Christine (1983)

Nostalgiškos nuotaikos apimta, pažiūrėjau Kristiną, pagl to paties pavadinimo S. Kingo romaną. Išvada- visuomenė nusistačiusi prieš žertvas-moksliukus. Rimtai. Nes iš esmės, automobilis filme nieko blogo nedaro, tik gina Arnio interesus. O jį uja kas netingi; tėvai veda iš proto totalitariniu auklėjimu (Arnis geras sūnus, todėl tas kabinėjimasis iškart krenta į akis), o niekšeliai mokykloje gyventi neduoda. Galiausiai radus vieną džiaugsmą gyvenime- 20 metų senumo plimutą, įdėjus milžiniškai daug darbo vardan pirmykštės jo išvaizdos atgavimo- mergiotiškos sapalionės iš pavydo ir.. šūdai ant prietaisų skydelio. Ilgai represuotas paaugliškas įniršis, kombinuotas su demonišku keturračiu,- ir skriaudėjai, jums šakės. Absoliučiai negaila aukų, gaila Arnio, kurį visi pamėgo laikyti nevykėliu ir negali šios nuostatos atsisakyti. John'as Carpenteris akivaizdžiai simpatizuoja silpniesiems, todėl baisu ne pragariškos gaudynės, niekieno nevairuojama Kristina, o riba, prie kurios privedame savo artimą.