2019 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Psycho (1960)

Scena duše laikoma šiurpia, kraują stingdančia. O prasijuokiau didžiąją filmo dalį, gal kažkas negerai smegenims. Vienintelis gąsdinantis įvykis buvo 40000 dolerių nušvilpimas. Moterie, ką sau galvojai? Faktas, kad nuo tos akimirkos tavo gyvenimas drąstiškai šoktels ant kitų bėgių ir nuūš neaiškia kryptimi,- sukausto šalčiu. Visas ligšiolinis gyvenimas užbrauktas raudona linija. Ir kaip tyčia, kai tereikia trupučio sėkmės ir su babkėm laimingai pradėsi naują gyvenimo puslapį... pakliūni į psicho motelį. Kai Marion ir Normanas kalbasi kambaryje, ištariamos dvi legendinės frazės:  "A boy's best friend is his mother" ir "Son is a poor substitute for a lover". Niekada nepamiršiu :D Pyzdinčiau iš ten neatsigręždama, gero nelauk po šių perlų. Neįmanoma žiūrėti "Psycho", ir dar nebūt suteršta spoilerių sąmone, dėl to rodyčiau jį dešimtmečiams, ar jaunesniems, tik tokiu būdu tinkamai įvertinsi, gal net pašiurpins. Nes dabar viską žinai, apie Normaną, motiną, pamišimą. Plius kaip sau nori- neįtikino- dingsti be žinios ir tavęs ieško kas.. vedęs meilužis?? Hell no, taip nebūna. Alfredas Hičkokas buvo romantikas, atvičiaju.

2019 m. lapkričio 26 d., antradienis

Last House on the Left (1972)

Ėmiau tyrinėti siaubo filmų istoriją, nes bibliotekoje į rankas papuolė faina knygutė "Horror cinema". Nesu mačiusi klasikos lobyno: Psycho, Peeping Tom, Dracula su Bela Lugosi, bus proga pasitempti. Vakar norėjosi kažko ne žoskai seno, užteko, kad filmui apie 50metų :D Wes Craven debiutas, užtikrinęs tvirtas pozicijas siaubo meistrų gretose. Baisu nebuvo, haha, per pusšimtį metų siaubo standartai pasikeitė, arba mano gėrio/blogio samprata iškrypusi nebepataisomai. Filme daug komiškų elementų, pvz parodijuojamas policijos darbas, žiopliai pareigunai net degalų užtektinai negali užsipilti, pravažiuojantys juos trolina kas netingi.  Blogiečiai, į kurių nagus papuola merginos... Ką tik paskaičiau, kad filmas šokiravo, kai pasirodė, traukiama net prie snuff kategorijos. Mano nuomone, dabar daug kas pasikeitė (į blogąją pusę), mūsų atsparumas ekrane rodomam smurtui pasiekė neregėtai aukštą kartelę. Aukos mušamos, vieną išprievartauja- o tau nors raumenelis virpteltų! Cravenas baudžia amoralius, ištvirkusius paauglius, tau neprivalo būti jų gaila. Hipiška muzika blaškė, trukdė susikaupti, iškreiptai juokinga ir viskas. Nors kankintojai charizmatiški, manau, būtent šito remeikai nebesugeba pakartoti. Beprasmiško žiaurumo, for fun.  Pabaigoje šutve pakliūva į aukos namus, tėvai sužino, kas nutiko dukrai. Keršto valanda, tėvukai galėtų būti Kolino iš "Vienas namuose" seneliai, išradingumo netrūksta.

2019 m. lapkričio 19 d., antradienis

Koko-di Koko-da (2019)

Atbaido nuo šlapinimosi miške visam gyvenimui :D Ilgą laiką maniau, kad būtent čia šuo pakastas, žiaurus girių dvasių kerštas teršiantiems stovyklautojams. Aišku, kad ne. Vadinasi, pora, mačiusi santuokoje geresnių laikų, nei išgyvena dabar, išvažiuoja į kempingą. Ryte moteriškė užsinori sysiu, ima skambėti kraupi dainelė ir ją apsupa nežinia iš kur atsiradusi trijulė. Finale- guli paslika be kelnių, nebegyva, toks pats likimas ištinka ir sutuoktinį. Michael Haneke žaidimėlių ir Kubricko apelsino hibridai nebaisūs, net juokingi. Įtampa ima kilti, kai supranti, kad situacija įkyriai... kartosis. Vyras kaskart žino, kas nutiks, mėgina gelbėtis, bet jau girdisi Koko di Koko da aidas, ir su mažais niuansais, pasekmės tos pačios. Makabriška "Švilpiko diena" iš naujo ir iš naujo. Viską paaiškina nuostabus kiškučių multikas pabaigoje, kai pagalvoji, juk akivaizdu. Ši vieta man patiko labiausiai, poetiška, liūdna, niūrios spalvos, įsimenantis piešimo stilius. Pirmas "Scanoramos" horror žanro filmas, labai vertinu, iš visų keturių šįmet matytų paliko stipriausią įspūdį.

Lara (2019)

Vokietė supermama švenčia šešiasdešimtmetį. Diena ypatinga ir tuo, kad vakare laukia svarbiausias koncertas sūnaus karjeroje. Su pasididžiavimu ji išperka likusius bilietus ir kilniadvasiškai juos dalija . Kiek keista, kad vietos gale, ar gimdytoja neturėtų sėdėti garbingesnėje vietoje? Nagi sūnus seniausiai neatsakinėja į jos skambučius.  Kas gi sustingdė jauno vyro širdį į ledą? Pasirodo, herojė su niuansais; turim reikalų su kraštutiniu perfekcionizmu ir priklausomybe nuo viešosios nuomonės. Į koncertą beveik jėga atsitempia nukaršusį dėstytoją, kad šis išsakytų nuomonę. Kadaise motinos ambicijos tapti garsia pianiste žlugo, bandoma revanšuotis per sūnų. Visą gyvenimą vaiką stumdė po muzikos stovyklas, spaudė repetuoti, tąsė nuo profesoriaus prie profesoriaus, "stebuklinga" vaikystė, hmmm... Herojė antipatiška, niekaip nepavyksta išspausti nė lašo gailesčio. Santykiai su motina aštrūs "pirma tave paliko vyras, dabar- sūnus", su eks vyru- atmiešti neapykanta, o sūnus- tipinė talentingo vaiko griežtos gimdytojos gniaužtuose pasekmė. Suaugęs vyras negali atlaikyti kritikos, bet ar ji turi kompetencijos? 

2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Short Cuts (1993)

Pirmoji pažintis su R.Altmanu; peržiūrą iškart padalinau i dvi dalis, nes 3 valandos man didelė ištaiga. Daug veikėjų, jų likimai susipynę tarpusavy, mano favoritė- Jennifer Jason Leigh herojė, besarmatiškai užsidirbanti iš sekso telefonu. Aplink zujantys mažyliai, sutrikęs vyras jai vienodai šviečia, vaizdelis sukelia svetimos gėdos jausmą.  Pamatysite žymųji dainininką Tom Waits, Tim Robinson, Andie MacDowell, Robert Downey Jr, Julianne Moore, dzyz, ižymybių nors vežimu vežk. Istoriju daug, bet esmė ta pati- niekas negyvena tobulo gyvenimo. Neištikimybė, priklausomybės, santykių problemos, meilužių ruletė. Vienų tragedijos kitiems nieko nereiškia, jie nieko nežino, tėra pavieniai sraigteliai karščiu alsuojančiam Los Andžele. Nesusireikšmink, žmogau, tu bereikšmis, visada žinojau. Šis suvokimas įvelka filmą į  komiškai graudų rūbą.

2019 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Dylda (2019)

Ija, arba Ilgšė, kaip ją vadina aplinkiniai dėl aukšto ūgio, gyvena II pasaulinio karo suniokotam Leningrade. Ji dirba medicinos seserimi ligoninėje, kasdien mato suluošintus vyrus, skausmą ir neviltį. Ji pati pažymėta- protarpiais sąmonė išsijungia, žiopso į vieną tašką ir kalena žandikauliais. Ija turi Pašką- maždaug trejų metų mažių, vaikas nuskaidrina tamsias valandėles, gyvenimas neatrodo suvisam beviltiškas. O vieną dieną grįžta fronto draugė Maška. Taigi, nemaniau, kad kariavo ir moterys, bet paskui patikslinama "kovos" specifika. Ką gi, karas moterims dar baisesnė neganda nei vyrams... Ištikus tragedijai, Maška griebiasi beprotiškos idėjos, kaltės kamuojama Ija turi paklusti. Prasideda beprotiška fantasmagorija, kaip ir supranti dviejų nusikamavusių moterų padėtį, ir vis dėl to. Vaidyba brutali, aštri, daug manipuliacijos, režisierius kanda kanda kanda... Tačiau kaip suprasti pabaigą? Vos 26-erių metų Kantemiras Balagovas peiliu išraižė savo vardą atminty šalia Andrey Zvyagintsev, bus įdomu sekti jo kūrybos kelią.

Out Stealing Horses (2019)

Per Petterson "Vogti arklius" skaičiau prieš porą metų, bet įdomumo dėlei, ruošdamasi ekranizacijai, pervariau dar kartą. Maniau, būsiu krūta, kai paklaus, kas skaitė romaną, bet pakilo rankų miškelis, išskirtinė nebuvau, ech. Tikslumas- beveik žodis žodin, režisierius neleidžia sau jokių improvizacijų ir neprideda asmeninių idėjų. Lyg skaitytum knygą, o vaizdas prieš akis būtų Hans Petter Moland filmas. Jei atvirai, buvo kiek nejauku dėl preciziško atkartojimo.  Žmonės dažnai piktinasi dėl turinio iškraipymų, bet žinoti, kad nebus absoliučiai nieko netikėto, kiek prigesino entuziazmą. Tiems, kas nėra krūti, nes neskaitė "Vogti arklių"- trumpa santrauka. Vienišius, gyvenantis su šunimi, netikėtai atpažįsta kaimyną- berniuką iš tolimos vasaros, penkiasdešimt metų atgal, ir iškyla ypatingi to meto įvykiai. 1948- ieji, sodyba Norvegijoje, tėvas ir sūnus atostogauja, kerta mišką, plukdo rąstus į Švediją. Tačiau tėvas turi daug paslapčių- mieste jo dažnai nebūdavo namie, nebuvo aišku, kuo jis užsiima pragyvenimui, ir sodyboje- jis toli gražu ne naujokas. Tai bus paskutinė Truno, pagrindinio herojaus, vaikystės vasara. Bundantis paauglio seksualinis potraukis, pavydas tėvui, galų gale- išdavystė- vaikinas žengia į suaugusiųjų pasaulį. Filmuota Lietuvoje, atpažinau Gedimino pr. gabaliuką ir Karininkų romovę Kaune, keletas trobų kaime ir pasiskolinta nepanaudota "Sengirės" filmavimo medžiaga. Ryšku, gyva, vos ne užuodi žolę, lietų, arklių prakaitą. Po filmo laukė pokalbis su režisieriumi, žvitrus vyriškis. Be galo džiaugiuosi, kad visgi nepaklausiau, kaip kilo mintis pakviesti vaidinti Stellan Skarsgard- pasirodo, jis figūruoja beveik visuose jo filmuose. Teliktų slėptis po kėdėmis iš gėdos :D

2019 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

The Art Of Self Defence (2019)

Atsitiktinai pakliuvo į akiratį, ir pamačius, kad vaidina Jesse Eisenberg (ką tik matytas Zombieland tęsinyje), susigundžiau. Obsesinio kompulso persunkta vaidyba labai įdomiai žiūrisi. Tai, ką gavau, na, prigavo. Paprastai nuspėju siužetus, tuo labiau komedijų, bet ir gudri višta šikną įsidilgina. Smulkaus sudėjimo buhalteris, nuolat patiriantis patyčias, sykį gauna į kailį kaip reikiant. Nėra išeities, tarp keturių sienų užsidaręs negyvensi, bet likimo pirštas- vaikinas randa karate mokyklą.  Autoritetingas mokytojas Sensėjus priglaudžia vargšelį po savo sparnu. Alessandro Nivola kerintis! Pamažu herojus dėlioja į skutelius sudraskytą pasitikėjimą savimi, pareigingai sekdamas mokytojo nurodymais. Ypač patiko patarimas klausytis metalo- ahgresyviausios iš visų muzikų :D  Tačiau pamažu ima lįsti mokyklos savitumai; man patinka tamsus humoras, betgi čia juodoji skylė! Nors sulaukė nemažai kritiškų vertinimų, nusišikt ant jų, man sukėlė daug juoko.

2019 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Zombieland: Double Tap (2019)

Dešimt metų praėjo nuo pirmosios dalies pasirodymo, tiek laiko užsiimu ir savosios klaviatūros tapšnojimu, stengiantis perteikti emocijas, mintis, pastebėjimus, susižavėjimą nuostabiu kino meno teikiamu kūriniu- filmu. Džiugu, kad ketveriukė neiširo. Ema Stone per pastarąjį dešimtmetį padėjo solidžius pamatus savo karjeroje, Abigail Breslin užaugo akį rėžiančios krūtys, Woody Harelson, mano meilė iš Holivudo, šmaikštus, vikrus, charizmatiškas. Vienintelis Jesse Eisenberg vis dar atrodo neapsiplunksnavęs viščiukas,  priklausantis kategorijai žmonių, prieš kuriuos laikas bejėgis. Jie turi vaikišką veidą, todėl nuolat turi nešiotis asmens dokumentus, eidami linksmintis. Filmas prasideda "Master of puppets" singlu ir juokingu zombių ypatybių įvadu, šaunusis kvartetas įsikuria Baltuosiuose rūmuose ir gyvena, lyg kasdien būtų Kalėdos. Bet žmonės, kad ir kiek jų mažai belikę, vis dar komplikuoti padarai, todėl stebime, kaip jie vėl leidžiasi į kelią, aplink siautėjant evoliucionuojantiems gyviesiems numirėliams. Mesta Elvio korta- abejingų Karaliui negali būti, atiduota duoklė, paglosčiusi širdį kaip gerbėjai. Paskui hipių komuna ir kvailiausia Žemėje likusi fifa, gero humoro ir skambių frazių eilės eilutės. Pakėlė nuotaiką į neregėtas aukštumas, patyriau nuotaikos pakylėjimą, lygiai kaip ir po The Beach Bum