Nors žinojau siužetą, ir net tiksliai nuspėjau, kas atsitiks Reksui pabaigoje, filmas vistiek prigavo ir paliko nemalonų skonį burnoje. Kalbėdami apie žudikus maniakus, esam linkę vaizduotis juos proto galiūnais, patyrusiais prievartą vaikystėje ar pan., viską šaltai apskaičiuojančiais, nedarančiais klaidų. Juk kaip kitaip paaiškinti, jog dažnai jų darbeliai lieka amžina paslaptimi? Degalinėje, jauna atostogaujanti pora trumpam išsiskiria, mergina eina nupirkti gėrimų. Ir nebegrįžta. Panikos apimtas jos draugas neriasi iš kailio ieškodamas, bet praeina treji metai, o apie Saskiją- nė žinios. Nors randa kitą moterį, beje, itin patrauklią, Reksas negali pamiršti, mįslė- kaip negyjanti žaizda. Jis kreipiasi į televiziją, meta žudikui iššūkį. Tuo pačiu metu vystoma kita istorija- supažindinama su Saskijos pagrobėju. Portretas netikėtas, devintajame dešimtmetyje turėjo gerokai šokiruoti. Motyvas palieka be žado, o faktas, kad viską nulėmė kvailas raktų pakabutis... Žudikas nebuvo mastermaindas nepajėgė taip jau genialiai visko numatyti. Rekso smalsumas numalšinamas su kaupu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą