Seni siaubekai man patinka tuo, kad ateiviai, monstrai buvo vaizduojami drąsiai; atrodė juokingai, bet kūrybiškai. Užtat šiandien tik jump-scares, nervus gadinanti muzika, išdarkyti/sumaitoti kūnai vapše tapo kasdienybe. Nulis vaizduotės. Atrodo, turint mūsų dienų grimo išteklius, kompiuterinę grafiką, galima sukurti tokių subjektų, kurie toli pralenktų senąsias žvaigždes: žmogų-musę, Fredį Kriugerį, Hellraiserį. Bet nifiga! Aišku, daugiau akcentuojamas psichologinis siaubas, dažnai herojai būna su išreipinta vaikyste, arba pasižymi elgesio nukrypimais, kuriuos dar labiau išbalansuoja neaiškus krebžt už durų. Šie pastebėjimai man kilo per kelias pirmąsias filmo minutes, kada nuogašikniai neūžaugos laksto erdvėlaivyje. Vadinasi, Žemę pasiekia kapsulė, kurioje knibžda bjaurių šliužų, kurie paverčia žmones zombiais- žudikais. Paaugliai stoja į kovą. Detektyvas, prieš trisdešimt metų patyręs subyrėjusį romaną ir mylimosios mirtį, taip pat meta visas jėgas chaoso suvaldymui. Krūtas vyrukas, sarkastiškos frazės ir kritiškas žvilgsnis į kolegas prideda filmui papildomo žavesio. Įteiklu, bet trijų herojų pavardės- kaip žymių siaubekų režisierių- Carpenteris, Cronenbergas, Romero. Nepraslydo pro akis, gražiai išreikšta pagarba.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą