iš ego aptvarėlio. Tada  tekšt momentas, kai "karantinuojamas" pastatas su jame esančiais gyvaisiais,valdžios organų nurašomi į nuostolius, panašiai  nutiktų gyvenime, niekas nesiardytų dėl saujelės ne laiku ir ne vietoj apsiprekinti atėjusių nelaimingųjų. Asmeninis pastebėjimas-  korėjiečių moterų išvaizda. Ar metų 20, ar 45, veidas vienodas, pribloškiama, vakarų botoksinėms kaliausėms slėptis po lapais...

The Odyssey (2026)

Ironiška- iš anksto nusipirkus bilietą (į premjerą merga užsimanė) vėliau atsirado galimybė pamatyti filmą nemokamai :D Būčiau sutaupius 13eurų, reginys nepateisino lūkesčių. Jau iš anonso atrodė prastai; yra režisierių, kuriems nereikėtų eksperimentuoti. Christopheri Nolanai, jei mąstai apie siaubeko kūrimą, davai nereikia?... Visų pirma- klaikus castingas ir iškraipytos, atmestinos herojų versijos. Pradėkim nuo Anne Hathaway (Penelopė)- sėdi už tinklelio, kaip kunigėlis bažnyčioj. Kada chatoj puotauja ir blevyzgoja minia diedų, jos vietoj šikčiau į kelnes kad būsiu išprievartauta! O jinai tąso kažkokį skudurą atsipūtus. Neįtikino 20m laukimo nuoširdumu, chemijos su  Matt Damon nepastebėjau. Lyg kekšė atidirbinėtų- mergaitės, kuo daugiau įnirtimo ir kuo mažiau jausmo. Aišku, ji vieni niekai prieš žiauriausią pasirinkimą pakviesti čion Elliot Page. Transgenderis karys, kaip suprasti; istorija turėjo būti tragiška, liūdna, o išėjo nesąmonė. Nupiepėlis Tom Holland- Odisėjo sūnus- vapšė nereikalingas, istorija tik prideda nereikalingą valandą filme, puikiai apseitume be jo. Robert Pattison irgi prašovė- vietom taip pervaidina, kad darosi panašu į nenusisekusį kaimo teatro spektaklį. Charlize Theron- pala pala, Odisėjas sėdi gražios moters draugijoj, SPA sąlygom, atminties kalėjime, matai, kenčia XD  O kur dar Juodaodė Elena, dėl kurios kilo Trojos karas... Afigiet. Tada pigiai atrodanti karinė apranga- nu kaip iš karnavalinių kostiumų parduotuvės, taip ir užuodžiu plastiko kvapą, made in China, lūžau iš juoko. Beje, Nolanas iškrėtė įžūlų šūdų pokštą- Trojos arklyje, žinote, buvo šikama ir myžama. kaip ir logiška. Bet kaip tada jie, neužuosti, išsiropštė iš ten? Turėjo ekskrementai ir sysius imt tekėt pro skylę, o Trojos kariai užuosti chuinę. Pabandykit nuimt laiką, per kiek laiko tualete ima dvokti, ištūmus rudį,- žaibiškai. Poemos frazės "kai pasakosi apie mane, dadėk ką nors", "eik šikt, seni" ir labiausiai užknisusi "tavo akys atrodo išmintingos", kaip galima darkyti tekstą???  Gerai, keli akcentai, kurie atvėsino nusivylimo karštį- Ciklopas buvo nuostabus. Kaip žiauriai ten su juo pasielgė, gyveno sau oloj, avis ganė, atėjo akį išdūrė, urodai. Kirkės burtai- Samantha Morton- va kur enigma, atmosfera, charakteris. Odisėjo vyrus minko kaip plasteliną, lipdydama kiaulių pavidalus, baisu ir akių negali atplėšti, jėga...   Pabaigoje Odisėjas turi nužudyti Penelopės jaunikius: kova komiškai primena John Wick, galvojau, visus čia ir kirs, žiovulys suėmė. Holivudas išniekino lietaratūrinį perlą be gailesčio, aš apšalus.

Apocalypse Now (1979)

Pirma pažintis su IMAX sale: sėdėjau per arti, 4 eilėje, vaizdas  neatrodė kažkas ypatinga, užtat garsas! Garsas smogė per ausis, vos neapkurtino! Vietnamo karas: sprogimai, šaudymas, sraigtasparniai, besitaškantis vanduo, klyksmai- įspūdis užėmė kvapą, sugraudino, ašara išsprūdo- klaikus košmaras. Pagrindinis veikėjas, kapitonas Vilardas (Martin Sheen), kare jau apgenėtas medis, gauna užduotį iš JAV vyriausybės: keliauti į džiunglių gilumą ir surasti Kurtzą (Marlon Brando), daug nusipelniusią, bet panašu, galvą pametusią  Žaliąją Beretę. Žinoma, visiškaislapta misija, jeigu ką, jos nebuvo.. Vilardas patiria daug kraują stingdančių nuotykių ir mato, kaip vyrus veikia karas. Fantastiškai sudėliotos scenos, F.F. Coppolos meistriškumo viršūnė, lenkiu galvą, išties. Pavyzdžiui, siaubingo  Vietkongo posto likvidavimo metu, pulkininkas Kilgoras (Robert Duvall)  sugeba neužsičiaupdamas pliurpti apie banglenčių sportą, net primygtinai ragina jaunus vyrukus pasinaudoti puikiomis bangomis. Čiuvai surfina kurtinančiam triukšme, groteskas, kaip efektyvu! Atsiskyręs nuo pernelyg įsijautusio pulkininko, Vilardas gauna pasidžiaugti Playboy modelių šou. Taip, malūnsparniu džiunglėse nusileidžia būrelis gražuolių, raito šlaunis sekso ištroškusių, nuprotėjusių vyrų akivaizdoje- kiek laiko užims, kad reikalai pakryptų pavojinga linkme? :D Labai daug epizodų, kur trapi ramybės akimirka sudraskoma impulsyvumo ir nesuvokiamo žiaurumo- karas ne ta vieta, kur turi laiko pagalvoti.. Vis dėlto, pabaiga manęs nepatenkino. Laukiau, spėliojau, kaip čia baigsis, atvirai: Vilardas neatrodė superkarys, galintis įveikti Kurtzo kalibro psichopatą. Ar Kurtzas pasiduoda savo valia? Jis peza pseudofilosofinius kliedesius, bet tuo pačiu švysteli Vilardo draugo galvą po kojom- ženklas, kad galėjo bet kada jį nužudyti. Neneigiu, visai varžtai atsisukę, žmogus  pavojingas, bet susidorojimas pernelyg lengvas? Džiaugiuosi, kad galėjau pamatyti kine, filmas net per namų projektorių- per geras žiūrėti ant mažo ploto. Akcentavau, kas ką vaidina, pastebėjot? Castingas nepriekaištingas, visi aktoriai ten, kur turi būti, jų pasirodymai verčia žavėtis. Gaila, dabartiniuose filmuose reikiamas veidas reikiamu metu tapo retenybe...

Vice Squad (1982)

Po "45 kalibro panelės" užsigeidžiau daugiau gatvės gyvenimo kadrų iš sutenerių, plaštakių, narkašų knibždančio mikrokosmo. Daug ieškojau, stengiausi kad nebūtų vien 80's nostalgija tripas ir guilty pleasure. Radau neblogą variantą. Ok, blogietis, keliantis rūpesčių, policijos galvos skausmas Ramrodas, pasirodė kiek komiškas, bet tik todėl, kad išoriškai panašus į John Litghow, garsųjį Diką Solomoną iš  "Trečio luito už saulės" :D Žiauriam suteneriui nepalankus lyginimas, bet gal tik man čia panašu :) Vaidina visai nieko, kekšės vietoje, skubiausiai vyniočiau iš jo akiračio. Grobuonies povyza įtikinama. Policija ieško jo dėl žiaurių prostitučių žmogžudysčių, įdarbina vieną nabagę kaip jauką. Šiaip ne taip sulaiko niekšą, bet Ramrodas meistriškai išsilaisvina- taip nuvertinti gatvių atamaną! Patikėti dviem pliurpalams jį gabenti į nuovadą, koks neatsargumas! Prasideda gaudynės,  nenujausdama, koks pavojus gresia, infiltruotoji darbuotoja tęsia savo pamainą- dirbti tai reikia. Labai labai geri gatvės vaizdai: laisvo elgesio moterų tykantys automobiliai, įvairių seksualinių orientacijų pasiūla, margos barų, kino teatrų, gatvės žibintų šviesos, naktinių gyvūnų prikimšta nuovada- Los Andžele naktį veiksmo daugiau nei dieną! Kinematografija, atmosfera- 10/10. Finalas realistiškas- gatvių niekada neišvalysi.

Ms .45 (1981)

Čia kaip moteriška Maniac 1980m. versija, pradėjus žiūrėti, iškart pagalvojau. Abiejuose veiksmas vyksta Niujorke; vienišas pagrindinis herojus, psichinės traumos, pasipylusi žmogžudysčių virtinė. Niekas nenumano, kokios baisybės slypi jų butuose. Pas vieną išstatyti  moteriški manekenai, "papuošti" moterų skalpais, kitos šaldytuvas prigrūstas šiukšlių maišų su kūno dalimis. Nebylė Thana išgyvena klaikiai nesėkmingą dieną- ją išprievartauja.. dukart. Pirmasis susidūrimas trunka mažiau nei pusę minutės, kitas daug baisesnis, kadangi mergina užpuolama namuose. Atitverta tylos sienos, Thana išbando 45 kalibrą- šlykštūs priekabiautojai, laikykitės! Filme akcentuojama, kiek daug seksualinio priekabiavimo aplink- diedai čepsi, švilpia, laido bjaurias replikas, nevaldo rankų- būti moterimi grynas košmaras! Netgi darbe, gašlūnas darbų vadovas taikosi suvilioti pažeidžiamą merginą. Moralas aiškus, išpildymas... daug juokingų vietų, pvz landi nupezus kaimynė, kvaršinanti Thanai galvą su nuolat skalijančia dvarneška ciuckiu; arabų šeicho epizodas, įkyrus plevėsos fotografo asistavimas- dar negirdėjau, kad negailestingai nuvytas "atsipisi, blet", diedas toliau mėgintų laimę, jau kiek perspausta:D Miesto vaizdai nostalgiški, sako vienatvė Niujorke rimtai rauna žmonėms stogą, ir štai prie ko priveda.

Alpha (2025)

Kaip režisierei įprasta, filmo herojė malasi fantasmagoriškų aplinkybių sūkuryje, tik kodėl tiek chaoso?? Neslėpsiu, teko paieškoti  informacijos po peržiūros. Nepaisant, kad vizualiai labai patiko, ką mačiau, smarkiai trūko aiškumo! Neišmąsčiau,  kieno metafora yra baltom, akmeninėm statulom virstantys žmonės. Galbūt todėl filmas sulaukė nepalankių vertinimų? Džiaugiuosi bent išrišusi, jog ten dėdės vaiduoklis anksčiau, nei buvo parodyta akivaizdžiai, cha cha. Taigi, perskaičius interpretaciją, viskas stoja į vietas ir istorija liūdna, sielvartinga. Trylikametė Alfa grįžta po vakarėlio su negrabiai atlikta tatuiruote, išprovokuodama motinai isterijos priepuolį. Vėliau matome, kad mieste siautėja paslaptinga liga, kurios pasekoje žmonės pamažu virsta baltais, mobilumą prarandančiais objektais. Alfos motina gydytoja, dirba su nelaimingaisiais, jaudindamasi, kad vieną dieną apsikrės pati ir vaikas. Kol nebuvo aišku kas vyksta, maniau čia koks sci-fi ar body-horror, tiek daug visko primalta, kad nesuprast. Vieną dieną į motinos ir dukros namus prisistato Alfos dėdė, tvyrojusi įtampa dar paaštrėja, nes anas gyva bėda- narkomanas. Emocionaliai jaudinantis kūrinys, bet struktūra, o dieve, nekažką, visgi esu linkus vertinti teigiamai.

Shallow Grave (1994)

Vakar norėjau atsipūsti po sunkios darbo savaitės, pamaniau, paleisiu britišką komediją, žvengsiu, visgi Danny Boyle kūrybinė pradžia. Panašu, kad pamiršau, kas yra Boyle, jei tikėjausi lengvo turinio, naivuolė :D Prasideda gal ir linksmai- trys kambariokai ieško ketvirtojo: rengia interviu, fotografuoja, filmuoja, užduoda debiliškus klausimus pretendentams, net atvirai tyčiojasi. Patyčių humoras man ne prie širdies, bet žiūrim toliau. Galiausiai randa kandidatą tik dėl to, kad jis patinka moteriškai atrankos komisijos pusei. Daug nesiplėsiu su siužetu, pasakysiu tik tiek, kad draugai išbandomi pinigais. Dideliais, purvinais pinigais-  ar atlaikys draugystė? Trejetukas-  nesveika chebra, kaip parodys jų sekantys veiksmai. Simboliška, kad  jų specialybės: gydytoja, buhalteris, žurnalistas- iš sferų, kur galima daug pakenkti, jei pozicijas užims moraliai supuvęs asmuo. Įžanginiai interviu tapo daug suprantamesni. Situacija velniškai staigiai pasidaro nevaldoma, klimpstama vis giliau. Sociopatai, blemba :D Veiksmas daugiausia rutuliojasi uždaroje erdvėje, kol pasidaro trošku, prireikia.. išgręžioti skylių! Nepasitikėjimas, įtampa, padarytos klaidos kasa neišlipamą duobę- kuriam pavyks pasprukti su babkėm?

The Idiots (1998)

Laukinė, įžūli idėja- "išlaisvink vidinį idiotą"- man patiko labiausiai iš visų trijų Trier'o retrospektyvų, rodytų Lukiškėse. Būrys žmonių imituoja psichinių ligonių elgesį- triukšmingai elgiasi restorane, reketuoja civilius paaukoti pinigų, kišdami pirkti šlykščias Kalėdines dekoracijas, trikdo nekilnojamo turto pardavimą ir t.t. Vaidina tiek gerai, kad pirmas dvidešimt minučių nesupratau kas vyksta- atėjau neskaičius turinio, cha cha. Stebėtina, kad jie neįkliūva: mintis, kad aplinkiniai žmonės verčiau linkę nusukti akis, pamatę protiškai atsilikusius, kuo greičiau nešti kudašių, pasišalinti iš nemalonios akistatos, liūdina, bet tikriausiai elgtumeisi panašiai. Vėl- socialinė Larso von Trier'o kritika! Nufilmuota kaip dokumentika, matom interviu su psicho-komunos dalyviais, jų pastebėjimai, patirtys. Išstudijavus grupę matyti, jog kai kam čia žaidimas, proga pabėgti nuo šeimyninių įsipareigojimų, vieta išlieti vidiniam pykčiui arba atsiribojimas nuo rimtų traumų. Žmogeliai net pinigų prasimano, surengia vakarėlį, draugiškai tarpusavy pisasi XD Užtat pabaiga labai kontrastuoja; nerūpestingas upelis išsausėja, lieki sėdėti ant dugno, badančio užpakalį ašriais akmenukais. Kartais geriau gyventi kaip idiotei, nei turėt panašių namiškių kaip paskutiniam veiksme.

Europa (1991)

Kiek aš Lukiškėse, tiek pila lietus :D; šis kartas buvo įspūdingas, nuo skėčių, po kuriais glaudėmės, tekėjo galingos vandens srovės. Laimei, staiga prasidėjęs, lietus taip pat netikėtai pasibaigė. Nusišluostėm kėdes, įsisiautėm į pledus- lol, orytis atšalo nejuokingai, tęsiam filmą. Iš pradžių atrodė, kad su prieš savaitę matytu "Nusikaltimo elementu" nėra nieko bendro. Bet vėliau atsekiau pasikartojančią pašaipą(?); tada- teisėsaugos sektoriaus atžvilgiu, dabar- II pasaulinį karą išgyvenusios Europos nužmogėjimas. Amerikietis atvyksta į Vokietiją dirbti traukinio konduktorium, bet greitai pajunta, kaip naglai ir nesubtiliai juo ima naudotis aplinkiniai, vedini savų politinių kėslų. Daug juokingų, net absurdiškų scenų- amerikiečio viršinininkas meta kietą ir griežtą, bet mėgsta užsidaryti kambarėlyje, gurkšnoti spiritinius gėrimus, kol atsijungia; paskui beprecedentis lovos klojimo egzaminas gyvybės ir mirties klausimo metu. Traukinys gali sprogt bet kurią akimirką, tačiau neteisingai išlyginęs antklodę nebūsi akredituotas darbuotojas. Užsimezga ir meilės istorija su kerinčiai baisia moterimi su perskeltos bulvės pavidalo nosimi- nu aišku, kad ir ji kažką rezga, labai įnirtingai laužia mįslingą femme fatale. Didesnės karvės paieškoti reikėtų, mane labiausiai užkabinęs istorijos motyvas, patinka netradiciniai sprendimai. Labai daug simbolizmo, ne mano filmas, nuoširdžiai, nes istorija visada atrodė nuobodus ir bereikšmis mokslas. Užtat pastatyta novatoriškai ir drąsiai, Trier'as labai išradingas.

Obsession (2026)

Didžioji metų siaubo sensacija! Neblogas reginys, atsižvelgiant į biudžetą, minimalios priemonės įvaryti siaubui pasiteisino, o nekalto noro  padariniai privertė gūžtis. Kas nėra kliedėjęs dėl nelaimingos meilės, o kas jeigu..? Skabęs ramunės lapelius, būręs myli, nemyli? Jaunas vaikinas Bear'as iki ausų įsikliopinęs draugę Niki. Jis yra tobulas incelis- mačo antonimas, neryžtingas trydaliotojas lūzeris, vonios spintelę prikaupęs psichotropų- sveiko proto mergina šikdama nežiūrėtų jo pusėn, net katė neatlaiko jo lūzerizmo. Portretas negailestingas, bet tikslus, tai svarbu tolesnei įvykių eigai. Prisipažinus apie jausmus normaliai, nieko nebūtų išėję, šis kandidatas būtų atstatytas akimirksniu, nes dvelkia desperacijos bezdalu. Iki čia man labai patiko dėstymas ir priežastingumas, puikiai pavaryta. Taigi apsipirkęs parduotuvėlėj a la mažoji indija, be dovanos mylimajai, vyrutis paima ir norų dėžutę. Scena krautuvėlėj labai pralinksmino- prasimuša mėgėjiškumas, matosi, kad čia pirmas režisieriaus pilnametražis filmas. Dialogas su pardavėja bukas ir medinis, prunkščiau į saują :D Žodžiu, panori Bear'as, kad Niki nieko labiau už jį nemylėtų, pabandyt verta, nu o gal paeis, nepaeis- niekas nesužinos, orumas išsaugotas. Noras išsipildo, bet kažkaip per greitai? Incelis nerimsta, jam netinka, ėmiau klykt iš juoko. O čia dar nebuvo pilnai pasireiškę, kad su Niki kažkas labai netvarkoj pasidarė. Kas per nevykėlis, blet. Karoče, prie scenarijaus yra prie kur kabinėtis, anaiptol netobulas. Gražioji dalis- Niki ir kas darosi su ja. Scena ticharinant miegamajame, apmyžtas kilimas, monologas prie stalo žaidimų- jabitute, kaip gerai. Mintis, kad tave įsimylės ne trokštama asmenybė (nes tai neįmanoma), o kažkokia bestija, užvaldanti geidžiamosios kūną, yra achujena.

The Last Viking (2025)

Oho! Tikėjausi keistos skandinaviškos komedijos, o gavau emocinį elektrošoką! Linksma- liūdna- linksma-  linksma-skaudu skaudu, kas čia vyksta, blet?! Prasideda nesėkmingu banko plėšimu- įdomu, koks laikmetis vaizduojamas, dar gali iš kažkur išnešt milijonų, hmmm. Vienas brolis sėda penkiolikai metų, patikėjęs saugoti raktą... retardui broliui :D Įdomus sprendimas, gal pagautas stresuojantis, policijos  malūnsparniam jau prie buto dūzgiant, geriau nesugalvojo, neteiskim. Atlikęs bausmę, grįžta ir tikisi atkasti paslėptą lobį. Bėda, kad brolis sukūrė sau naują asmenybę, dabar jis- Džonas Lenonas XD ir nenori nieko girdėti apie senąją, vadinamas senuoju vardu bando atimt sau gyvybę! Nuostabusis Mads Mikkelsen, pirmąkart matau jį psichikos ligonio rogėse, keistas amplua:)  Prasideda absurdo komedija, pabėgę šizofrenikai kuria band'ą, alhašas rašytojas ieško idėjų originaliai vaikiškai knygelei, jo senstanti gražuolė žmona apmaudauja mestos karjeros,- viso to sūkury buvęs kalinys bando nepamesti sveiko proto ir rasti pinigus, krūva milijonų, kur jie??? Filmas prasideda animaciniu intro, į kurį atkreipiau dėmesį, nes nieko nebūna šiaip sau, vėliau režsierius labai fainai jį panaudoja savo istorijai paaiškinti/iliustruoti- saldžiai kartus manevras, nes animacija nevaikiška, paprastai tariant :D Kaip minėjau, skaudžioji dalis prasideda ėmus lįsti flashbackams iš brolių vaikystės, išnyra belekokio liūdnumo patirtys ir išgyvenimai, dar niekad nebuvau užklupta pasalūniškai, vos nežliumbiau! Amerikietiškų kalnelių tempo kūrinys, neiškriskit iš sėdynių :D

The Element of a Crime (1984)

Nusprendžiau atgaivinti vasaros kino seansus Lukiškių kalėjime; kadangi vasara lietinga, peržiūra buvo šlapia :D Lijo nepastoviai, bet sušalti užteko. Detektyvaspartvyksta iš Kairo į gimtąją Europą tirti žiaurios nusikaltimų serijos, įtraukti vaikai. Filmas kaip šizoidinis sapnas- sunku suprast kodėl elgiamasi kaip elgiamasi, bet kaip sakė pristatytoja- svarbiausia potyris, ne siužetas. Larsas von Trieras, anstyvieji darbai, dar mažai žiaurybių ir iškrypimo ekrane, su laiku bus :D Pagrindinis herojus atkartoja žudiko veiksmus iki nusikaltimo, paskui ribos išnyksta. Kas numatyta tiesiog pranašo tikslumu- supuvusi Europos ateitis. Policijos pareigūnai- kažkoks anekdotas, su tokia teisėsauga apie rytojų gali pamiršti. Viso filmo metu laša, varva, tekši vanduo, kad lijo ir pas mus- fainas sutapimas. Spalvos primena ryškėjantį nuotraukos negatyvą; negali sugauti ko apčiuopiamo, vis išsprūsta, pabėga. Viena nežiūrėčiau namuose, todėl džiugu, kad išvilkau save už pakarpos į centrą pasikultūrinti.

The Crimson Rivers (2000)

Turbūt reikėtų perskaityti  Jean Christophe- Grange romaną, pagal kurį pastatytas filmas, kad pilnai suprasčiau, kas per bezabrazija vyksta pabaigoje. Nors kaži ar verta- trileris nėra  kultinis. Bet apskritai rašytoju žadu pasidomėti. Į mano, knygagraužės radarą Grange niekada nepakliuvo, o vadinamas prancūzų Stivenu Kingu!... Naiviai tikiuosi, kad čia ne dar vienas reklamistų pokštas. Senas kietas detektyvas atvyksta tirti šiurpios žmogžudystės, jo keliai susiduria su jaunu, chuliganišku leitenantu- policininkų klišės, asmeniniai skirtumai padės jiems išnarplioti bylą, ir t.t. Pliusas- kad filmas europietiškas, aktoriai prancūzai- Jean Reno ir Vincent Cassel, taigi ausų netalžo debiliški juokeliai, kurie būtų būdingi amerikiečiams. Jie savotiški ir net vietom iš tikrųjų juokingi! Ypatinga nusikaltimo aplinka- studentų miestelis, lyg Hogvartso tvirtovė. Čia galioja savos taisyklės, pabaigę universitetą, jaunuoliai lieka gyventi, dirbti,  kuria šeimas su kitais absolventais, čia lyg maža valstybėlė... Pagrindinė mintis politiškai įžūli ir žavinga savo pasiutimu, išspaudė šypseną. Žmonės, ką sau galvojot, lol :D 

Backrooms (2026)

Filmo sėkmė yra idėja- jau apsčiai ekrane prigalvota, primąstyta, regisi, kad matei visus įmanomus siaubo siužetus, ima ir pametėja dar vieną. Jautrų, pažeidžiamą objektą- psichiką ir jos labirintą. Įsivaizduokit, "IKEA" atsivertų nematomas praėjimas sienoj ir patektum į savo pasąmonę- tuščias patalpas, kur ką tik stūksojo baldų ekspozicijos, paruošti buities scenarijai, dabar tupi iškreipti tavo pažįstamų įvaizdžiai ir prisiminimai. Eina šikt, kas gali būt klaikiau?? Į tokį štai nuotykį leidžiasi pagrindinis herojus, vargstantis dėl nenusisekusio asmeninio ir profesinio gyvenimo- išsiskyręs architektas dirba apgailėtinoj baldų parduotuvėj, kur niekas nesilanko. Užtat vyras uoliai lankosi pas psichoterapeutę (veržlioji norvegė Renate Reinsve, nesibaidanti filmuotis alternatyviuose projektuose, šaunuolė), nes situacija bloga. Kliedesiui apie atrastą įėjimą į kitą dimensiją (?) specialistė neteikia per daug reikšmės, iki pacientas dingsta. Varoma smalsumo/kaltės/pareigos degalų kokteilio, moteris leidžiasi tyrinėti minėtos erdvės. Skaičiau, kad filmas nekainavo baisiai daug, užtat pinigų prižėrė atsakančiai vos pasirodęs. Filmuota minimalistiškai- klaidžiojam po baltus kambarius, net snūstelėt užsimaniau, taip mažai veiksmo. Found-footage žymė irgi nedžiugino, bet jo nedaug. Nėra baisus, bet erdvės diskutuoti, samprotauti, gal net tęsinį pakurti- belekiek.

Bound (1996)

"Matricos" kūrėjų, brolių (sesių?) Wachowski debiutas. Man neišėjo iš galvos- ar jau tada kirbėjo mintis pasikeisti lytį? Trileris spinduliuoja begalinį seksualumą ir kunkuliuoja lesbietiška aistra, tobulai atskleista Jennifer Tilly ir Ginos Gershon, gal kartais ir perdėta, bet dzin. Tarpusavio chemija nenuneigiama. Dvi ką tik susipažinusios moterys, pajutusios abipusę simpatiją, kurią liudijam karštose lovos scenose, nutaria nušvilpti du milijonus dolerių iš vienos meilužio mafijozo. Sukuria gana paprastą, bet efektyvų planą, veikiantį domino principu. Veiksmas lemia atoveiksmį, plokštelės gula viena ant kitos, gula su pagreičiu. Istorija rutuliojasi minimalistinėje erdvėje- dviejuose šalia esančiuose butuose, truputį priminė Tarantino "Reservoir Dogs". Netrūko žiaurybių, kraujo, kostiumuotų diedų, tik čia pagrindinė griaunamoji jėga- moteriškas žavesys. Dievinu devinto dešimtmečio trilerius, kur reikėjo taip nedaug, tik gero scenarijaus ir tinkamai parinktų aktorių; dabar samdo esančius "ant bangos". Neatsimenu, ar esu mačius filmą, kur moterys būtų kietos mazafakerės, į galvą ateina tik "Monster", bet Aillyn baigė labai liūdnai, netinka :( Mafijozas, atliktas Joe Pantoliano, įneša isterijos ir psichopatiško žavesio; nors daugumą veiksmų galima nuspėti, visgi nėra čiuvas visai laisvai skaitoma knyga. Spėliojau, kuo gi čia baigsis ambicinga vagystė, ar bus išdavystės momentas, nes Tilly įdomi tipė, tikėtumeisi.

Blade (1998)

Stilinga nesąmonė apie vampyrus su tirštu nostalgijos padažu; vaikystėje žiūrėtas dar su močiute. Atsimenu, jai labai patiko Wesley Snipes, apskritai juodaodžius laikė gražiais. Kas turėjot tokią močiutę? Fuckin legend! Siužetas- pagrindinė blogiečio vampyro užmačia- kažkoks kliedesys, ko siekė? Negaliu išjungt smegenų, mane visada persekioja logikos šmėkl, kalta, atleiskit :) Ir taip gyvena amžinai, ar ketino išnaikint žmoniją? Ką tada valgys? :D Užtat kaip iškilminga, kiek pasiruošimo. Beje, ar vampyrai tokie bejėgiai, iš tarybos, kodėl juos taip lengvai transportuoja? Udo Kierą išvis suvysto kaip kūdikį, atveža saulės tekėjimo žiūrėt, patys po šalmais pasislėpę, wtf? Kokia čia nauda būt vampyru, jei esi išglebėlis senbezda.  Daug nesąmonių, neminint precedento neturintį  spf naudojimą,  tačiau virtuoziškas Bleido švaistymasis kardu su odiniu lietpalčiu bei Stephen Dorff charizma padaro neįmanomą. Išvelka filmą į kultinių gretas, negali nesižavėt šiuo briedu. Rodyti pievas ekrane ir vistiek laikyti žiūrovą prirakintą, nors klykiantį iš juoko- didelis kino meno pasiekimas. Pradžioje scena su krauju, purškiamu per klubo lubose įtaisytus purkštukus. Fantastika.

Dead Heat (1988)

Pradžia- juokingas juvelyrinės apiplėšimas su kojinėm ant veidų. Totalus absurdas- nenušaunami vagys; policija ištuština dafiga apkabų, o tie kaip nemiršta, taip nemiršta. Galvoju, kas per briedai, nors čia ne metų filmas išliekamosios vertės atžvilgiu, bet kokia nors logika turėtų būti? Ir paaiškėja, kad paslaptis... mano profesijos atstovų stebuklingas bakst. Pagerbta, ačiū!❤ Momentaliai timptelėjau nusmukusių kelnių balą aukštyn, nekasdien pamatysi analogiškas nesąmones :) Miestą siaubia zombių vykdomi nusikaltimai, du policininkai bando užčiuopti pagrindinį mastermaindą. Farai skirtingi, kaip įprasta komedijose, plevėsa aštrialiežuvis ir disciplinuotas teisėtvarkos sergėtojas. Pastarasis žūva apgulties metu, bet yra prikeliamas! Dabar turi keletą valandų savo bylai išspręsti, iki virs supuviusia mėsos krūva. Lengvas panirimas į policininko gyvenimo prasmės klausimą, bet laiko nėra, tai prabėgom dramos ištiktukas bibliotekoje, cha cha. Treat Williams- malonus pažiūrėti, aštuoniasdešimtųjų mačo energija ir antakiai, kuriuose paklysti galima, hell yes. Belekas vyksta, scena kinų restorane su atgijusia strykčiojančia skerdiena- kosmosas. Filmas kultinis, daugiau abejonių nebeturėjau;  kaip jis išsilaisvina iš greitosios pagalbos automobilio, blemba! Pabaigoje žybteli anksčiau negirdėta, sumani turtuolius privilioti turinti idėja, pristatyta siaubo legendos, Vincent Price.  Praleidau bombastiškas 1:20 val, troškau kad niekada nesibaigtų body horror šedevras.

1922 (2017)

Toliau tęsiu S. Kingo ekranizacijų tyrinėjimus. Neslėpsiu, buvau sudėjusi daug vilčių; apsakymas "Tamsoje be žvaigždžių" vienas mano mėgstamiausių. Jis turi viską- aklą užsispyrimą, šlykščius psichologinius žaidimus, sąžinės padiktuotą siaubą, pasmerktojo dalią. O sūnaus likimas, vargeli- jau kai manai, kad blogiau negali būti, še tau tragizmo nokautas. Sykį jau taip kalbu, kas nepatiko? Man pasirodė lėkštoka. Nufilmuota beprotiškai gražiai, kinematografija pribloškianti- beribiai Nebraskos kukurūzų laukai ir juose gęstanti saulė- akivaizdu kodėl pagrindinis herojus trokšta išlaikyti dirbamą  žemę.Thomas Jane neblogai suvaidino manipuliatyvų tėvą, įkalbantį sūnų talkinti žmonos nužudyme. Pietietiška tartis, kaimiška natūra- suėjo įtikinamiau nei dailininkas "The Mist". :D Užtat moksliukiškas vadovavimasis knygos įvykiais- praktiškai atkartota ždis žodin- vis dėlto nepasiteisino. Neįtikino, kokia atkari, vulgari boba buvo Arletė ir kaip šeimos nariai jos nekentė, kad ryžosi nudobti. Juk čia istorijos pagrindas! Galvoju, kad parinko blogą aktorę. Išvis su castingu nesusipratimas. Sūnus mėmė, jo draugė irgi, žmona neperteikia ką privalo perteikt, kaimynas- lyg iš ofiso ištrauktas, švarutis, blizgančiu smakru švaruolis :D Kur gylis, kur žmogaus sielos purvas??? Nežinau, kaip čia išėjo, bet pasikartojantis žiurkių motyvas, knygoje atrodantis bloga lemiantis ženklas- filme erzinanti aplinkybė ir tiek. Arletė buvo žiurkių karalienė! O va nejauti siaubo ir klaiko, kurį išgyveni skaitydamas; žiūrisi kaip katalikiška drama- už blogus darbus lauk atpildo, pabaiga. Gal neskaičiusiems filmas atrodo geriau, aš tegaliu duodi dosnų 6/10.

Caveat (2020)

Man tiek įstrigo, kaip čiuvakas sutinka būti pritvirtintas grandine chatoje su beprote, idant nepasiektų jos miegamojo, nes mergiščiai paniška sbaimė kad kas užeis į jos kambarį, kad nespėjau apdoroti siužeto. O jis, gyvatė, pinklus, gavau paskui skaityti po filmo internete; kaip mokinys, paliktas po pamokų, nes išdykavo. NU sutikite, absurdas kažkoks- kas pasirašytų "dirbti" panašiom sąlygom? Ir dar kur- saloje, kur jie vieninteliai gyventojai! Sumislijo dėdė- rūpestėlis,  pats ir dabok giminaitę, ieško čia durnų! Galėjo truputį daugiau paaiškinti- sukurti įvaizdį, kad vyrukas nepavydėtinoje finansinėje šiknoje ir neturi pasirinkimo, reikia pinigų ir panašiai, todėl ir pasiduoda įtikinėjimams. Paskui jau viskas gan sklandu, aišku, baugu ir žiūrisi įdomiai. Kraupus išverstakis kiškutis, pradedantis mušti būgną, kai turi reikalą su paranormalia esybe, šizofrenikė, klaidžiojanti tamsiais koridoriais su arbaletu, herojus su amnezija, kuriam reikia dealinti su puvėsiais, irimu atsiduodančiu namu ir jo paslaptimis. Aura nemaloni, nervus padilgina. Čia "Oddity" ir "Hokum" režisieriaus debiutas,- visi trys apie keršijančias dvasias (?) ir prisidirbusius žmogelius, tik vis nauju kampu. Ar norėčiau ketvirtos istorijos apie tą patį? Bijau, kad jau pakaks, davai ką šviežesnio.

The Mist (2007)

Po daugelio metų, dar kartą su malonumu perskaičiau Stiveno Kingo "Tamsoje be žvaigždžių", "Bleizą" ir "Rūką". Užėjus skaitymo blokui, nustoji apgaudinėti smegenis ir pakiši patikrintą produktą kad nemaištautų, o godžiai valgytų. Asmeninėje kolekcijoje turiu aštuonias knygas, kurios tikrai sulauks eilės tyliais, tamsiais vakarais, pakritus ant foteliuko. O pradėjau apie knygas todėl, kad Kingas turi labai skirtingos kokybės ekranizacijų. Egzistuoja ir absoliučių fiasko. Apie "Rūką" kaip filmą kalbu tik dabar, nes pabaigą internetas negailestingai ištriūbijo, kokia prasmė žiūrėti, žinant twistą? Tačiau po knygos sukilo smalsumas- visi nenormalūs čiuptakojai, gigantai vabzdžiai,  milžiniški vorai ir kitos šlykštydos, kaip bus atvaizduoti? Turiu pamatyti, iš naujo išgyventi! Nu faina žinokit! Efektam beveik dvidešimt metų, laiko išbandymą atlaikė neblogai. Nesu vorų fanė, kada rodė akistatą vaistinėje, buvo gan nemalonu. Taip ir įsivaizduoju- iš pampersų kambario šauna ėdrų siūlą aštuonkojis monstras- praverstų sauskelnė tarp kojų :D Asmeninio apdovanojimo už įdėtą triūsą kuriant psichologinį terorą uždaroje erdvėje nusipelno aktorė Marcia Gay Harden. To-bu-la beprotė religinė fanatikė mis Karmodi. Monstrai lauke yra viena, bet jos triedžiamos biblinės kvailystės, kurioms žmonės pamažu pasiduoda, yra dar klaikiau. Vien jos dėka filmas yra aukšto lygio psichologinio siaubo pavyzdys. Pradėjus eiti titrams, pamačiau kad režisavo Frank Darabont. Va kodėl filmas turi tokio dramatiško gylio! Jau antrą kartą iš Kingo lobyno jis kažką išsirenka ir pavaizduoja nepriekaištingai (Shawshank Redemption niekaip nenulipa nuo pirmos, visų laikų geriausio filmo, viečikės). Gaila, kad po "The Mist" jis nustojo režisuoti. Keistas aktoriaus pasirinkimas pagrindiniam herojui- Thomas Jane dailininko amplua sunkiai limpa, kieto vyruko kumštyje teptukas atrodo kvailai. Bet vienoj scenoj nusiėmė maikutę- daugiau klausimų neturiu, patyriau nušvitimą:D Mielas sutapimas: filme suvaidino trys aktoriai, kurie po trejų metų susitiks ilgiausiai trukusiam siaubo seriale "The Walking Dead", kurį žiūrėsiu net išlašėjus paskutiniams žavesio lašams kiek, vienuolika metų? Dieve mano, čia tai fanatės atsidavimas, gal su Karmodi turiu bendrų taškų? :D Buvo ir daugiau veidų, kurie siaubekuose šmėkščioje, surinkta gera chebra. Žiūrint filmą, statytą pagal šviežiai perskaitytą knygą, įdomu palyginti, ką paliks, ką prikurs. Milžiniškas ačiū, kad iškirpo sekso sceną, prikūrė karininko paaukojimą  ir sugalvojo alternatyvią pabaigą. Sekanti užduotis- susirasti 1922:)

Hokum (2026)

Kaip gera išeiti iš kinoteatro neapviltais jausmais- internetinės pagyros absoliučiai pagrįstos, nuostabus siaubo filmas iš Oddity kūrėjo rankų. Atvirai sakant, fabula panaši, tik mažiau niūru, net juokingų vietų pasitaiko. Ypatingai kūrybiškas scenarijus ir gražus meninis apipavidalinimas: pastatas, interjeras, drabužiai. Pizdukas pasikėlęs rašytojas atkeliauja į senovišką airių viešbutį su liūdnu tikslu. Čia laukia keisti darbuotojai, mįslinga jaunavedžių siuita, į kurią draudžiama įeiti, nes neva vaidenasi. Iš pradžių herojus neužsikabina, jam viskas pajibat, netgi per smarkiai pajibat. Tada dingsta mergina, nuobodžiaujantis rašytojas, jausdamasis skolingas, padeda jos ieškoti. Siužetas daugiau detektyvo žanro, kol ateina eilė paranormalui. Galima teigti, kad čia tebuvo tragiškai pasibaigusios žmogiškos silpnybės, bet palikta vietos vaizduotei- rūsyje išties kažkas lindėjo- fainai išlaikytas dvilypumas. Subtiliai įterpta humoro- durininkas Albis su ambicijom, valkata Džeris, mėgstantis grybus, o visko centre- mizantropas rašytojas, kuriam teks išaiškinti viešbučio paslaptį, nes priešingu atveju nebeišneš sveiko kailio! Šiurpiausi momentai- vaikų laidelės vedėjas ir rūsyje viešpataujanti būtybė, uch. Žinoma, neapsieita be jump-scarų, bet vėlgi, sėkmingai užsikemši ausis, netrukdo.

Bride of the Re-Animator (1990)

Absoliutus chaosas ir beprotybė; tęsinyje režisierius galutinai paleidžia vaizduotę- pirštuota akis, šuo su žmogaus ranka ir.. šikšnosparnio sparnais plazdanti galva! Herbertas Vestas (Jeffrey Combs ) toliau siekia pakartoti Viktoro Frankenšteino sėkmę- šitas moksliukas niekada nepasiduos! Dabar su kolega gydytoju Denu Keinu bando įkvėpti gyvybę iš gabalų surinktam moters kūnui. Jei galvojat, kad vyrus gena kažkokios inceliškos fantazijos.. bent jau Vesto jos nekamuoja. Nežinau, aseksualesnio vyro dar paieškoti reiktų- vien mokslinė revoliucija domina. Užtat Keinas, po šimts, emocinės krizės purto kaip skudurinę lėlę pačiais netinkamiausiais momentais, klyki iš juoko. Čia vyras, ar hormonų audrų nusiaubta boba per pms? Kaip ten bebūtų, moterų dėmesiu simpatiškas vyras nesiskudžia, netgi patyrusi, kokiais šakar makar jiedu su Vestu užsiiminėja, viena dama jo dėmesio labai atkakliai siekia. Momentas asmeniškai rezonavo, nes atvėrė akis- va kaip reikia reikia kabinti diedą! Vidun braunasi lavonai, kikendama skraido galva, stypčioja ką tik prikelta "svajonių moteris"- bet TU turi misiją, lengvai grobio nepaleisi. Nuostabi, gyvenimiška akimirka, princas pats į duris nepabels. Beje, prikeltoji beveik iškart gauna patirti atstūmimą. Juokinga, visai neseniai perskaičiau Mary Shelley romaną, ten kūrėjo reakcija analogiška, kaip žiauru. Nepadoriai daug prisižvengiau, ačiū kūrėjui.

Lee Cronin's The Mummy (2026)

Reklama persekioja gal pusmetį- Lee Cronino Mumija, siaubo žanro stebuklas, jūs to dar nematėt ir t.t. Smalsumas tapo niežuliu, kurio negali nusikratyti. Kadangi seniai lankiausi kinoteatre, nutariau nupūst dulkes nuo nuolaidų kortelės ir išmėginti, kas čia per stebuklas. Su dideliu garsu, dideliu ekranu, na žinot, būti įbauginta ir prišikti kelnes. Įbauginta nebuvau, iš praktikos žinau, kada užsikimšti ausis, kad garso banga nesmogtų per ausų būgnelius, bet vizualas- bravo! Video nasty pačiame gražume, kas dirbo su mumijos išvaizda, pasistengė iš peties. Šlykštu žiūrėti, atstumia, bet negali nusukt žvilgsnio. Nesuprantu kritikos atsiliepimuose, išlepęs šiuolaikinis žiūrovas- klišes ir skolinius mato, tik stebink ir priblokšk persisotinusį vartotoją, šikt eikit. Kaip tėvai pasiryžo parsigabenti padarą namo, galva neišneša, gi iš pirmo žvilgsnio matyti, kad čia ne jų duktė, o kažkokia pūvanti pamėklė, blemba! Iš kitos pusės- kokią išeitį turėjo? Legaliai- čia atsiradusi pradingėlė duktė, tėvų pareiga rūpintis vaikais. Jopšikmat, kai ji pradeda keturiom lakstyt po didžiulį namą ir ėst visokias bjaurastis, pulsas išties patankėjo :D Labai fainai, kad veiksmas vyksta Egipte- Meksike, suteikia filmui egzotikos prieskonio, atmosfera sutankėja. Patiko, kad čia krikščioniški artefaktai absoliučiai beverčiai, močiutė pasmaugiama nuosava grandinėle su nukryžiuotuoju ir išskrenda per langą kojotams ant pusrytėlio. Chaosas laidotuvių metu primena Evil Dead stilių, pabyra bajeriukų ir nesveiko humoro, gaila, salėj niekas nesijuokė, nesuprantu, kas su žmonėm negerai.. Vienintelė priežastis, kodėl daviau 9/10, kad yra dvi pabaigos;  pasirodė sviestas sviestuotas, bet šeimos žmogui labai patiktų.

Send Help (2026)

Ilgai galvojau, apie ką filmas;  nusprendžiau, kad apie naujai gimusią meilę sau. Puiki darbuotoja nėra vertinama koorporacijoje. Seksualiai nesirengia ir nekraipo klubų kaip kekšė, o iš burnos smirda tunu ir ji keistuolė pensininkės rūbais, pamanykit. Naujas bosas neskiria seniai laukto paaukštinimo. Vis dėlto, visiškai nepaisyti Lindos sugebėjimų negalima, ir jai pasiūlo skristi kartu į komandiruotę. Lėktuvas nukrenta, gyvi išlieka tik Linda ir bosas. Negyvenamoje saloje atsiskleidžia, kad moteris- ne iš kelmo spirta survivalistė. Lengvai randa maisto, medžioja, pasistato pavėsinę. Netgi rūpinasi sužeistu išgama viršininku. Bet kuproto net grabas neištiesins, sako patarlė, spėkit, ar jų santykiai pagerėja? Nedėkingasis nepripažįsta Lindos pranašumo, apie dėkingumą kalbos nėra! Filmas truputį prailgsta, nesupranti, kur link rutuliosis įvykiai. Bus romantinė komedija?.. Nebus XD Pagrindinė herojė visiškai išteisinta mano akyse- kaip šauksi, taip atsilieps. Jau kai išleidžia nagus, laikykitės! Aukų daugoka, bet ko tikėtis iš persidirbusio žmogaus? Darbas žudo sielą! Naujas kampas atsibodusiai robinzono kruzo istorijai.

Cast a Deadly Spell (1991)

Turint omeny, kaip sunkiai iki jo priėjau, turinys truputėlį nuvylė. Per trumpas, istorija primityvoka, norėjosi daugiau ir giliau. Nes aktoriai, laikmetis, muzika, kostiumai, efektai- kiek potencialo! Amerika, ketvirtasis dešimtmetis- visi, kas gali, naudojasi magija. Zombiai įkinkyti statybose, mafiozai rodo fokusus savo srityje, vilkolakiai  sėdi areštinėje, tik detektyvas H. P. Lovecraftas (kokia pavardė!!!) vienintelis griežtai prieš burtus; jis senamadis. Gavęs užduotį su limituotu laiku- per kelias dienas surasti pavogtą Nekronomikono knygą, jis susiduria su senu draugu- dabar priešu ir žiauriai seksova eks. Juliane Moore žavesio negaliu nuneigti, nors aktorė man ir nepatinka. Beleką gražumo moteris. Efektai juokingi, bet kai filmui tiek metų, žiūri kaip į istorinį dokumentą; humoras, beje, irgi oldskulinis, dabar panašių dialogų neišgirsi. Kaip sakiau, man norėjosi filmą pratęsti bent 15-20min; įdėti daugiau scenų su juokingais chimeras (?) primenančiais monstrais, duoti jiems pakalbėti, sykį filmas apie magiją. Kodėl taip greitai užbaigta? Pasaulio pabaigos nesulaukiame dėl gana juokingos priežasties, bet jei panašų vingį mesteltų dabar, nu nežinau... Amžiaus skirtumas ir užimamos pareigos- būtų skandalas ir filmą nucancelintų. Skirtingi laikai :D

Urchin (2025)

Lyg nufilmuota kinu besidominčio dvyliktoko. Debiutinis aktoriaus Harry Dickinson darbas anaiptol ne stebuklas. Skaičiau paistalinių komentarų- nu nesukrečia iki širdies gelmių, žmonės, atsimerkit! Mano guilty pleasure yra White Soft Underbelly ir AML films youtubej, esu pasikausčiusi gatviniais ir jų istorijom. Vis pagalvoju, kokia afigiena istorija gautųsi, nuo pradžios iki galo parodyti, kaip žmogus gimsta prastose sąlygose ir be prošvaiščių išsikapstyti, tik smukti žemyn, žemyn, iki pabaigos bevardžiam kape. Visų pirma, pagrindinis herojus pernelyg švarus, per mažai nupuolęs, nepersikūnijo į gatvės narkomano amplua, neįtikino. Net paties niuchinimo mažai, kas nepadeda kuriamam portretui, kur atchodų kančios?.. Užtat reabilitavimo procesas sudomino- kiek daug priemonių atsistoti ant kojų: stogą virš galvos parūpina, yra psichologas, darbdavys tavim tiki, tik stenkis. Tačiau normaliai gyventi... nuobodu. Pasirodė, kad herojus paprasčiausiai užtingėjo. Būtent, tinginys puikus, o jų užjausti negaliu, atleiskit. Žinojo, kad hostelis tik laikina stotelė, ar ką nors darė? Skambinėjo socialinei ir jai virkavo, o kur paties pastangos? Užsikarti merginai ant sprando, aha,  gražus bandymas, kokia šaunuolė, kad neleido.  Ar stengėsi išlaikyti nors vieną iš darbų? Žalingų įpročių draugija, patikėjau, padėjo suklupti, o tada jau aiški tolesnė trajektorija. Mintyse lyginau su Heaven Knows What, va ten dalykas! Išnaudoti realūs gatvės veteranai, vos vienas tikras aktorius Caleb-Landry Jones, ir koks įspūdis- net šiandien prisimenu reginį! Dar bandytos komiškos meninės priemonės su pasąmonės urvu (?), kosmosu, čia jau visiškai mokyklos suolo lygis :D 

The Ballad of Wallis Island (2025)

Koks šiltas, jautrus filmas, liko gera širdy pažiūrėjus! Ekcentriškas loterijos laimėtojas užsako mylimo atlikėjo koncertą.. asmeniškai. Pinigų kaip šieno, kodėl ne? :) Muzikantas, atsidanginęs į nuošalią salą, to dar nežino. Jį greitai užknisa įkyrus dėmesys ir kvaili juokeliai, pripažinsiu, veikėjas žiauriai nervinantis bet jei gaučiau 500000 svarų, bent pasistengčiau būti malonesnė? Aišku, įžymybėms negalioja, todėl jos ir įžymybės.   Dar turint omeny, kad muzikantui labai reikia pinigų- buvusi šlovė jau tik prisiminimas. Muzikos kokybė, hehe, skysti romantiniai sysalai, išliekamosios vertės nemačiau. Betgi čia ne viskas, į salą atvyksta dar viena kviestinė viešnia. Vienu momentu išsigandau, ar negresia senos meilės gaivinimo ritualas, kas belekaip nusmukdytų istoriją, gailėčiausi, kad žiūrėjau. Kas išsirutuliojo, nutylėsiu.  Kaip dažnu atveju pasitaiko, nuošali vieta padeda herojui susidėlioti prioritetus, nusileisti ant žemės iš judėti į priekį savo gyvenime- čia ir slypi mūsų komedijos puikumas. Privertė susimąstyt, ar egzistuoja atlikėjas, kurio koncerto norėčiau paklausyti, jei kišenėje telkšotų grynųjų vandenynas? Elvis? Aha, už Elvio rokenrolą jokių pinigų nebūtų negaila. Maldaučiau, kad mestų kalės vaiką vadybininką Parkerį ir nugyventų ilgą ir gražų gyvenimą :)

Big Nothing (2006)

Filmo režisierius dalyvavo šiųmetėje Knygų mugėje! Sėdžiu, klausau interviu, Gonkūrų premijos laimėtojas, taip taip, bet pavardė man girdėta kitur. Pagooglinu: Jean Baptiste- Andrea yra nuostabaus mažabiudžetinio Dead End režisierius! Laki vaizduotė, žiūrėk, persikėlė ir į knygų pasaulį, kada nors reikės paskaityti "Globoti ją". Šio dvigubo talento paakinta, susiradau kitą jo filmą, juodąją komediją, pirmyn! Gana trumpas, bet negaišta nė minutės. Veiksmas prasideda beveik iš karto, siužetas pinklus, vos spėji gaudytis. Realiam gyvenime situacija vargiai įmanoma, bet ar svarbu? Gaudai kiekvieną posūkį, nėr kada nuobodžiauti.  Bedarbis rašytojas Gasas- David Schwimmer, arba Rosas iš "Draugų", nuostabus castingas, jam nieko daryt nereikia, tik mažiau šypsotis- įsidarbina skambučių centre. Susipažįsta su Gasu, kuris turi idėją, kaip greitai praturtėti. Neilgai trukus prisijungia klastinga Gaso draugužė. Į panašias nesąmones, kada tavo sutuoktinė- policininkė, gali leistis tik Rosas, todėl nė klausimo nekyla, koks žmogus galėtų tiek pastatyti ant kortos. Trys vienas kito praktiškai nepažįstantys žmonės imasi žiauriai rizikingo plano, kas gali pakrypti blogai? Viskas! Schema subliūkšta akimirksniu ir atneša vien bėdas. Nenoriu atskleisti siužeto, bet esmė- šantažuoti žmones dėl netinkamo elgesio. Atmosfera panašus į "Fargo"- paprasti, pilki žmogeliai išverda savo įkaitintam šūde :D

Battle Royale (2000)

Žiūrėjau ir galvojau- kas jaustų didžiausią pasitenkinimą situacija?  Mokytojai, kuriuos mokiniai užknisę iki negalėjimo, ar klasės žertvos? Na, vienas mokytojas turi saldų malonumą stebėti masines paauglių skerdynes. Takeshi Kitano stebėtinai patrauklus vaidmeny, niekada neturėjau vyrų- simpatijų mokytojų tarpe, todėl reakcija man buvo nauja :) Distopinėje ateityje Japonijoje,  nedarbo procentas išprovokuoja masinę suirutę, vaikai sienom lipa, nebegerbia suaugusiųjų, net pasikėsina į gyvybę! Įžūlėliams reikia parodyti jų vietą! Atrenkama klasė, kurią paleidžia negyvenamoj saloj, kad visi.. išsižudytų, kol liks tik vienas gyvas :D Ir prasideda chaosas.. Juokinga, kaip benkartai dar taisyklių aiškinimo etape maištauja ir ožius rodo, kvailai prarasdami gyvybes čia pat vietoje. Viešpatavimo laikotarpis baigėsi, jūs, mažos bestijos! Kai kas tučtuojau griebiasi veiksmų, draugai vadinasi, hahaha, kas bando laikytis neutralumo, kiti sumanumu ir metodišku planavimu šienauja klasiokų galvas. Mąsčiau, kaip elgtųsi mūsų mentaliteto jaunimas- ar atsirastų pvz, savižudžių? Žiauriai juokino rytiečių emocionalumas- kad jauni vyrukai tiek klyktų, skeryčiotųsi, žliumbtų, neiįprasta, kiek dramos! Tačiau geriausia- kaip jie, suvarpyti kulkų, pakyla nuo žemės, tęsia kovą, lyg niekur nieko, ar šautuvai avies spirom užtaisyti?? Filme trys scenos sukėlė daugiausia juoko salvių- kai paauglės aiškinasi santykius, kas su kuo miegojo, lol, jūs medžiojat vienas kitą, koks skirtumas kas kam įkišo; šūdas pataiko į ventiliatorių, nerandu geresnio palyginimo- taiki merginų grupelė švyturyje, lyg paspaudus mygtuką, atsigręžia viena prieš kitą, nelaimingas įsimylėjėlis gauna kulką iš slaptos simpatijos, nors atėjo prisipažint meilėje. Merga apmaudauja, iš kančių išvaduoja Mitsuko. Trap kitko, labiausiai man patikusi, kelis žingsnius į priekį numatanti herojė, tučtuojau įvertinusi situacijos rimtumą. Mesteli keletą flashbakų, kodėl ji tokia, nelengvas gyvenimas išmokė. Taigi, hormonai tąso vaikigalius kaip marionetes už virvučių. gaunamas turbo efektas masinės žmonių medžioklės fone. Azija eilinį kartą maloniai nustebino.

Songs From the Second Floor (2000)

Smarkiai atidėliojau filmo apžvalgą, nes sunku nusakyti įspūdį! Absurdiška švedų komedija, daug veikėjų, durnų, kurioziškų situacijų, bet rezultate turime nepakeliamos būties lengvybės efektą- suprantamai išsireiškiau? Paminėsiu kelias, kad susidarytumėt vaizdą, kas jūsų laukia. Savininkas padega baldų parduotuvę, paskui įžūliai meluoja draudimo kompanijai. Vyrą sekioja vėlė buvusio kolegos, kurį negailestingai išdūrė dėl pinigų ir šis nusižudė. Vaiduoklių yra ir daugiau- jaunas rusas vyrukas, kurį pakorė naciai, ieško sesers, kurią ištiko toks pats likimas. Paskui yra verslas pardavinėti krucifiksus, nes keičiantis amžiui- tuoj 2000-ieji, turėtų būti populiaru atsigręžti į viešpatį pasaulio pabaigos akivaizdoj (?) Bet dzin tie kryžiai visiems, gale matome groteskišką medienos krūvą. Beje, miesto gatves suparaližavę eilės kažkur skubančių automobilių, žmonės eina perdami save, dvasinė šalies krizė? Nepaisant tvyrančio chaoso ir absurdo, prasiskverbia.. lyg melancholija, liūdesys, kas išskiria filmą iš kitų. Mačiau, vienas kitas Roy Anderson darbas yra šmėkštelėjęs ir mūsų festivaliuose, bet pačiai- pirma pažintis.

Train Dreams (2025)

Nesitikėjau, kad taip stipiai paveiks; vakar pažiūrėjau per projektorių ir mintimis vis grįžtu.. Atrodo, lyg nieko ypatingo- medkirčio gyvenimas, nuo gimimo ligi mirties, dvidešimtam amžiui sparčiai beriant pokyčius. Technikos perversmas, darbuotojus keičia mašinos, pirmas nusileidimas mėnulyje, o žmonės pamažu svetimėja. Neminint fakto, kaip gražiai nufilmuota- miškų panoramos, saulėlydžiai užima kvapą, drama žiauriai giliai užkabina širdyje. Paguglinau režisierių- išniręs iš niekur, kepa jau antrą filmą, nominuotą apdovanojimams, Sing Sing  taipogi sužavėjo. Be patoso, melodramiškų manipuliacijų, spinduliuoja artimo meilė, gamtos grožis, nesibaigiantis gyvenimo ciklas. Joel Edgerton- nuostabus pasirinkimas suvaidinti tylų, intravertišką darbininką, kuriam tenka didelis sielvartas. Jis turi savaime kalbantį veidą, šneka nereikalinga. Vienoje vietoje gąstelėjau, kad prisiūs meilės romaną, kas būtų naher nereikalinga ir viską sugadintų bet čia tebuvo filosofinis dviejų žmonių pasidalijimas skausmu. Tema panašus į Hamnet, kuris man pasirodė primityvus ter-jerker'is, kurio tikslas dehidratuoti žiūrovą per ašarų latakus, daugiau nieko."Train Dreams" į liūdesį pažvelgė platesniu mastu.

I Swear (2025)

Apie Tureto sindromą pirmą kartą išgirdau per "South Park". Pateikta su juodu humoru, vulgariai, juokingai, kaip jiems įprasta; buvo sunku įsivaizduoti, kad čia realus, gyventi trukdantis sutrikimas. Ir dabar pažiūrėjau "I Swear". Eina sau, koks liūdnas, svajones griaunantis, žlugdantis dalykas yra Turetas! Remiantis Džono Davidsono istorija, filmas pasakoja apie iš dangaus nukritusį neurologinį košmarą, kuris apverčia trylikamečio gyvenimą aukštyn kojom. Aštuntasis dešimtmetis, be interneto, be informacijos, supant aplinkinių pašaipoms ir pykčiui, pasimetę tėvai (vienam pasirodo visko per daug ir jis išeina- klasika), nuplaukusi sportinė karjera... Pagrindinis aktorius- fenomenalus; reikėtų pažiūrėti kitą filmą kur vaidina, kad įsitikinčiau jo sveikumu, ant tiek įtaigi vaidyba! Liūdna stebėti, kaip mažai palaikymo iš šeimos, bet suprantu motiną. Likus vienai su keturiais vaikais, būti tobulu pavyzdžiu neįmanoma, nors elgesys vietom ir labai žiaurus. Sujaudino Džono sprendimas padėti kitiems, šviesti visuomenę, užuot atsiskyrus ir prasigėrus. Amerikietiški kalneliai- peržiūros metu nuolat jaudiniesi dėl Džono, nes jo verbaliniai sugebėjimai kaip tiksinti bomba, nuolat tyko pavojai ir grėsmė, net pavargau žiūrėdama :D

Atlantis (2019)

Mažas, bet įtaigus filmas apie karo padarinius, iš Ukrainos. Sukurtas 2019m., jis tapo pranašingu? Turiu omeny realiai vykstantį Rusijos- Ukrainos karą nuo 2022m. Nerealu, kaip mažom priemonėm sugebėta tiek pavaizduot, stingdantis šaltis ir nykuma nusiaubtoje teritorijoje. Purvas, lietus, kapai su numeriais vietoj pavardžių, apgriauti daugiabučiai. Vyrai kamufliažine apranga, seni sunkvežimiai, kursuojanty po bevaises žemes- net žolės nematyti, ką jau kalbėti apie medžius! Centre- PTSD kamuojamas karys, negalintis išvykti iš šalies;  jam nėra vietos normaliam pasaulyje. Eina šikt, kaip tamsu ir beviltiška. Apirusių lavonėlių ekspertizė. Buvo žmogus, o dabar-anoniminė nudriskusių drabužių krūvelė su kaulais. Panašu į dokumentinį stilių, tik mažiau kalbų. Gali pasirodyt lėtas, be veiksmo, tačiau ekrane tiek detalių kiekvienoj scenoj, kad pradedi jas tyrinėt iki mažiausių smulkmenų, ir čia visko labai daug.

Hamnet (2025)

Neskubėjau lėkti į kiną, pažiūrėjau namie ant projektoriaus, pasirodo nuojauta nenuvylė. Nežinau, iš kur kilo filmo hype; galbūt kad čia populiarios knygos ekranizacija? Asmeniškai buvo nuobodu. Vyrą temptis žiūrėt išvis sadistiška, nebent jis vienišas tėvas ir gali releitint, ką reiškia auginti mažus vaikus, sugyventinei besivaikant kūrybines vizijas :D Dviejų kaimiečių meilės istorija, patiko, kad veidai gerai išmurzinti, prakaito kvapą nuo skudurų užuosti gali, autentiška, jokių išgenėtų antakių ir saloninių makiažų. Klausimas, kas editino filmą, vietom šauna belekaip randominių scenų, kliūva pati pradžia. Susitinka pirmą kartą, puola laižytis? Susidarė įspūdis ne gilios meilės istorijos, o kažkokio pasidavimo tvarte kaip gyvuliams. Išsiųsdama vyrą į Londoną, Agnes pasielgia toliaregiškai; besikankinatis ir zyziantis namie sutuoktinis menka pagalba buityje. Paskui ištinka tragedija, įkvėpusi sukurti "Hamletą". Sutuoktiniai atitolsta, dabartiniais laikais jau būtų skyrybos. Kažkaip padrikai viskas, sugraudinti turėjusi finalinė scena priminė žmones kine, kurie privalo komentuoti viską, ką mato ekrane ir trukdyti kitiems, todėl juokiausi. Jessie Buckley- suvargusios motinos vaidmeny pelnytai nuskynė "Oskarą", o ar čia tiko Paul Mescal, labai abejoju. Norėčiau pamatyti kitus pretendentus į Šekspyro vaidmenį.

Maria Full of Grace (2004)

Neteko dirbti sunkaus fizinio darbo, kad pragyvenčiau, todėl kaltinti pagrindinės herojės dėl kvescionuotinų sprendimų negaliu. Rizika milžiniška, bet rožių spyglių skutimas diena iš dienos, debilas bosas, namie apsivaikavus sesuo, kurią turi išlaikyti, nors tau tik septyniolika, gali paįkyrėti. Pinigų beviltiškai stinga. Kur tie narkotikai, kuriuos reiks praryt, duokit šen staigiai! Čia pamačiau žiaukčioti verčiančią sceną lėktyvo tualete, jibat, ale kai grasina šeimos narių sąskaita, ko nepadarysi.. Merginos pasiekia svajonių šalį- Ameriką, bet kaip galima tikėtis, ne visoms mulo vaidmuo baigiasi laimingai. Filmui daugiau kaip 20metų, žiūrėjosi lyg archyvai, nes kas užsiima panašiu transportu dabar? Buvo įdomu, ant kiek tamsus filmas, ar labai žiauriai užbaigs skurdo šantažą, tačiau finale pasirinkta optimistiška nuotaika. Ech, Kolumbija, nabagų šalie, dramos pavadinimas verčia kikenti, jau kokios malonės pilna Marija, ehehehehe, apsišik kniūbsčias, oi, negalima šikti, dar ne laikas.. gurkt XD

Blink Twice (2024)

Man kilo daugybė klausimų.. Idėją supratau; vyrai- iškrypę gyvuliai, kuriems patinka seksas ir prievarta, nieko naujo. Tai galima buvo kažkaip castingą pakoreguot, suprantu, šlykštybės galvoje nepriklauso nuo to, žmogus gražus ar ne, BET dažniau jos kyla inceliškos išvaizdos individams. Aišku, kas žiūrėtų filmą su nepatraukliais aktoriais, marketingą Tatum'o pavardė garantuoja. Tiesiog, toks mažas logiškas sprendimas filmui būtų pridavęs tiek daug gylio, ech. Kaip veikia užmarštis, ko ten primaišė į pagrindinio piktadario veipą pabaigoje? Kokių paskatų vedamas jis elgiasi, kaip elgiasi, o parūkęs praregi? Viskas išsisprendžia pernelyg lengvai, reikiamu momentu slysteli, pisteli galvą, kyla gaisras, moterys laimi. Neturėjo būti daugiau apsaugos nei vienas navy- sealaz? :D Gerai, prieš tai jas ten narkašindavo, pasipriešint nebuvo pajėgios, tada užmiršdavo, ir vėl viskas iš naujo. O tai.. neturėjo pabusti perštinčiom putkom ir susimąstyt? Kodėl gyvatės neišgaudytos, suprantu, močiutė-indėnė sugalvojo pakišt turčiams koją (scena, kur duoda patraukt herojei prisiminimų eliksyro).  Pabaiga neva ambicinga, bet man pasirodė primityvi, nebent pagrindinė herojė pavargo būt padavėja ubage. Logiška, kad patinka dirbt ir šypsotis šunsnukiams. Aš būčiau jį gėjams atidavus :D

Interstate 60 (2002)

Kiek man buvo metų, žiūrint pirmąkart? Pamenu, kaip atsirado akiratyje- tėvas mėgdavo iš darbo atnešti įvairiausių filmų, muzikos klipų, įrašytų CD, taip susipažinom su Marilyn Mansoin, Offspring, Britney Spears :D Iš siužeto nepamenu nieko, tik tas saldžiai karčias aplinkybes... Stebime bičą, kuris turi neapčiuopiamų problemų. Gauna gimtadieniui naujutelaitį BMW, bet niurzga, kad spalvytė nepatinka, tėvas nori įdarbinti jį kaip advokatą, bet matot, čiuvelis turi meninių aspiracijų, iš užsispyrimo dirba kažkokioj krovinių firmoj bele neimt šaibų iš gimdytojo. Aš nepriklausomas :D  Tapyba- kičo viršūnė, tik tualetų interjerams kurti sugebėjimai. Viską suprasčiau, jei herojus nebūtų tipinis Holivudo gražuoliukas James Marsden, common, kategoriškai nesutinku priimti jo problem7! Taigi šis (ne)laimės kūdikis pakliūva į keistos personos, O.W.Granto rankas, kuris išpildo vieną norą, bet reikia gerai pagalvoti, nes troškimai pildomi gan ironiškai. Gary Oldmanas klesti, suktas mazafakeris :) Pagrindinis herojus leidžiasi į fantasmagorišką roadtripą neegzistuojančiu greitkeliu, sutinka daug nupušusių veikėjų, net į kalėjimą pakliūva, bet galiausiai išbrenda ir net randa svajonių merginą. Pala pala, realybėj jis turi paną, kas čia per blondinių fetišas? Grynai, fizinė išvaizda iškeliama ant pjedestalo, su ana tąsosi iki ras geresnę, moraliniai aspektai žemiau plintuso :D Norisi tikėti, kad čia buvo turtingų tėvų atžalų psichologinių sunkumų parodija.

Honey Bunch (2025)

Traukiau burtus, ką žiūrėti, nes prisirinko margumynas filmų, išsirinkti nebeįmanoma. Laimėjo body horror, my beloved. Vaizduojamas penktasis dešimtmetis(?) Žmona atsibunda iš komos praradusi atmintį, vyras atveža į mįslingą kliniką reabilitacijai. Greitai pacientė pastebi keistus, nepaaiškinamus reiškinius, priminkit, kodėl ji čia pristatyta? Kyla daug klausimų, ypač pasitikėjimo temoje. Fainas muzikos takelis, I worn my elbows down to the bone for you, klinikos pastatas kaip iš Jane Austen romano, atmosfera tobula. Paslaptis, mistika apsiautusi pagrindinę heroję, tuoj ji sužinos smegenis sunešiojančių dalykėlių. Man truputį priminė Infinity Pool, tik čia diktuoja romantika ir meilė. Kadangi herojai žemiški, parinkti lyg iš eilės Maximoje, įsijauti į situaciją ir tau nepochui jų likimas. Kyla visokių minčių, nuo filosofinių iki moralinių. Mačiau juodos komedijos tag'ą, nors tema visiškai nejuokinga, o skaudi. Meilės istorija per siaubo prizmę, fainas darbas.