2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Manhunter (1986)

William Petersen sutvertas kriminaliniam žanrui, visi turbūt žinote skrupulingąjį detektyvą Grisomą iš CSI. Jaunystėje aktorius nusifilmavo keliuose garsiuose trileriuose- To Live and Die in L.A., kurį jau esu aprašiusi, ir Manhunter. Tarp kitko, filmai labai panašūs savo nuotaika ir stilistika. Nusikaltimų, nuojautų ir persekiojimo  persunkta atmosfera- ūsuoti detektyvai, vandenyno peizažai saulei leidžiantis, miesto panorama ir įtampą kurstanti muzika. Vilas Grehemas pakviečiamas tirti sudėtingą bylą. Maniakas žudo šeimas, kai jos miega, yra bejėgės.. Tėvus, vaikus- be gailesčio. Vilas turėjo psichologinių sunkumų, paskutinioji byla, kai sugavo garsųjį Hanibalą Lekterį, vos nekainavo sveiko proto. Ir štai vėl teks persikūnyti, įlįsti į iškrypėlio kailį, persisunkti jo mintimis, mąstyti kaip žudikui. Pats nusikaltėlis- tipiškas John Douglas, profailerių meistro, mokymų pavyzdys. Su fiziniais defektais, sunkia vaikyste, skurdžiais socialiniais įgūdžiais ir didele fizine jėga. Norėdamas pasisemti idėjų, Vilas ryžtasi aplankyti Lekterį, tai kainuoja daug psichinių jėgų,- psichopatas vos jo nenužudė. Iškart imi lyginti Anthony Hopkins ir Brian Cox. Pastarasis labiau primena realią asmenybę, tokią pat manipuliuojančią ir bauginančią. Anthony Hopkins daugiau efemeriškas, lyg piktoji dvasia, o ne žmogus. Jų pokalbis akinančiai baltoje kameroje- paradoksali spalva- prikausto dėmesį. Kokią galią turi už grotų sėdintis antžmogis, kad priverčia tave bėgti neatsigręžiant, žodžio galia- beribė.

2017 m. lapkričio 23 d., ketvirtadienis

The Silence of the Lambs (1991)

Vakar kilo nuotaika dar kartą peržiūrėti garsųjį trilerį apie Hanibalą Lekterį. Vaje, kaip viskas pasimiršta metams bėgant.. Liko tik tie jų psichologijos persunkti pokalbiai rūsyje ir kad žudikas, pjovęs merginas ir dyręs odą, persirenginėdavo moters rūbais.  Viskas. Taigi turėjau dvi valandas malonumo stebėti geriausia, ką iš savęs išspaudė Anthony Hopkins, dievulėliau, kai kurias scenas leisčiau ant repeat'o. Toji maniako kantrybė, emocijų nebuvimas ir stingdanti kraują šypsenėlė. Sėdi už stiklo, bet baisu net prisiartinti. Preciziškai lyg chirurgas skalpeliu, mėsinėja Klarisę Starling. Pamenu, anksčiau man labai nepatiko Jodie Foster šiame filme, nesupratau jų dialogų esmės, bet iš tikrųjų aktorė nuveikė didžiulį darbą: emociškai apsinuoginti ir parodyti vyrišką jėgą sugeba ne kiekviena. Psichiatrijos genijus lengvai pasuka reikalus savo naudai. Gerai pavedžiojęs už nosies, atveda FTB prie Buffalo Bilo tapatybės. Klasiškas filmas, dešimt balų.

Memories of Summer (2017)

Šįmet |Scanoramos" programa nepasirodė įspūdinga, pažiūrėjau vos du filmus. Tiesa, dar norėjau pamatyti naujausią Hanekes juostą "Laiminga pabaiga", bet prasilenkė darbo ir laiko galimybės. Taigi lenkų kelionė laiko mašina atgal- į sovietmetį, 7-8 dešimtmečio kurortinį miestelį. Vos paauglystėn įžengęs berniūkštis ir žydinti motina. Pabrėžiu būdvardį, nes moteris netelpa savame kailyje, įspūdinga blondinė trykšta gyvenimo geismu, vyras toli ir ji.. nuobodžiauja. Jųdviejų santykiai artimi, gal net per daug, bet laukia pokyčiai. Pamažu sūnus įžvelgia ryšį tarp suretėjusių pasivažinėjimų kartu dviračiais ir šachmatų partijų bei naktinių mamos išėjimų. Tai bus vasara, kada berniokui teks įžengti į purviną ir sudėtingą suaugusiųjų pasaulį.  Nuostabiai buitiškas: kambarių durys su stiklu, dekis, sekreteras, gėlėti patalai..iki skausmo pažįstama. Šiurpu, ką tėvais kartais išdarinėja su savo vaikais, motina kelia šleikštulį. 

2017 m. lapkričio 9 d., ketvirtadienis

The Shinning (1980)

Toli gražu ne pirmą kartą žiūrimas; nurimkite, mano filmografijoje negalėtų būti šitokios spragos. Tiesiog rašau dėl ypatingų aplinkybių, kurioms esant jį pamačiau kine. Ogi neseniai praėjęs Hellowoeen'as. Sumaniau eit į kiną su kauke- sukurti šventinę atmosferą. Šiurpoka, Lietuvoje nėra tradicijų jį švęsti, nuvažiuot iki vietos buvo išbandymas. Vėliau atsipalaidavau, kažkas netgi self'io su manim paprašė. Didžiam mano liūdesiui, salėje buvau viena išsišokėlė, visos lietuvaičių kūrybinės pastangos nuėjo spragėsių kibiriukų papildymui. Kvėpuoti buvo žvėriškai sunku, maniau uždusiu, pagerbdama režisierių ir ypatingą jo filmą. Bet išgyvenau- tad koks įspūdis matyti krauju plūstantį koridorių po tiek metų? Žiūrint  gerus filmus pakartotinai, ko stengiuosi nedaryti, nori nenori išlenda kliaudys, smulkmenos, kurių nepastebėdavai anksčiau ir lyg degutas apkartina medų. Trys mane erzinę dalykai: 1. Kaip mažius išeina iš labirinto filmo gale? Kai tave vejasi išprotėjęs tėvas, turėtų būti nelengva, nors sykį ir praktikavaisi su mama. Neįtikino. 2. Nepraslydo pro akis, kad kraujo bangos metu foteliai pačiuožia grindimis, bet nesušlampa, net neapsitaško. Keista, turėjo kiaurai permirkti. 3. Dieve mano, kaip Kubrickui šovė į galvą pakviesti filmuotis Shelley Duvall??? Vaikystėje žiūrint moteris atrodė keista, bet dabar... Tarp jos ir Nicholsono, žmonos ir vyro, nėra absoliučiai jokio ryšio. Kas baisiausia, Shelley, švelniai tariant, atrodo protinė atsilikėlė... Kai ji laksto po viešbutį su peiliu ir verkšlena, sunku nesijuokti. Tačiau viešbutis, mirusios dvynukės, moteris vonioje ir Jack'as išgelbėjo juostą, pelnė jai neblėstančią šlovę. Aktoriaus veide matyti kiekvienas žingsnis beprotybės laipteliais. Stivenui Kingui nepatiko ekranizacija, tačiau skaičiau, kad rašytojas yra pagarsėjęs kaip vienas prasčiausių visų laikų prodiuserių. Pavydas čia kalbėjo...:)

The Glass Castle (2017)

Seniai laukiau, kada galėsiu atsisiųsti, nes Lietuvos kino ekrane buvo pasirodęs vos kelioms dienoms ir dingo be žinios.. Rinkausi todėl, kad čia vaidina mano dievukas Woody Harelson, taip pat seku Brie Larson karjerą, man patinka jos rimtas požiūris į darbą, susikaupimas. Na, ir istorijos apie socialiai netvirtas šeimas visada domino- chaosas, skurdas, sunkios gyvenimo sąlygos garantuoja įdomius pagrindinius veikėjus. Fantastika. Geriausias Woody Harelson'o vaidmuo po Larry Flynto- prieštaringas, nuodėmingas, priklausomybių kamuojamas didelės širdies žmogus ir mylintis tėvas. Paprastai alkoholikai pelno mūsų antipatiją- amžinai dvokiantys, nepatikimi, verkšlenantys dėl savo nelemtos dalios. Rex'o charizma užgožia šią nelemtą ydą- tik protarpiais suvokdavau, kokį vargą kentė keturi vaikai: nepriežiūra, alkis, nuolatinis kraustymasis. Tačiau kuri gali pasigirti buvusi taip tėvo mylima, kaip Džanetė, kurios akimis matome laiko perspektyvą, nuo vaikystės iki suaugusios moters? Nežinau kaip jums, man nekilo mintis teisti Rex'ą. Daug paaiškina viešnagė uošvių namuose, supuvusios šaknys neveda sveikų, gardžių vaisių. Pagrindinė herojė stengiasi atsiriboti nuo pakrikusių gimdytojų- dabar ji gerbiama visuomenėje, užima aukštas pareigas, turi gerai uždirbantį sužadėtinį. Tačiau štai paradoksas -  apsupta bagactvos, respecto, vistiek nesijaučia laiminga.