Per Petterson "Vogti arklius" skaičiau prieš porą metų, bet įdomumo dėlei, ruošdamasi ekranizacijai, pervariau dar kartą. Maniau, būsiu krūta, kai paklaus, kas skaitė romaną, bet pakilo rankų miškelis, išskirtinė nebuvau, ech. Tikslumas- beveik žodis žodin, režisierius neleidžia sau jokių improvizacijų ir neprideda asmeninių idėjų. Lyg skaitytum knygą, o vaizdas prieš akis būtų Hans Petter Moland filmas. Jei atvirai, buvo kiek nejauku dėl preciziško atkartojimo. Žmonės dažnai piktinasi dėl turinio iškraipymų, bet žinoti, kad nebus absoliučiai nieko netikėto, kiek prigesino entuziazmą. Tiems, kas nėra krūti, nes neskaitė "Vogti arklių"- trumpa santrauka. Vienišius, gyvenantis su šunimi, netikėtai atpažįsta kaimyną- berniuką iš tolimos vasaros, penkiasdešimt metų atgal, ir iškyla ypatingi to meto įvykiai. 1948- ieji, sodyba Norvegijoje, tėvas ir sūnus atostogauja, kerta mišką, plukdo rąstus į Švediją. Tačiau tėvas turi daug paslapčių- mieste jo dažnai nebūdavo namie, nebuvo aišku, kuo jis užsiima pragyvenimui, ir sodyboje- jis toli gražu ne naujokas. Tai bus paskutinė Truno, pagrindinio herojaus, vaikystės vasara. Bundantis paauglio seksualinis potraukis, pavydas tėvui, galų gale- išdavystė- vaikinas žengia į suaugusiųjų pasaulį. Filmuota Lietuvoje, atpažinau Gedimino pr. gabaliuką ir Karininkų romovę Kaune, keletas trobų kaime ir pasiskolinta nepanaudota "Sengirės" filmavimo medžiaga. Ryšku, gyva, vos ne užuodi žolę, lietų, arklių prakaitą. Po filmo laukė pokalbis su režisieriumi, žvitrus vyriškis. Be galo džiaugiuosi, kad visgi nepaklausiau, kaip kilo mintis pakviesti vaidinti Stellan Skarsgard- pasirodo, jis figūruoja beveik visuose jo filmuose. Teliktų slėptis po kėdėmis iš gėdos :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą