2020 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Celia (1989)

Niekada nenorėsiu turėti vaikų, bliamba, 12 metų mokykloje tarp jų buvo daugiau nei gana. Klasika tapęs Viljamo Goldingo "Musių valdovas", Vladimiro Železnikovo "Baidyklė"- grožinės literatūros kūriniai, meistriškai atskleidę vaikų elgsenos psichologinius niuansus. Jiems būdingas rafinuotas, sąžinės sieto neperėjęs  žiaurumas, nuo kurio oda šiurpsta. Įstatymai kaip džiunglėse- silpniausiasis suplėšomas. Lengvai įsibėgėjęs lengvom vaikiškom išdaigom, pamažu filmas praranda nerūpestingą nuotaiką ir imi nerangiai muistytis. Šeštasis dešimtmetis, Australija. Celiai devyneri, ji neseniai palaidojo močiutę. Mergaitė labai ilgisi velionės, vaizduotėje pastaroji grįžta, tik... Nemanau, kad būtų turėjusi žvėries letenas :D Turim reikalą su jautrios psichikos veikėja, nežinau, anglai turi puikų būdvardį disturbed, čia arčiausiai to, kaip galėtum apibūdinti Celią. Nuolat stebime vaikų karą- pagrindinė oponentė policininko duktė, Celia negali jos pakęsti. Padaužos nuolat krečia vieni kitiems šunybes, kurių mastas pamažu peržengia vaikiško kvailiojimo ribas...

2020 m. balandžio 28 d., antradienis

Dolls (1987)

Kai buvau vaikas, niekada negalėdavau miegoti lovoje su žaislais, ar tai būtų lėlė, ar meškinas. Neištverdavau minties, kad štai, aš miegu, o jos stebi mane  plastikinėm negyvom akim...Kai pagalvoji, vien mintis, kad žaidi su žmogaus kūno miniatiūra, kažkokia nenormali- o kai prisimeni nušienautas barbių galvas ir makiažą tušinuku, Jėzau :D...Bet pereiname prie siužeto. Siaučiant audrai, paslaptingame atokiame name prieglobstį randa grupelė nepažįstamųjų. Šeimininkai svetingi, bet kažkokie įtartini senučiukai- lėlininkai. Taip, lėlės spokso į jus iš visų kampų, net nejauku darosi. O svečiai niekšingi, tulžingi padarai; viena mergšė nutaria prisivogti šmutkių, o antrąkart vedęs tėtušis ir žmonelė ne itin gražiai elgiasi su septynmete Džude. Beje, Džudė pirmoji supranta, kad pateko į ypatingus namus ir čia dedasi neregėti dalykai, bet kas tikės vaiku? Lėlės žudikės atrodo žavingai- truputį juokinga, truputį baisu, bet grotesko riba neperžengiama. Stuart Gordon- dar vienas senų siaubekų režisierius, vertas dėmesio. Gaila, paliko šią ašarų pakalnę šįmet, kovo 24 dieną:(

Dark Night of the Scarecrow (1981)

Pavyzdys, kaip reikia sukurti siaubeką, nepatiriant pazoro pabaigoje, kai parodai iki ašarų juokingą monstrą, nes tavo specialiųjų efektų galimybės buvo  smarkiai ribotos 40m. atgal. O imi, ir neparodai, siaubą kuri įsibaiminusių veikėjų, gyvenančių įtampoje, pagalba. Keturi vyrai įvykdo linčą psichiškai nesveikam miestelėnui, įtardami jį vaikžudyste. Tiesą sakant, nelabai jie ir gilinosi, vargšo silpnapročio dienos seniai ėjo į pabaigą, tereikėjo preteksto. Šlykščiausia, kad ketvertą išteisina. Na, bet teisingumas turi įvairių formų, ima dėtis paranormalūs dalykai. Kad nematome, kas tampo keršto vadeles, sukuria nejaukų, bet šiurpulingai entuziastingą lūkestį. Šlykščiausias iš klikos yra paštininkas, į jo snukį žiūrėti jau yra pakankamai siaubinga. Jis ragina bendrus nepasiduoti panikai, išlikti šalto proto, bet ir jo skepticizmą palaužia grėsmingai artėjanti kerštinga jėga. Malonu žiūrėti, kaip bjaurybės šika į kelnes, scena grūdų cilindre ypač nukrečia.

Dawn of the Dead (2004)

Su 1978-ųjų Romero klasika vienija tik veiksmo vieta- prekybos centras. Visa kita iš esmės perkurta. Zombiai greiti lyg gepardai, nuo jų pasprukti reikia ypatingo vikrumo ir išmonės. Veikėjų irgi daugiau, vadovavimas nebepatikimas juodukui (ak). Filme tvyro pesimizmas, neviltis, reikalai eina vis blogyn. Tokią ir įsivaizduoju gyvųjų numirėlių ataką, skausmingą, bet greitą žmonijos sudorojimą. Chebrytė jau buvo saugi, ir pyst- įsileido iš širdies gerumo naują porciją atvykėlių, jau apkramsnotų. Kalbant apie išlikimą, nuo svetimų homo sapiens reikėtų atsiriboti, o probleminius ir kulkom pavaišinti. Užėjo niūra ir depresyvas man po šito filmo; jeigu jau amerikonai, kuriems ginklai ranka pasiekiami, nesusitvarko, kas lauktų mūsų, lietuvių? Grėbliais , kastuvais uždubasintume? Cha cha.

2020 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Dawn of the Dead (1978)

Zombių kino klasika. Pradžioje televizijos studijoje visi šaukia vienas per kitą, tvyro suirutė, prasideda šaudymai.. Nieko nesupratau. Bet paskui toptelėjo, kad būtent štaip ir prasideda visuotinė panika. Zombiai jau gausiai paplitę, neaišku, kaip su jais kovoti, žmonės laksto be galvų. Ketvertas sraigtasparniu nusileidžia ant prekybos centro stogo, ir kuriam laikui gali atsipūsti, tik reikia išgalabyti čia slankiojančius užsilikusius lankytojus. Vadovauja juodukas. Sukau galvą, mėgindama prisiminti, ar esu mačiusi nors kartą, aštuntajame dešimtmetyje, ar apskritai kur nors, kad vadovaujančiojo vaidmuo atitektų spalvotajam. Hell, no. Ir tai yra nuostabu! Jokio maivymosi, keiksmažodžių, vyras veikia trumpai ir aiškiai. Apskritai, ketvertas smagiai leidžia laiką- apie tokį prieglobstį pasvajoja kiekvienas, bent jau aš neatsisakyčiau užsibarikaduoti Akropolio analoge :D Tik bėda pasirodo baikerių gaujos pavidalu- dar kartą patvirtindama faktą, kad ekstremalių situacijų metu reikia itin saugotis kitų žmonių, šie priverda dar daugiau košės nei zombiai.

2020 m. balandžio 21 d., antradienis

The Return of the Living Dead (1985)

Vaikystės dienų siaubekas, prisimintas žosko nuobodulio akimirką ir dar sykį maloniai išgyventas projektoriaus pagalba. Nepateisinamo žioplumo dėka, du medicininio inventoriaus sandėlio darbuotojai paleidžia pavojingas dujas, kurios prikelia numirėlius. Kapinėse tūsina grupė pankų, pradeda lyti. Jie dar nežino, kad ką tik prasidėjo jų gyvenimo vakarėlis. Zombiai, gyvatės, gudrūs, greiti ir be galo alkani. Reiks gerokai pasistengtz norint išsaugoti smegenis. Bet geriausia, kai vienas survaiverių paskambina kariuomenės numeriu, kuriems seniai žinomi šių dujų nutekėjimo padariniai. Problemos sprendimas lakoniškas, be nereikalingų diskusijų :D 

2020 m. balandžio 15 d., trečiadienis

Spoorloos (1988)

Nors žinojau siužetą, ir net tiksliai nuspėjau, kas atsitiks Reksui pabaigoje, filmas vistiek prigavo ir paliko nemalonų skonį burnoje. Kalbėdami apie žudikus maniakus, esam linkę vaizduotis juos proto galiūnais, patyrusiais prievartą vaikystėje ar pan.,  viską šaltai apskaičiuojančiais, nedarančiais klaidų. Juk kaip kitaip paaiškinti, jog dažnai jų darbeliai lieka amžina paslaptimi? Degalinėje, jauna atostogaujanti pora trumpam išsiskiria, mergina eina nupirkti gėrimų. Ir nebegrįžta. Panikos apimtas jos draugas neriasi iš kailio ieškodamas, bet praeina treji metai, o apie Saskiją- nė žinios. Nors randa kitą moterį, beje, itin patrauklią, Reksas negali pamiršti, mįslė- kaip negyjanti žaizda. Jis kreipiasi į televiziją, meta žudikui iššūkį. Tuo pačiu metu vystoma kita istorija- supažindinama su Saskijos pagrobėju. Portretas netikėtas, devintajame dešimtmetyje turėjo gerokai šokiruoti. Motyvas palieka be žado, o faktas, kad viską nulėmė kvailas raktų pakabutis... Žudikas nebuvo mastermaindas nepajėgė taip jau genialiai visko numatyti. Rekso smalsumas numalšinamas su kaupu.

2020 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Suspiria (1977)

Įdomu tai, kad pilną įspūdį patyriau jau po filmo, naktį. Prisisapnavo košmaras, kokio seniai neteko patirti. Argento kvailioja su tavo pasąmone, šiurpoka. Šokių mokyklos naujokė, amerikietė Siuzi, greitai pastebi, kad aplink dedasi keisti dalykai. Vien pradžia gero nežada- vos atvykus į mokymosi įstaigą, žiauriai nužudoma buvusi auklėtinė. Tada- kirmėlių lietus nuo lubų, blemba, aš tokioj skylėj nė už ką nepasilikčiau. Personalas- nuostabi creepų kolekcija. Į nepastebimą sadizmą linkusi mis Taner, arkliadantis Pavlas, aklas pianistas, siaubinga rusė virėja, o kad ponia Blanc ne angelėlis, nekyla abejonių. Siuzi apėmęs keistas letargas, ko ten gauna su maistu? Vaidyba  ištižusi, veikėjai tingiai deklamuoja savo tekstus, gal tik mis Taner negaliu nieko prikišti. Blogio kilmė- nedažnai kine pasireiškiantis fenomenas, režisierius puikiai susitvarkė, manau, 2018m. remeiko nė nežiūrėsiu, nors Tilda Swinton ir žadina lengvą smalsumą.

Night of the Creeps (1986)

Seni siaubekai man patinka tuo, kad ateiviai, monstrai buvo vaizduojami drąsiai; atrodė juokingai, bet kūrybiškai. Užtat šiandien tik jump-scares, nervus gadinanti muzika, išdarkyti/sumaitoti kūnai vapše tapo kasdienybe. Nulis vaizduotės.  Atrodo, turint mūsų dienų grimo išteklius, kompiuterinę grafiką, galima sukurti tokių subjektų, kurie toli pralenktų senąsias žvaigždes: žmogų-musę, Fredį Kriugerį, Hellraiserį. Bet nifiga! Aišku, daugiau akcentuojamas psichologinis siaubas, dažnai herojai būna su išreipinta vaikyste, arba pasižymi elgesio nukrypimais, kuriuos dar labiau išbalansuoja neaiškus krebžt už durų. Šie pastebėjimai man kilo per kelias pirmąsias filmo minutes, kada nuogašikniai neūžaugos laksto erdvėlaivyje. Vadinasi, Žemę pasiekia kapsulė, kurioje knibžda bjaurių šliužų, kurie paverčia žmones zombiais- žudikais. Paaugliai stoja į kovą. Detektyvas, prieš trisdešimt metų patyręs subyrėjusį romaną ir mylimosios mirtį, taip pat meta visas jėgas chaoso suvaldymui. Krūtas vyrukas, sarkastiškos frazės ir kritiškas žvilgsnis į kolegas prideda filmui papildomo žavesio. Įteiklu, bet trijų herojų pavardės- kaip žymių siaubekų režisierių- Carpenteris, Cronenbergas, Romero. Nepraslydo pro akis, gražiai išreikšta pagarba.

2020 m. balandžio 11 d., šeštadienis

From Beyond (1986)

Mane kiek stebina aukštokas reitingas imdb; 0.8 balo drąsiai padovanočiau kokiam kitam, žiūrovų labiau nuteistam siaubekui. Jeffrey Combs, Re- Animator dar palaikęs savotišką mokslininko keistumo ir orumo pusiausvyrą, čia, drįsčiau teigti, nusigrybauja. Suprantu, suvaidinti ant beprotybės ribos atsidūrusį, durnyne uždarytą veikėja reikalauja atitinkamų pastangų, bet gal perlenkta lazda? Fabula: trijulė, tirianti keistas fizikinio eksperimento aplinkybes, pasibaigusias tragiškai, elgiasi neracionaliai. Ironiška, Comb'sas turi daugiausia sveiko proto, tuo tarpu psichiatrė visai galvą pameta, o paskui ir rūbus :D Sado- mazo gabaliukas privertė gerokai paprunkšti iš juoko. Aišku, dėl padarytų kvailysčių pirmasis nukentėjo trečias asmuo- juodukas. Ar aš teisingai supratau pagrindinę idėją- kad egzistuoja terpė,  kur rangaisi ore lyg šliužas, čiulpsnodamas žmogaus protą begaliniam orgazme? Gaila, neturiu su kuo pasidalinti atrastom įžvalgom, mielai aptarčiau čia matytas bezabrazijas :D

Phenomena (1985)

Vabzdžiais bjauriuosi, todėl filmas buvo gan paveikus. Vaizdelis, kai internatą apspiečia milijonai musių, viduje baimingai besižvalgant mergaitėms, kurios tyčiojosi iš Jennifer- ir dabar verčia nusipurtyti iš pasišlykštėjimo. Jabitute, kad aš būčiau panašių supergalių turėjus atitinkamais gyvenimo momentais, aš vabzdukus dar ne taip "pavairuočiau"... Galvojau, kaip čia nariuotakojai padės ne tik vaipytis, bet ir bylas tirti, ogi paprastai. Musės skrenda lavonų link, kaip bitės link žiedų. Jennifer, kadangi yra vabzdžių užkalbėtoja,  jų pagalba išnarplioja paslaptingas merginų žmogžudystes, drebinančias apylinkę. Jeigu filmas prasideda lėtai, tįsdamas lyg varveklis, tai pabaigoje įvykiai lipa vienas kitam ant kulnų kaip išbadėję mokiniai valgyklos eilėje. Nejaukus šiurpuliukas masažavo pečius, baisu nebuvo, bet efektai neblogi, matosi, kad D. Argento- ne šiaip pavardė.

2020 m. balandžio 5 d., sekmadienis

The Funhouse (1981)

Simpatizuoju cirko temai; griozdiškos karuselės, atrakcionai, cukraus vata, barzdotos moterys, įvairių talentų artistai, o jei dar išsigimėlis kur po uždanga tupi, vapše krūtai. Filmas net neturi būti  geras, man sueina vardan aplinkos. Na, čia režisavo The Texas Chainsaw Massacre kūrėjas Tobe Hooper, visai šlamštas negalėjo išeiti. Taigi, ketvertas seksualiai įsiaudrinusių paauglių užsuka papramogauti į miestelyje apsistojusį cirką. Nebūtų jaunimas, jeigu nebūtų įžūlus- nutaria pasilikti teritorijoje ir po uždarymo, ir  pasivoliot su mergomis be drabužių. Pasekoje tampa liudininkais šaltakraujiškos senos kekšės, atsiprašau, būrėjos, žmogžudystės. Prasideda nemalonumai, nes kas nutinka cirko ribose, čia turi ir pasilikti.. Gaudynės, klyksmai, šlykštus monstras, į kurį pažiūrėjus norisi vemti, chaosas, kraujas, ir kiti siaubekų atributai. Kikenančios, šokinėjančios lėlės ir griaučiai, įkyri pramoginė muzikėlė įveda herojus į košmarišką transą, neracionalūs veiksmai iš dalies paaiškinami, pačiam galvelės darbas sušlubuotų nuo tos isteriškos linksmybės aplink :)

Christine (1983)

Nostalgiškos nuotaikos apimta, pažiūrėjau Kristiną, pagl to paties pavadinimo S. Kingo romaną. Išvada- visuomenė nusistačiusi prieš žertvas-moksliukus. Rimtai. Nes iš esmės, automobilis filme nieko blogo nedaro, tik gina Arnio interesus. O jį uja kas netingi; tėvai veda iš proto totalitariniu auklėjimu (Arnis geras sūnus, todėl tas kabinėjimasis iškart krenta į akis), o niekšeliai mokykloje gyventi neduoda. Galiausiai radus vieną džiaugsmą gyvenime- 20 metų senumo plimutą, įdėjus milžiniškai daug darbo vardan pirmykštės jo išvaizdos atgavimo- mergiotiškos sapalionės iš pavydo ir.. šūdai ant prietaisų skydelio. Ilgai represuotas paaugliškas įniršis, kombinuotas su demonišku keturračiu,- ir skriaudėjai, jums šakės. Absoliučiai negaila aukų, gaila Arnio, kurį visi pamėgo laikyti nevykėliu ir negali šios nuostatos atsisakyti. John'as Carpenteris akivaizdžiai simpatizuoja silpniesiems, todėl baisu ne pragariškos gaudynės, niekieno nevairuojama Kristina, o riba, prie kurios privedame savo artimą. 

2020 m. balandžio 3 d., penktadienis

In the Mouth Of Madness (1994)

Pasirodė sunkiausiai įkandamas, bet ir rimčiausias iš visų Carpenterio filmų. Ciniškas draudimo inspektorius tiria paslaptingą siaubo romanų rašytojo dingimą. Aisku, jis įtaria leidyklą pasitelkus klastą,  vardan geresnių knygos pardavimo reitingų. Todėl jam ilgai sunku patikėti, kas pradeda vykti aplink. Suteris Keinas yra žymiai didesnis siaubo profas už Stiveną Kingą- tai keliskart akcentuojama filme. Man tai sukėlė šypseną ir pasirodė ypač didelis komplimentas;  nes kadaise Kingas tikrai buvo aukštumoj, ne dabartiniai degėsiai...  Suterio romanai ant tiek itaigus, kad skaitytojus apima masinė psichozė, pasireiškianti smurto protrūkiais ir anarchija. Pabaigoje nebesusigaudžiau, kur baigėsi tikrovė, geras mindfuck'as :)

They Live (1988)


Vos neišjungiau, pagrindinio veikėjo fizinės formos ir aktorinių gebėjimų atvirkštinė proporcija buvo pradėjusi deginti akis. Bet pagalvojau, blemba, aukštas reitingas, duokim šansą. Ir žinot- kuo toliau, tuo labiau mane malonino vyriskų raumenų ekspozicija, o atmestina/atsipūtusi vaidyba suteikė savotiško žavesio. Jaučiausi kaip Tina Belcher iš "Bobs Burgers" :D Ypatingų akinių pagalba atskleidžiama  žiauri tikrovė- Žemę užkololonizavę ir pavergę šlykstūs ateiviai. Plika akimi jie tokie pat žmonės, bet užsidėjus saulės akinius pasimato bjaurastis.. Televizijos pagalba seniai plauna mums smegenis (varge, kur man tai girdėta), patys to nežinodami, didžioji žmonijos dalis jiems talkina. Herojus pabando vienas pats pasišvaistyt šaunamuoju ginklu- nelabai protingas vyruks- ale nesigauna ir reikia įtikinti stroikių  bendrą. Įtikinejimas trunka 15min talžant vienam kito snukį. :D Tačiau žiūrovas jau įsismaginęs; žinau, ko tikėtis iš analogiškų filmų, todėl neišreikšiu absoliučiai jokios kritikos. Vėl tvyro  erotinis vibe'as, hipnotizuojantis soundtrackas,- pastebėjau, kad Carpenteris pats daug prisideda jį kurdamas- nu ir nenuvilia!